TOMMY
Kompozitoriaus P. Townsend 1969 m. sukurtoji opera “Tommy”, skirta britų “rock” tipo grupei “The Who”, vėliau buvo išleista plokštelėse ir jų išpirko net apie 10 milijonų egzempliorių. Nenuostabu, kad tas pasisekimas paskatino filmų režisorių Ken Russell pagal tą operą sukurti filmą, kuriam scenarijų paruošė pats Russell. Filmą išleido Columbia bendrovė.
Filmas skirtingas nuo įprastųjų savo “rock” muzikos garsais ir kaleidoskopiškai besikeičiančiu įvairumu. Iš dalies jis turi giminingumo su tokiais filmais, kaip “Jesus Christ, Superstar”. Ir “Tommy” turi religinio elemento, tik daug mažiau ir labiau nevykusiai.
Filmo veiksmas sukasi apie jauną “Tommy”, kurį čia su įsijautimu vaidina Roger Daltrey. Jis mato, kaip grįžusį “kare dingusį” jo tėvą — buvusį lakūną — užmuša naujas motinos pasirinktasis, jo patėvis. Tommy gauna įsakymą laikytis taip, lyg jis nieko nebūtų matęs, girdėjęs. Suterorizuotas jis iš tiesų tampa kurčias, nebylys ir aklas. Tai ypač giliai pergyvena jo motina Nora Walker, kurios vaidmenį atlieka stipri aktorė Ann-Margret, o jo patėvį — klek grubesnis, nedainuojantis Oliver Reed.
Visas filmas tai tokia gausių smulkių gabaliukų margaspalvė mozaika. Čia ir pasaulinių karų atošvaistės, ir romantinės scenos, ir voliojimasis po pupų tešlos bei šokoladinio pudingo masę, ir visokių kitokių pokštų, kokius tik laki vaizduotė gali sugalvoti. Nelaimingasis nebylys vedamas į bažnyčią, kurioje — Marilyn Monroe kultas. Čia užgriebiamos kai kurios neskaniai iškreiptos religinės užuominos. Bet bernaitis stebuklingai išgyja ir tampa lyg kažkokiu religiniu apaštalu.
Filmas pilnas įvairių perdėjimų, neskanių gabaliukų, bet kartu ir intriguojančio įvairumo mišinys. Neeilinius sugebėjimus parodo AnnMargret, motina, kuriai tenka filme net 20 metų “pasenti”. Savo gausiais montažais filmas žiūrovui neduoda nė atsikvėpti, ekrane bėga vis nauji vaizdai, stebinantieji techniško pastatymo suorganizavimu. Filme daug perdėjimų, bet daug ką ant savo pečių išveža stiprūs aktoriai. Be minėtųjų, čia matomi: Eric Clapton, Keith Moon, Tina Turner, Elton John. Įtrauktas net ir Jack Nicholson, ne per daug teturįs kur pasireikšti.
Filmas parodo režisoriaus neribotą, gal net nežabotą vaizduotę. Gaila, kad dainuojančiųjų garsai ne visada reikiamai sinchronizuoti su lūpų judesiais. Filmas — suaugusiems, labai paviršutiniško žanro, bet žiūrovą sudomina savo gyvumu, egzotiškumu, pastatymo technišku atlikimu.
W. W. AND THE DIXIE DANCEKINGS
Vadinamoji “Country-Western” muzika amerikiečių tarpe, ypač jaunimo, darosi populiari. Išperkama daugybė tokios muzikos plokštelių. Net laikraščiai rašo, kad vadinamieji “hilbiliai” darosi amerikiečių simboliu. Tai gal ir paskatino susukti šį filmą, kuris vaizduoja tariamus įvykius 1957 m. JAV pietuose.
Čia pagrindinis veikėjas yra suktas vyras, vadinamas tik W. W., kurį su ramiu šaltumu vaidina žinomas aktorius Burt Reynolds. Jo vaizduojamas personažas buvo dirbęs S.O.S. (Southland Oil System — fiktyvus vardas) gazolino stotyse, yra užsirūstinęs tos bendrovės atžvilgiu ir, važiuodamas automobiliu, apiplėšia trejetą tų stočių. Išreikalavęs atiduoti pinigus, jis stoties tarnautojui duoda po kokius 20 dol., kad policijai duotų netikslius pranešimus apie apiplėšėją ir jo automobilį.
Policija jį pradeda gaudyti. Jis įsimaišo į minią koncerte, kur groja tas Dixie Dancekings orkestras, ir išvengia arešto. Muzikantus prikalba vykti su juo, žadėdamas jiems sėkmingą karjerą. Lėšų kelionėje gauna apiplėšimais.
