ALFONSAS GRAUSLYS

    Toji moteris — tai šventoji Jėzaus Teresė. Kadangi lietuvių religinėje literatūroje ji labai mažai žinoma ir gali būti sumaišyta su kita lietuviams labiau žinoma šventąja Terese, tad čia jas liečiančias išorines gyvenimo aplinkybes sugretinsime, kad galėtume jas vieną nuo kitos atskirti. Jas jungia tai, kad abidvi yra šventosios ir abidvi priklausė karmeličių vienuolijai. Jas skiria dabar vartojami jų oficialūs vardai, tautybė ir gyvenimo datos. Čia kalbėsime apie ispanę Jėzaus Teresę, dar vadinamą Didžiąja, arba Teresę iš Avilos, gyvenusią 16-me šimtmetyje. O kita šventoji, vadinama Kūdikėlio Jėzaus Terese (kartais vadinama ir Mažąja Terese) yra prancūzė, gyvenusi antroje 19-tojo šimtmečio pusėje. Jos autobiografiją, pavadintą Sielas Istorija, turėjome ir lietuvių kalba, tačiau nebuvome išsivertę jokios Didžiosios Teresės knygos.

     Jėzaus Teresė (Teresa de Cepedes) gimė 1515 m. kovo 28 d. Aviloje, Ispanijoje, o mirė 1582 m. spalio 4 d. Alba de Tormes mieste, kur ir šiandien yra saugoma jos širdies relikvija. Ji gyveno po Visuotiniojo Tridento susirinkimo protestantų Reformos plitimo laikotarpiu, Ispanijos valstybės didžiausios galios metu. Tasai laikotarpis sutapo su ispanų katalikybės religinės mistikos aukščiausiu pražydimu, kurio stipriausieji atstovai kaip tik buvo Jėzaus Teresė ir jos dvasiai labai artimas Kryžiaus Jonas. Tai du šventieji, didžiausieji Katalikų Bažnyčios mistikai, iš kurių raštų galime matyti, kad iki šiol jų niekas nėra pralenkęs. Tuo pačiu laikotarpiu gyveno ir eilė kitų artimų ir Teresei pažįstamų šventųjų. Kai kurie jų buvo jos išpažinčių klausytojai, daug padėję susiformuoti jos dvasiniam pasauliui.

     1614 m. balandžio 24 d. Jėzaus Teresė buvo paskelbta palaimintąja, o 1622 m. kovo 12 d. popiežius Grigalius XV ją paskelbė šventąja. Įdomu ir tai, kad drauge su ja buvo paskelbti šventaisiais Ignacas Loyola, Pranciškus Ksaveras, Pilypas Nerietis ir Izidorius. 1617 m. Ispanijos parlamentas ją paskelbė Ispanijos globėja. O mūsų dienomis, 1970 m. rugsėjo 27 d., popiežius Paulius VI šią šventąją paskelbė Visuotinės Katalikų Bažnyčios daktare. Bažnytiniame kalendoriuje šv. Teresė yra minima spalio 15 d.

KAS YRA BAŽNYČIOS DAKTARAS?

     Kad kuris nors asmuo gautų Bažnyčios daktaro titulą, reikia trijų dalykų: didelio šventumo (t.y. jis turi būti paskelbtas šventuoju), iškilios krikščioniškos doktrinos (tai reiškia, kad jis turi būti parašęs esminių, gilių, ilgainiui virstančių klasiškais, religinių raštų) ir kad popiežiaus ar visuotinio Bažnyčios susirinkimo būtų paskelbtas Bažnyčios daktaru. Atsimenant, kad žodis daktaras yra kilęs iš lotynų kalbos veiksmažodžio doceremokyti, iš šio veiksmažodžio kilęs daiktavardis būtų mokytojas. Tad Bažnyčios daktaru ar mokytoju yra skelbiamas tas asmuo, kuris savo gyvenimu ir krikščionybės pažinimo mokslu yra palikęs Bažnyčiai reikšmingų, išliekančių dalykų ir ją dvasiškai praturtinęs. Bažnyčios daktarų doktrina yra Šv. Dvasios mokslo bei išminties dovana. Ji veda žmones prie Dievo. Šis titulas, teologų tvirtinimu, yra laidas, kad šio daktaro mokslas yra Šv. Dvasios įkvėptas. Šis mokslas didina Dievo pažinimą, kuris būtinas išganymui, nes, anot Viešpaties, "amžinasis gyvenimas — tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų -Mesiją" (Jn 17, 3).

