1975 / LAPKRITIS-NOVEMBER / VOLUME XXVI, NO. 11
|
327 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
328 |
Paulius Rabikauskas, S.J. |
|
|
332 |
Ada Karvelytė |
|
|
333 |
J. Venckus, S.J. |
|
|
335 |
Ivan Franko |
|
|
336 |
Vytenis Statkus |
|
|
338 |
Juozas Prunskis |
|
|
340 |
Anicetas Tamošaitis, S.J. |
|
|
346 |
Iš čekų spaudos |
|
|
347 |
J. S. |
|
|
348 |
Nijolė Jankutė |
|
|
350 |
D. ir G. Vakariai |
|
|
353 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
355 |
Juozas Prunskis |
|
|
357 |
J. Pr. |
STATEMENT OF OWNERSHIP, MANAGEMENT AND CIRCULATION
“Laiškai Lietuviams” (Letters to Lithuanians) is published monthly except July and August, when bi-monthly. Its publishers and owners are the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., a non-profit religious society approved by the Roman Catholic Church. The editor is Rev. Joseph Vaišnys, S.J. The managing editor is Peter Kleinotas, S.J. The offices of editors, publishers and management are located at 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. In the preceding 12 months “Laiškai Lietuviams” averaged a press run of 3034 copies. 2902 copies were distributed to paid individual subscribers by mail, free distribution — 132 copies. None (0) distributed to news agents and none (0) sold through dealers. Total distribution — 2966 copies; for office use and left-overs 66 copies. Actual number of copies of single issue nearest filing date: press run — 3034, mail subscription — 2902, free distribution — 66, total distribution — 2966, and left-overs — 66. Annual subscription — $6.00, single copy — 60c. Second class postage paid at Chicago, Ill. and additional mailing offices.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
SU GĖLIŲ VAINIKAIS
VASARA NUEINA
IR DRUGELIO DŽIAUGSMĄ
NEŠASI KARTU.
ČIULBA MAN PAUKŠTYTĖ
PASKUTINĘ DAINĄ,
PASKUTINĮ JUOKĄ
VASAROS GIRDŽIU.
RUDENINIS VĖJAS
VĖL PALIES BLAKSTIENAS,
IR SUDUŠ ANT VEIDO
RAUSVAS SPINDULYS.
GRAUDŽIOS MANO MINTYS
IR SVAJONIŲ DIENOS,
KAIP PAKLYDĘ PAUKŠČIAI,
ATSIŠAUKS ŠIRDY. . .
Ada Karvelytė
Šis “Laiškų Lietuviams” numeris yra iliustruotas Jurgio Prapuolenio nuotraukomis. J. Prapuolenio specialybė — vestuvių fotografavimas. Jis pasiekiamas šiuo adresu: Gull Photo, 5 S. Lagrange Rd., Lagrange, Ill. 60525. Tel. 352-4063.
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Senovėje kryžius buvo gėdos ir paniekos ženklas. Didžiausi nusikaltėliai būdavo nukryžiuojami. Kristaus mirtimi ir prisikėlimu kryžius buvo išaukštintas, jis tuoj tapo krikščionių simboliu ir nuo pat pirmųjų amžių buvo jų labai gerbiamas. Ilgainiui kryžius tapo pagarbos ženklu ne tik krikščionims, bet ir visam civilizuotam pasauliui. Visi savo herojus pagerbia kryžiais ar įvairiais ordinais, kurie dažniausiai būna kryžiaus pavidalo.
Kad krikščionys jau nuo pat pirmųjų krikščionybės dienų kryžių labai gerbė, turime aiškių istorinių dokumentų. Tertulijonas II amžiuje rašo: "Kiekviename žingsnyje ar judesyje, kur išeidami ar grįždami, apsirengdami ar apsiaudami, maudymosi vietoje, prie stalo, keldamiesi ir eidami poilsio, atsisėsdami ar šiaip ką veikdami, savo kaktą mes žymime kryžiaus ženklu". Viešai ir iškilmingai buvo pradėtas gerbti kryžius Konstantino Didžiojo metu, kai krikščionybė gavo laisvę. Kai stabmeldžiai pradėjo pajuokti krikščionis, kad ir jie stabmeldiškai garbina kryžiaus medį, krikščionys jiems tuoj atsikirto, kad jie garbina ne medį, o Kristų Karalių, kuris buvo prikaltas prie kryžiaus. Tai mums paliudija šv. Ambrozijus.
Pirmaisiais amžiais krikščionių vartojami kryžiai buvo paprasti — be prikaltos Kristaus figūros. Kryžius su prikaltu Kristumi pirmą kartą buvo rastas 582 m. evangelijų rankraštyje. Po to kryžiai su nukryžiuotu Kristumi jau pradėjo smarkiau plisti. Tačiau nukryžiuotasis Kristus tada nebuvo toks, kaip mes jį dabar paprastai vaizduojame. Kristus nebuvo miręs ar kenčiantis, bet gyvas ir triumfuojantis, su karališka karūna ant galvos. Kenčiantį ar mirusį Kristų ant kryžiaus buvo pradėta vaizduoti tik apie X amžių, o plačiau tarp krikščionių toks vaizdavimo būdas įsigalėjo tik nuo XII amžiaus.
Įdomu, kad Lietuvoje, kuri taip vėlai priėmė krikščionybę, kryžiaus kultas labai greitai paplito. Lietuviai kryžius statė kapinėse, pakelėse, prie savo laukų ir sodybų. Kryžiuje jie matė paguodą ir prisikėlimo viltį sunkiomis gyvenimo valandomis. Jų akys krypdavo į kryžių, kai šeimą aplankydavo mirtis, kai reikėdavo kęsti priespaudą ar nešti sunkią baudžiavos naštą. Ypač po Muravjovo siautėjimo ir religijos persekiojimo, galima sakyti, Lietuva buvo sėte prisėta kryžių. Ne be reikalo ji buvo pavadinta kryžių žeme.
