1975 / VASARIS - FEBRUARY / VOLUME XXVI, NO. 2
KETVIRTIS ŠIMTMEČIO 39 Juozas Vaišnys, S.J.
SVEIKINIMAI SIDABRINIO JUBILIEJAUS PROGA 43
PORA MINČIŲ, ŠVENČIANT VASARIO 16-TĄJĄ 44 Jonas Miškinis
PIRMOJI MOTERIS — BAŽNYČIOS DAKTARĖ (I) 45 Alfonsas Grauslys
MOTERS KUNIGYSTĖ 47 A. Rubikas
JĖZUITAI NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE (XXIV) 51 B. Krištanavičius, S.J.
T. RUPERT MAYER, S.J. 58 J. Venckus, S.J.
EILĖRAŠČIAI 61 E. Juodvalkytė ir V. Šlaitas
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” SIDABRINIS JUBILIEJUS 72 Redakcija
Viršelio nuotr. ir 38, 54, 55 psl. bei redakcijos ir administracijos narių (išskiriant D. Bin-dokienės ir P. Kleinoto) nuotr. — Algirdo Grigaičio.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
Tremtis visuomet skausminga, bet ji nereiškia politinio, kūrybinio ar moralinio emigrantų žlugimo. Daugybė pavyzdžių įtikinančiai parodo, jog tremtis yra vienas neišvengiamas tautos laikotarpis ar vienas tremtinio gyvenimo tarpsnis.
Emigruoti taip pat nereiškia kristi į nevaisingumą. Emigrantai, kurie dabar nekūrybiški, tikriausiai ir Lietuvoje niekuo nebūtų pasižymėję. Tai tvirtinti leidžia patirtis, rodanti, jog tremtis stipriai išryškina prigimties bruožus. Dėl to šalia nevaisingųjų užtinkama ir eilė nuostabiai iškilusių talentų, kuriuos nepaprastos aplinkybės paskatino ir prie nepaprastų užsimojimų. Todėl pasitaiko tautų, kurios daugiau išgarsėjo savo emigrantais, negu tėvynėje pasilikusiais.
Nors tautos dažnai gali didžiuotis savo tremtinių talentais, tačiau atskiras tremtinys-kūrėjas už tai brangiai užmoka, nes bet kokie laimėjimai pasiekiami tik sunkiomis aukomis, reikalaujančiomis dažnai visiško pasiaukojimo. Tačiau krikščioniškai įkvėptas tremtinys to nesibaido, nes žino, jog visas aukas daro Aukščiausiojo planams vykdyti.
Kaip tik tokį mistišką charakterį mes įžiūrime dabartinėje emigracijoje, nes jai įtikimiausiai yra skirtas tas uždavinys, kurio tėvynėje pasilikę negali atlikti.
Juozas Eretas
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
“Laiškų Lietuviams” redaktorius
Šių metų vasario mėnesį sueina lygiai dvidešimt penkeri metai nuo pirmojo "Laiškų Lietuviams" numerio pasirodymo. Nemaža dabartinių skaitytojų prieš dvidešimt penkerius metus dar visai nemokėjo skaityti, o kai kurie net nebuvo gimę. Tad gal bus naudinga šia sidabrinės sukakties proga prisiminti "Laiškų Lietuviams" atsiradimo pradžią.
Tėvas Jonas Bružikas, S.J., 1947-1949 m. Vokietijoje leido "Misijonieriaus laiškus". Tai buvo mažas neperiodinis leidinėlis, kurio tikslas buvo nuolat žmonėms priminti šio garsaus misijonieriaus vestų rekolekcijų mintis. Kai, daugeliui lietuvių iš Vokietijos išemigravus, tie "Misijonieriaus laiškai" sustojo ėję, o Čikagoje įsikūrę tėvai jėzuitai suprato, kad jų apaštalavimui būtinai yra reikalingas koks nors leidinys, buvo pradėta galvoti, kokio pobūdžio laikraštį ar žurnalą leisti. Vieni manė, kad reikėtų kokio nors religinio ir kultūrinio aukšto lygio žurnalo, panašaus į kitų kraštų jėzuitų leidžiamus žurnalus, pvz. "CiviltàCattolica" arba "Stimmen der Zeit". Kiti sakė, kad būtų naudingiau leisti paprastesnį ir populiaresnį žurnalą, gal panašų į "Reader's Digest". Bet prisimenant, kokio didelio pasisekimo buvo susilaukę "Misijonieriaus laiškai", buvo apsispręsta už paprastą, kuklų, bet drauge ir modernų žurnaliuką, pateikiant daugiausia visiems suprantama laiškų forma įvairiausius dabartinio gyvenimo klausimus, nes šios rūšies leidinių mums labiausiai trūko. Taip ir gimė "Laiškai Lietuviams".
