1975 / GRUODIS - DECEMBER / VOLUME XXVI, NO. 12

Šis “Laiškų Lietuviams” numeris iliustruotas dr. Juliaus Ramono nuotraukomis.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

     Didžiausia bažnytine švente yra laikomos Velykos, nes Kristaus prisikėlimas yra viso mūsų tikėjimo pagrindas. Tačiau žmogiškajai prigimčiai, gal būt, artimiausia šventė yra Kalėdos. Jeigu Velykas galėtume pavadinti didinga dieviška švente, tai Kalėdos mums yra tikra žmogiška ševntė, nes čia minima toji paslaptis, kai net pats Dievas tapo žmogumi. Kai kas sako, kad dabar Kalėdos jau nustojo savo prasmės, nes jomis daugiausia pasinaudoja tik prekybininkai, siūlydami pirkti įvairias dovanas. Kai kurie kovoja ir prieš kalėdinių atvirukų siuntimą — pasikeitimą sveikinimais. Bet kažin ar visa tai turėtume smerkti? Juk Kalėdos primena didžiausią dovaną žmonijai — kad Dievas mums dovanojo pati save. Tad ar nėra ir mums visiems prasminga vieni kitiems duoti dovanas, vieni kitus prisiminti, susiartinti, kad labiau įsigalėtų toji tarpusavio meilė, kurią norėjo į žemę atnešti įsikūnijęs Dievas?

     Tad visiems mūsų skaitytojams ir bičiuliams linkime tos tikros kalėdinės dvasios, kuri mus visus suartintų, kad galėtume, užmiršę praeities netobulumus, krikščioniškiau pradėti naujuosius metus!

NINA GAILIŪNIENĖ

     Dabarties žmogus yra daugiau valdomas impulso, kaip sveiko proto. Svarbius įvykius, turinčius ilgalaikės įtakos, sutinka apatiškai. O kas nors pasakys ausį rėžiantį absurdą ir, žiūrėk, sukelia didelę reakciją.

     Amerika giliai krikščioniška. Pati valstybė pastatyta "under God". Biblija buvo pirmasis vadovėlis viešosiose mokyklose. Todėl išmetimas maldos iš mokyklos buvo pats drastiškiausias įvykis Amerikos istorijoje. Atrodo, kad prieš tokį Vyriausiojo Teismo sprendimą turėjo visi piestu stoti. O praėjo tylomis. Net krikščioniškosios bažnyčios nesipriešino. Žymieji katalikų ir protestantų dvasiškiai pasisakė prieš, kai reporteriai pakišo po nosimi mikrofoną ir paklausė nuomonės.

     "Mes esame populiaresni už Kristų" — žlebtelėjo vienas iš Beatle muzikantų. Oi-joj-joj, koks pasipiktinimas nubangavo per kelis kontinentus! ... Na, ir buvo ko jaudintis, kad pasisekimas apsvaigino jauną vyruką. (Napoleonų, mahometų, kristų ir kitų garsenybių institucijose netrūksta).

     Arba vėl, filosofai tomų tomus prirašė ir teberašo apie Dievą. Vieni Jį teigia, kiti neigia. Niekam dėl to galvos neskauda. O pora galvočių paskelbė įmantrią nesąmonę "God is dead" ir sukėlė visus ant kojų — nuo profesoriaus iki šlaviko.

     Kunigai pamokslus sakė. Laikraščiai rašė. Akademikai paskaitas skaitė. Studentai diskutavo. Kolegijos įvedė teologiškai filosofinį kursą. Vis įrodymui, kad Dievas nėra miręs. Dievo laidotuvių nebuvo. Atseit, pasisekė įtikinančiai įrodyti, kad Jis tebėra gyvas...

     Vietos TV reporteris apklausinėjo kunigą, ministerį, rabiną ir praeivius gatvėje, kokia religijos įtaka yra šiandien žmogaus gyvenime, koks jo santykis su Dievu.

     Atsakymai buvo lėkšti ir banalūs. Ne ką gudresnio pasakė ir dvasiškiai. Jie pabrėžė vieną dalyką, kad Bažnyčios įtaka gyvenime sumažėjo, ir religija pasikeitė savo forma.