(Tęsinys išpereito numerio)
PAULIUS RABIKAUSKAS, S.J.
Jau ilgokai užsikalbėjau apie tą daug kam vos žinomą lietuvį; gal ir todėl ilgokai, kad jis ne tiek žinomas. Eikime dabar prie mums daug žinomesnio ir artimesnio, prie šių metų jubiliato — vyskupo Motiejaus Valančiaus. Šių metų gegužės 29 d. suėjo 100 metų nuo jo mirties.
Ir Valančiaus atžvilgiu noriu žvelgti ne tiek į jo asmenį, o daugiau į tai, kaip jis žiūrėjo į lietuvį kunigą. Valančius nepaliko jokio veikalo, kuris būtų buvęs skirtas specialiai kunigams. Tiesa, parašė jiems daug aplinkraščių (cirkuliarų — pagal Alekną) ir laiškų. Tik jie beveik visi tebesiilsi archyvų lentynose. Todėl tenka panaudoti tiktai labiau prieinamą medžiagą: A. Aleknos monografiją, kurioje apsčiai pateikta ištraukų ir iš vyskupo įvairios korespondencijos; paties vyskupo užrašus, kuriuos išleido, išvertęs į lietuvių kalbą, kan. Tumas-Vaižgantas (Pastabos pačiam sau, Klaipėda 1929), ir pagaliau įvairius Valančiaus beletristinius raštus bei Žemaičių vyskupystės istoriją.
Lancicijus savo raštuose pirmiausia yra kunigo dvasinio gyvenimo mokytojas, o Valančiuje daugiau atsispindi jo tėviškas rūpestis, bendras laiko vargų ir sunkumų pergyvenimas, besąlyginis prisirišimas prie Bažnyčios, kuriai jis tarnauja, ir bendradarbių kunigų, kurie jam talkininkauja, ganytojiška meilė.
Jau 1845 metais, kai buvo paskirtas Žemaičių kunigų seminarijos rektorium, Valančius turėjo sau nusistatyti, ko laukti ir ko reikalauti iš lietuvio kunigo. Seminarijoje per ketverius su puse jo rektoriavimo metų jautėsi atgijimas: rektoriaus stipri ranka pašalino įsiskverbusius blogus papročius, buvo įvesta griežta drausmė ir tvarka; rūpestingai buvo žiūrima, kad reguliariai būtų dėstomos pamokos, kad visi gerai eitų savo pareigas. Pats rektorius davė tvarkos ir darbštumo pavyzdį (plg. Alekna, psl. 10-11).
Gimtosios kalbos geras mokėjimas yra visuomet viena iš pagrindinių pastoracinio darbo sąlygų. Anų laikų bendroje seminarijų programoje buvo nustatyta, kad klierikai turi pratintis rašyti ir sakyti valgykloje bei savo koplyčioje pamokslus lenkiškai. Bet būsimiems Žemaitijos kunigams labiau buvo reikalinga žemaičių kalba. Rektorius Valančius, pritariant vyskupijos valdytojui, išsirūpino, kad tas nuostatas Varniams būtų pakeistas ir kad klierikai sakytų pamokslus žemaitiškai (Alekna, psl. 11).
Ada Karvelytė
VISI SAVAIP KELIAUJAME
Visi savaip keliaujame,
Ir puolame, ir keliamės,
O kelias mūs gyvenimo raizgus.
Nėra čia išrinktų nei prakeiktų,
Tik esam tai, kas esame —
Nėra velnių čia su ragais
Nei angelų.
Visi savaip mes mylime gyvenimą
Su nukamuota širdimi
Ir sopuliu aitriu...
Jei nusijuokti kartais
Iš gyvenimo ir bandome,
Dažnai mes juokiamės
Ne tuo juoku.
NEŽINOJIMAS
Praeis diena,
Praeis dar daug dienų,
Ir niekas man nepasakys,
Kas tų buvai...
Mačiau tave nedaugei kartų,
Mačiau tik vienąkart...
Tų atėjai — ir išėjai.
KAIP Į TEN SUGRĮŽTI
Neateis sesulė,
Neateis močiutė,
Ilgų bus ir liūdna
Čia kapely būti.
Siela, klajūnėle,
Nerami širdele,
Tų nepailsėsi
Svetimoj žemelėj...
Kaip į ten pareiti,
Kaip į ten sugrįžti,
Kad akis užbertų
Gintarinės smiltys...
J. VENCKUS. S.J.
Tokių žmonių, kaip Alcide de Gasperi, žmonijos istorijoje ne dažnai pasitaiko. Jie yra savo tautai ir visai žmonijai tikra Dievo dovana. Jie praturtina žmoniją savo mintimis, darbais ir kūryba. Be to, jų meilė žmogui ir noras tarnauti žmonijai iškelia žmogiškosios egzistencijos vertę — juk žmogus šiame pasaulyje yra pati aukščiausioji vertybė.
Jeigu zoologas nori pažinti kokią nors gyvulių ar paukščių rūšį, jis paima vieną tos rūšies gyvulį ar paukštį, gerai išstudijuoja jo kūno sudėtį, papročius, veisimosi būdą. Kiti tos rūšies gyvuliai ar paukščiai jau jam visai neįdomūs, nes jie bus tokie pat, kaip ir tie, kuriuos jis išstudijavo. Žmogiškoji egzistencija yra visai kitokia. Kiekvienas žmogus yra skirtingas. Žmogus yra ne tik toks, koks jis gimė, kokį Dievas sutvėrė, bet ir toks, koks jis pats pasidarė. Žmogus, turėdamas protą ir laisvą valią, pats savo asmenybę keičia ir tobulina.
Alcide De Gasperi
De Gasperi, be abejo, turėjo daug dirbti, studijuoti, vargti, iki susikūrė tokią asmenybę, kad galėjo atstatyti karo suvargintą Italiją. Italija išsikovojo nepriklausomybę 1870 m. Tai buvo pirmasis tautos prisikėlimas, kurį italai vadina II Risorgimento. De Gasperi Italijai iškovojo II Secondo Risorgimento — antrąjį prisikėlimą. Ne be reikalo italai jį vadina II Ricostruttore — antruoju Italijos kūrėju.
