Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
KAS JIEMS PASAKYS TIESĄ?
Vaikui, jaunuoliui yra labai natūralu žavėtis praeities didvyriais, jų idealais. Tai supranta kiekvienas jaunimo auklėtojas šiapus ir anapus geležinės uždangos. Jeigu išeivijos lietuviuką stengiamasi sužavėti didvyriais, apie kuriuos giedama Lietuvos himne, tai tolimojoje mūsų tėvynėje didvyriais vadinami tie, kurie ne tik mums yra svetimi, bet taip pat yra didžiausi Lietuvos ir lietuvių priešai. Sitų "Didžiojo Tėvynės karo (1944 m.) didvyrių" garbinimo kultas yra labai sustiprėjęs, ypač 1974 m. švenčiant 30-ties metų "išlaisvinimo" sukaktį. Galima suprasti komunistų partijos diktuojamą reikalą garbinti ir girti viską, kas rusiška ar komunistiška, bet kai kurie individai tą "didvyrių" kultą iškelia iki absurdiškumo. Pavyzdžiu galima paimti vieną atvejį, aprašytą "Tarybinėje Mokykloje" (Nr. 10, 1974).
Latvijos pasienyje yra buvęs Vegerių miestelis, II pas. karo metu sudegintas. Iš jo telikę kelios gyvenvietės ir mokyklos pastatas, kuriame ryšku senų kovų žymės. Į šią Vegerių mokyklą atkelta mokytoja V. B., kuri ne tik mokyklą ir jos kiemą, bet ir visą Vegerių apylinkę pavertusi "Didžiojo Tėvynės karo" šventove. Už tai ši mokytoja nusipelnė straipsnio pedagoginiame žurnale ir yra siūloma pavyzdžiu kitiems. Rašoma, kad "Mokytoja V. B. vedžioja mokinius vietomis, kuriose prieš trisdešimtį metų skynėsi kelią Vegerių vaduotojai, pasakoja apie jų neblėstančius žygdarbius, jų gyvenimo ir kovos pavyzdžiu auklėja mokinius, mokydama juos būti karštais tarybinės Tėvynės patriotais". Mokytoja taip pat susirašinėja su apylinkėje žuvusių rusų giminėmis, puošia jų paminklus ir kapus gėlėmis. Netoli mokyklos yra paminklinis akmuo, pastatytas Georgijaus Peckovskio žuvimo vietoje. "Gėlės, prižiūrimos gležnų mokinukų rankučių, nevysta prie šio paminklinio akmens", nors tų "gležnarankių" mokinukų seneliai ir net tėvai, kurie prisimena "Didįjį Tėvynės karą" ir jo "didvyrius", tikriausiai kitaip jų paminklus papuoštų ir kitokiais vardais tuos "didvyrius" pavadintų.
Apie tokius "uolius" lietuvius pedagogus ir kitus kultūrininkus aprašymai yra dažnas reiškinys. Pasiskaičius visuomet kyla klausimas, kas mažam, imliam lietuviukui pasakys, kur tikrai yra jo tėvynės didvyris, o kur priešas?
NAUJI OPEROS RŪMAI VILNIUJE
Lapkričio mėn. Vilniuje, ant Neries kranto, atidaryti nauji operos rūmai. Pirmasis pastatymas šiuose rūmuose buvo V. Klovos opera "Avė, Vita!" Libretą operai sukūrė Juozas Nekrošius. Pagrindinę partiją — Julių Janonį dainuoja Virgilijus Noreika, Justę — Gražina Apanavičiūtė. Naujojo operos teatro salėje telpa 1149 žiūrovai.
STYGINIS KVARTETAS KONCERTAVO ITALIJOJE
Lietuvos Valstybinis styginis kvartetas, kuriame dalyvauja E. Paulauskas, K. Kalinauskaitė, J. Fledžinskas ir R. Kulikauskas, praėjusių metų pabaigoje koncertavo Italiojje. Tai buvo jau 16-ta šio kvarteto išvyka į užsienį. Jis yra koncertavęs Belgijoje, Švedijoje, Suomijoje, R. Vokietijoje, Kanadoje ir Amerikoje, o taip pat eilėje "broliškųjų" respublikų. Italijoje kvartetas suruošė penkis koncertus, atlikdamas pasaulinio garso kompozitorių kūrinius.
ATRASTA AKMENS AMŽIAUS GYVENTOJŲ STOVYKLA
Kauno senamiestyje aptikti akmens amžiaus žmogaus pėdsakai. Tiesiant naują magistralę į Vilijampolę, tarp Pakalnės ir Meskupo gatvių, 3-3,5 metrų gylyje buvo rastos ugniavietės liekanos.
Archeologai nustatė, kad tai vėlyvojo akmens amžiaus — neolito periodo (4000-1600 m. prieš mūsų erą) žmonių stovykla. Manoma, kad ši stovykla buvo įrengta kairiajame Neries upės krante, viršutinės terasos atšlaitėje. Iš jos išliko maždaug metro skersmens, 70-80 centimetrų gylio ugniavietė. Kad Nemuno ir Neries santakoje senovėje gyveno žmonės, patvirtina ne tik šis Kauno senamiesčio radinys, bet ir anksčiau rastieji radiniai Eigulių, Veršvų piliakalniuose ir kit. vietose.
TILTAS Į RUSNĖS SALA
Iki šiol į Rusnės salą, kurią juosia Nemuno šakos Atmata ir Skirvytė, buvo galima patekti keltu. Prieš 30 metų ten, tiesa, buvęs tiltas, kuris susprogdintas karo metu. Tiltas dabar vėl pastatytas ir sujungia Rusnės salą su didžiąja Šilutės rajono dalimi.