Skaityti daugiau: DIDELIO ŽMOGAUS MAŽAS DIEVAS

J.VENCKUS, S.J.

     Paul Claudel yra vienas didžiausių XX amžiaus rašytojų. Be to, jis buvo žymus diplomatas. Jo diplomatinė tarnyba buvo ilga — svetur praleido daugiau kaip 40 metų. Turėdamas aukštas pareigas, jis savaime buvo priverstas būti ir tam tikroje moralinėje aukštumoje. To negalima pasakyti apie kitus jo amžiaus poetus, kuriems dažnai tinka Maironio žodžiai: "Jaunos dienos neprotingos, paklydimais gan turtingos". Gal prie jo gyvenimo rimtumo prisidėjo ir tai, kad gyveno įvairiuose užsienio kraštuose. Savame krašte gyvendami, kartais ir dideli žmonės sumenkėja.

Paul Claudel

     Claudel pradėjo savo diplomatinę tarnybą 1893 m. — buvo paskirtas konsulu į Niujorką. Ateinančiais metais buvo paskirtas konsulu į Bostoną. Taip jis keliavo iš vieno miesto į kitą, iš vienos šalies sostinės į kitą. Kinijoje išbuvo 14 metų. Ten jis parašė savo garsų veikalą "Connaissanca de l'Est" (1900 m.). Dar jis yra buvęs konsulu Prahoje, Hamburge, Romoje, Kopenhagoje, Brazilijoje. 1922 m. jau tampa Prancūzijos pasiuntiniu Japonijoje, po to Vašingtone ir Briuselyje, kur išbuvo iki 1935 m. Taip ilgai išbuvęs diplomatinėje tarnyboje, pagaliau iš jos pasitraukia, kad galėtų daugiau atsidėti literatūrai.

JAUNYSTĖ

     Paul Claudel gimė 1868 m. Prancūzijos šiaurės rytuose. Ta sritis vadinama Champagne, tai vynuogių kraštas, kur gaminami geriausi vynai ir šampanas. Tėvas buvo paprastas valdininkas. Poviliukas ramiai augo tarp vynuogynų, kalnų ir slėnių. Jis mėgdavęs laipioti po medžius ir džiaugtis tolimais kalnų ir slėnių vaizdais. Būdamas 13 m. amžiaus, pergyveno labai liūdną įvykį, kurio neužmiršo per visą gyvenimą. Jo senelis sirgo vėžiu ir be galo daug kentėjo. Vaikas vis galvojo, kaip būtų galima jam padėti. Tėvai buvo katalikai, bet beveik nepraktikavo, tik per Kalėdas ir Velykas nueidavo į bažnyčią.

Skaityti daugiau: PAUL CLAUDEL (1868-1955)

 (Albert Schweizer'io gimimo šimtmečiui paminėti)

ALFONSAS GRAUSLYS

     A. Schweizer gimė 1875 m. sausio 14 d. Vokietijos Elzass'o Kayserberg mieste liuteronų dvasininko šeimoje. Mirė 1965 m. rugsėjo 4 d. Afrikos Lambarene vietovėje, dabartinio Gabon'o valstybėje, kur didžiąją savo gyvenimo dalį praleido, dirbdamas savo įkurtoje ligoninėje raupsuotųjų ir kitų tropinių ligų paliestųjų juodukų tarpe. Ten jis ir palaidotas.

     Schweizer, kaip sakoma, buvo šakota asmenybė: jis buvo filosofas, aukštųjų mokyklų profesorius, muzikas, teologas, pamokslininkas, pacifistas, misijonierius- gydytojas, didelio masto labdarys. Visoms toms pareigoms jis buvo tinkamai pasiruošęs, įsigydamas tris doktoratus. 1952 m. gautos Nobelio premijos dėka pasidarė žinomas visam pasauliui.

     Prisimindami jo gimimo šimtmetį, šiame straipsnyje norime iškelti gražiąsias jo vidinio pasaulio savybes.