Skaityti daugiau: ALCIDE DE GASPERI — ITALIJOS PRIKĖLĖJAS (1881-1954)
IVAN FRANKO
Ivan Franko, ukrainiečių poetas, rašytojas, kritikas ir istorikas, kilęs iš Galicijos, dažnai buvo suimamas ir etapais varinėjamas anuometinėje Austro-Vengrijoje, o dar labiau nepageidaujamas buvo carinėje Rusijoje. Jo poezija — tai ukrainiečių tautos istorija, kuriai jis skyrė visas savo jėgas ir kovojo, norėdamas ją išauklėti ir paruošti nepriklausomam gyvenimui. Po Taraso Ševčenkos — jis žymiausias ukrainiečių poetas.
Legendoje "Žmogaus gyvenimas" poetas filosofas alegoriškai vaizduoja žmogaus kūno silpnumą bei trapumą, kuris kiekvienu metu gali atsisakyti tarnauti. Taip pat vaizduoja pavojus, kurie gresia žmogaus gyvenimui ir baigia pabrėždamas, kad tik vienas dalykas sušvelnina buitį — broliška meilė, kuri yra aukščiausias dalykas visame gyvenime.
Čia duodame šios legendos neeiliuotą vertimą.
P. Gaucys
Tai buvo Indijoje. Negyvenama dykuma ėjo žmogus. Staiga jį puolė alkanas liūtas. Pamatęs žvėrį iš tolo ir išgirdęs jo maurojimą, keleivis iš visų jėgų pasileido bėgti. Ir štai besigelbėdamas, jis pribėgo gilią duobę. Jis nebegalėjo grįžti atgal ar kur nors pasislėpti, o liūtas vis artėjo. Žmogus mato, kad virš tos daubos, virš uolėtos pakriūtės, pakeliui į bedugnę, laibas berželis auga plyšyje, į saulę keldamas virš prarajos savo žalią viršūnėlę. Nieko negalvodamas, keleivis stvėrė tą berželį ir, rankomis besilaikydamas už jo kamieno, pakibo virš jo tamsios bedugnės, kojomis ore mostagudamas, iki į ką nors tvirtesnį galės atsiremti. Ir štai, nugalėjęs mirtiną šiurpulį, giliai atsiduso. Ir ryžosi tada, vargšelis, atsargiai apsidairyti: kur jis ir kas su juo atsitiko?
Pirmas jo žvilgsnis krito į medelio šaknis, kuris nelaimėje jam buvo vienintelė atrama. Bet ar jam nesivaideno? Žiūri — dvi pelės: viena balta, kita juoda, sutartinai, uoliai, paskubomis, nepaliaujamai dantimis graužia medžio šaknis. Lyg pasamdytos, nagais greitai kasa žemę atramai pagraužti ir, po ją pasirausus, sugriauti.
Staiga vėl žmogui suvirpėjo širdis. Kaip tik tą akimirką nuožmus liūtas sustojo ties dauba, pamatė keleivį ir įtužusiu maurojimu pažadino aidą. Negalėjo jo pasiekti, bet įnirtusiai pykdamas, žiūrėjo iš kalno, šokinėjo, draskė žemę ir laukė, kada keleivis vėl į viršų brausis.
(Vytenio Statkaus pasakyta kalba,Kauno Jėzuitų gimnazijos sukakti švenčiant Čikagoje, Jaunimo centre)
Gali kam atrodyti sentimentalu, taigi mums nederama, kad jaunystės, gimnazijos laikų prisiminti susirinkome jau gyvenimo vidurį peržengę vyrai. Šiame materializmu gyvenančiame krašte tai gali atrodyti nereikalinga ir nerealu. O vis tik taip nėra.
Jau tas faktas, kad šiandien esame čia, šioje salėje, rodo, kad Kauno Jėzuitų Gimnazijoje prieš keliasdešimt metų išgyventas dienas ir dabar dar laikome esant vertingas ir prasmingas mūsų dabartiniame gyvenime. Ne visi vienodai paaiškintume kodėl, bet visi sutiksime, kad tas laikotarpis nėra mums nublukęs ir dabar.
Baltuose Jėzuitų Gimnazijos rūmuose, senojo Kauno širdyje, esame dažnai girdėję ir patys kartoję senovės išminties trupinėlį: "Non scholae, sed vitae discimus". Kaip ir visi jauni vyrukai, neturėdami gyvenimo patirties, bandydami išnarplioti pasaulinių klasikų stiliaus prašmatnybes, lauždamiesi per matematikos formulių painiavas, neretai suabejodavome: argi visa tai bus man kada reikalinga? Būdami dar šiaip taip drausmingi, o gal daugiau prisibijodami viršum mūsų galvų kybančios dvejetų grėsmės, neturėdami jokio galimumo kur "aukščiau" apeliuoti, dirbome, mokėmės, kaip mums tada atrodė, daugiausia tai mokyklai.
Savo dabartiniame gyvenime gal ne visi kasdien naudojamės iš gimnazijos išsineštomis žiniomis, kaip traukti kubinę šaknį, gal ne visi originalo kalba laisvai skaitome Ovidijų, Homerą, Goethę ar Moljerą. Tai lyg ir patvirtintų teigimą, kad daug anų dienų mokslo buvo mokyklai, o ne gyvenimui. Ar jau iš to galime daryti išvadą, kad Jėzuitų Gimnazija, kaip mokomoji institucija, buvo nepasisekusi, kad tai buvo fiasco?
Dabar, jau būdami daugiau negu vidutiniškai turtingi, ne tiek materialiniais turtais, kiek gyvenimo patirtimi, matę ir šalto, ir karšto, manau, galime į tą klausimą atsakyti: Jėzuitų Gimnazija tikrai nebuvo fiasco!