Gazolino bendrovė užangažuoja diakoną John Wesley Gore, kad tas susektų plėšiką. Jo vaidmeny Art Carney susilaukia nemažai kritikų pagyrimų. Ta muzikantų grupė vyksta j Nashville, bet šiame filme tas miestas žymiai menkiau pavaizduotas, kaip “Nashville” filme. Tas diakonas pagaliau suseka plėšiką W.W., atgabena prie policijos, bet paskui jį paleidžia. Atrodo, kad tai jį giliai paveikia ir jis nusigręžia nuo kriminalinio kelio. Filmas — suaugusiems ar paaugesniems. Filmo valdyboje nieko ypatingo. Darymas iš plėšiko savotiško herojaus filmą nužemina moraliniu atžvilgiu. Filme gana daug gėrimo, muštynių, automobilių vaikymosi. Režisierius yra anksčiau paruošęs stipresnių filmų, kaip “Joe”, “Save the Tiger”. Šis filmas nei meniškuoju, nei moraliniu atžvilgiu nenusipelno būti įrikiuojamas tarp vertingesniųjų.
LOVE AND DEATH
Woody Allen rašo parodijas “New Yorker” žurnale, bet viena tokia lyg ištęsta parodija dabar jo panaudota sukurti šį filmą, kuriam jis pats parašė scenarijų, pats vaidina pagrindinį vaidmenį ir pats rūpinosi filmo pastatymu.
Allen jau žinomas iš savo filmų apie Centrinę Ameriką (Bananas), apie ateities pasaulį (Sleeper), bet šis filmas pranašesnis už anuos. Allen čia pasinaudoja Dostojevskio ir Tolstojaus veikalais, nukeldamas žiūrovus į caristinę Rusiją, vaizduodamas Boriso Grušenkos pasaulį, beskambant S. Prokofievo muzikai iš “Aleksandro Newskio”. Pagrindinis jo tikslas — prajuokinti žiūrovą, tačiau pasirenka čaplinišką būdą: tai jam kovojant kardas sulinksta kaip dešra, tai jis įlenda į patranką, iš kurios jį iššauna, ir jis užmuša kelis generolus, tai eidamas rikiuotėje kažkaip atsilieka, o paskiau prieš jį atsigręžia visas pulkas, tai buteliu trenkia į galvą ne tam, kuriam taikė.
Filme pasirodo ir mirtis, keliamas ir Dievo klausimas, net ir be deramo respekto, bet jaučiama, kad nėra piktos valios, kad siužetas imamas iš veikalų, kur yra pagarba religijai; tai nelaikoma piktžodžiavimu. Daugiausia tai tokia žodinė, mimikinė komedija ar tiesiog farsas, parodija, kur gausu lengvų pokštų, mažai gilesnio turinio.
Stipri jo partnerė yra Diane Keaton, pažįstama jau iš “Godfather”, čia vaizduojanti pusseserę Sonią, norinčią ištekėti ir išeinančią už silkių pirklio, bet šiam mirus, tampančia Boriso žmona, su kuria jis neva bando nužudyti imperatorių Napoleoną, pasivertęs Ispanų karališkosios šeimos nariu. Filme suminima ir kitų stambių vardų, kaip Kierkegaard, Groucho Marx, Bobe Hope, o ta Sonia yra čia lyg rusų literatūros Nataša. Tačiau viskas susiveda į tokią lėkštą muzikinę parodiją, nors jai vis dėlto kai kurie kritikai skiria aukščiausią įvertinimą — keturias žvaigždutes. Nemanau, kad lietuviai tiek jam skirtų.
NASHVILLE
Retai kuris filmas susilaukia tokio aukšto kritikų vertinimo, kaip šis. Kai kurie filmą vadina geriausiu iš paskutiniojo laikotarpio, kiti prasitaria, kad jo režisierius ir gamintojas Robert Altman yra genialus.
Reikia pripažinti, kad filmas yra daugeliu kuo kitoks negu eiliniai. Tai tokia itin gyva amerikietiško gyvenimo mozaika, sulipdyta iš mažų gabalų. Filme nėra vienos kokios prasikišančios fabulos, galima sakyti, nėra nė vadovaujančio aktoriaus — bėga vis kitokie vaizdai, kaip kaleidoskope. Scenarijų filmui yra paruošusi Joana Tewksbury, kuri nuvyko dviem savaitėms į Nashville, stebėjo tenykštį gyvenimą ir pargrįžo su skriptu, paremtu jos tame mieste sutiktais 16 charakterių. Vėliau buvo pridėti dar 8, daugiausia politinio turinio. Taigi — filme pora tuzinų aktorių ir apimamas penketos dienų gyvenimas Nashvillėje.
Altmanas filmavo septynias savaites, apgyvendinęs aktorius viename Nashvillės motelyje ir nepaleisdamas iki galo — gal dar kurio prireiks. Visas filmo sukūrimas kainavo 3 mil. dolerių. Vienas sunkiausių darbų vėliau buvo tą filmą suredaguot, sudėstyt iš mažų gabaliukų, kur atskirų charakterių pasirodymas taip sukarpytas, prie jų vis grįžtama, bet tas žiūrovo neverčia pasimesti, nes vienos fabulos filme ir nėra, o tik kasdienio gyvenimo vaizdelių pynė, atkurianti Nashvillės gyvenimą, kuris tampa visos Amerikos žmonių gyvenimo metafora.
Vienos temos filme nėra, bet ryškesnės trys: gyvenimo pasisekimai ir nepasisekimai, moterys ir politinės varžybos rinkimuose. Daug dainų, sukurtų net pačių aktorių. Visas filmas — tai gyvenimiška tikrovė, komedija, melodrama, operetlškas veikalas, kuriame beveik be pertraukos skamba muzika, bet viskas sujungta į darnų vienetą.