     Jau tik suminėjimas pasiruošimo įvairiose gyvenimo srityse rodo labai didelį jo darbštumą. Dar savo ankstyvoje jaunystėje, anot biografo Rudolfo Grabs, jis jaudinosi, kaip žmonės nereikšmingais susitikimais bei pokalbiais, vietoje rimtų dalykų ir problemų svarstymo, tuščiai leidžia laiką. Jau tada jo darbštumas pasireiškė aistringu rimtų knygų skaitymu. Kartais jis nepajėgdavo ištisas naktis nuo tokių knygų atsitraukti. Vėlesnį jo darbštumą įrodo ir tai, kad šalia jau turimų doktoratų ir profesoriavimo jis griebiasi medicinos studijų, būdamas jau vyresnio amžiaus. O kiek laiko reikėjo parašyti eilei rimtų didelių knygų, kiek reikėjo darbštumo ir laiko iki jis iškilo iki tokio aukšto laipsnio vargonų muzikos virtuozo! O jei dar prisiminsime jo darbus ligoninėje, kai keturiasdešimt su viršum metų šį darbą dirbdamas, jis kasdien turėdavo aprūpinti po kelias dešimtis ar net šimtus pacientų, tai galėsime nujausti jo tikrai nepaprastą darbštumą. O kur to darbštumo ir pasiaukojimo pagrindai ir šaknys? Ar tasai idealizmas nebuvo jo krikščioniško, religinio įsitikinimo vaisius?

     Schweizer'io krikščionybė jos tiesų pripažinimo atžvilgiu nebuvo ortokoksinė, nebuvo be priekaištų, todėl ir jo oficiali liuteronų Bažnyčia juo nepasitikėjo. Jėzus Kristus jam nebuvo tas, kas jis yra mums, katalikams ar ortodoksams evangelikams. Todėl Paryžiaus (evangelikų) Misijų draugija nenorėjo, kad jis tarnautų Afrikos misijose. O vis dėlto Schweizer Jėzų Kristų mylėjo, su jo evangelija savo gyvenime skaitėsi, tos evangelijos įkvėptas dirbo Afrikoje savo didįjį darbą ir turėjo krikščionišką širdį. Nors, anot minėto jo biografo Grabs'o tvirtinimo, buvo trys jo dvasinio buvimo ir stiprybės šaltiniai (Goethe, Bach ir istorinis Jėzus) tačiau, čia rašančiojo įsitikinimu, Jėzus Kristus kaip žmogus ir jo meilė Kristui apsprendė jo pasiaukojantį idealizmą. Tai įrodo jo parašytieji didieji veikalai ir Strassburgo Šv. Mikalojaus evangelikų bažnyčioje sakyti pamokslai.

Skaityti daugiau: JIS TURĖJO KRIKŠČIONIŠKĄ ŠIRDĮ

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

ATGAL Į ČIKAGA

     Planavau, jei nebūsiu pavargęs, dar nuvažiuoti iki Toronto. Ten gyvena su šeimomis du mano kaimynai iš to pat kaimo, kuriame augau: Kazys Janeliūnas ir Titas Savickas. Pavargęs nesijaučiau nė kiek. Bet kelionės į Torontą nutariau atsisakyti, svarbiausia kad liktų pakankamai laiko grįžti namo. Jei pakeliui sutrukdytų lietūs, stiprūs priešingi vėjai arba abu, galėčiau nespėti. Geriau, tariau sau, jei liks laiko, aplankyti įdomių vietų ne per toliausiai namų. Tokių, kaip netrukus papasakosiu, tikrai užtikau.

     Be to, giminės — vieni už dienos, kiti už dviejų — buvo sutarę išvykti atostogų. Jei važiuočiau į Torontą, kas nors dėl manęs greičiausiai liktųsi, kad galėčiau sustoti grįždamas. Pasiunčiau torontiškiams sveikinimus laišku, nepasiekęs telefonu. Atvykęs penktadienio vakarą, šeštadienį pabuvau su giminėmis, aplankiau savo a. a. dėdės Stasio Augustinavičiaus kapą, išvalęs naujai ištepiau dviračio sukamąją grandinę ir sekmadienio rytą išvykome: aš — atgal į Čikagą, giminės — atostogų.

