1975 / GEGUŽĖ-MAY / VOLUME XXVI. NO 5
|
147 |
Jonas Miškinis |
|
|
148 |
Vincentas Liulevičius |
|
|
152 |
Alfonsas Grauslys |
|
|
155 |
Danutė Augienė |
|
|
157 |
A. Tyruolis |
|
|
158 |
Šv. Teresė |
|
|
159 |
J. Venckus, S.J. |
|
|
161 |
Aleksandras Kelmietis |
|
|
165 |
Nina Gailiūnienė |
|
|
170 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
172 |
D. ir G. Vakariai |
|
|
175 |
Juozas Prunskis |
|
|
177 |
||
|
178 |
J. P. |
Viršelio ir 146, 162, 163, 179 psl. nuotraukos — Vilijos Eivaitės.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
Gegužės mėnuo, kai atgyja gamta ir pasipuošia žiedais, yra skirtas pagerbti skaisčiąją pavasario gėlę — Mariją. Ypač mūsų šalyje, Lietuvoje, gegužės mėnesio vakarais ne tik bažnyčiose, bet ir privačiuose namuose skambėdavo giesmės, skirtos mūsų dangiškajai motinai. Šį mėnesį mes prisimename bei pagerbiame taip pat ir savo žemiškąją motiną.
Jeigu paklaustume, kas turi didžiausios įtakos visos žmonijos gyvenimui, tai, tur būt, teisingiausias atsakymas būtų — motina. Ir tai ne tik dėl to, kad ji duoda gyvybę, kad be jos visai nebūtų žmonijos. Ji žmonijai turi ir didelės dvasinės įtakos. Niekas negali paneigti tvirtinimo, kad kokios yra motinos, tokia ir žmonija.
Tačiau daugelio pažiūra į motiną, į jos veiklą ir vietą visuomenėje yra labai klaidinga. Ne vienas pasako, kad motinos vieta yra ne organizacijose, ne visuomeninėje veikloje, o tik namuose: ji turi rūpintis šeima ir auklėti vaikus. Taip, tai yra jos pagrindinis uždavinys, bet šio uždavinio ji tinkamai neatliks, jeigu visą laiką bus užsidariusi namuose. Ji turi pažinti gyvenimą, jo pulsą, ji turi susipažinti su jaunimu ir jo problemomis ne tik savo šeimoje, bet ir už jos ribų. Ji turi turėti aiškią gyvenimo viziją, kurią perduos ir savo vaikams.
JONAS MIŠKINIS
Ten močiutė užlingavo
Raudomis mane,
Į krūtinę skausmą savo
Liejo nežinia.
Maironis
Motinos vardas amžiais nenustojo ir nenustos savo reikšmės. Kas pažįsta geriausius pasaulio genijus, tas bent šiek tiek žino ir apie jų motinas. Jeigu nebūtų buvę motinų, nebūtų nė tų genijų. Šis pasakymas yra teisingas ne tik ta prasme, kad tie genijai yra gavę gyvybę iš motinos, bet jis yra teisingas ir dėl to, kad motina genijui yra įkvėpėja. Jeigu kuris nors žmogus ką sukuria ar išranda, didele dalimi už tai turi būti dėkingas savo motinai. Motinos meilėje ir pirmose jos pamokose kiekvienas gali surasti savo sugebėjimų pirmąjį daigelį.
Žmonija instinktyviai jaučia, kad motina yra Kūrėjo pavaduotoja, tiek teikdama gyvybę, tiek ir ją puoselėdama. Niekas pasauly negali motinos pavaduoti. Todėl motinos vardas buvo ir bus apsuptas kažkokia mistiška šviesa.
Motina, jausdama savo pašaukimo didumą ir šventumą, neturi palūžti po sunkia pareigų našta. Ji turi gyvenime stovėti šviesi ir skaisti, kaip balta kalno viršūnė. Nors taip dažnai ji yra pavargusi, ašarotomis akimis, liūdnu rūpestingu veidu, bet vis tiek ji yra tokia gera, brangi ir gyvenime nepamainoma. Tai jaučia kiekviena širdis: niekas negali pasaulyje motinos atstoti.
VINCENTAS LIULEVIČIUS
2. ŠVIETIMO PASTANGOS
Po 1831 sukilimo rusai uždarė visas parapines ir vidurines mokyklas bei Vilniaus universitetą. Vietoje parapinių mokyklų rusai steigė rusiškas valsčiaus mokyklas, o vietoje vidurinių — savas gimnazijas. Vysk. Simas Giedraitis gavo iš rusų leidimą vėl atkurti parapines mokyklas. Jis net keletą aplinkraščių išleido klebonams, ragindamas juos, kad kiekvienoje parapijoje būtų įsteigta mokykla. Tuo rusų leidimu pasinaudojo ir po jo buvęs Žemaičių vyskupijos valdytojas kan. Gintila.