Kai kas stebėjosi tokio vardo parinkimu — juk, sakė, neįprasta "laiškų" vardu vadinti laikraštį ar žurnalą. Bet mes manėme ir tebemanome, kad šis vardas žurnalui labai tinka. Taip pat ir kitomis kalbomis eina arba ėjo leidinių, pavadintų šiuo vardu. Pagaliau ir dalis Apreiškimo — Šv. Rašto yra pavadinta laiškais — tai Povilo ir kitų apaštalų laiškai. Užtat tikrai neaišku, kuo šis vardas žurnalui mažiau tiktų pvz. už "Židinio" ar "Aidų" vardus. Atrodo, kad "Laiškai" yra dar tinkamesnis, konkretesnis ir tiksliau žurnalo paskirtį išreiškiąs žodis. Žinoma, pasirinkus šį vardą, nėra būtina, kad visi straipsniai būtų parašyti laiško forma. Nesvarbu, kokia forma tie straipsniai būtų parašyti, mes juos siuntinėjame, kaip laiškus, įvairiuose kraštuose gyvenantiems lietuviams.
Nors pirmasis "Laiškų Lietuviams" numeris, išėjęs 1950 m. vasario mėnesį, buvo labai mažas ir kuklus — tik aštuonių puslapių ir be viršelio, skaitytojų jis buvo su džiaugsmu sutiktas. Tokia nuoširdi kitų reakcija mums įkvėpė drąsos, ir antrasis numeris jau buvo dvigubai didesnis — 16 puslapių. Paskui šis leidinys vis didėjo, storėjo, pasipuošė viršeliais, o koks jis yra dabar, kiekvienas skaitytojas žino. Iš to mažo leidinuko jis dabar tapo rimtu religinės ir tautinės kultūros žurnalu.
Nors keitėsi šio žurnalo išvaizda, viršeliai, skyrių pavadinimai, bet pagrindinis jo tikslas pasiliko visuomet tas pats — padėti po pasaulį išblaškytiems lietuviams lengviau susiorientuoti, sprendžiant religines bei tautines problemas. Visuomet stengėmės ir tebesistengiame, kad jis kiekvienam padėtų pažinti tiesą, paskatintų siekti gėrio ir duotų progų pasigėrėti grožiu.
Nijolė Užubalienė
Marija Eivaitė
Danutė Bindokienė
"Laiškų Lietuviams" apaštalavimo 25 metų sukakties proga sveikinu jų leidėjus, bendradarbius, skaitytojus.
Brangūs metalai kasami ne dideliais gabalais, o surenkami iš smėlio dydžio gabalėlių. Kasdieninė duona gaminama iš mažų grūdelių. Jeigu kam kada atrodė, kad kuriame nors "Laiškų Lietuviams" numeryje nerado nieko ypatingo, tai mūsų saikai yra per menki išmatuoti visa, kas tilpo juose gera per 25 metus.
Visko rikiavimo teisingas dėsnis yra: pirmiausia tai, kas būtina, paskui tai, kas naudinga, ir paskiausia tai, kas malonu. Visose srityse būtiniausia yra tiesa. Drįstu "Laiškams Lietuviams" linkėti būti tiesos laiškais— ar tai būtų religijos ir tikėjimo, ar dorovės, ar kiti mūsų gyvenimo klausimai. Šiuo tikslu ir šiuo keliu "Laiškai Lietuviams" tebūna visų lietuvių ryšininkas ir bičiulis.
Nuoširdžiai su Jumis
Vyskupas Vincentas Brizgys
JONAS MIŠKINIS
Ne be pagrindo sakoma, kad žmogus yra fizinio ir dvasinio pasaulio junginys. Jis yra šios žemės valdovas, bet, be abejo, tik dėl to, kad savyje kaupia ir dvasinį pasaulį. Jis stengiasi pasauliui duoti tobulesnį, labiau sudvasintą pavidalą. "Tik grožis gali išgelbėti pasaulį", sako Dostojevskis. Pasaulį gražinti ir tobulinti gali tik tų dviejų pasaulių, fizinio ir dvasinio, tarpininkas žmogus. Bet aišku, kad žmogus, pats vienas, yra silpnas. Jis negali nei gyventi, nei tobulėti ar pasaulį tobulinti be kitų. Jam reikalinga visuomenė, jis turi burtis su kitais į tautas, į valstybes.
Politinis gyvenimas yra ne kas kita, kaip aukštesnė, tobulesnė visuomeninio gyvenimo forma. Kai žmogus subręsta socialiniame gyvenime, jis nesulaikomai veržiasi į visuomeninį ir politinį gyvenimą. Kiekvienam žmogui jau nuo pat mažens yra reikalingi ir kiti žmonės: tėvai, globėjai, auklėtojai. Jam reikalingi laikraščiai ir knygos. Žmogų savaime veikia aplinkinis pasaulis, bet ir kiekvienas žmogus veikia jį supantį pasaulį.