Jeigu mokomosios institucijos uždavinį manytume esant tik faktų ir pinigais pasveriamų sugebėjimų įdiegimą (kaip tai didele dalimi matome šios šalies mokyklose), tai Kauno Jėzuitų Gimnazija tokio uždavinio nebūtų atlikusi. Tačiau savo akimis matome, kokius, neretai net tragiškus, rezultatus duoda toks pragmatizmas mokykloje.
Deja, ne iš tiesioginio liudininko teko girdėti apie tokį įvykį.
JUOZAS PRUNSKIS
Mes daug žinome iš savo istorijos politinių įvykių ir garsenybių, bet daugeliui mūsų pasilieka visai nežinomi dvasios kultūros bruožai tų, kurie mums pasiliko ant praeities pjedestalo pastatyti švyturiais. O jų vidinis taurumas lygiai turėtų būti atskleistas ir neužmirštamas.
Prisiminkime keletą tos rūšies faktų. Tadas Kosciuška, kovotojas dėl laisvės, iš vienos pusės buvo ryžtingas žygiuose, bet iš kitos pusės buvo švelnios sielos humanistas. Jam 1816 m. būnant Soliužų mieste, Šveicarijoje, gyventojus ten buvo prislėgęs vargas. Kosciuška buvo nuoširdus varguomenės šelpėjas. Viena šeima pritrūko maisto, žiemą neturėjo reikiamų drabužių nė vaikams. Blogiausia, kad pagrasino juos išmesti iš buto, jei per 24 val. negrąžins skolos. Desperacijos prislėgta šeima, neturėdama kur kitur kreiptis, nusprendė ieškoti pagalbos pas Kosciušką. Nuėjo pas jo šeimininkę, išdėstė savo vargą, bet ta, žinodama, kiek daug Kosciuška buvo išdalinęs, nebedrįso į jį besikreipti. Kosciuška pastebėjo jos liūdesį. Užklausė priežasties. Kai tik sužinojo, suieškojo tiek, kiek reikia skolai užmokėti, ir pasiuntė šeimininkę tuoj pat nešti, nes pats dėl ligos nebegalėjo nueiti. Ragino šeimininkę prikelti, jei ta nelaimingoji šeima miegotų. Juk jiems paskiau bus daug kietesnis miegas, kai sužinos, kad nebeišmes jų į gatvę...
TAURIOS ŠIRDIES TADAS KOSCIUŠKA
Kosciuška Šveicarijoje turėjo arklį. Ir jodinėdamas jis vargšą sutikęs tiesdavo išmaldą. Arklys jau buvo tiek pripratęs, kad, pakeliui, sutikus varguolį, pats sustodavo... Kartą Kosciuška pasiuntė savo patarnautoją tuo arkliu į artimą miestelį. Kai po ilgėlesnio laiko tas sugrįžo, Kosciuška paklausė, kodėl vėlavosi. Patarnautojas atsiliepė: "Jeigu kitą kartą mane išsiusite tuo arkliu joti, įduokite ir maišelį pinigų — arklys stoja prie kiekvieno vargingiau atrodančio..
Po sukilimo iš savo tėvynės išblokšti lenkai dar kai kurį laiką turėjo savo dalinius. Kai Kosciuška gyveno netoli Berville, išgirdo, kad išeivijos kariai pradėjo plėšti apylinkės gyventojus. Prie tų ulonų greit atsiskubino Kosciuška. Griežtai sudraudė karius, o dar labiau nedrausmingumą toleruojančius karininkus. Šie iš karto neatpažino, kas tas jų draudėjas, ir jį paklausė. Kai tas pasisakė esąs Kosciuška, iš sentimentalios patriotinės pagarbos jie, net ant kelių puolę, prašė atleidimo.
Už savo ryžtingą dalyvavimą JAV nepriklausomybės kovose Kosciuška iš Vašingtono vyriausybės buvo gavęs didelės vertės žemės plotą. Jis patvarkė, kad ta vertinga nuosavybė būtų parduota ir pinigai sunaudoti vergams išpirkti.
ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
NAKVOJU KAPINĖSE
Trečiajai nakčiai sustojau kapinėse prie Ann Arbor miesto. Tikėsite ar ne, kapinės yra geriausia vieta keliaujančio dviratininko poilsiui, tiek dieną, tiek naktį. Ten gražiai nupiauta žolė, paprastai yra vandens, auga mielą pavėsį teikiančių medžių, viešpatauja niekieno netrukdoma ramybė, įdomūs skaityti paminklų įrašai, kai kurie gana būdingi. Ko daugiau vasarą poilsiui galima norėti? Ypač miela sustoti nakčiai, saulei leidžiantis, kaimo kapinaitėse laukų viduryje, kai atsisėdęs matai visą gamtą gražiai besiruošiančią miegui: palengva temsta, rimsta medžių lapuose vėjas, sukurkia varlės, dieniniai paukščiai jau snaudžia, vienur kitur amtelia šuo, ant pievų ima dėtis rūkas. Rodosi, kad pati siela kyla į Dievą vakaro malda... Tokios vietos jokiu būdu nekeisčiau į keturias motelio sienas. Pasistatau palapinę, pasiimu į ją miegmaišį ir reikalingus daiktus, apkloju dviratį, nusiplauju ir gėrėdamasis užmiegu.
Kai kas klausė, ar naktį kapinėse, ir dar vienam, miegoti nebaisu. Ko turėčiau bijoti? Ten besiilsintiems mirusiesiems aš juk nieko bloga nesu padaręs. O kad sustojau drauge pailsėti, ar turėtų už tai ant manęs rūstauti? Žinau, kad mirusieji yra Dievo rankoje, manosios pašvęstos kunigystės sakramento; už ką turėtų jas siųsti manęs gąsdinti? O be jo sutikimo nieko negali daryti. Ir aš, ir jie ilsimės kaip draugai, to paties Dievo globojami. Lietuviai iš viso niekada mirusiųjų nebijojo, bet palaikė glaudų, šeimyninį ryšį su vėlėmis, kaip liudija gražūs mūsų liaudies papročiai.