Kai po šių asmenų atėjo į vyskupo sostą Valančius, jam atrodė, kad tų mokyklų vis dar per maža. Todėl jis tuoj ėmėsi vykdyti planą, kad pradinių mokyklų būtų ne tik kiekvienoje parapijoje, bet ir filijose, ir net kaimuose, jei yra galimybė. Jis ragino dvarininkus, kad jie kurtų mokyklas savo dvaruose bei remtų mokyklų statybą. Ruošiantis 1833 sukilimui, dvarininkai norėjo suartėti su valstiečiais, todėl jie rėmė parapines mokyklas ir net patys kai kur prašė vyskupą raginti klebonus jas steigti, žadėdami paramos. Pavyzdžiu galima nurodyti Zarasų bajorų nutarimą (AA, 53).
Valančius "nesitenkino vienu mokyklos įsteigimo faktu, bet iš kiekvieno klebono reikalavo kasmetinio, vėliau ir du kartu per metus, smulkaus pranešimo apie buitį ir veikimą. Pastebėjęs, jog pranešimuose kartais būdavo sąmoningai kiek išpučiamas skaičius, jis tuoj pradėjo reikalauti, kad pranešėjai nesitenkintų bendrais skaičiais, bet ir pavardėmis visus mokinius ir mokines surašytų" (VB, 9, 412).
Valančius taip pat buvo įsakęs mokyti ir subrendusius kaimiečius skaitymo ir rašymo. Buvo įsakyta kunigams kalėdojant surašyti mokančius skaityti parapiečius. Nors nepilni pranešimai, tačiau rodo labai gerus tų pastangų duomenis. Pagal vieno (Rietavo) dekanato statistiką matyti, kad jame 1853 m. mokančių skaityti buvo 11,296, o po dešimties metų — daugiau negu dvigubai (24,330). Jei ir kitur taip vyko pažanga, vyskupijoje smarkiai nyko analfabetizmas (AA, 67 psl.). Tą faktą turint galvoje, nereikia nustebti, "jei Rusijos statistikos žinios parodydavo Kauno gubernijoje daug didesnį nuošimtį mokančių skaityti ir rašyti, negu kitose gubernijose, tai didžiausias nuopelnas vyskupo Valančiaus ir jo platinamųjų parapinių mokyklų" (AA, 68). Vaclovas Biržiška tvirtina, kad "Žemaitija anais laikais buvo pralenkusi ne tik kitas Lietuvos, Lenkijos, juo labiau beraštės Rusijos sritis, bet galėjo drąsiai lygintis ir su daugeliu Vakarų Europos kraštų" (VB, 9, 412).
Skaityti daugiau: VYSKUPAS MOTIEJUS VALANČIUS — KOVOTOJAS UŽ LIETUVIŲ TAUTOS TEISES
ALFONSAS GRAUSLYS
Žymiausia Jėzaus Teresės knyga Vidinė pilis (El Castillo interior), kitaip dar vadinama Buveinėmis (Las Moradas), kaip ir kiti šventosios raštai, buvo parašyta karmelitų vienuolijos vadovybei įsakant. Nors šventoji nuo to rašymo atsikalbinėjo, laikydama save netinkama rašto kūrybai (nes nemokyta), tačiau vyresnybės spaudimui turėjo pasiduoti. Jai besvarstant šio busimojo veikalo turinį, tą pasidavimą vyresniųjų valiai lyg ir patvirtino jai suteikta vizija. Liudininkas, kuriam ji pasisakė apie savo viziją, rašo, kad ši vizija jai buvo suteikta Švenč. Trejybės šventės išvakarėse, kai ji ryžosi rašyti veikalą apie Dievo artimybei sielą brandinančius maldos laipsnius ir troško matyti Dievo malonėje esančios sielos grožį. Jos dvasios akims pasirodė nuostabiai gražus kristalo rutulys, tartum pilis su septyniomis buveinėmis. Septintoje centrinėje buveinėje ji matė pilną šviesos bei palaimos Valdovą, kurio spindesys nušvietė ir išgražino visas tas buveines. Kuo arčiau kuri buveinė buvo prie to centro, tuo labiau ji buvo nušviesta. O rutulio-pilies aplinka skendo tamsoje, nešvarume, pilna įvairių roplių bei šliužų. Šventajai nustebus tuo Dievo malonėje esančios sielos grožiu, staiga šviesa užgeso, kristalinis pastatas paskendo tamsoje, virto tartum biauria anglimi, dvelkdamas nepakeliamai blogu kvapu. Šalia pastato buvusieji šliužai pradėjo veržtis į pilies vidų...
Šis regėjimas jai nurodė žadamo rašyti veikalo turinį bei planą. Ji pasiryžo rašyti apie Dievo malonėje esančios sielos grožį ir apie tos malonės nustojusios sielos biaurumą, o taip pat ir apie tuos įvairius malonės laipsnius, kuriais per maldos gilėjimą siela artėja prie Dievo.
Šio kompozicija jos kūrinys pasidarė giminingas Dantės Dieviškajai komedijai, kurioje žmogaus būklė be Dievo ir Jo įtakos virsta pragaru ir kur vaizduojamos penkios apsivalymo buveinės, artėjant prie Dievo, su šeštąja — dangaus prieškambariu ir septintąja — dangumi.