Kaip kiekvienas žmogus nori būti laisvas, taip ir kiekviena tauta nori ir turi būti politiškai nepriklausoma. Taip jau Kūrėjo sutvarkyta, kad kiekvienas žmogus priklausytų kokiai nors tautai. Kiekviena tauta skiriasi nuo kitos savo kilme, praeitimi, papročiais ir savo dabartiniu gyvenimu bei siekimais. Specifinės kiekvienos tautos ypatybės neleidžia jai susimaišyti su kitomis tautomis. Žmogaus dvasia gali tobulai išsiskleisti tik savoje tautoje.
ALFONSAS GRAUSLYS
Toji moteris — tai šventoji Jėzaus Teresė. Kadangi lietuvių religinėje literatūroje ji labai mažai žinoma ir gali būti sumaišyta su kita lietuviams labiau žinoma šventąja Terese, tad čia jas liečiančias išorines gyvenimo aplinkybes sugretinsime, kad galėtume jas vieną nuo kitos atskirti. Jas jungia tai, kad abidvi yra šventosios ir abidvi priklausė karmeličių vienuolijai. Jas skiria dabar vartojami jų oficialūs vardai, tautybė ir gyvenimo datos. Čia kalbėsime apie ispanę Jėzaus Teresę, dar vadinamą Didžiąja, arba Teresę iš Avilos, gyvenusią 16-me šimtmetyje. O kita šventoji, vadinama Kūdikėlio Jėzaus Terese (kartais vadinama ir Mažąja Terese) yra prancūzė, gyvenusi antroje 19-tojo šimtmečio pusėje. Jos autobiografiją, pavadintą Sielas Istorija, turėjome ir lietuvių kalba, tačiau nebuvome išsivertę jokios Didžiosios Teresės knygos.
Jėzaus Teresė (Teresa de Cepedes) gimė 1515 m. kovo 28 d. Aviloje, Ispanijoje, o mirė 1582 m. spalio 4 d. Alba de Tormes mieste, kur ir šiandien yra saugoma jos širdies relikvija. Ji gyveno po Visuotiniojo Tridento susirinkimo protestantų Reformos plitimo laikotarpiu, Ispanijos valstybės didžiausios galios metu. Tasai laikotarpis sutapo su ispanų katalikybės religinės mistikos aukščiausiu pražydimu, kurio stipriausieji atstovai kaip tik buvo Jėzaus Teresė ir jos dvasiai labai artimas Kryžiaus Jonas. Tai du šventieji, didžiausieji Katalikų Bažnyčios mistikai, iš kurių raštų galime matyti, kad iki šiol jų niekas nėra pralenkęs. Tuo pačiu laikotarpiu gyveno ir eilė kitų artimų ir Teresei pažįstamų šventųjų. Kai kurie jų buvo jos išpažinčių klausytojai, daug padėję susiformuoti jos dvasiniam pasauliui.
1614 m. balandžio 24 d. Jėzaus Teresė buvo paskelbta palaimintąja, o 1622 m. kovo 12 d. popiežius Grigalius XV ją paskelbė šventąja. Įdomu ir tai, kad drauge su ja buvo paskelbti šventaisiais Ignacas Loyola, Pranciškus Ksaveras, Pilypas Nerietis ir Izidorius. 1617 m. Ispanijos parlamentas ją paskelbė Ispanijos globėja. O mūsų dienomis, 1970 m. rugsėjo 27 d., popiežius Paulius VI šią šventąją paskelbė Visuotinės Katalikų Bažnyčios daktare. Bažnytiniame kalendoriuje šv. Teresė yra minima spalio 15 d.
KAS YRA BAŽNYČIOS DAKTARAS?
Kad kuris nors asmuo gautų Bažnyčios daktaro titulą, reikia trijų dalykų: didelio šventumo (t.y. jis turi būti paskelbtas šventuoju), iškilios krikščioniškos doktrinos (tai reiškia, kad jis turi būti parašęs esminių, gilių, ilgainiui virstančių klasiškais, religinių raštų) ir kad popiežiaus ar visuotinio Bažnyčios susirinkimo būtų paskelbtas Bažnyčios daktaru. Atsimenant, kad žodis daktaras yra kilęs iš lotynų kalbos veiksmažodžio docere — mokyti, iš šio veiksmažodžio kilęs daiktavardis būtų mokytojas. Tad Bažnyčios daktaru ar mokytoju yra skelbiamas tas asmuo, kuris savo gyvenimu ir krikščionybės pažinimo mokslu yra palikęs Bažnyčiai reikšmingų, išliekančių dalykų ir ją dvasiškai praturtinęs. Bažnyčios daktarų doktrina yra Šv. Dvasios mokslo bei išminties dovana. Ji veda žmones prie Dievo. Šis titulas, teologų tvirtinimu, yra laidas, kad šio daktaro mokslas yra Šv. Dvasios įkvėptas. Šis mokslas didina Dievo pažinimą, kuris būtinas išganymui, nes, anot Viešpaties, "amžinasis gyvenimas — tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų -Mesiją" (Jn 17, 3).
