1975 / SPALIS - OCTOBER / VOLUME XXVI, NO. 10

Šis “Laiškų Lietuviams” numeris yra iliustruotas Eugenijaus Būtėno fotografijos darbais. Eugenijus studijuoja fotografiją Illinois universitete.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

     Kartais pasakoma, kad geras žmogus yra tas, kuris į viską žiūri iš šviesiosios pusės, o blogas— kuris mato tik tai, kas juoda. Pasigailėjimo vertas tas žmogus, kuris nemato gražiosios gyvenimo pusės, bet ne mažiau apgailėtinas ir tas, kuris nemato tai, kas juoda, kuris stengiasi pateisinti net ir didžiausias, aiškiausias klaidas. Išmintingiausia gyvenimo taisyklė reikalauja neužmerkti akių nei gėriui, nei blogiui, bet žiūrėti į gyvenimą blaiviai ir objektyviai.

     Prisiminkime tą tėvą, norėjusi sužinoti, kuris iš trijų jo sūnų yra išmintingiausias. Jis padavė visiems trims po apipuvusį obuolį, ir žiūrėjo, kaip kiekvienas elgsis. Pirmasis, pamatęs, kad obuolio kraštas apipuvęs, sviedė jį šalin. Antrasis suvalgė visą obuolį. Trečiasis išpiovė supuvusią dali ir suvalgė tik sveikąją. Tėvui labiausiai patiko trečiojo sūnaus elgesys: jis gyvenime mokės atskirti gėrį nuo blogio. Išmintingas žmogus turi būti kaip bitė, jis turi iš gyvenimo gėlių rinkti tik saldų medų, bet nečiulpti nuodingų syvų.

 (20 metų nuo jo mirties)

J. VENCKUS, S.J.

     Teilhard de Chardin, S.J., mirė 1955 m. balandžio mėn. 10 d., Velykų sekmadienį. Iš ryto dalyvavo katedroje iškilmingose mišiose. Po pietų buvo New York City operoje "Pagliacci" ir "Cavalleria Rusticana". Paskui pavaikščiojo po parką ir sugalvojo užeiti pas savo gerą draugą, su kuriuo buvo atlikęs moksliškas ekspedicijas Azijoje. Visi buvo linksmi, maloniai nusiteikę, nes juk tai buvo Kristaus prisikėlimo šventė — ji simbolizavo jam nuolatinį žmogaus prisikėlimą šventumui ir krikščioniškam džiaugsmui. Šeimininkė pasiūlė kavos. Imdamas kavą, staiga pargriuvo aukštielninkas. Kiek atgavo sąmonę, bet greitai mirė. Tai buvo nebe pirmas jo širdies smūgis, bet šis buvo jau paskutinis. Laidotuvės buvo labai kuklios. Roma jo nemėgo, todėl ir jėzuitai per daug neskambino varpais. Jis buvo palaidotas jėzuitų naujokyno kapinėse Poughkeepsie, apie 60 mylių nuo Niujorko. Dabar jėzuitų naujokyno ten nebėra — toji vieta yra parduota.

     Per 20 metų daug kas pasikeitė Teilhard de Chardin atžvilgiu. Pirmiausia pasikeitė Romos nusistatymas. Pijus XII 1950 m. išleido encikliką "Humani Generis". Žinovai mano, kad toji enciklika buvo paruošta, norint apginti Teilhard de Chardin mokslą. Šioje enciklikoje popiežius pirmą kartą parodė, kad Bažnyčia nekovoja prieš evoliuciją. Ji kovojo tik prieš Darwino evoliuciją, kuri skelbė, kad žmogus yra kilęs iš beždžionės ir kuri neigė bet kokį Dievo vaidmenį evoliucijos tėkmėje. Bažnyčia pasielgė labai protingai, kad nepasiskubino priimti teorijos, tvirtinančios, kad žmogus kilęs iš beždžionės. Dabar jau beveik niekas šios teorijos negina. Bažnyčia niekad nesakė, jog reikia tikėti, kad žmogus yra nulipdytas iš molio. Tai yra tik Šv. Rašte vartojamas simbolis. Bažnyčia ir gavėnios pradžioje sako: ''Atsimink, žmogau, kad esi dulkė ir dulke pavirsi". Kiekvienas, šiek tiek skaitęs katekizmą, žino, ką tai reiškia.