     Dviratininkai, apskritai paėmus, yra susidarę gan gerą vardą žmonėse, jų mėgstami. Tai pakartotinai patyriau savo kelionės metu. Nurodysiu tik vieną pavyzdį. Grįždamas namo per Kanadą, sustojau atsikvėpti, privažiavęs poilsio parkelį, protarpiais įruoštą automobilistams. Jau buvau besukąs ten dviratį, kaip kitoje kelio pusėje gyvenantis žmogus paklausė:

     —    Gal norite užsukti pas mane atsigerti? Va, sode stalas su suolu, pučia vėjelis, galėsite pailsėti. O ten parke daug uodų.

     Įsivedė mane į virtuvę, pavaišino šaltu vandeniu ir kitkuo. Sužinojęs, kad atvažiavęs net iš Čikagos, pašaukė iš kito kambario vaikus ir žmoną. Paskui aprodė savo baigiamą priestatą, kuris tarnaus salionu. Pats esąs geležinkelietis, likę dar trejetas metų iki pensijos. Labai maloniai su juo pasišnekėjęs ir pailsėjęs, išvažiavau toliau, gėrėdamasis žmonių simpatija dviratininkams.

     O savo tarpe dviratininkai jaučiasi kaip vienos šeimos nariai. Detroite sustojau šalutinėje gatvėje prie sveikatos maisto krautuvės pasipildyti kelionės provianto. Juo apsirūpinęs, prieš važiuodamas toliau, lauke ant suolo valgau iš kartonėlio jogurtą. Prieina toks vyras, žiūrėdamas į mano dviratį ir jo bagažą.

Skaityti daugiau: TŪKSTANTĮ MYLIŲ DVIRAČIU — IV

ROKAS PETKEVIČIUS

     Šiais laikais visokie liberalai, marksistai bei ateistai sako, kad nėra Dievo. Be to, yra nemaža dalis žmonių, kurie eina į bažnyčią, bet netiki Dievo. Jei paklausi pastarųjų, kodėl eina bažnyčion, jei netiki, vieni atsako einą, nes jų tėvai ėjo, kiti einą todėl, nes norį būti palaidoti su bažnytinėmis apeigomis, kai numirsią ir t.t.

     Kiekvienas žmogus, kuris turi sveiką protą ir norą, suranda Dievą. Juk Kristus sako: "Aš būsiu su jumis iki pasaulio pabaigos ir kas mane myli ir aš tą myliu ir jam apsireiškiu". Dievas apsireikšdavo ir dabar apsireiškia savo ištikimiems vaikams.

     Vienas protestantų kunigas, kuris dirba pastoracinį darbą jau keturiasdešimt metų, štai ką rašo: "Vieną dieną įėjo į mano kambarį pro uždarytas duris žmogus, kuris, pasakęs, kad aš palaidočiau man pažįstamą mergaitę, kai ji numirs, atsigręžė ir išėjo, neatidaręs durų. Ta mergaitė turėjo tik dvylika metų, ji buvo sveika ir stipri, bet po to įvykio, ji pradėjo sirgti ir, pasirgusi kelias savaites, numirė. Aš ją palaidojau".

     Panašus atsitikimas įvyko mano tėviškėje per pirmąjį pasaulinį karą. Šio įvykio kaltininkė buvo mano teta. Teta buvo labai gera, ji mylėjo Dievą, artimą ir neturtą. Be to, ji priklausė 3-jam Šv. Pranciškaus ordinui ir buvo nuostabaus pamaldumo moteris. Kur tik ji eidavo, bažnyčion ar kitur, visuomet kalbėdavo rožinį. Ji turėjo net kelis rožinius ir jų visų karolėliai buvo nudilę ir suplonėję nuo jos pirštų. Kai teta verpdavo ar ausdavo arba kokį nors kitą darbą dirbdavo, tada ji kalbėdavo poterius ir giedodavo įvairias giesmes, kurių nemažai atmintinai mokėjo.