A. RUBIKAS
PASAULIEČIŲ PADĖTIS BAŽNYČIOJE
Ji yra pasikeitusi (bent teoriškai) po antrojo Vatikano susirinkimo. Jo dogminė konstitucija "Bažnyčia", remdamasi Šv. Raštu, aiškina, kad Kristus Naujojo Testamento tikinčiuosius yra padaręs "kunigus Dievui, savo Tėvui".10
Kai kam tai atrodė naujove. O iš tikrųjų pasauliečių kunigystė yra to paties amžiaus, kaip ir Naujasis Testamentas. Ji siekia pirmą šimtmetį po Kristaus ir yra dokumentuota Šv. Raštu.
Taigi Vatikano susirinkimas nepaskelbė jokios naujovės. Jis tik iškėlė dienos švieson senus dalykus, o naujovė, atsiradusi Bažnyčioje, buvo tos kunigystės nutylėjimas prieš Vatikano susirinkimą.
To nutylėjimo priežastys siekia Liuterio laikus. Šis buvo skelbęs vien pasauliečių kunigystę, tai yra bendrą visiems tikintiesiems, gavusiems krikšto sakramentą. O katalikų teologai teigė, kad be šios bendrosios yra dar ir kita, hierarchinė kunigystė, gaunama kunigystės šventimais, arba šeštuoju sakramentu. Dėl to katalikai ir susiginčijo su protestantais.
Bet čia atsitiko kaip su ta valtimi, pakrypusia vienon pusėn. Ką daro tada žmonės, esą valtyje? Jie metasi į kitą, priešingą pusę.
Panašiai tad ir katalikų teologai, ginčydamiesi su protestantų, pradėjo kalbėti vien apie hierarchinę kunigystę, paleisdami iš akių bendrą visiems tikintiesiems ir gautą krikštu. Kas nenorėjo pasirodyti protestantu, kas nenorėjo būti įtarinėjamas protestantizmu, tas apie pasauliečių kunigystę nustojo kalbėti.
Bet mokslas apie pasauliečių kunigystę Bažnyčioje nebuvo visai dingęs. Jis išsilaikė lotyniškai kalbamose liturginėse maldose, deja, ne visiems suprantamose. Taip, pavyzdžiui, vyskupai, Didįjį Ketvirtadienį šventindami aliejų, reikalingą krikšto apeigoms, šventųjų mišių prefacijoje iškilmingai skelbdavo, kad tie, kurie priima krikšto sakramentą, kartu yra apdovanojami ir kunigo garbe (lotyniškai: "sacerdotali honore perfusi"). Tačiau apie šitokią pakrikštytųjų garbę nebūdavo kalbama pamoksluose ar katekizmuose.
BR. KRISTANAVIČIUS, S.J.
XXIV. MISIJOS IR REKOLEKCIJOS
Misijos yra pamokslų, instrukcijų ir religinių pratimų eilė, skirta dvasiniam tikinčiųjų atsinaujinimui. Pamokslais ir pamokymais misijonieriai stengiasi išaiškinti tikintiesiems pagrindines tikėjimo tiesas, surištas su kasdieniu gyvenimu. Misijos paprastai užsitęsia savaitę ar dvi, išjudina tikinčiuosius iš dvasinio letargo ir kartais nulemia dalyvaujančių gyvenimą. Esant didesniam dalyvių skaičiui, jos vedamos moterims, vyrams ir vaikams atskirai. Dažniausiai misijonieriai esti vienuoliai. Bažnyčios nuostatai reikalauja, kad kiekvienoje parapijoje bent kas dešimtais metais būtų vedamos misijos.1
Pirmieji misijonieriai buvo domininkonai ir pranciškonai. Jie kovojo prieš anų laikų erezijas, aiškino paprastas tikėjimo tiesas masėms ir stengėsi pagyvinti religinį ir dorovinį tikinčiųjų gyvenimą. Šešioliktame šimtmetyje prie domininkonų ir pranciškonų prisijungė tėvai jėzuitai ir tėvai kapucinai. Tėvai kapucinai stengėsi kiek galima arčiau sekti šv. Pranciškaus Asyžiečio pėdomis, dėvėjo skirtingus nuo pranciškonų rūbus ir garsėjo liaudžiai pritaikintais pamokslais bei paprastu gyvenimu. Vesdami misijas, tėvai jėzuitai laikydavosi pagrindinių šv. Ignaco Lojolos parašytų rekolekcijų minčių, derindamiesi prie dalyvaujančių išsilavinimo, luomo ar profesijos. Matant didelę misijų naudą, devynioliktame šimtmetyje kūrėsi pasauliečių kunigų sąjungos, kurios, patvirtintos ir prižiūrimos vyskupų, vesdavo misijas.2
T. Juozas Venckus, S.J.
Žymiausias misijonierius Lietuvos nepriklausomybės laikais buvo T. Kazimieras Kudirka. Tas uolus kapucinas gyveno Ukmergėje, stengėsi atkurti Lietuvos kapucinų provinciją ir išgarsėjo savo iškalbingais pamokslais. Jis aplankė ir JAV lietuvių parapijas. Nenorėdamas grįžti į savo provinciją ir nesutardamas su vokiečiais kapucinais, įsikūrusiais Plungėje, jis išstojo iš kapucinų ordino ir mirė pasauliečiu kunigu.