Rytą, vos švintant, apie 5 val., sučiulba paukščiai. Keliuosi su jais ir aš. Palapinė labai geras kambarys apsirengti. Susipakavus daiktus ir žvilgterėjus į žemėlapį, paprastai jau teka saulė. Aš iš kapinių, į vieškelį, ir porą valandų iki pusryčių dui pirmyn, ryto vėsaus dvelkimo glostomu veidu, pro bundančias sodybas ir babžnytkaimius. Praustis ir skustis sustoju vėliau benzino stotyse, kurių pakeliui nestinga. Ten patogiausia: yra veidrodis, šilto vandens ir kiti įrengimai. Kapinėse daugiausia ir esu kelionės metu nakvojęs. Dažnai ten sustodavau pailsėti ir dieną, ypač pietų metu. Nė vienų neradau užrakintų; daugumas neturėjo net užkeliamų vartų.
Iš čekų spaudos
Brangūs vyrai, pirmoji jūsų šeimyninio gyvenimo taisyklė yra: būkite tokie dėmesingi savo žmonai, kokie buvote jai iki vedybų. Tam būtina:
Kartkartėmis dovanoti gėles. Tegu tai bus nedidelė puokštelė, bet ji įrodys, kad jūs galvojate apie savo žmoną. Tačiau nesistenkite jų pirkti vien tiktai sąžinės nuraminimui. Tuščios pastangos! Būkite tikri: jei ne šiandien, tai rytoj veidmainiškumas išaiškės, ir jūs dar kartą įsitikinsite, kad melo — trumpos kojos.
Neužmirškite iškilmingų datų: gimimo dienos, vardinių, sutuoktuvių jubiliejų ir pan. Neišmeskite iš savo kasdieninio žodyno lyg ir nieko nereiškiančių, bet pilnų pagarbos žodžių — "dėkui", "būk gera", "prašau". Jūsų nuoširdus susižavėjimas žmona visada bus vietoje. Pagalvokite, juk ji iš tikro nusipelnė visokių pagyrimų ir netapo blogesnė, negu buvo iki vedybų. Kam nuolatos kartoti, kad ji paseno, pražilo ar sustorėjo. Tarp mūsų kalbant, ir jūs nepajaunėjote...
Labai nemalonų įspūdį daro vyras, kuris žmonos akivaizdoje nuolat kalba apie kitas moteris. Ir dar blogiau, kai vyras tyčia aštrialiežuviškumo taikiniu ima savo žmoną.
Neužkraukite žmonai ant pečių visų namų ruošos darbų krūvio. Juk jūs ir stipresnis, ir patvaresnis už ją. Negalima nevertinti darbo, kurį atlieka jūsų žmona, nors jis, gal būt, mažiau svarbus negu jūsų. Įdomu, kaip jūs jaustumėtės, jeigu šalia jūsų tiesioginio darbo dar jums užgriūtų visi rūpesčiai? Įsivaizduokite sau: virtuvė, vaikai, nuolatinis tvarkymasis... Kaip jūs tada suspėtumėte savo tarnyboje?
Be reikalo baiminatės, kad kartkartėmis jums tenka "išvesti savo žmoną į visuomenę". Pasižiūrėkite, ji ne mažiau (o, gal būt, net ir labiau!) įdomi, negu kitos moterys.
J. S.
— Dukrele, mokykis šeimininkauti! — sakydavo man mama.
Aš patempdavau lūpą ir atrėždavau:
— Kai reikės, išmoksiu!
O prireikė greitai. Jau pirmąjį rytą po vestuvių manasis atsikėlė ir sako:
— Aurelija, ką valgysim pusryčių?
— Arbatos išvirsiu! — linksmai atsiliepiau.
— O prie arbatos ką? — paklausė.
— Blynų iškepsiu!
— Gerai, — apsidžiaugė jis.
Pietums iškepiau vėl blynų. Vakarienei vėl... Po savaitės vyras jau tesu valgė trečdalį blynų porcijos. O dar po trijų dienų visai atsisakė valgyti ir tarė:
— Brangioji, kada keisi meniu?
— Šiandien, mielasis, šiandien. Išvirsiu balandėlių. Tu mėgsti?
Nijolė jankutė
Beskaitydama puikiai išleistą ir įdomiai suredaguotą "Balys Sruoga mūsų atsiminimuose", ne tik išvydau didįjį rašytoją, kaip žmogų ir kūrėją, ryškų savo stipriaisiais ir silpnesniais charakterio bruožais, gyvastingą-ypatingą ir kūrybos valandose, ir kasdienybėje, bet buvau sudominta tuo fonu, žybsinčiu už majestotiškos Sruogos figūros. O "Atsiminimų" fonas — Neprikl. Lietuva: Kaunas, Vilnius, studentija, teatras, jaunos valstybės jauna inteligentija ir... jauna ponija; gyvas kultūrinis metropolijos pulsas; jaunimo idealizmas; rašytojai ir teatralai, žodžiu — visa tai, ko nei pažinti, nei sužinoti neteko, truputį pasivėlinus gimti ir net išsvajotos gimnazistiškos kepuraitės neturėjus. Taigi ta šauni knyga — įdomiausių žinių šaltinis ir apie Balį Sruogą, ir apie tą daugumui mūsų nepažintą Lietuvą.
"Atsiminimų" autorių — visa krūva: ir B. Sruogos bendraamžiai (V. Jonuškaitė, V. Sruogienė, V. M. Putinas, I. Šeinius, F. Kirša), ir vyresnioji tų laikų karta (V. Krėvė, M. ir V. Biržiškos, V. Vydūnas), ir buvę B. Sruogos studentai, teatro seminaro uolūs lankytojai (R. Spalis, K. Bradūnas, J. Blekaitis, A. Gustaitis), ir jaunieji, kurių gyvenimui neišdildomą antspaudą uždėjo gaivalinga Balio Sruogos asmenybė (D. Sruogaitė-Bylienė, V. Mantautas). Todėl ir jų atsiminimai įvairūs, kaip jie patys, o skaitytojas kiekviename puslapy randa ne tik Balio Sruogos portreto spalvingą mozaiką, bet ir intymiai perduotą to meto Lietuvos kasdienybę.