     Kažkodėl teta mylėjo mane daugiau, negu kitus šeimos narius, todėl ji nevengė su manim pasikalbėti ir papasakoti apie nuostabius jos gyvenime atsitikimus. Kartą paklausiau, kodėl ji tiek daug meldžiasi. Teta, išgirdusi netikėtą mano klausimą, susimąstė ir, truputį patylėjusi, atsakė: "Žinai, vaikeli, kai aš buvau maža kaip tu, tada mano tėveliai gyveno Gruzdžių parapijoje, o aš ten ganiau gyvulėlius. Vieną dieną, kai gyvulėliai prisisotinę sugulė pailsėti, aš atsiklaupiau pasimelsti. Besimelsdama pažvelgiau aukštyn ir pamačiau nusileidžiant baltą debesėlį. Dėl to aš truputį išsigandau, sustojau melstis ir laukiau, kas bus toliau. Kai debesėlis nusileido beveik iki žemės, tada ant debesėlio pasirodė jauna graži moteris. Ji, pažvelgusi į mane, nusišypsojo, bet nieko nesakė. Po to debesėlis ir moteris pakilo aukštyn ir dingo... Manau, kad ta pasirodžiusi moteris buvo Dievo Motina Marija. Šio įvykio aš negaliu pamiršti ir kai tik apie tai pagalvoju, tuoj atsiranda didelis noras melstis, dėl to aš ir meldžiuos tiek daug.

Skaityti daugiau: NUOSTABŪS ATSITIKIMAI

Skaityti daugiau: numeris iliustruotas dr. Juliaus Ramono nuotraukomis

Nijolė Jankutė

NEFRETETĖ

Ten, kur tavo protėvius garbino,
Žyniai rašė ieroglifus.
Dabar tavo vardas prozaiškas,
Ir kasdienis tavo murkimas —
          Viskas gerai,
          Šitie namai
          Sklidini šilumos...
Bet kai vakaras atveria
Tamsos sarkofagą, tu —
          Nefretetė,
Paslaptinga ir svetima,
Kaip ženklas, kuriuo tave pažymėjo,
Vieni, kad žavėtųsi tavo karališku gymiu,
O kiti — neapkęstų.

Zenta Tenisonaitė

PŪSK, VĖJAU

Pūsk, vėjau, pūsk... Ir, kvapą nešdamas
iš tolimųjų tėviškės laukų,
atpūsk eglynu, kvepiančių pušų
ir žydinčiu šilynų
paslaptingą aromatą.

Skaityti daugiau: Eilėraščiai

D. Bindokienė

     Naujojo "L.L." konkurso temos prašyte prašosi pieštuko ir popieriaus lapo: jos tokios gyvenimiškos, kiekvienam prieinamos ir suprantamos — tik sėsk ir rašyk. Iš tikrųjų, ar gali būti labiau skatinanti tema, kaip: koks turėtų būti vyras ar žmona? Kiekvienam vedusiam, kiekvienai ištekėjusiai labai aišku, koks tas partneris turi būti. Tik kaip čia, prieš išsiunčiant konkursui, nekaltai palikti rašinį ant stalo, kad reikiamas asmuo pasiskaitytų ir pasitaisytų? Gaila, kad konkurso puslapių skaičius apribotas; kuri žmona negalėtų žymiai daugiau parašyti apie turimo vyro ydas ir apie įsivaizduojamo gyvenimo draugo dorybes? Kuris vyras negalėtų raštu savo žmonai įrodyti, kad ji turi nemažai pasitempti iki įkops į jo idealizuojamos moters vietą?

     Gal tik tėvam kiek sunkiau viešai pareikšti savo mintis. Juk, galima sakyti, kokius užsiauginai vaikus, tokius ir turi. Tačiau svajoti niekas nedraudžia... O vaikams, tai vienas menkniekis — jie labai gerai žino, kokius tėvus norėtų turėti. Jiems tik sėsti ir rašyti. Gal kalbos klausimas kiek keblus, bet redaktorius kantrus, ištaisys.

     Taip bent galima įsivaizduoti reakciją į konkurso temas. Tačiau norisi susimąstyti ties pačiomis temomis ir tuo, kad jos parinktos, gerai pažįstant žmogaus silpnybę: apie krislus artimo akyje kalbėti lengva, nežiūrint, kad iš medžiagos savoje akyje ir dangoraižį pastatyti galima.

     O jeigu tų, kurios noriai popieriaus lape ar į kaimynės ausį skaičiuoja savo vyrų ydas, kas paklaustų, kokia tu esi žmona?

Skaityti daugiau: Ar nėra rąsto nuosavoje akyje?