T. Kazimiero Kudirkos gražiai pradėtą misijų darbą tęsė T. Jonas Bružikas ir kiti tėvai jėzuitai. Pabaigęs naujokyną ir pakartojęs filosofijos studijas Valkenburgo kolegijoje, 1928 m. T. Bružikas grįžo į Lietuvq, tapo Kauno Jėzuitų Gimnazijos direktorium bei "Žvaigždės" redaktorium ir, atitrukdamas nuo direktoriaus ir redaktoriaus darbų, pradėjo vesti misijas bei rekolekcijas.
J. VENCKUS, S.J.
Ar Dievas padarė tokius žmones, kokie jie yra, ar jie patys tokie pasidarė? Kai kurie žmonės pasako, kad jau tokia yra jų prigimtis, kad jie negali būti kitokie ir negali kitaip elgtis. Tad gali atrodyti, kad ne jų kaltė, jei ką nors bloga padaro. Kai kurie teisinasi, kad juos tokius Dievas sutvėrė. Tačiau filosofai aiškina, kad gimusio žmogaus siela yra kaip "tabula rasa" — kaip tuščia, neprirašyta lenta: ką savo gyvenime į ją įrašysi, toks ir būsi. Tad vienokia ar kitokia žmogaus asmenybė išsivysto, jį auklėjant ir jam pačiam auklėjantis.
Mūsų Ruperto tėvas buvo pirklys Švabijoje. Turėjo šešis vaikus: keturis berniukus ir dvi mergaites. Viena dukra, Hermano, tapo vienuole ir vėliau buvo žinoma vienuolyno viršininkė Japonijoje. Čia nemanome aprašinėti visų šeimos narių, tik tiek paminėsime, kad jie visi buvo labai vieningi, vienas kitam buvo atrama ir pagalba. Tėvai buvo labai uolūs katalikai: šventadieniais eidavo į bažnyčią, priimdavo sakramentus, laikydavosi Bažnyčios įsakymų ir šeimos tradicijų, kurias peržengti niekam nė į galvą neateidavo. Vaikų nereikėjo mušti. Tėvai vienas kito autoritetą palaikydavo. Užtekdavo tėvui ar motinai tik griežčiau į vaiką pažvelgti, ir jau tas žinodavo, kad turi kitaip elgtis, kad ką nors negerai padaręs.
T. R. Mayer, S.J., vadovauja vyru procesijai Miunchene.
Rupertas buvo geras mokinys, tik matematika blogiau sekėsi. Vėliau jis juokais sakydavo, jog Dievas žinojo, kad jis būsiąs vienuolis ir nereikės pinigų skaičiuoti. Šalia mokslo gimnazijoje užsiiminėjo ir kitais naudingais dalykais: išmoko groti smuiku, mėgdavo jodinėti arkliais, plaukti, fechtuotis.
Eglė Juodvalkytė
CIKLAS “SŪPUOKLĖ”
I
Sėdėdama sūpuoklėje regiu namus:
prie tavo kojų trinasi
smulki ....
sulysusi katė
šiurkščia ranka
jos galvą glostai
glostai...
Sėdėdama sūpuoklėje matau namus:
smulki
sulysusi katė
aštriais bejėgiais nagais
drasko tavo ranką
atsiremiu į sūpuoklės medinę atramą
ir šypsaus...
II
Blykstelėjo saulė
nieko nesakiau
nieko nesakiau
tik supdamasi saulės spinduly
krapščiau atsikerojusias
tamsias
žalių dažų lupenas
kurios
siaurėjančia spirale
leidosi
mažan kauburėlin.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
POKALBIS, PAŠNEKESYS, PASKAITA, PRANEŠIMAS, PASAKOJIMAS
Nors šių žodžių reikšmė yra panaši, bet jie ne visi yra sinonimai. Pokalbio sinonimai yra pašnekesys arba pašneka. Tai yra mažiausiai dviejų asmenų pasikalbėjimas. Šis žodis, ypač skautų organizacijoje, yra įprastas netiksliai vartoti. Dažnai kiekviena paskaita, kiekvienas pasakojimas ar pranešimas yra įprasta vadinti pašnekesiu, nors ten jokio pasišnekėjimo ar pasikalbėjimo nebūna, bet kalba tik vienas asmuo, o kiti pasyviai klauso. Tokią kalbą reikėtų vadinti paskaita, pranešimu arba pasakojimu. Tokios kalbos iškilmingesnėmis progomis kartais vadinamos prakalbomis, o bažnyčioje — pamokslais.
Pašnekesys arba pokalbis gali būti ne tik tarp dviejų asmenų, bet ir tarp didesnės grupės žmonių, kai vienas kalba, o paskui su savo klausimais ar pastabomis bei papildymais įsijungia ir kiti. Jie yra kartu ir kalbėtojai, ir klausytojai. Tokių pokalbių ar pašneksiu dalyvius vadiname pašnekovais. Kai kalba tik vienas asmuo, o kiti klauso, tai jį vadiname kalbėtoju, paskaitininku arba pranešėju, o kunigą bažnyčioje — pamokslininku.