Čia sužinai, ką anuomet reiškė (finansiškai, prestižiškai) turėti automobilį (mažą Fiatuką su blizgančiom lempom); kaip triukšmaujančius studentus policija nuveždavo 9 km už Kauno ir paleisdavo grįžti pėstute, "maištaujančiai dvasiai atvėsinti"; kad laikinojoj sostinėj Laisvės alėja dar buvo "besišvarinanti, bet nevisiškai švari"; kad "Božegraikos" restorane, teatralams susirinkus, dėdavosi rimti ir juokingi dalykai, kai lietuviško teatro reikalingumo idėja būdavo apginama ne tik svariais įrodymais, bet ir ... farširuoto paršiuko galva.
Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI
M. K. ČIURLIONIO MINĖJIMAI — PROPAGANDOS TIKSLAMS
Šiais metais Lietuvoje labai gausu Čiurlionio minėjimų. Labai gerai, kad laikraščių ir žurnalų skaitytojai supažindinami su šiuo mūsų tautos genijum, bet nėra per daug objektyvu ir moksliška, kai kiekvienas aprašymas dvelkia komunistine propaganda. Žinoma, ten visur pirmiausia reikia atiduoti duoklę "Lietuvos išvaduotojams iš buržuazinių kraugerių", bet vis dėlto, atrodo, dažnai persistengiama. Čia paminėsime keletą aprašymų, buvusių dienraštyje "Tiesoje".
Straipsnyje "Iš liaudies sėmęs įkvėpimą" Jonas Bruveris rašo: "Kaip kiekvienas jo paveikslų potėpis, kaip jo raštuose išsakyta mintis, taip ir kiekvienas jo muzikos garsas yra giliai įsirėžęs į lietuvių tarybinio meno kūrėjų sąmonę, įkvepia jų kūrybines pastangas, nes M. K. Čiurlionio pasaulėžiūros ir kūrybos liaudiškumas, demokratiškumas, gilus humanistinis turinys jiems yra ypač artimas ir reikalingas".
Lietuvos TSR liaudies artistas, kompozitorius prof. S. Vainiūnas straipsnyje "Įamžintas M. K. Čiurlionio atminimas" sako: "Deja, ilgus metus po Čiurlionio mirties buržuazinėje Lietuvoje buvo abejingai žiūrima į jo muzikinį palikimą... Tarybiniais metais Lietuvoje, kaip ir visoje Tarybų Sąjungoje, susidomėjimas Čiurlioniu metai po metų auga".
Straipsnelyje "Genialiajam menininkui — visos liaudies pagarba" Lietuvos TSR kultūros ministras, meno veikėjas L. Šlepetys džiaugiasi, kad šimtmečio iškilmes baigs šalies sostinėje Maskvoje, Didžiajame teatre, kuriame bus iškilmingas vakaras. Jis sako: "Tai labai prasminga: pirmieji Čiurlionio dailę profesionaliai ir aukštai įvertino rusų dailininkai ir kritikai. Minėti M. K. Čiurlionio sukaktį Maskvoje — reiškia minėti ją pasauliniu mastu". Toliau jis rašo: "Čiurlionio menas — tauraus liaudiškumo, neribotos fantazijos ir gilios minties lydinys — buvo iš karto įvertintas ką tik įsikūrusios Lietuvos komunistų partijos vadovų... Čia pat reikia pažymėti, kad sumiesčionėjusiai Lietuvos buržuazijai Čiurlionio menas, ypač daugiaplanės formos tapyba, savo krikštoliniu taurumu, idealo ieškojimu buvo svetimas, nesuprantamas. Jeigu šis menas ir buvo propaguojamas, tai tik kaip — tautiškumo mitas... Jisai spinduliuojančia savo kūrinių energija padeda kurti lietuvių socialistinį meną, visą tarybinį meną. Kartu su dabarties menu ir visa tarybinio gyvenimo tikrove ir patsai Čiurlionis vis plačiau iškeliauja į broliškas respublikas, į užsienio šalis. Jis tapo tarybinės kultūros savastim ir brangenybe, nes savo kūriniuose siekė harmonijos pasaulio, kurią dabar mes praktiškai kuriame dienų metu, penkmečių žygiais. Tarybų Lietuva, jos kultūros suklestėjimas ir organiškas išsiliejimas į tarybinių tautų kultūros savitarpio turtinimo procesus — dar vienas ir labai svarbus M. K. Čiurlionio amžino gyvybingumo aspektas".
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
BENDRATIS — STILISTINĖ PUOŠMENA
"Lietuvių kalbos gramatikoje" (1922) J. Jablonskis bendratį taip apibūdina: "Ja (bendratimi) pasakome tiktai veiksmą, bendrą veiksmo vardą, bet ja nepažymime nei asmens, nei skaičiaus, nei laiko". Tačiau nereikia manyti, kad bendratis dėl to yra visai nereikšminga veiksmažodžio forma. Stilingoje kalboje neretai ja reiškiama ir daugiau, negu "bendras veiksmo vardas". Kartais ja pasakomi ir įvairiopi veiksmo atspalviai, ir sakytojo nusiteikimas dėl kalbamojo veiksmo. Kai kuriais atvejais bendratis padaro kalbą raiškesnę ir gyvesnę. Tai gali būti tikra stilistinė puošmena.
Čia, išeivijoje, mūsų rašomosios kalbos stilius vis menkėja, tad manome, kad bus pravartu prisiminti kai kuriuos charakteringus posakius su bendratimi, kurie gali praturtinti ir pagražinti mūsų kalbą. Tokių posakių nemaža randame liaudies kalboje, bet juos yra pamėgę ir kai kurie mūsų rašytojai, ypač Žemaitė ir V. Mykolaitis-Putinas. Čia pateiksime kelis būdingesnius bendraties vartojimo atvejus.