E. L. P.

     Pripuolamai dovanų gavau knygą. Pripuolamai, neturėdama kitos parankėj, pradėjau ją skaityti. Ir kuo daugiau skaičiau, tuo nesmagiau jaučiausi. Tai buvo knyga, kurią turėjau skaityti ne pripuolamai! Tai buvo knyga, kurią būčiau turėjus skubėti įsigyti, kol ji dar neišparduota, nes visi lietuviai ją perka, ir laida jau gali išsibaigti! Įsivaizduočiau, kad kai kurie ją jau verčia į kitas kalbas. Deja — taip nebuvo. Apie knygą nieko nebuvau nei girdėjusi, nei skaičiusi. Atrodo, kad mūsų pažįstamų tarpe bei mūsų skaitomoj spaudoj jokių didelių atgarsių dėl jos nesigirdėjo.

     Knyga, "Pėdos mirties zonoje", parašyta Elenos Juciūtės, turėtų būti perskaityta kiekvieno lietuvio laisvame pasaulyje. Kodėl buvo tiek daug "triukšmo", kai pasirodė Solženycino "Gulag Archipelago"? Kodėl buvo tokia stipri reakcija, kad jo knygą visi diskutavo, stengėsi įsigyti ir net ankstyvesnius, dar neskaitytus Solženycino veikalus iš knygynų graibstėsi? Kodėl ieškojom Solženycino knygose kokių žinių apie lietuvius — jų laikyseną bei sąlygas Sovietų kalėjimuose? Ar tai darėme dėl mados, nes visas pasaulis apie "Gulagą" kalbėjo, nenorėjome ir mes pasirodyti "ne intelektualais"? Ar mes tikrai nuoširdžiai domėjomės žiniomis apie lietuvių kalinių likimą? Atsižvelgiant į tai, kodėl nepuolam skaityti savo žmogaus, lietuvės Elenos Juciūtės, aprašymų apie pokarinius laikus Lietuvoje ir autorės pergyvenimus Sibire? Juk ta knyga papasakoja, ką mūsų broliai ir seserys Lietuvoje pergyveno ir pergyvena dabar, jausdami komunizmo "išlaisvinimo" ranką. Tų laikų, būdami jau tremtyje, nepergyveno nei mūsų vyresnioji karta, nei vidurinioji ir, savaime aišku, nei jaunesnioji.

Skaityti daugiau: Pėdos mirties zonoje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS

PRATURTINKIME SAVO KALBĄ

     Jau esame šiame skyriuje rašę apie vaizdingus posakius su žodžiais akys, ausys, burna, dabar pateiksime mūsų liaudies kalboje nugirstų posakių su žodžiais gerklė, kaklas, sprandas. Tie posakiai padės praturtinti mūsų kalbą, kuri čia, išeivijoje, vis darosi skurdesnė.

Gerklė

GERKLĘ LEISTI, LAIDYTI — šūkauti, rėkti, šaukti: Nelaidyk be reikalo gerklės, vis tiek tamstos niekas nebijo.

GERKLĘ AUŠINTI — be reikalo kalbėti, niekus kalbėti: Neaušink gerklės, vis tiek jo neįtikinsi. Nustok, plepy, gerklę aušinęs.

GERKLĘ PALEISTI —- garsiai rėkti, šaukti, imti verkti: Ko gi čia dabar taip gerklę paleidai, kad net sienos dreba? Vos tik vaiką pabariau, tuoj gerklę paleido.

" GERKLĘ PAVILGYTI, PRAPLAUTI, PRASKALAUTI — truputį išgerti: Na, jeigu tau viskas taip gerai pasisekė, tai pavilgyk šiek tiek gerklę. Atsiprašom, sveteli, kad neturim nė lašo gerklei praplauti.

GERKLĘ PLĖŠTI — garsiai dainuoti: Vyrai susirinkę kad užplėšė gerkles, tai net visas kaimas skambėjo.

GERKLĘ PRARĖKTI — užkimti: Tiek vakar dainavom, kad visai gerklę prarėkiau.

GERKLĘ UŽIMTI — netekti žado iš nustebimo: Man net gerklę užėmė, kai tai išgirdau.

GERKLĘ UŽKIŠTI — nutildyti, nutilti: Kartą ir aš jam užkišiu gerklę. Užkišk gerklę, dar mamą prikelsi, ar nematai, kad miega.