Tad nemaišykime pašnekesio su paskaita ar pranešimu, o pašnekovo — su paskaitininku ar pranešėju.
SLAPYVARDIS AR SLAPYVARDĖ?
Tiek mūsų visuomenėje, tiek rašytojų veikaluose galima rasti abidvi šio naujadaro formas, bet bendrinėje kalboje yra teiktina tik vyriškoji jo forma — slapyvardis.
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
RŪPESTĮ KELIA LIETUVOS EŽERU NUSEKIMAS
Šiuo metu Lietuvoje priskaičiuojama 2100 ežerų, kurių plotas didesnis negu vienas hektaras ir apie 1100 mažesnių kaip vienas hektaras. Bendras visų ežerų plotas yra apie 940 kvadratinių kilometrų. Tuo tarpu visų Lietuvos upių bendras plotas yra maždaug penkis kartus mažesnis. Beatodairinis melioracijos darbų vykdymas ir spartus vandens teršimas pramoninėmis bei ūkinėmis trąšomis kelia atitinkamų gamtos apsaugos įstaigų rūpestį ir verčia sudaryti įvairius planus bei projektus, kad natūraliųjų vandenų (t.y. upių ir ežerų) teršimas bei naikinimas būtų sustabdytas. Žinoma, tai nedaroma vien estetiniais sumetimais — Lietuvos gamtos grožio apsauga mažai rūpi komunistų partijos vadams, tačiau jau dabar pasitaiko, kad trūksta reikiamos kokybės vandens, o taip pat dėl to nukenčia žuvų ūkis.
Daug rūpesčio kelia ežerų vandens nusekimas, kuris per paskutiniuosius 20 metų yra būdingas visiems Lietuvos ežerams.
Dalis vandens lygio žemėjimo proceso yra natūrali: priklauso nuo metų sausrumo, ištekančių upelių vagų įsirėžimo ir pan. Tačiau ežeruose, kurie nuseko dėl natūralių gamtinių priežasčių, vanduo nukrito tarp 0,3-0,5 metro, retai kur iki vieno metro ar daugiau. Toks vandens lygio nukritimas nedaug žalos padaro ekologinei ežero sistemai. Kas kita, kai prie vandens nusekimo prisideda žmogaus ranka: tokie ežerai nukrito net iki dviejų-trijų metrų.
A. Protas
Jeigu kuris nors žmogus tvirtina, kad visada sako tiesą, žinokite, kad yra ne taip. Psichologai ir psichiatrai yra įrodę, kad tokių žmonių praktiškai nebūna. Todėl galima kalbėti tik reliatyviai apie nemeluojančius.
O kaip vaikai? Ar jie meluoja? Priešmokyklinio amžiaus, maždaug iki penkerių metų, vaikai nemeluoja. Nors ir jie pasako netiesą, tačiau pasako, to nežinodami, be jokio tikslo apgauti.
Vaiko fantazija yra labai gyva, o atskiri mąstymo elementai ir logika dar nepakankamai išvystyti. Ir kai toks vaikas suklysta, pasako ne taip, kaip yra, "išsigalvoja ką nors", tai dar nereiškia, kad jis meluoja. Mažamečiai vaikai kai kada savo norus sutapatina su tikrove ir net patys pradeda tuo tikėti. Blogai, jei tokie vaikai baudžiami, vadinami melagiais, nes bausti nėra už ką — jie nieko bloga nepadarė. Ateis laikas, paūgės ir ims suvokti, kad tik įvykdyti norai tampa tikrove. Mažų vaikų kalbose gali realizuotis jų baimės; t.y. tas, ko jie labai bijo, jiems atrodys, kad jau įvyko. Taip, pavyzdžiui, vienas vaikas labai bijojo sudaužyti pieno buteliuką ir vieną dieną pasakė savo tėveliams verkdamas, kad jį sukūlęs. Nustebę tėvai rado buteliuką visiškai sveiką.
Daugelis vaikų iki penkerių metų amžiaus nesugeba skirti sapno nuo tikrovės. Todėl jie gali papasakoti sapną kaip tikrą, įvykį.
Kita vadinamo netikrojo vaikų melo priežastis yra nesugebėjimas tiksliai lokalizuoti įvykių laike. Kai vienas tėvas parvedė savo mažametį sūnelį iš darželio, pastarasis papasakojo, kad eidami sutiko kaimynų mergaitę, kuri jam parodžiusi liežuvį. Kai tėvas pasakė, kad nieko panašaus nebuvę, tada paaiškėjo, jog toks įvykis iš tikrųjų buvo, tačiau ne tą dieną, o maždaug prieš savaitę.
THAT’S ENTERTAINMENT . . .