(Pagal pamokslininką P. Andrė Brien. Sulietuvino Danutė Augienė)
Žmonės panūdo ieškoti laimės. Jau daugiau kaip šimtmetis jų aistra buvo kuo daugiau gaminti, telkti ir apsirūpinti daiktais. Gyvenimo tikslas tebuvo dirbti ir siekti ekonominės gerovės. Technikos progresas atrodė jiems svarbiausias gyvenimo laimikis. Gamyba dėl gamybos, nesukant sau galvos, kas iš to išeis, gėrybių gausa buvo sau pačiam tikslas.
Šių dienų žmonės nebeturi to aklo troškulio. Jie jau supranta, kad jų tikslas ne produkcija, bet pats gyvenimas. Jausmas, kuris nebuvo žinomas praėjusioms kartoms, kai gyvenimas buvo sunkesnis, ima ryškėti mūsų dienomis: kaip galima labiau džiaugtis buvimu šiandien, dabar. Laimės tema visur keliama ir yra aktuali.
Aišku, kai nėra pavojaus alkti ir badauti, kai aplink saugu ir ramu, gimsta troškulys gerinti savo gyvenimo būdą. Iškyla klausimai: kaip naudotis prieš mus surinktais vaisiais? Kaip išgauti iš milžiniškų ekonominių laimėjimų, pasiektų prieš mus gyvenusių ir sunkiai dirbusių, kuo daugiau lengvatų ir džiaugsmo?
Reikia pripažinti, kad gerovė žmogui atneša ir gero, ir blogo. Ji gyvenimą lengvina, bet kartu ir sunkina. Mechanizacija sutrumpina daiktų pagaminimą, bet įtempia žmogaus nervus, padaro jį priklausomą nuo mašinų ir atplėšia nuo ramaus, pastovaus šeimos gyvenimo. Tad visai suprantama, kad žmonėms, ypač jaunimui, gimsta noras apvaldyti techniką, kad ji tarnautų žmogui, kad žmogus nevirstų mašina. Sprendžiama, kaip pakeisti žmogaus įsipareigojimus, komercinius užmojus, spaudą ir gyvenimo bei susisiekimo būdą, kad jie netraiškytų žmogaus, bet jį sužmogintų ir palengvintų išgyventi tuos palyginti negausius jo gyvenimo metus.
Kaip visi šie klausimai atrodo, žiūrint krikščionio akimis? Krikščionybė daugiausia kalba apie dvasinę laimę. Ar krikščioniui reikia rūpintis savo kūnu, nervine sistema, oru, kuriuo kvėpuojame, vandeniu, kuriame maudomės, aplinka, kurioje gyvename? Apie tai nebuvo kalbama prieš 2000 metų. Ar tai gali būti aktualu šiandien?
A. TYRUOLIS
Tuo vardu šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė originale buvo pavadinusi savo garsiąją autobiografiją, kuri jai padėjo iškilti į altorių garbę. Šių metų gegužės 17 dieną sueina 50 metų nuo karmelites seselės Teresės iš Lisieux paskelbimo šventąja. Pats šv. Tėvas Pijus XI, atlikęs jos kanonizaciją, buvo pasakęs, kad šventųjų gyvenimuose (hagiografijoj) tai didžiai retas atvejis. Tebuvo praėję vos keleri metai nuo jos mirties 1897 metais — mirė vos 24 metų — kai buvo pradėta jos beatifikacijos byla (dėl pirmojo pasaulinio karo eigos palaimintąja paskelbta 1923).
Jau sekančiais metais po šv. Teresės mirties jos vienuolyno viršininkė išleido jos autobiografiją, kurią pati buvo liepusi jai parašyti ir kurią pavadino "Vienos sielos istorija (Histoire d'une ame)". Lyginant su išlikusiu šventosios rankraščiu, šis leidinys buvo gerokai perredaguotas ir ne būtinai jam į naudą. Tačiau knyga sukėlė nepaprastą, tiesiog audringą įspūdį ir susidomėjimą ne tik katalikų, bet ir protestantų tarpe. Tuoj buvo imta versti ne tik į visas moderniąsias, bet ir į tolimesniojo pasaulio kalbas, kaip kinų, japonų, arabų, hebrajų. Pagal vysk. V. Padolskį, lietuviškai pirmiausia buvo išvertęs kun. P. Abromaitis, bet naujo J. Talmanto vertimo susilaukėm tik 1931 metais.
Tai neeilinė knyga — paskaitęs iš karto matai, kad 23-24 metų mergelės plunksną vadžiojo dieviškasis įkvėpimas, šventoji išmintis. Dėl to ir suprantamas tas audringas entuziazmas, kuriuo pratrūko milijonai visam pasauly, šv. Sostą prašydami tos nežemiškos plunksnos autorę nedelsiant skelbti šventąja. Tai buvo toks nepaprastas įvykis, kurį gal galėtum lyginti tik su šv. Pranciškaus Asyžiečio atveju.