Į GERKLĘ PILTI — girtuokliauti: Tur būt, vėl smuklėje į gerklę pila, kad nėra namie.

IŠ VISOS GERKLĖS — garsiai šaukti, juoktis: Kad ims vyras iš visos gerklės šaukti! Prapliupo juoktis iš visos gerklės.

KAIP IŠ GERKLĖS IŠTRAUKTAS — labai susiraukšlėjęs, suglamžytas: Žiūrėk, koks jo švarkas — kaip iš gerklės ištrauktas.

KĄSNĮ IŠ GERKLĖS IŠTRAUKTI — pavydėti: Ji pasiruošusi net kąsnį man iš gerklės ištraukti.

Skaityti daugiau: Kalba

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

LIETUVOJE PRANAŠAUJAMA ŠALTA ŽIEMA

     Vasara buvo šilta ir ilga, užsitęsusi iki vėlyvo rudens. Spalio pradžioje atšalo. Apie artėjančią šalčio bangą jau rugsėjo 16 d. pranešė pirmieji pilkųjų žąsų žvalgai. Per dešimt stebėjimo metų, tik vieną kartą žąsys atskrido anksčiau, negu šiemet. Rugsėjo pabaigoje dideliais pulkais skrido želmeninės žąsys. Įdomu, kad jos nei Žuvinte, nei aplinkiniuose ežeruose nenusileido, bet tęsė kelionę į pietvakarius. Paprastai treje-tą-ketvertą savaičių gyvendavo Lietuvos ežeruose, ganydavosi žiemkenčiuose. Spalio 8 d. pasirodė tikrasis šalčių pranašas — didysis erelis rėksnys.

     Šiaurinių sparnuotų svečių ankstyvas apsilankymas rodo, kad gali greit užšalti ežerai, šiemet gali būti gili ir šalta žiema. Praėjusias tris žiemas daug Lietuvos ežeruose gyvenusių paukščių visai neišskrido, bet žiemojo vietoje. Medžiotojai ir gamtos apsaugos draugijų nariai yra prašomi pasirūpinti esančiais gulbiukais Žuvinto, Žalčio ir Tolokio ežeruose. Obelijos ežere tebėra beplunksnių, dar tik pūkais apaugusių gulbių jauniklių. Jie jau nesuskubo išskristi prieš ledui sukaustant vandenis.

LIETUVOJE LEIDŽIAMA ENCIKLOPEDIJA

     Okupuotoje Lietuvoje gautas leidimas leisti "Lietuvišką tarybinę enciklopediją", bet ji turi nenukrypti nuo Tarybų Sąjungoje išleistų respublikinio enciklopedijų vidurkio. Rašoma, kad laida sieks 75 tūkstančius egzempliorių. Redakcija įsikūrė Vilniuje, kurioje dirba daugiau kaip šimtas žmonių. Redakcijai talkininkauja ir pataria žymūs respublikos mokslininkai bei kultūros veikėjai.

     "Lietuviškoji tarybinė enciklopedija" duos žinių iš viso pasaulio apie visos žmonijos kultūrą. Daug bus skiriama vietos lituanistinėms temoms ir daugiau teikiama žinių toms mokslo sritims, kuriose dirba Tarybų Lietuvos mokslininkai. Ji turės 152 į-klijuotus žemėlapius, daugiau kaip 600 tekstinių žemėlapių, beveik tris tūkstančius portretų ir apie keturiolika tūkstančių paveikslų bei piešinių, kurių daugumas bus spalvoti. Pirmasis tomas turi 640 puslapių ir apima dalį nuo A iki B.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

HENNESSY

     Paskutinių poros metų laikotarpiu turėjome eilę filmų apie politinius nužudymus: Prancūzijos vadovo (The Day of the Jackal), JAV-bių (Executive Action), Rusijos (Russian Roulette). Hennessy įsirikiuoja į tą eilę: čia filmo centrinis personažas Hennessy ryžtasi išsprogdinti britų parlamentą jo posėdžių atidarymo metu, taigi — išsprogdinti Westminster Abbey su karaliene ir su Canterbury arkivyskupu.