Pramoginis filmas, sudarytas iš Metro -Goldwyn - Mayer kelių dešimtmečių filmų, parenkant kas juose žaisminglausio ir publikai labiausiai patraukiančio. Režisavo Jack Haley, muziką pritaikė Henri Mancini.
Parinkti įvairių filmų gabalai, kur pasirodo filmų žvaigždės: Fred Astaire, Bing Crosby, Gene Kelly, Peter Lawford, Liza Minelli, Donald O’Connor, Debbie Reynolds, Mickey Rooney, Frank Sinatra, James Stewart, Elizabeth Taylor ir kai kurie kiti.
Kadangi sudaryta iš daugelio kitų filmų, koncentruojant medžiagą apie atskirus pasižymėjusius aktorius, tai ekrane ryškiai matyti ir jų augimas, sužibėjimas... Filmas patrauklus, žiūrovą suintriguoja, ir pusantros valandos praeina kaip bematant.
Ši filminė mozaika apima ilgą laikotarpi, pradedant nuo tyliųjų filmų, pereinant prie garsinių ir spalvotųjų, taigi čia ne vien Hollywoodo žvaigždžių, bet ir paties filmo istorija, vaizdžiai parodyta įvairių laikotarpių iškarpomis. Kartu parenkamos ir skambiausios melodijos, patrauklesnės scenos, gyvesni baletai. Pro žiūrovo akis pralekia rinktiniai gabalai tokių filmų, kaip The Broadway Melody, Gigi, The Great Ziegfield, Seven Brides for Seven Brothers, The Band Wagon, Royal Wedding, The Barkleys of Broadway, Dangerous When Wet, A Star is Born ir kt.
Visas tas That’s Entertainment filmas yra švarus, meniškas, visai šeimai tinkantis muzikalus, patrauklus dalykas, kurį verta visiems pamatyti. Tai rinktinių pastatymų ir rinktinių scenų kompiliacija. MGM bendrovė yra pastačiusi apie 200 filmų ir šiam filmui panaudotos iškarpos net iš 70. Vaidyba, dainos, muzika patiks ir senam, ir jaunam.
THE TAKING OF PELHAM ONE TWO THREE ...
Mūsų laikams aktualus filmas, vaizduojąs pagrobimą New Yorko požeminio traukinio, reikalaujant milijono dolerių vaduotpinigių, grasinant visus keleivius išžudyti.
KODĖL VAIKAS BLOGAI MOKOSI?
Perskaitęs panelės Želvytės straipsnį (L.L. 1974 m. lapkričio mėn.) “Kodėl vaikas blogai mokosi”, turiu pastebėti, kad ji nuodugniau nagrinėja tik vieną blogo mokymosi priežastį — protinį atsilikimą. Kitą priežastį — tingėjimą tik netiesiogiai, prabėgomis pamini. O dar kitą dažną priežastį — kad mokytojai ir jų mokymo būdas vaikui nesukelia reikiamo įdomumo ir dėmesio, ji visai nutyli. Gal tai yra suprantama, žinant, kad straipsnis rašytas ne pedagogės, bet gydytojos. Taip pat galima manyti, kad ji neturi savo vaikų, nes iš pavardės matyti, kad yra panelė.
Paprastas tingėjimas, kurio priežastis nėra protinis atsilikimas ar šiaip fizinis defektas, yra labai dažna vaiko blogo mokymosi priežastis.
Toks tingėjimas dažniausiai įsigali pirmaisiais mokykliniais metais, tėvams pro pirštus leidžiant pamokų paruošimą. Tai paprastai išplaukia iš tėvų, o kartais ir iš mokytojų pažiūros, kad pirmieji metai nesą taip svarbūs, kaip aukštesnieji skyriai ar gimnazija, todėl nėra reikalo pačioje pradžioje vaiko per daug spausti. Vaiko palinkimas į tingėjimą toliau auga, kai jis pajunta, kad nėra jokių bausmių ar nemalonumų, kai jis neparuošia užduotų pamokų ar kitų įsipareigojimų. Tad, gal būt, esminė vaiko tingėjimo priežastis yra drausmės stoka namie ir mokykloje.
Kita blogo mokymosi priežastis yra mokytojo nesugebėjimas įdomiai išaiškinti mokomąjį dalyką. Čia galima pasakyti, kad visai nėra “įdomių” ar “neįdomių” dalykų. Dalyko įdomumas ar neįdomumas priklauso nuo mokytojo vartojamo metodo. Geras mokytojas ir “neįdomų” dalyką gali padaryti įdomų.
• Vokietijos katalikų laikraščiui "Reinische Merkur" turint finansinių sunkumų, šešios vyskupijos išpirko 83% jo akcijų, kad laikraštis toliau galėtų eiti.
• Visiems kunigams, iš kurio krašto jie beatvyktų į Romą šventaisiais 1975 metais, savaime bus suteikta teisė klausyti išpažinčių.
• Humaniškumo žymenį arkivyskupui Coleman F. Carroll paskyrė B'nai B'rith fundacija.