1. Beasmeniuose sakiniuose, dažnai turinčiuose dalelytes tik, tai, kad ir pan., bendratimi gali būti pasakoma reikiamybė ar būtinybė, pvz.: Tik duot snukių už tokias kalbas (Alksnėnai). Tau tik duot, duot ir verkt neduot (Radviliškis). Ot, vyras! Tai mylėti tokį žmogų (Žemaitė). Nuo ko pradėti, Mackevičiui buvo aišku: išlaisvinti kraštą, atstatyti valstybę, nuversti baudžiavą, išsivaduoti iš ciesoriaus jungo. Duoti žemės visiems, kas nori ją dirbti. Visus sujungti į vieną kovą (V. Mykolaitis-Putinas).
2. Kartais bendratimi pasakomas ryžtas ir noras ką nors daryti, pvz.: Jos žodžiai kaip elektra visus užgavo. Staiga visi sukruto: Nedovanoti! Pakarti žaltį! Uždegti! Pamokytu Akis išlupinėti! Liežuvį ištraukti! (Žemaitė). Pirmas jos noras — šokti tuoj iš patalo, bėgti pas Kušlių, prisipažinti jam ir prašyti, kad dovanotų (V. Krėvė).
3. Bendratis (dažnai drauge su žodžiais kaip, kur, kodėl ir pan.) vartojama ir tokiuose sakiniuose, kuriais reiškiamas neryžtingumas, abejojimas ar svarstymas, pvz.: Kaip man žydėti žiemužę (Liaud. daina). Bet kas man daryti, kur man dingti, — aimanavo Katrė (V. Myk.-Putinas). Bet abu šeimininkai neatlyždami prašė svečius į vidų. Kaipgi? Priimti kieme? Būtų svečiams nepagarba. Neužeiti į vidų? Būtų šeimininkams įžeidimas (V. Myk.-Putinas).
TOMMY
Kompozitoriaus P. Townsend 1969 m. sukurtoji opera “Tommy”, skirta britų “rock” tipo grupei “The Who”, vėliau buvo išleista plokštelėse ir jų išpirko net apie 10 milijonų egzempliorių. Nenuostabu, kad tas pasisekimas paskatino filmų režisorių Ken Russell pagal tą operą sukurti filmą, kuriam scenarijų paruošė pats Russell. Filmą išleido Columbia bendrovė.
Filmas skirtingas nuo įprastųjų savo “rock” muzikos garsais ir kaleidoskopiškai besikeičiančiu įvairumu. Iš dalies jis turi giminingumo su tokiais filmais, kaip “Jesus Christ, Superstar”. Ir “Tommy” turi religinio elemento, tik daug mažiau ir labiau nevykusiai.
Filmo veiksmas sukasi apie jauną “Tommy”, kurį čia su įsijautimu vaidina Roger Daltrey. Jis mato, kaip grįžusį “kare dingusį” jo tėvą — buvusį lakūną — užmuša naujas motinos pasirinktasis, jo patėvis. Tommy gauna įsakymą laikytis taip, lyg jis nieko nebūtų matęs, girdėjęs. Suterorizuotas jis iš tiesų tampa kurčias, nebylys ir aklas. Tai ypač giliai pergyvena jo motina Nora Walker, kurios vaidmenį atlieka stipri aktorė Ann-Margret, o jo patėvį — klek grubesnis, nedainuojantis Oliver Reed.
Visas filmas tai tokia gausių smulkių gabaliukų margaspalvė mozaika. Čia ir pasaulinių karų atošvaistės, ir romantinės scenos, ir voliojimasis po pupų tešlos bei šokoladinio pudingo masę, ir visokių kitokių pokštų, kokius tik laki vaizduotė gali sugalvoti. Nelaimingasis nebylys vedamas į bažnyčią, kurioje — Marilyn Monroe kultas. Čia užgriebiamos kai kurios neskaniai iškreiptos religinės užuominos. Bet bernaitis stebuklingai išgyja ir tampa lyg kažkokiu religiniu apaštalu.
Filmas pilnas įvairių perdėjimų, neskanių gabaliukų, bet kartu ir intriguojančio įvairumo mišinys. Neeilinius sugebėjimus parodo AnnMargret, motina, kuriai tenka filme net 20 metų “pasenti”. Savo gausiais montažais filmas žiūrovui neduoda nė atsikvėpti, ekrane bėga vis nauji vaizdai, stebinantieji techniško pastatymo suorganizavimu. Filme daug perdėjimų, bet daug ką ant savo pečių išveža stiprūs aktoriai. Be minėtųjų, čia matomi: Eric Clapton, Keith Moon, Tina Turner, Elton John. Įtrauktas net ir Jack Nicholson, ne per daug teturįs kur pasireikšti.
Filmas parodo režisoriaus neribotą, gal net nežabotą vaizduotę. Gaila, kad dainuojančiųjų garsai ne visada reikiamai sinchronizuoti su lūpų judesiais. Filmas — suaugusiems, labai paviršutiniško žanro, bet žiūrovą sudomina savo gyvumu, egzotiškumu, pastatymo technišku atlikimu.
EUROPOJE
• Raitus piligrimus, Šventųjų metų proga atjojusius iš Avignon, Prancūzijos, į Romą, pasveikino pats popiežius Paulius VI.
• Trečią kartą įvyko pasitarimas tarp katalikų ir rytų stačiatikių teologų. Posėdžiai vyko Vienoje, Austrijoje, rugp. 29 - rugs. 5 d.
• Iš Romos traukinys su 1000 maldininkų jau 24-ti metai iš eilės nuvyko į Liurdą. Juo važiavo trečdalis kunigų, o kiti — ligonys.
• Jugoslavijos katalikų savaitraščio "Glas Koncila" redaktrius kun. Zivko Kustic nubaustas 5 mėn. kalėjimo už "agitavimą prieš valstybę".