Vienos sielos istorija nėra tik vienatonis Dievui pasišventusios sielos pergyvenimų pasipasakojimas. Tai toks nuoširdus ir kūdikiškai atviras kad ir trumpo gyvenimo išpažinimas, kokį atskleidė šv. Augustinas savo "Išpažinimuose" ar šv. Teresė Avilietė savo sielos istorijoj. Bet čia ir dar daugiau — vietom subtilūs, jausmingi poetiniai polėkiai, o kai kurie jos knygos pasažai gali lygintis su geriausia prancūzų proza. Knygos pabaiga (jos paskutinysis skyrius "Meilės giesmė") yra ekstatiškas, entuziastingas himnas Amžinajai Meilei, kuriai šventoji buvo paukojusi savo trumpą, bet herojiškom nusigalėijmo ir savo valios išsižadėjimo dorybėm išpuoštą gyvenimą. Jos "mažasis kelias" patraukė milijonus tikinčiųjų siekti dorybės ne, kaip ji sakė, kopiant į statų, aukštą kalną, bet einant mažais takeliais — kūdikišku pasidavimu Dievo valiai, kasdieniniu savęs išsižadėjimu, didžia kantrybe, sąžiningu kad ir mažiausių darbelių atlikimu, nelaukiant, kad kas matytų ar pagirtų.
GYVENTI SU MEILE (VIVRE D’AMOUR)
I
Aną meilės vakarą Jėzus kalbėjo
Aiškiai ir tiesiai: Kas klausys visada
Mano žodžių, kuriuos žemėj girdėjo,
Mano Tėvas ir aš aplankysim mes tą,
Ir, lyg į puošnų rūmą įžengę,
Širdy jo paliksime mes nuolatos,
Atnešę ramybę jam brangią,
Pilną Meilės šventos.
II
Gyventi su meile — girdėti žavingai
Aidinti amžiną Žodį danguj!
Tu, Jėzau, žinai, kaip myliu širdingai
Tave, kaip meilės dvasios ugnim degu.
Tavo meile prie Tėvo aš priartėsiu,
Jį mano jautrioji širdis laimės,
Ir palikt, o Trejybe, tu jau negalėsi
Mano Meilės gelmės.
III
Gyventi su meile — sudiev tarti baimei,
Ir ydom, ir kaltėm iš vakar dienos,
Ir nuodėmei, šiurpiajai sielos nelaimei,
Kuri sugruzdės nuo dangaus liepsnos.
O liepsna šventoji, meilingai pakilus,
Nuo židinio to nesitrauks niekados.
Mano siela, vien Jėzų pamilus,
Šventą Meilę giedos.
J. VENCKUS, S.J.
Yra žmonių, kurie šviečia ir žiba kaip žvaigždės danguje. Jie rodo kryptį keliaujančiai žmonijai, palieka gražų paveldėjimą, gyvenimo programą geros valios žmonėms.
OKSFORDO SĄJŪDIS
Oksfordo Universitetas prasidėjo XII šimtmetyje. Pirmieji profesoriai buvo vienuoliai, sutraukdavę norinčius mokytojauti studentus. Čia išsivystė įvairios universiteto laisvės bei papročiai ir liko visuose universitetuose iki šių laikų. Universitetas turėjo du atstovus Parlamente. Galėjo stoti vien vyrai; moteris pradėjo priimti į atskirą kolegiją tik 1878 m. Tai dar nebuvo koedukacija — berniukai ir mergaitės nebuvo tose pat klasėse.
Kard. H. E. Manning:
Anglija atsiskyrė nuo Romos 1885 m. — ne dėl religinių tiesų, bet dėl Henriko VIII skyrybų. Pats karalius liko Bažnyčios galva, ir Bažnyčia vadinosi "Established Church of England". Ji dalijosi į High Church ir Low Church. High Church labai panaši į Katalikų Bažnyčią su savo ceremonijomis, Low Church — į protestantiškąją. Oksfordo sąjūdžio pirminis tikslas buvo traukti žmones ne į katalikybę, bet į High Church su gilesnėmis religinėmis praktikomis. Susidarydavo klubai, kuriuose studentai skaitydavo Šv. Raštą, net Kristaus Sekimą. Toks klubas vadindavosi "šventuoju klubu". Tikras klubas, davęs daug katalikų konvertitų, irgi vadinamas Oksfordo sąjūdžiu, prasidėjo 1833 m. Narių tarpe jau buvo tikrų katalikų dvasia, nors oficialiai dar neperėjusių į Katalikų Bažnyčią: busimieji kardinolai Newmanas ir Manningas, Bellocas, Chestertonas ir kt. Panašūs klubai yra ir Amerikos universitetuose. Tas sąjūdis vadinamas Tractarianizmu, nes spausdindavo Tracts of Times. Gal jų metodai tiktų ir mūsų laikams?
Skaityti daugiau: KARDINOLAS HENRY EDWARD MANNING (1808-1892)
ALEKSANDRAS KELMIETIS
Daug kalbame apie mirtį, nekartą pagalvojame kodėl mirštame, juk yra teoretinė galimybė žmogui būti amžinam. Jeigu žmogus gali išgyventi šimtą metų, kodėl negalėtų išgyventi dviejų šimtų metų, keturių, aštuonių ir t.t. Jeigu organizmas gali daug kartų atsinaujinti, tai jis gali atsinaujinti ir iki begalybės kartų, o tai reikštų amžiną gyvenimą, ko žmogus taip labai ir norėtų. Bet taip nėra ir nežinome kodėl?
Biblija aiškina, kad pirmieji žmonės nusikalto Dievo įsakymui ir už tai Dievas juos nubaudė mirtimi. Dievas Adomui ir Ievai buvo uždraudęs valgyti vaisius nuo gero ir blogo pažinimo medžio. Bet Ieva, sugundyta šėtono, pasivertusio į žaltį, pagundos neatlaikė: ji pati valgė ir Adomui davė.