• New Yorko kardinolas Terence Cook, lankydamas badaujančias Vakarų Afrikos sritis, susirgo malarija.
• Buvęs JAV ambasadorius Burundi ir Ugandoje dr. Th. P. Melady paskirtas Šv. Juozapo kolegijos viceprezidentu. Ta kolegija yra Philadelphijoje.
• Vatikanas sudarė dvi specialias komisijas. Judaizmo komisija sieks geresnių ryšių su žydais, su Izraeliu, o Islamo komisija sieks geresnių santykių su arabais.
• Žmogaus teisių deklaraciją paskelbė vyskupų sinodas, spalio mėn. pabaigoj baigdamas savo posėdžius Vatikane. Keliamas balsas už "bebalses neteisybės aukas". Vyskupai paskelbė: teisę į gyvybę— prieš negimusių žudymą, teisę turėti pakankamai maisto, teisę džiaugtis socialine ir ūkine gerove, teisę turėti pilną politinę, kultūrinę ir religinę laisvę. Vyskupų sinodas tęsėsi apie mėnesį laiko.
Dar, rodos, taip neseniai gimė “Laiškai Lietuviams”, bet štai jau šį mėnesį jie švenčia 25 metų sukaktį. Šios sukakties minėjimas bus vasario 23 d., sekmadienį, 4 val. po pietų Jaunimo Centre.
Manigirdas Motekaitis
Mielieji skaitytojai, šis žurnalas jus ištikimai kas mėnesis lanko, duodamas naudingų minčių, patarimų, gražių iliustracijų. Manome, kad jis tikrai užsitarnavo jūsų dėmesio. Tad tikimės visus sutikti šios sidabrinės sukakties iškilmėse.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
ŽURNALISTIKA. Išleido Lietuvių Žurnalistų Sąjunga 1974 m. Redagavo Juozas Prunskis. Viršelis — dail. Vytauto Virkau. Kieti viršeliai, 291 psl., kaina 6 dol. Galima gauti “Drauge”.
Tai seniai lauktas žurnalistų vadovas. Manome, kad jis bus naudingas ypač mūsų jauniesiems plunksnos darbuotojams. Čia paliečiamos įvairiausios žurnalistinės temos. Rašo 30 autorių. Kalbą lygino Barzdukas. Leidinys iliustruotas autorių fotografijomis.
SUVAŽIAVIMO DARBAI, VIII tomas. Leidžia Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija. Redagavo A. Liuima, S.J. Čia sudėtos paskaitos iš VIII akademijos suvažiavimo Toronte 1970 m. 596 psl., kaina 20 dol., akademijos nariams — 10 dol.
Juozas Eretas. IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS. Išleido Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija 1974 m. Romoje. Autorius labai įdomiai įrodinėja, kad tremtis mums nėra prakeikimas, bet tam tikras Aukščiausiojo skirtas uždavinys ir misija.
Kun. dr. Jonas Gutauskas. KRIKŠČIONYBĖ LIETUVOJE. Iš mūsų religinės praeities ir dabarties. Lituanistinių mokyklų 8-jo skyriaus tikybos vadovėlis. Išleido JAV LB Švietimo Taryba 1973 m. Kieti viršeliai, 106 psl., gausiai iliustruota, kaina 4 dol.
LIETUVIŲ TAUTOS IR VALSTYBĖS ISTORIJA, II dalis. Redagavo Vincentas Liulevičius. Išleido JAV LB Švietimo Taryba 1974 m. Šis vadovėlis yra skiriamas lituanistinių mokyklų X skyriui arba VI klasei. Kieti viršeliai, 226 psl., kaina 5 dol. Visas Švietimo Tarybos išleistas knygas galima užsisakyti šiuo adresu: Antanas Kareiva, 7030 S. Rockwell St., Chicago, Ill. 60629. Tel. 312-776-0588.
MEDICINA, Nr. 2 (47), 1974 m. Pasaulio Lietuvių Gydytojų Sąjungos žurnalas. Vyriausias redaktorius — Kazys Pemkus, M.D., 1022 Beau Brummel Dr., Sleepy Hollow, Ill. 60118. Administratorė — L. Dargienė, 10326 Kipling St., Westchester, Ill. 60153.
NAUJOJI VILTIS, 1974 m., Nr. 7. Politikos ir kultūros žurnalas. Leidžia Lietuvių Studentų Tautininkų Korporacija Neo-Lithuania ir Amerikos Lietuvių Tautinė Sąjunga. Redakcinė kolegija: dr. Jonas Balys (pirm.), Aleksas Laikūnas ir dr. Bronius Nemickas. Administratorius — Bronius Kasakaitis, 7150 S. Spaulding Ave., Chicago, Ill. 60629. Išeina du numeriai per metus. Metinė prenumerata —-5 dol.
LITUANUS, 1974 m., Vol. 20, Nr. 4. Redaktorius — J. A. Račkauskas. Redakcijos ir administracijos adresas: Lituanus, 6621 S. Troy, Chicago, Ill. 60629. Metinė prenumerata — 8 dol.