     Popiežius Bonifacas VIII 1298 m. Bažnyčios daktarais pripažino šiuos šventuosius: Ambraziejų, Augustiną, Jeronimą ir Grigalių Didįjį. Pijus V 1568 m. šį titulą suteikė šiems Rytų Bažnyčios šventiesiems: Jonui

     Auksaburniui, Baziliui Didžiajam, Grigaliui Nazianziečiui ir Atanazijui. Tais pačiais metais šį titulą gavo šv. Tomas Akvinietis, o 1588 — šv. Bonaventūra. Po šių dešimt Bažnyčios daktarų, nuo 18-tojo šimtmečio pradžios iki Jono XXIII, dar apie 20 šventųjų buvo paskelbta Bažnyčios daktarais: Benediktas, Bernardas iš Clairvaux, Pranciškus Salezas, Kryžiaus Jonas, Antanas Paduvietis ir kiti. Paulius VI, kaip jau minėjome. Bažnyčios daktare paskelbė pirmąją moterį — Jėzaus Teresę, kuri neoficialiai karmelitų šiuo titulu buvo vadinama jau prieš paskelbimą, remiantis vieno kito popiežiaus kalba, pavadinant ją šiuo titulu. Po savaitės Paulius VI Bažnyčios daktare yra paskelbęs ir antrąją moterį — šv. Kotryną Sienietę, Romos globėją.

     Čia reikia dar pastebėti, kad iki viduramžių pradžios savo darbais ir ypač raštais nusipelnę Bažnyčiai šventieji (šiandieniniu supratimu, kandidatai į Bažnyčios daktarus) buvo vadinami Bažnyčios tėvais. Tad ir čia suminėtieji pirmieji aštuoni Vakarų ir Rytų Bažnyčios daktarai kaip tik ir buvo vadinami Bažnyčios tėvais. Antra vertus, ir visi kiti vėliau paskelbti Bažnyčios daktarai plačia prasme yra Bažnyčios tėvai ir motinos, nes savo svariais raštais, pamokslais ir darbais gynė Bažnyčią. Jie gynė ir krikščioniškąją doktriną, pagrįsdami ją naujais įžvelgimais, stiprindami krikščioniškąjį dvasingumą bei rūpindamiesi vis glaudžiau suartinti tikinčiuosius su Dievu. Jie visi, kaip geriausieji tėvai ir motinos savo vaikams, savo tėviška bei motiniška širdimi rūpinosi Bažnyčios dvasine sveikata ir klestėjimu. Bažnyčia, tai įvertindama, juos pagerbia sava liturgija, specialiomis mišiomis ir oficialia malda.

POPIEŽIAUS RAŠTAS, SKELBIĄS ŠV. TERESE BAŽNYČIOS DAKTARE

     Šis raštas, vardu "Litterae Apostolicae", yra paskelbtas oficialaus Bažnyčios spaudos organo "Acta Apostolicae Sedis" (Apaštališkojo Sosto veiksmai), 1971 m., nr. 3, p. 185. Raštas prasideda žodžiais, kad "Šv. Jėzaus Teresė, Avilos mergaitė, skelbiama Visuotinės Bažnyčios daktare". Toliau tame rašte sakoma, kad Kristaus mylimoms sieloms Dievo išmintis kai kada atviriau pasireiškia, kad jos galėtų suprasti Kristaus meilės gelmes (plg. Ef 3, 18-19). Be to, Šv. Dvasia pašventina ir vadovauja Dievo liaudžiai ne tik sakramentais, bet dalija savo dovanas taip, kaip nori (plg. Kor 12, 11) ir specialiomis malonėmis juos paruošia Bažnyčiai naujinti ir statyti.

     Šiomis šventomis charizmomis buvo gausiai apdovanota Jėzaus Teresė, karmeličių vienuolijos atnaujintoja. Čia rašte ji pavadinta "šviesiausia ir garbingiausia mergaite", kuri, kad ir nemokyta, paprasta, savo žodžiais ir raštais taip pasižymėjo, kad jai galima pritaikyti žodžius: "bendruomenės tarpe atvėrė jo lūpas" (Ekleziastiko 15, 5). Toliau rašte pabrėžiama tos "tikriausios vadės ir mokytojos", kad ir silpnos sveikatos, dideli užsimojimai Dievo garbei ir Kristaus Bažnyčios naudai. Todėl Grigalius XV paskelbė ją šventąja, kad tikintieji suprastų, kaip gausiai ją Dievas pašventino Šventąja Dvasia, kad ir šiandien dėl jos ypatingo dieviškų dalykų pažinimo neabejojame, kad ji, pirmoji moteris, yra verta būti paskelbta Bažnyčios daktare bei krikščioniškojo gyvenimo mokytoja.