Aktorių rinkinys neeilinis. Rašytoja, dainininkė, dainų kūrėja Ronee Blakley yra pajėgi Barbaros Jean vaidmeny, vaizduojanti iškilią muzikę, grįžtančią iš ligoninės, psichiškai išsisėmusią. Jai tinkantis partneris yra dainininkas Henry Gibson, Hamilton vaidmeny. Atkreipia dėmėsi ir Lily Tomlin, vaizduojanti Linne Reese, kuri dainuoja bažnytiniame chore, rūpestingai globoja savo du kurčius-nebylius vaikus, bet kurią išmuša iš ištikimos žmonos kelio supuvęs mergogauda “rock” muzikantas Tom Frank, kurį vaidina Keith Carradine. Filme gyvai pavaizduota ir reporterė Opai, kurios vaidmeny Chaplino duktė Geraldine.
Filmas tariamai atspindi amerikietišką gyvenimą, bet tas gyvenimas labai seklus. Ribotų plikumų scena ir kai kurie kiti neugdantieji dalykai daro šį filmą skirtiną suaugusiems. Šiaipjau pastatymas sėkmingas, ir kalbama apie galimybes jam laimėti premijas.
FAREWELL, MY LOVELY
Intriguojantis detektyvo filmas. Žiūrovas visą laiką sėdės, sekdamas įvykius su susidomėjimu. Susuktas pagal Raymondo Chandler romaną: “Farewell, My Lovely”. Šį veikalą autorius laiko savo geriausiu. Tiesa, jis įdomus, ir gal dėl to pagal jį susuktas šis jau trečias filmas. Ankstyvesnieji du: “The Falcon Takes Over” ir “Murder, My Sweet”. Kaip iš tų pavadinimų matyti, filme yra meilės, išdavimo, prievartos, žudymo.
Pagrindinis personažas — privatus detektyvas Philip Marlowe, kurį čia su apskaičiuotu šaltumu ir pasitikėjimu vaidina Robert Mitchum. Svarbiausias jo uždavinys filme — suieškoti Moose Malloy (jo vaidmeny Jack O’-Halloran) mylimą mergaitę. Jis jos nematė septynerius metus, kuriuos išsėdėjo kalėjime. Iš jos negavo laiško per šešerius metus. Beieškodamas jos detektyvas turi daug pergyvenimų: jis ir sumušamas, narkotikais apnuodijamas, į jį šaunama; jis sutinka jauną teisėjo žmoną, kuri jį vilioja, alkoholikę našlę, naktinio klubo savininkę, viešų namų laikytoją, policininkus, laikraščio žmones, ginklų pardavėjus. Detektyvas veikia ryžtingai, reikalui esant, jis nusižeminęs, netrūksta jam nė humoro.
Ieškomą merginą Velmą Grayle (Charlotte Rampling) jis randa. Kiek jos išvaizda graži, tiek ji palaida ir žiauri — likviduojanti visus, kurie ją gali susekti. Ji nušauna ir savo numylėtąjį, bet pati krinta nuo detektyvo šūvio.
Nors filme yra pagaunanti žiūrovą įtampa, bet visgi jame yra ir žiaurumų, ir moralinių žemumų, taigi filmas tik suaugusiems. Režisierius Dick Richards savo uždavinį atlikęs rūpestingai, nemažai išradingumo parodęs filmuotojas John Alonzo. Filmas daugiau turi išblaškančios poilsinės prasmės, kaip kokios meniškos vertės.
MONTHY PYTHON AND THE HOLY GRAIL
Britų Python grupės susuktas filmas, kurio pagrinde legenda apie Karalių Artūrą, ieškantį Kristaus taurės. Tik šiame filme nieko rimto, tiesiog tos gražios legendos išprofanavimas. Nepiktas, neįžeidžiantis, bet toks kvailas, dėl kurio kikena kai kurie vaikai, bet suaugusiam tiesiog gaila sugaišto laiko. Filme karalius Arturas “joja”, bet be arklio, tik straksi, kaip ir jo palydovas. Britai apgula prancūzų ginamą pilį. Ginasi gi jie ne kokiais ginklais, o meta nuo miesto sienų karvę, kitus gyvius ar kitas keistenybes. Vaizduojamos dviejų riterių kautynės, bet sudarytos, kad publika juoktųsi. Nukerta vieną ranką, švirkščia kraujas. Vaikai, o gal ir kiti, žiūrėdami kvatoja. Taip kikena, kol nukapoja abi rankas ir abidvi kojas. Nei šis, nei tas.
Apskritai, filmas nekenksmingas. Jo vienintelis tikslas — prajuokinti, bet naudojamas toks nevykęs, kvailas humoras, kad europiečiui tiesiog koktu, ir jis nė kiek nenori jungtis prie kikenančių žiūrovų. Filmas užsitęsia pusantros valandos, ir išeidamas jautiesi, kaip tik tiek laiko sugaišęs.
Juozas Prunskis