P. Teilhard de Chardin, S.J.

     Kalbėdami apie evoliuciją, dabar gamtininkai paprastai sako, kad žmogus yra kilęs (arba Dievo sutvertas) iš organizuotos medžiagos. Kokia buvo toji "organizuota medžiaga" — į šį klausimą nesigilinama. Teilhard de Chardin kartais vartodavo tokius terminus, kurie kitiems labai nepatikdavo, pvz. sakydavo, kad žmogus yra kilęs iš gyvulio. Kartą jis buvo pakviestas į Boston College universiteto iškilmes, baigiant mokslo metus ir teikiant akademinius laipsnius. Buvo norėta šiam garsiam biologui suteikti garbės daktaro laipsnį. Buvo pakviestas ir Bostono kardinolas O'Connell. Kardinolas griežtai atsisakė dalyvauti, jeigu de Chardin skaitys paskaitą. Jis net atsisakė drauge su juo sėdėti garbės tribūnoje. T. de Chardin nuėjo atsisėsti drauge su publika. Žinoma, jam nebuvo šia proga suteiktas nė garbės doktoratas.

Skaityti daugiau: PIERRE TESLHARD DE CHARDIN, S.J.

PAULIUS RABIKAUSKAS, S.J.

(Paskaita, skaityta laisvojo pasaulio lietuvių katalikų kunigų suvažiavime Romoje, 1975 m. birželio 30 d.)

     Ruošusieji šį suvažiavimą kreipėsi į mane: "Esi istorikas, pakalbėk mums apie kunigą praeityje". Sutikau. Bet kai pradėjau galvoti, ką ir kaip reikėtų konkrečiai paliesti, kilo daugybė minčių. Vienos skatino karštai imtis nagrinėti kurį nors tos plačios temos aspektą, kitos — bandė net visiškai nuo to atgrasyti. "Kam tas vargas? Šiandien ne mada po istoriją knisinėtis. Šių dienų šūkis — emancipuotis, išsilaisvinti, nusikratyti viskuo, kas varžo, kas pasenę, kas kvepia idėjiniu paternalizmu. Iš viso, istorijos mokslas jau atgyveno savo laikus; jis pats jau tapo istoriniu dalyku. Gyvenimas srauniai teka į priekį". Jau girdėti pasakymų kaip "žmonija dabar gyvena poistorinę epochą". Ir tai ne tik sakoma, bet ir daroma. Štai daug kur teologijos fakultetuose Bažnyčios istorija suraukta į minimumą. Net pradžios ir vidurinėse mokyklose (kaip pvz. kai kuriose Vakarų Vokietijos srityse) istoriją norima išstumti iš mokslo programų.

     Bet, ačiū Dievui, dar yra ir tokių, kurie giliai įžvelgia visų tų "naujovių" žalą. "Istorijos mokslas yra barjeras, —- rašoma paskutiniame garsaus vokiečių katalikų žurnalo "Stimmen der Zeit" numeryje, — yra barjeras prieš kiekvieną linijinį, totalinį aiškinimą, nesiskaitantį su begaline istorinio vyksmo įvairybe; yra užtvara prieš istorijos suredukavimą į "istorinius aspektus", parinktus pagal su mokslu nieko bendra neturinčius, politiškai iš anksto suformuluotus kriterijus; prieš istorijoje veikiančių faktorių daugiasluoksniškumo ir jų įvairiopo susipynimo nuslėpimą; prieš bandymus nuslopinti patirtį apie kitų laikotarpių, kitų vietų, kitų aplinkybių kitoniškumą, vedantį prie kitokių apsisprendimų ir klausimų išrišimų; prieš kliudymą pažinti istorijoje sukrautą alternatyvų atsargą, pajėgiančią atverti laisvei galimybių; prieš užblokavimą įžvalgos į (tikrąsias ar nujaustąsias) priežastis bei būtinumus, be kurių tiek praeitis, tiek ir dabartis būtų suvedama vien tik į nepasisekimų istoriją arba jų išdavą, o vargas ir kentėjimai būtų visiškas beprasmiškumas" (Stimmen der Zeit, 1975 Juni, p. 374-375). Trumpai, tuo norėta pasakyti, kad kaip tik istorijoje glūdi pilnesnės gyvenimo sampratos, didesnės laisvės, šviesesnės ateities, gaivinančios vilties potencinės jėgos. Tai lygiai ta pati mintis, kurią mes, lietuviai, išreiškiame, giedodami Tautos himną: "... iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia". Tą dalyką labai gerai supranta visi laisvės priešai: jokia kita mokslo šaka jų taip nevaržoma ir nemanipuliuojama kaip istorija.