     Trumpai nusakęs išorines jos gyvenimo aplinkybes, popiežiaus raštas primena jos bendralaikių šventų asmenų įtaką jos gyvenimui, būtent: Petro iš Alkantros, Liudviko Bertrando, Pranciškaus Borgijos ir Jono Aviliečio. Bažnyčiai pritariant, šv. Jėzaus Teresė, jau 47 metų amžiaus, pradėjo savo didįjį karmeličių vienuolijos naujinimo ir naujų vienuolynų steigimo darbą. Tame darbe jai talkininkavo šv. Kryžiaus Jonas. Savo reforma ji siekė to, kad karmelitės, atsinaujinusios pirmųjų įkūrėjų dvasia, savo nuolatinėmis maldomis ir atgailomis už Bažnyčią vis eitų šventyn. Ji pati nuolatiniu su Dievu bendravimu maldoje. Dievo apdovanota vizijomis, apreiškimais, ekstazėmis ir dorybėmis, tą karmeličių šventėjimą skatino. Lygiagrečiai su tuo darbu ji rūpinosi ir karmelitų vienuolijos reforma. Jos mistinius raštus prisimindamas, šis oficialus popiežiaus dokumentas sako, kad "jos mokslo kilnumas sukelia aukščiausią nuostabą" ir "Kristus jai buvo vienintelis išminties šaltinis ir tartum gyvoji knyga". Jos raštų gilumas, Kristaus paslapties ir žmogaus prigimties pažinimas rodo ypatingą Šv. Dvasios dovaną, kad jos mokslas net stebina netikinčiuosius. Savo mokslu ji ugdė dvasingumo teologiją, ir jos raštai šiuo atžvilgiu yra visokios patirties bei dvasinės Įžvalgos gausiausias šaltinis.

     Toliau šis raštas išskaičiuoja jos žinomiausias knygas, kiekvieną jų trumpai įvertindamas. Bet kadangi su Dievu susijungiama ypač per maldą, per aukštesnius maldos laipsnius, kad ir per tą bežodę, meile persunktą kontempliacijos maldą, tai, kaip raštas pabrėžia, jos dvasingumo moksle ir knygose tiek daug vietos skiriama gilinimuisi į maldą.

     Šio rašto pabaigoje sakoma, kad Jėzaus Teresės dvasingumo doktrina praeityje taip buvo daugelio popiežių giriama ir keliama, kad visa tai ruošė kelią jos apvainikavimui Bažnyčios mokytojos garbe. Šv. Pijus X yra rašęs, kad šios šventosios mokslas nieku nenusileidžia didiesiems praeities Bažnyčios mokytojams, kaip Grigaliui Didžiajam, Jonui Auksaburniui... O kitu atveju tas pats popiežius rašė, kad "Bažnyčia teisingai teikia tai mergaitei garbę, kuri paprastai tik Bažnyčios daktarams teikiama". Pijus XI savo konstitucijoje "Summorum Pontificum" vadina ją "išmintingiausia motina... aukščiausia kontempliacijos mokytoja". Pijus XII yra sakęs, kad Teresės pagalba Šv. Dvasia pateikė visai Bažnyčiai savo dvasingumo turtus..." Jonas XXIII viename rašte vadina ją "nepaprastu Bažnyčios žibintu".

     Romoje, Šv. Petro bazilikos navoje, stovi išrikiuotos dvi eilės statulų pagerbti šventiesiems, įvairių vienuolijų kūrėjams — vyrams. Tarp jų yra ir vienos moters, karmelitų vienuolijos reformatorės ir atkūrėjos šv. Teresės, statula. Jau šimtmečiais Bažnyčia buvo supratusi jos didybę, todėl tos didybės, Visuotinės Bažnyčios daktarės, garbe apvainikavimą, daugelio taip seniai lauktą, jos gerbėjai džiaugsmingai sutiko.