Nebedaug kas betiki šia gražia istorija tiesiogine prasme, bet ji savo esme yra visiškai patikima. Suprantame, kad Ieva nusikalto moralinei normai, ją sulaužydama, ji nusikalto, svetimoteriaudama su svetimu vyru — šėtonu. Adomas, matyti, taip pat buvo, kaip sakoma, ne iš kelmo spirtas vyras — tos nuodėmės nevengė. Todėl Dievas, išvarydamas juos iš rojaus, nubaudė mirtimi. Mirtis atėjo per nuodėmę.
Įdomu, kad panašią istoriją aptinkame Australijos aborigenų mituose, tik, žinoma, ne tokią išdailintą ir išgražintą poetine forma, kokia yra Biblijoje. Ten pasakojama, kad, kai pasaulis dar buvo jaunas, mirties jame nebuvę. Mirtis atėjo į pasaulį per moters neištikimybę vyrui. Pirmasis pasaulyje žmogus buvęs Purukupali, ir pirmoji moteris jo žmona Bima, kuri jam pagimdė sūnų Jininį. Bima per dieną rinkdavo maistą, o vakare parnešdavo ir atiduodavo vyrui. Ji su savimi visados pasiimdavo mažą Jininį. Kartą vyro draugas Japara panoro ją palydėti. Vyras, nieko blogo negalvodamas ir žinodamas, kad žmona pasiima sūnų Jininį, kurį jis labai mylėjo, nieko blogo neįtarė. Bet Bima, išėjusi maisto rinkti, vaiką palikdavo po medžio šešėliu, o pati palydėdavo Japarą į džiungles. Taip atsitiko keletą kartų. Vieną kartą, kai Bima su Japaru ilgai užtruko džiunglėse, grįžusi rado šešėlį, nuslinkusį nuo vaiko, ir vaikas buvo miręs nuo karštų saulės spindulių. Taip įvyko pirmoji mirtis. Užsirūstinęs Purukupalis žiauriai nubaudė savo žmoną Bimą, o pats nuėjo nusiskandinti ir tuo pačiu metu pasakė, kad nuo dabar visi pasaulyje turės mirti. Nuo to laiko ir atsirado mirtis pasaulyje.
Šis “Laiškų Lietuviams” numeris iliustruotas Vilijos Eivaitės Fotografijos darbais.
Vilija Eivaitė studijuoja meną ir fotografiją Illinois universitete.
Skaityti daugiau: numeris iliustruotas Vilijos Eivaitės Fotografijos darbais
Nina Gailiūnienė
("Laišku Lietuviams" konkurse premijuotas rašinys)
Mūsų povestuvinė kelionė baigėsi nepaprastai, bet pagal planą. Arūną palikau ligoninėje, o pati parvažiavau namo.
"Vyras atrakina duris ir įneša savo jauną žmoną į jaunavedžių butą... Gėlių puokštė nematomos rankos padėta... Stalas padengtas dviems... Šaldytuvas pilnas maisto... Pirmoji vakarienė su šampanu prie žvakių ir romantiškos muzikos..." — iškarpa iš filmo prabėgo pro mano vaizduotės ekraną, kai, atidarinėjusi langus, klestelėjau ant sofos.
Regina, nebūk sentimentali. Čia tau ne filmas. Eik atsinešti daiktų. Ir prezidentas Trumanas susinešė lagaminus, kai iš Baltųjų Rūmų grįžo į eilinio piliečio gyvenimą. Taip subariau save ir išėjau į kiemą iškraustyti automobilio.
Lauke buvo karšta, o viduje tvanku. Sukabinusi rūbus, jaučiausi kaip šlapia višta, paleidusi sparnus. Kankino troškulys. Atėjusi į virtuvę, automatiškai atidariau šaldytuvą, ieškodama gėrimo. Ant tuščios lentynos raštelis: "Aha!... Sugavau. Nepadėjusi — neieškok. Tai ne pas mamą. Grįždama iš darbo, nupirksiu maisto. Pakentėk".
Dvi valandas laukti. Atsigėriau vandens ir išsitiesiau ant sofos. Pusantro šimto mylių kelionė pačiame dienos karštyje pribaigė mane. Užmigau greitai ir kietai. Aldona turėjo spirti kelis kartus į duris, kol mane prižadino. Sutikau ją su dviem maisto maišais rankose.
— Nupirkau visai savaitei. Meile gyva nebūsi, ypač kai Arūno nėra. Aldona padėjo maišus ant stalo ir, pagriebusi mane, pliaukštelėjo į abudu veidus.
— Brangioji, nusivalyk mano lūpų antspaudus ir išvirk kavos. Nubėgsiu atnešti tavo paštą.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
NETIKSLUS NAUDININKO VARTOJIMAS
Kartais mes pavartojame naudininko linksnį ten, kur jis netinka. Čia paminėsime keletą tokių atvejų su pavyzdžiais, kur naudininko linksnis netiksliai pavartotas, ir skliausteliuose nurodysime, kaip būtų galima tuos netikslumus pataisyti.