Skaityti daugiau: MINTYS APIE LIETUVĮ KUNIGĄ PRAEITYJE

Vladas Šlaitas

APIE NUOSAVYBĘ

Tą dieną,
kurioj galėsiu susigyventi su savo neturtu,
tą dieną galėsiu lengvai atsiduoti ir pasakyti: ačiū Dievui,
jog po daugelio metų nelaisvės grįžtu į laisvę.
Nes nuosavybės troškimas apima viską:
pinigus,
moterį,
pagarbą,
šlovę
ir norą kitus valdyti.
Taigi, tą dieną,
kai galėsiu susigyventi su savo neturtu,
tą dieną būsiu vienas iš tų,
kurie jau daugiau nepriklauso mūsų pasauliui,
nors kartu su mumis gyvena mūsų pasaulyje.
Tik labai nenorėčiau kad tai,
apie ką kalbėjau,
atsitiktu po to, kai manęs jau nebus pasaulyje.

SVAJONĖ

Ir Babilono karaliaus gražuolę palaidojo laikąs,
ir Kleopatrą palaidojo laikas,
tiktai Dantės šviesi Beatričė paliko svajonėse.
Tačiau man tu esi skaistesnė už Beatričę
mano meilės svajonėse.
Ką gi tai reiškia mylėti ir dievinti moterį,
kurios nėr jau daugiau visame plačiame pasaulyje?
Ak, tai reiškia mylėti ir dievinti savo svajonę,
kurios nėr jau daugiau visame plačiame pasaulyje.

(Iš spaudai ruošiamo devinto eilėraščių rinkinio “Lyjant”)

 (30 metų nuo jo mirties)

R. DAGILIS

     Paskutinysis Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius užgeso anais sunkiaisiais tėvynės metais, lyg koks simbolis, lyg ilgai spinduliavęs švyturys. Ta jo plačioji Žemaičių (anksčiau vadinama Medininkų) vyskupija buvo įsteigta dramatiškomis aplinkybėmis paties Visuotinio Bažnyčios susirinkimo, vykusio Konstancos mieste, Šveicarijoje, 1414 metais. Kaip žinoma, Lietuvos laisvės laikais, steigiant atskirą Lietuvos Katalikų Bažnyčios provinciją, iš senosios Žemaičių vyskupijos buvo suorganizuotos Kauno, Telšių ir Panevėžio vyskupijos, o Kuršas liko Latvijos pusėje.

     Pr. Karevičius buvo vienas iš pačių didžiųjų mūsų tautos ir Bažnyčios vyrų. Jis yra įdomus ir tuo, kad buvo pilnutinė ir spalvinga asmenybė. Jis, kaip ir arkiv. J. Matulaitis, buvo tarptautiniai žmonės, ilgai dirbę tarp svetimųjų ir jų branginami, tačiau kartu buvo ir geri lietuviai patriotai. Yra sakoma, kad dėl jų lenkai yra labai apsigavę, pritardami jų skyrimui vyskupais ir manydami, kad jie nebus labai sąmoningi lietuviai, nes Karevičius didesnę savo gyvenimo dalį darbavosi Rusijos gilumoje, o Matulaitis buvo mokęsis ir gyveno Varšuvoje tuo metu, kai buvo paskirtas Vilniaus vyskupu.

     Prieš I pasaulinį karą, kai Pr. Karevičius perėmė Žemaičių vyskupijos vadovybę, visi pajuto, kad jis yra naujųjų laikų vysk. Valančius, labai mylintis savo tautą, artimas jos liaudžiai, didžiai išmokslintas, bet kartu labai paprastas ir šventas. Jau jo inauguracijos iškilmėse Kauno bazilikoje svetimieji pastebėjo, kad jis lietuviškesnis net už patį vysk. Valančių. Po iškilmių buvo naujojo ganytojo sveikinimai. Atėjo ir Lietuvos to meto bajorų delegacija su kunigaikščiu Radvila, grafu Tiškevičium ir kitais didikais. Tarp kitko jie užsiminė ir pradėjo skųstis nauju, vadinamuoju "litvomanų" judėjimu.

     Karevičius, žinomas savo tiesiažodiškumu ir greitu reagavimu, čia neiškentė ir ironiškai pastebėjo žemaitiškai: "Nabagelia, nabagelia. .."

Skaityti daugiau: ARKIVYSKUPAS PRANCIŠKUS KAREVIČIUS

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Kaip ėmiau pasakoti praėjusiame numeryje, dvi savaites vasaros atostogų praleidau ant dviračio. Pasiėmęs palapinę, miegmaišį, tualeto reikmenis bei valgio, pasileidau Amerikos ir Kanados keliais. Pro kur važiuosiu, buvau prieš tai išstudijavęs žemėlapiuose: ne leidžiamuose automobilistams benzino bendrovių, nes tokie per grubūs, o smulkesniuose, panašiuose į vartojamus kariuomenės, kuriuose pažymėtas kiekvienas upelis, lauko kelias, miškas ir vietos kalnuotumas.

DVIRATININKAS IR GAMTA

     Jau pat pradžioje pasirodė, koks glaudus dviratininko ryšys su gamta, kiek nuo jos priklauso. Planavau išvažiuoti birželio 15-os sekmadienį po ankstyvųjų mišių. Bet, kaip tyčia, kad ėmė nuo pat ryto trankytis perkūnas, vis būriais piltis lietus! Prie tokio oro nevažiuosi: viena, kad būtum permerktas iš viršaus, antra — aptaškytas pravažiuojančių automobilių iš šono. Kol šlapi keliai, kad ir nebelyja, automobilių vairuotojai žino, koks purvinas netrunka pasidaryti lango stiklas. Lygiai tokie pat darytųsi visi dviračio rėmai ir važiuotojo drabužiai. Gavau laukti rytojaus.

     Vanduo, galima sakyti, yra ir dviratininko draugas, ir priešas. Tekantis iš šaltinio ar čiaupo — gaivina kaip mielas talkininkas; bėgantis iš debesies — merkia ir taško kaip nemalonus trukdytojas. Šalia vandens, dviratininkui daug talkina arba trukdo kitas gamtos elementas — vėjas. Jei pučia iš užpakalio, tartum prisega sparnus: leki, tiek pat mindamas, kartais dvigubai sparčiau. Bet jei dumia priešais ir smarkokai, reikia jungti į žemą bėgį ir riedėti kur kas lėčiau, negu paprastai.

     Homeras pasakoja, kad senovės graikų Odisėjas, plaukiantis su savo kariais namo iš Trojos žygio, sustojęs vėjų dievo Ajolo saloje ir gavęs iš jo mielą dovaną. Tas vėjų valdovas sugaudęs visus nepalankius vėjus ir sukišęs į odinį maišą, palikdamas pūsti tik zefyrą, kuris sparčiai nešė laivą į namų pusę. Dviratininkas panašia dovana labai apsidžiaugtų, bet vėjų valdovas neduoda: įsakinėja pūsti tokiems, kokie jam patinka, daug nežiūrėdamas, ar bus važiuotojui iš priekio, ar iš užpakalio. Gal taip ir gera? Nereikia saugotis, kad neatsitiktų, kas Odisėjui. Kai miegojo, jo vyrai atrišo Ajolo dovanotą maišą pažiūrėti, nes manė, kad jame kokios brangenybės. Ogi sukišti vėjai iš maišo lauk! Ir šniokšdami kaukdami nudangino laivą į tolimiausius marių užkampius. Jei toks maišas su įdūkusiais priešingais vėjais atsirištų dviratininkui, tas gautų nusėdęs skaičiuoti dienas kokiame pakelės užkampyje, gal dar su suplėšyta palapine ir audros nepavejamai nunešta kepure!

Skaityti daugiau: Tūkstantį mylių dviračiu - II

 (Pasaka)

ALEKSANDRAS KELMIETIS

     Aną dieną sutikau žmogų, ne perdaug mandrą ir ne visai kvailą — tokį, kokių mes daugiausia turime šioje žemelėje. Aš jį paklausiau:

     —    Pasakyk, bičiuli, kaip tau atrodo šių dienų pasaulis?