     Čia užsimezga didžioji intriga. Jis išvyksta į Londoną ir sustoja pas savo pažįstamą našlę, su kurios vyru draugavosi. Našlė (Lee Remick) jam teikia prieglaudą, dar nežinodama jo tikslų. Slaptoji airių armija IRA sužino, kad Hennessy nori susprogdinti parlamentą su karaliene. Jie jaučia, kad tai labai pakenktų jų prestižui pasaulio opinijoje ir nutaria žūt būt ji sustabdyti. Britų policija taip pat suseka jo tikslus. Scotland Yardo seklys (Richard Howard) parodo daug sumanumo, begaudydamas Hennessy, kuris žūsta, kulkai išsprogdinus dinamito gabalus, kuriais jis buvo apsijuosęs.

     Filme stambus tikrovės įnašas — parlamento atidarymo iškilmių su karalienės kalba nufilmavimas, pažymint, kad karalienė šio filmo susukime nedalyvauja, tik tikrovės filmo gabalas čia panaudojamas. Amerikiečiai kritikai šį filmą sutinka be entuziazmo, nes jame plačiau neatskleidžiama psichologinių užkulisių, gilesnių vidinių pergyvenimų. Bet vis dėlto parinkti patyrę britu aktoriai, išlaikomas tam tikras palankus neutralumas abiem pusėm: ir IRA, ir britams; parodomos šiurpios airių ir britų karių susidūrimo kautynės. Filmas pasidaro nenuobodus, intriguojantis, žiūrovui išryškinąs Šiaurinės Airijos įvykius. Vaizduoja politinius įvykius, bet be politinio šališkumo ir aistringumo. Pinami intriguojantieji nuotykiai, kaip parlamento nario pagrobimas, nusigrimavimas juo, ir patekimas į parlamento atidarymo posėdi. Filmą Amerikoje globoja American International. Režisierius — Don Sharp, scenarijus John Gay, panaudojant Richard Johnson veikalą. Žiūrovas nesijaučia sugaišęs laiką šį filmą stebėdamas.

Skaityti daugiau: FILMAI

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Šio mėnesio 31 d. jau baigiasi “Laiškų Lietuviams” straipsnio konkursas. Plačiau apie konkursą paaiškinta praėjusiame numeryje. Jau yra sudaryta konkurso vertinimo komisija: Danutė Bindokienė, Aleksandra Likanderienė, Vytautas Kasniūnas, Nijolė Užubalienė ir Gediminas Vakaris.

     Kiekvienas konkurso dalyvis gali rašyti net po kelias temas ir laimėti kelias premijas. Laimėtojams premijos bus įteiktos “Laiškų Lietuviams” koncerte 1976 m. vasario mėn. 22 d., sekmadienį, Jaunimo Centre. Koncerto programą atliks Jaunimo Centro choras “Audra”, Jaunimo Centro studentų tautinių šokių ansamblis ir tautinių šokių grupė “Žilvitis”.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Dr. Antanas Kučas. LITHUANIANS IN AMERICA. Autoriaus veikalo apie lietuvių gyvenimą ir veiklą Amerikoje vertimas. Išvertė Juozas Boley. įžangą parašė dr. Clarence C. Walton. Išleido Lietuvių Enciklopedija. Kieti viršeliai, 350 psl., kaina 6 dol. Aplankas — Pauliaus Jurkaus.

ANGLŲ NOVELĖ. Anglų rašytojų novelių antologija. Sudarė Povilas Gaučys. Spausdinta Argentinoje. Tai didžiulė 460 psl. knyga, kurioje surinktos ir išverstos 22 anglų rašytojų įdomesnės novelės: Charles Dickens, Oscar Wilde, Rudyard Kipling, G. K. Chesterton, W. Somerset Maugham ir kt. Autorius taip pat yra paruošęs spaudai ispanų, amerikiečių ir portugalų novelių rinkinius bei kelis kitus veikalus.

LITHUANUS, 1975, Vol. 21, No. 3. Metinė prenumerata — 8 dol. Adresas: 6621 S. Troy, Chicago, 111. 60629.

Filatelistų draugijos “LIETUVA” biuletenis, nr. 4(166). Nenariams metinė prenumerata — 5 dol. Adresas: 3450 W. 62nd St., Chicago, Ill. 60629.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas