JONAS MIŠKINIS
Ten močiutė užlingavo
Raudomis mane,
Į krūtinę skausmą savo
Liejo nežinia.
Maironis
Motinos vardas amžiais nenustojo ir nenustos savo reikšmės. Kas pažįsta geriausius pasaulio genijus, tas bent šiek tiek žino ir apie jų motinas. Jeigu nebūtų buvę motinų, nebūtų nė tų genijų. Šis pasakymas yra teisingas ne tik ta prasme, kad tie genijai yra gavę gyvybę iš motinos, bet jis yra teisingas ir dėl to, kad motina genijui yra įkvėpėja. Jeigu kuris nors žmogus ką sukuria ar išranda, didele dalimi už tai turi būti dėkingas savo motinai. Motinos meilėje ir pirmose jos pamokose kiekvienas gali surasti savo sugebėjimų pirmąjį daigelį.
Žmonija instinktyviai jaučia, kad motina yra Kūrėjo pavaduotoja, tiek teikdama gyvybę, tiek ir ją puoselėdama. Niekas pasauly negali motinos pavaduoti. Todėl motinos vardas buvo ir bus apsuptas kažkokia mistiška šviesa.
Motina, jausdama savo pašaukimo didumą ir šventumą, neturi palūžti po sunkia pareigų našta. Ji turi gyvenime stovėti šviesi ir skaisti, kaip balta kalno viršūnė. Nors taip dažnai ji yra pavargusi, ašarotomis akimis, liūdnu rūpestingu veidu, bet vis tiek ji yra tokia gera, brangi ir gyvenime nepamainoma. Tai jaučia kiekviena širdis: niekas negali pasaulyje motinos atstoti.
"Motinos veidas — saulės šviesiausias", sako poetas. Tikrai iš jos veido sklindanti šviesa turi daug jėgos ir mažam ant jos kelių sėdinčiam kūdikiui, ir savo tėviškės lizdą palikusiems vaikams. Motinos akys lydi savo vaiką visą gyvenimą, laimingi tie vaikai, kurie motinos akyse randa savo gyvenimo šviesą! Tos šviesos prisiminimas kartais išgelbsti ir labiausiai paklydusį vaiką. Į motinos rankas yra sudėta ne tik jos vaiko, bet ir visos tautos ateitis. Motina yra gyvenimo ramstis, kuriam susvyravus, sunku tikėti šviesia ir laiminga tautos ateitimi.
Kalbėdami apie lietuvę motiną, mes kalbame ir apie mūsų tautą. Motina dar mažam savo kūdikiui "į krūtinę skausmą savo lieja nežinia". Ji pati buvo patyrusi iš svetimųjų daug skriaudų, ji ir vaikus išmokė mylėti savo gimtąjį kraštą, lietuvių kalbą, tautos papročius ir lietuviškas dainas.
Mes susirūpinę savo tautos ir jaunosios kartos ateitimi, tačiau visa tai priklauso nuo motinų. Jeigu motinos pasižymės taurumu, pasiaukojimu darbui ir savo pareigoms, jei jos bus tvirtos nesvyruojančio tikėjimo, tai jos bus tos didžios asmenybės, kurių negalės blaškyti jokios gyvenimo audros, ir jos sugebės savo vaikus pakreipti norima linkme.
Tiesa, svetur gyvenanti motina dažnai užimta ištisas dienas darbovietėje. Grįžus į namus, jai labai sunku atsidėti motiniškoms pareigoms. Tačiau jai nebus taip sunku, jei ji prisimins, kad jos motiniška misija ir meilė yra aukšta ir kilni.
Gyvenime sutinkam daug kilnių motinų, kurioms tinka šventas motinos vardas. Motina—malonus žodis, kuris kutena mūsų širdį ir pripildo gražiausių jausmų. Todėl ir sakoma, kad motinos meilės, jos pasiaukojimo nenupirksi už viso pasaulio turtus. Už pinigus daug kas galima padaryti, įsigyti, bet motiną praradęs, kitos nebeįsigysi. Motinos meilės savo vaikams niekas negali pakeisti. Ta meilė yra tiek galinga, kad jokia jėga jos neįstengia pergalėti.
Kultūringoji moteris motinos pareigas paima sąmoningai, iš anksto žinodama, su kiek pavojų, rūpesčių, vargų bei sielvartų tos kilniosios motinos pareigos yra susijusios. ..
Kas motinai žemėje dangų atstoja, kas jai šneka apie gyvenimo pasiaukojimą? Argi motina išdrįstų sakyti, kad savo kūdikio akyse nemato žemės dangaus, kad tos žydrios ramios akys jai nekalba gyvenimo džiaugsmo? Rugiagėlių melsvumo kūdikio akys neša motinai džiaugsmo valandą, kai josios akys susitinka su kūdikio akimis.
Geriausios operos ir koncertai širdį veriančiomis melodijomis neatstos motinai to džiaugsmo, kurį atneša pirmą kartą išvystos kūdikio akys, ir ji čia tą akimirką įsipareigoja, kad su didžiausia meile ir pasiryžimu, nieko negailėdama, aukosis savo kūdikiui.
Iš čia ir iškyla visos jos pareigos, visi jos uždaviniai. Josios laimė ir nelaimė paliekama jai pačiai pakelti, iškentėti ir, žinoma, tuo pačiu uždedamos pareigos išugdyti dorus vaikus, gerus savo tautos mylėtojus.
Kiekviena šalis myli ir gerbia savo motinas. Juk iš neatmenamų laikų ketvirtas Dievo įsakymas sako: "Gerbk tėvą ir motiną". Toji vyresniųjų pagarba laiduoja susiklausymą. Gera motina visada yra mylima ir brangi vaikams. Lietuvoje motina—šventas vardas. Lietuviai moka mylėti savo motinas. Senovėje Lietuva buvo garsi ir galinga, nes motinos mokėjo įkvėpti savo vaikams pasiryžimo ir tėvynės meilės jausmus.
Vienas žymus žmogus yra pasakęs: "Duokit mums gerų motinų, ir mes sukursime valstybę tokią galingą, kad joks priešas neįveiks!" Tas posakis parodo, kad valstybė yra stipri ne ginklais, ne kareiviais, bet tautine savo dvasios stiprybe. Taigi jau iš mažens reikia auklėti vaiką, kad jis būtų pareigingas ir giliai jaustų tėvynės meilę.