1. Naudininkas nevartotinas po slinkties veiksmažodžių tikslui reikšti, pvz.: Teatro kolektyvas išvyko gastrolėms ( = gastrolių, į gastroles, gastroliuoti). Studentas buvo nusiųstas medicinos praktikai ( = medicinos praktikos atlikti). Viršininkas atvyko oficialiam vizitui ( = oficialaus vizito, su oficialiu vizitu). Darbininkai išėjo pietums (=pietų, pietauti). Visi susirinko posėdžiui (—posėdžio, posėdžiauti, į posėdį).
Tačiau naudininką galima vartoti pvz. tokiais atvejais: Nusipirkau sąsiuvinį užrašams. Parnešk duonos pusryčiams. Nusipirkau medaus vaistams. Čia taip pat reiškiamas tikslas arba paskirtis, bet ne po slinkties veiksmažodžių.
2. Netinka naudininko linksnyje vartoti veiksmažodinius daiktavardžius tikslui reikšti, pvz.: Gaminį grąžino perdirbimui (=perdirbti). Jis atnešė batus pataisymui (=pataisyti). Padėjo kibirą vandens atsigėrimui (= atsigerti).
3. Naudininko linksnis nevartotinas su neigiama bendratimi, reiškiant, kad kas nors negali ar nesugeba ko nors atlikti, pvz.: Išėjusiems negrįžti ( = Išėjusieji negrįš, negali grįžti). Žmogui nesuprasti (= Žmogus nesupras, negali suprasti) visų gamtos paslapčių. Vaikui neįveikti (=Vaikas neįveiks) tokio darbo.
4. Su veiksmažodžiu atitikti vartotinas ne naudininkas, bet galininkas, pvz.: Atitiko kirvis kotui ( = kotą). Nuorašas atitinka originalui ( = originalą). Kaina turi atitikti daikto kokybei (=kokybę).
5. Nevartotinas naudininkas su bendratimi tikslui reikšti su abstrakčiais, priemonės neišreiškiančiais žodžiais (po kurių negalima įterpti žodžių tinkamas, skirtas, kuris galėtų ir pan.), pvz.: Davė įsakymą namui nugriauti ( = namą nugriauti). Priėmė nutarimą darbo našumui padidinti ( = padidinti darbo našumą). Jis neturi leidimo šautuvui laikyti ( = laikyti šautuvo). Buvo gydytojų pasitarimas ligai nustatyti ( = nustatyti ligą).
6. Geriau butų naudininko nevartoti daikto rūšiai pavadinti, pvz.: Nusipirkau tepalo batams ( = batų tepalo). Šiame butelyje yra lašai akims (= akių lašai).
Naudininkas vartojamas, kai reikia pabrėžti daikto paskirtį, o kilmininkas — rūšį: tepalas batams — tai bet koks tepalas, kuriuo galima tepti batus, o batų tepalas — specialus tepalas tik batams tepti, tokia tepalų rūšis.
PAVERGTOS LIETUVOS TEATRAS ŠIEMET MINI SALOMĖJOS NĖRIES SEPTYNIASDEŠIMTMETĮ
Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI
Salomėja Nėris giliai jautė Lietuvos grožį, metų laikų spalvingumą ir žavesį. Jos eilėraščiai turi melodinį lakumą, todėl buvo dainuojami kaimo jaunimo. Jos poezija Lietuvos nepriklausomybės laikais susilaukė didelio įvertinimo, ir 1938 metais už poezijos knygą "Diemedžiu žydėsiu" poetė laimėjo valstybinę literatūros premiją — 5000 litų.
"Pergalėje", literatūros, meno ir kritikos mėnesiniame žurnale, šių metų antrame numeryje, teatro skyriuje Dana Rutkutė straipsnyje "Poezijos spektaklių tiltais" rašo apie Salomėjos Nėries poeziją. Ji sako, kad Salomėja Nėris buvusi mūsų romantiškos jaunystės poetė. Poetės eilėraščiai buvę pirmosios meilės ir pirmojo skausmo reiškėjai. Jie kiekvieną jaudino poetės įdvasintais gimtojo krašto vaizdais. Ji žavisi poetės eilėraščiais apie neramų vėją, jūrų pasakas, kalnų baltumą, vyšnios žydėjimu ir gražiausio pasaulyje krašto — Lietuvos ilgesiu karo metų lyrikoje.
Šiame straipsnyje Dana Rutkutė rašo, kad šiandieninis jaunimas domisi poezija, ir tai paliudija spindintis jaunų akių žvaigždynas kiekviename poezijos vakare. Gausus koncertuojančių skaitytojų būrys turi poezijos mėgėjų klausytojus beveik visos Lietuvos miestuose. Šis poezijos skaitytojų sąjūdis prasidėjo Lietuvoje maždaug prieš dešimtį metų. Šiandien literatūriniai koncertai turi ne mažesnį pasisekimą už įžymių pavienių dainininkų, pianistų, smuikininkų pasirodymus. Apie šios rūšies meną, Dana
Rutkutė sako, jau galima kalbėti, kaip tikrai rimtą ir labai visuomenės mėgstamą pramogą. Laikydami save lyrikų tauta, šį teiginį galime patvirtinti ne vien įvairiabraižiu talentingų poetų gausumu Lietuvoje, bet ir jų poezijos pasklidimu bei lyrinių pergyvenimų goduliu.