• Gregorianumo universiteto (jėzuitų) rektoriumi antru kartu trejiems metams išrinktas kun. H. Carrier, SJ. Tas universitetas yra Romoje. Jame profesoriauja ir du lietuviai jėzuitai: kun. dr. A. Liuima ir kun. dr. P. Rabikauskas.
• Bulgarijoje iš 8,5 mil. gyventojų katalikų tėra 70.000. Popiežius Bulgarijai paskyrė du naujus vyskupus ir dabar pirmą kartą, nuo to, kai Bulgarija pateko komunistų kontrolėn, visos trys katalikų vyskupijos turi vyskupus.
• Vatikano radijas paskelbė, kad pusė visų nuolatiniais diakonais įšventintų vyrų yra JAV-se. Europoje jų yra 450, kurių pusė — Vakarų Vokietijoje; Brazilijoje yra 118, Čilėje — 60.
• Vatikanas leidžia savo dokumentus, susietus su II Pasauliniu karu. Rudenį jau išeina devintas tomas. Iš viso bus 11 ar 12 tomų.
“Laiškų Lietuviams” konkursas
Mūsų paskelbtas straipsnio konkursas baigiasi šių metų gale. Laiko jau ne taip daug beliko. Iš praktikos žinome, kad daugelis vis atidėlioja ir pradeda rašyti, kai jau būna likusios tik kelios dienos. Žinoma, taip rašant, ir rezultatai nebūna labai geri. Tad patariame jau dabar pradėti rašyti.
Konkurso temos: vyrams: Kokią norėčiau turėti žmoną; moterims — Kokį norėčiau turėti vyrą; jaunimui — Kokius norėčiau turėti tėvus.
Jaunimui dar yra skiriama ir kita tema — Jaunimas ir religija. Čia reikia panagrinėti, ar jaunimas domisi religija, ar nuo jos tolsta. Kokios priežastys? Žinoma, jaunimas gali rašyti ir kitas temas, skirtas vyrams ar moterims.
Tas pats asmuo gali rašyti kelias temas ir laimėti kelias premijas.
Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus atskirame vokelyje savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną, atsiųstas redakcijai iki šių metų gruodžio mėn. 31 dienos.
Už geriausius rašinius skiriamos penkios premijos: I — 150 dol., II — 100 dol., III — 75 dol., IV — 50 dol., V — 25 dol. Premijų mecenatai: Jolita ir Vita Kriaučeliūnatiės — 150 dol., Birutė Lieponytė — 100 dol., Ona ir Vincas Kuliešiai — 100 dol., Stefanija Rudokienė — 50 dol.
Laimėtojams premijos bus įteiktos "Laiškų Lietuviams" koncerte 1976 m. vasario mėn. 22 d., sekmadienį, Jaunimo Centre. Koncerto programą šiais metais atliks jaunimas: Jaunimo Centro choras "Audra", Jaunimo Centro studentų tautinių šokių ansamblis ir tautinių šokių grupė "Žilvitis".
ATSIŲSTA PAMINĖTI
ADOMAS GALDIKAS. Monografija. Išleido Magdalena Galdikienė. Redagavo dr. Juozas Girnius. Dailininkas — V. Vizgirda. Spalvotų reprodukcijų fotonuotraukos — V. Maželio. Spaudė Lietuvių Enciklopedijos leidykla. Didelis formatas, kieti viršeliai, 192 psl., kaina 20 dol.
Pranas Naujokaitis. LIETUVIŲ LITERATŪROS ISTORIJA. II tomas. IV dalis — Posūkis estetine naujų kelių ieškojimo linkme (1907-1928). Išleido JAV LB Kultūros taryba 1975 m. Spaudė Vl. Vijeikio spaustuvė Čikagoje. Kieti viršeliai, 582 psl., kaina 10 dol.
Prel. Aleksandras Dambrauskas-Jakštas. UŽGĘSĘ ŽIBURIAI. Biografijų ir nekrologų rinkinys. Išleido Lietuvių Katalikų Mokslo akademija 1975 m. Romoje. Perspausdinta fotomechaniniu būdu. Perspausdinimo išlaidas apmokėjo Elena Mickeliūnienė. 502 psl., kaina nepažymėta.
LITHUANIANS IN HAMILTON. HAMILTONO LIETUVIAI. Kanados Lietuvių Bendruomenės Hamiltono apylinkės 25 metų sukakčiai ir Pirmajai Kanados Lietuvių Dainų ir Šokių šventei paminėti. Išleido KLB Hamiltono apylinkė 1975 m. Redagavo Vytautas P. Zubas. Didelis formatas, 112 psl., kaina 6 dol. su persiuntimu.
Kun. Vytautas Bagdanavičius, M.I.C. VIENUOLINIS GYVENIMAS arkiv. Jurgio Matulaičio sampratoje. Išleido Immaculata Press, Putnam, Conn., rankraščio teisėmis 1975 m. 88 psl.
Jonas Aistis. KANAUNINKAS JUOZAS TUMAS-VAIŽGANTAS. Atspaudas iš L.K.M. Akademijos Suvažiavimo Darbų VIII t. 37-50 psl.
AŠTUNTASIS AMERIKOS LIETUVIŲ KONGRESAS. Amerikos Lietuvių Tarybos leidinys 1975 m. Spaudai paruošė Juozas Prunskis. 118 psl.
Vilius Bražėnas. SĄMOKSLAS PRIEŠ ŽMONIJĄ. Informacinė apžvalga. Išleido “Laisvosios Lietuvos” knygų leidykla 1975 m. Čikagoje. 110 psl., kaina nepažymėta.
LITUANUS, 1975 m. Vol. 21, No. 2. Šiame numeryje daugiausia rašoma apie M. K. Čiurlionį.
Filatelistų Draugijos LIETUVA biuletenis, nr. 3 (165). Redaguoja E. Petrauskas. Administratorius K. Rožanskas, 3450 W. 62nd St., Chicago, 111. 60629.