Pastaraisiais metais poezija pradėjo skverbtis į teatrų vaidintinų veikalų sąrašus. Kaimo scenos vaidintojai pernai įsteigė Poezijos teatrą, atidarydami jį A. Drilingos ir A. Mikutos eilėraščių spektakliu "Gelmių spalvos". Šiuose spektakliuose naudojamos panašios teatro priemonės: scenografija, muzika, šviesa, sceninis judesys ir skaitytojo menas. Pagrindinis spektaklio gaivalas yra pati literatūra, tik ryškiau arba kukliau teatro "papuošta".
ALICE DOESN’T LIVE HERE ANYMORE
Savo dramine įtampa, vaidybos ryškumu, charakterių gyvumu ir jų vispusišku pavaizdavimu bei viso veikalo gyvenimiškumu šis filmas iš šeimos, o daugiausia iš našlės gyvenimo Įsirikiuoja į tarpą stipriausiųjų, kokius paskutiniu metu amerikiečiai yra pastatę. Filmas yra verčiantis žmogų susimąstyti apie gyvenimo kelią ir vis dėlto ne didaktinis; jis kartu ir pramoginis, bet ne paviršutiniškas ir ne simplicistinis.
Šiame filme labai stipriai pasirodo Ellen Burstyn. Pradžioje kaip tipiška šeimininkė, kiek nusivylusi savo nuobodžiais namų ruošos užsiėmimais ir besijaučianti atstumta tikrai šiurkščiai su ja besielgiančio vyro, kurį čia vaidina Billy Green Bush. Jo vaidmuo neilgas — jis žūsta susisiekimo nelaimėje.
Čia prasideda bepinigės, darbo beieškančios našlės odisėja. Ji gauna dainininkės tarnybą viename bare. Įtikinančiai vaidindamas atkaklų jos adoruotoją, Ben (Harvey Keitei) ją užkariauja. Greit atsiskleidžia jo žiaurumas su žmona ir su šia nauja simpatija. Našlė Alice (Ellen Burstyn) pabėga, keliaudama toliau Amerikos pietvakariuose. Tampa padavėja, temperamentinga, bet greit atsileidžiančia. Čia ji vėl įsivelia i pažinti su ūkininku Dovydu, kurį su natūraliu lengvumu vaidina Kris Kristofferson. Sklandžiai prasidėjusi jų draugystė pergyvena ir įtampos momentus (kai jis apmuša jos vaiką), bet vėliau jie randa bendrą kalbą.
Visas filmas daugiausia koncentruojasi į vaizdavimą vienišos moters dabarties amerikiečių visuomenėje. Ekrane perteikiami jos gyvenimo kelionės vaizdai, perpinti paguodžiančiais laimėjimais, bet ir giliais skausmais. Vyrai, pradėję draugiškumu, siekia ja pasinaudoti.
Žiūrovą patraukia išryškinti gyvenimiški įvykiai ir dialogai, gyva vaidyba, net ir mažojo Alice sūnaus, intriguojanti viso veikalo slinktis. Nors filmo centre amerikietės moters vaizdavimas, bet čia ji nėra idealizuojama nei supama sentimentalumo. Ji gyvenimiška, nors ir išryškintų spalvų. Filmo herojės palikimas su tuo išsiskyrusiu vyru, kai ir tarp jų spragsi priešiški prasiveržimai, nesudaro idealios pabaigos. Dėl šios aplinkybės, dėl kai kurių necenzūriškų žodžių filmas laikomas moraliai tinkamu tik suaugusiems su kai kuriais rezervais.
Filmas sukurtas pagal R. Getchell skriptą, gabiai surežisuotas Martino Scorsese. Išleistas Warner Bross. Trunka 113 min.
KLAUSIMAI IR ATSAKYMAI
Šių metų vasario mėn. numeryje, “Atgarsių” skyriuje, buvome įdėję vieno skaitytojo laišką, kuriame jis rašo, kad pasigenda klausimų ir atsakymų skyriaus “Laiškuose Lietuviams”. Atsakėme, kad tai priklauso ne nuo redakcijos, bet nuo skaitytojų: pirmiau dažnai skaitytojai siųsdavo įvairių klausimų, bet dabar tų klausimų negauname. Tai paskatino kai kuriuos skaitytojus siųsti klausimus. Kadangi klausimų ir atsakymų skyriaus dabar neturime, tai atsakysime “Atgarsių” skyriuje, o vėliau, jeigu klausimų bus daugiau, įvesime atskirą skyrių.
Redakcija
AR GALIMA GINTIS?
Katalikų tikybos katekizmas sako, jog gyvename žemėje tam, kad vykdytume Dievo valią ir laimėtume amžinąjį gyvenimą. Tačiau kartais pasidaro labai neaišku, kokia yra Dievo valia tam tikrose aplinkybėse. Žmogui, nestudijavuslam teologijos, kartais labai sunku žinoti, kaip jis turi elgtis.
Skaitant Šv. Raštą, atrodytų, kad krikščionis negali priešintis, nes ten Kristus taip sako: “Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam žmogui, bet, jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį” (Mt 5, 38-39). Taip pat, kai Alyvų darželyje atėję kareiviai norėjo Kristų suimti ir kai Petras, išsitraukęs kalaviją, norėjo pasipriešinti, Kristus jam pasakė: “Kišk kalaviją atgal į jo vietą, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, žus nuo kalavijo” (Mt 26, 52). Bet, pažvelgę į Bažnyčios istoriją, matome, kad ji nesielgė pagal tuos Kristaus patarimus, pvz. užtenka prisiminti tik kryžiaus karus, norint išvaduoti šventąją žemę iš turkų.
Tad čia man ir kyla daug neaiškumų — ar Kristaus mokslas leidžia gintis, ar ne? Jeigu priešas užpuola tėvynę, ar galima gintis ginklu? Jeigu kas kėsinasi į mano gyvybę, ar aš galiu gintis? Žinau, kad Bažnyčia net šventąja paskelbė Joaną Arkietę, kuri ginklu gynė savo tėvynę. Bet kaip visa tai suderinti su Kristaus mokslu? Ar aš galiu ir turiu ginti kaimyną, jeigu jis bus piktadarių užpultas? Artimo meilė reikalautų jam padėti, bet kaip tai suderinti su Kristaus liepimu Petrui kišti kardą atgal į makštis?
• Aukščiausiasis Vakarų Vokietijos teismas nusprendė, kad nesiderina su konstitucija neseniai priimtas įstatymas, kuriuo pirmaisiais trimis mėnesiais leidžiama daryti abortą vien motinos pageidavimu.
• Seniausias pasaulyje kunigas Moreau Amengual mirė Čilėje. Buvo sulaukęs 103 metų.
• Nauja palaimintąja paskelbta prancūzė vienuolė Marija Eugenija Milleret, seselių vienuolyno įsteigėja. Tai pirmoji paskelbta palaimintąja Šventaisiais metais.
• Aukščiausiasis JAV teismas patvirtino, kad Michigano valstybės įstatymas, kuriuo valdžios mokyklose draudžiama mokyti gimimo kontrolės ir kuriuo leidžiama tėvams pareikalauti, kad jų vaikai būtų atleisti nuo pamokų apie seksą, nesipriešina JAV konstitucijai.
• Tarptautinei katalikų spaudos sąjungai priklauso 150 katalikiškų JAV ir Kanados laikraščių bei 300 žurnalų su 23 mil. tiražu.
• Ekumeninės vienybės klausimais pasitarimas Romoje įvyks birželio mėnesį. Dalyvaus apie 20 žymių katalikų ir kitų krikščionių bažnyčių teologų.
• Čikagos arkivyskupija atsiklausė parapijų, ar yra reikalinga pagalba maistu neturtėliams. Rasta, kad reikalinga pagalba 52 vietose. Net 141 parapija teikia tų vietų neturtėliams paramą. Ta parama per metus pasinaudojo apie 200,000 žmonių; šalia to dar 25,000 žmonių kasdien gavo nemokamus pietus.
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS
Skelbiame septynioliktąjį straipsnio konkursą. Konkurso temos: vyrams — Kokią norėčiau turėti žmoną; moterims — Kokį norėčiau turėti vyrą; jaunimui — Kokius norėčiau turėti tėvus. Jaunimui dar skiriame ir kitą temą — Jaunimas ir religija. Čia reikia panagrinėti, ar jaunimas domisi religija, ar nuo jos tolsta. Kokios priežastys?
Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus atskirame vokelyje savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną, atsiųstas redakcijai iki šių metų gruodžio mėn. 31 dienos.
Už geriausius rašinius skiriamos penkios premijos: I — 150 dol., II — 100 dol., III — 75 dol., IV — 50 dol., V — 25 dol. Premijų mecenatai: Jolita ir Vida Kriaučeliūnaitės — 150 dol., Birutė Lieponytė — 150 dol., Ona ir Vincas Kuliešiai — 100 dol., Stefanija Rudokienė — 50 dol.
Vertinimo komisija bus paskelbta vėliau. Laimėtojams premijos bus įteiktos “Laiškų Lietuviams” koncerte 1967 m. vasario mėn. 22 d., sekmadienį, Jaunimo Centre.
ATSIUSTA PAMINĖTI
Alfonsas Grauslys. ŠVIESA TAMSOJE. Išleido “Krikščionis Gyvenime”, I.C.C., Putnam, Conn. 06260. 455 psl., kieti viršeliai, kaina — 8 dol., “Krikščionis Gyvenime” leidinių prenumeratoriams — 6 dol.
Jurgis Gliauda. PAGAIRĖ. “Draugo” konkurse premijuotas romanas. Išleido Liet. Knygos Klubas. Aplankas — A. Korsakaitės-Sutkuvienės. 270 psl., kaina — 4.50 dol.
ŠVIETIMO GAIRĖS, lietuviškojo ugdymo žurnalas mokyklai ir šeimai. Nr. 12(16). Leidžia JAV LB Švietimo Taryba. Redaktorius — Petras Maldeikis. Red. pavaduotojas — Juozas Masilionis.
LITUANUS, 1975 m., nr. 1. Naujas adresas: 6621 S. Troy, Chicago, Ill. 60629.