     Jis ne iš karto man atsakė į tą klausimą. Kiek patylėjęs, ėmė aiškinti ir ilgai įrodinėti, kad pasaulis yra netobulas, pilnas klaidų. Atrodo, kad Dievas visose srityse suklydo, iki galo neišmąstė, tad iš to didelio pasaulio kūrimo projekto išėjo tik vargana ašarų pakalnė. Pasikalbėjimą baigė šiais žodžiais:

     —    Jei aš būčiau Dievas, pasaulis būtų visai kitoks.

     Manau sau, eisiu paklausti kiaulytę. Pažiūrėsiu, ką ji man pasakys. Nuėjau į tvartą ir jai sakau:

     —    Pasakyk, mieloji kiaulyte, kaip tau atrodo šių dienų pasaulis?

     Nusišluosčiusi nosį į žemę, ji kriuktelėjo porą kartų ir sako:

     —    Nežinau, kieno čia tokia kvaila tvarka, bet ji niekam negali patikti. Kam reikalingos tos tvoros, kam tie keliai, kam tos cementinės grindys, tie mūriniai tvartai? Na, pasakyk, kad geras esi! Kam visa tai reikalinga? Kam toji vadinamoji tvarka, kad be jos šimtą kartų būtų geriau gyventi? Užtektų, kad pasaulis būtų po dideliu ąžuolu, nuo kurio kristų gilės ištisus metus. Tada tik valgyk, džiaukis ir norėk, o žemės knisinėti tikriausiai užtektų.

Skaityti daugiau: Pasaulis būtų kitoks.

Skaityti daugiau: Eugenijaus Būtėno fotografijos darbai

Dr. S. Raciūtė

     Kūdikių, turinčių blogą apetitą, pirmaisiais gyvenimo metais esti nedaug. Maži vaikai pradeda blogai valgyti, jeigu jiems valgis kemšamas per greit — jie nespėja jo sukramtyti ir nuryti, arba nesilaikoma pertraukų tarp maitinimų, ir vaikas nespėja išalkti.

     Daug dažniau vaikai pradeda blogai valgyti antraisiais, trečiaisiais gyvenimo metais. Blogo apetito priežastis gali būti maisto kokybė arba netinkama maitinimo tvarka. Neskaniai pagamintas bei vienodas maistas labai įgrįsta, ir vaikas pradeda blogai valgyti. Dėl to maistas turi būti įvairus, skaniai pagamintas, tvarkingai ir gražiai paduotas. Antraisiais gyvenimo metais vaikas nori valgyti pats, ir jam tai reikia leisti.

     Apetitą mažina gausus ir koncentruotas maistas — grietinėlė, varškė, kiaušiniai, riešutai, šokoladas, labai riebus bei labai saldus maistas. Vaikui, kuris valgo blogai, nereikia iš karto pripilti pilnos lėkštės sriubos, prikrauti daug košės bei kito patiekalo, nes didelė porcija tik suerzina. Geriau, suvalgius nedidelę porciją, įdėti pakartotinai.

     Apetitą mažina ir maisto gausumas bei perteklius namie. Kai visko pilna, vaikas nebežino, ko norėti. Kai vaikas apelsiną, saldainį ar obuolį gauna ne kasdien, tai teikia jam didelį džiaugsmą. Karo ir suiručių metu paprastai nei suaugusieji, nei vaikai blogu apetitu nesiskundžia.

     Be to, apetitą mažina netinkama maitinimo tvarka. Vaikui pavalgius, iki sekančio maitinimo galima duoti atsigerti tik vandens. Jeigu vaikas praalko ir nori valgyti, reikia jam pasiūlyti kokį nors įdomų užsiėmimą ir palaukti, kol ateis valgymo laikas. Neduoti tame tarpe pieno, kisieliaus, kompoto, obuolių, saldainių, pyragaičių, net duonos gabaliuko. Bet koks valgis, suvalgytas tada, kai netrukus reikės pietauti ar vakarieniauti, nuslopina apetitą. Vaikas, atsisėdęs prie stalo, nebenori valgyti, o po valandos kitos vėl naršo po spintą, ieškodamas ko nors užkąsti. Taip vaikas įpranta netvarkingai maitintis, o netvarkingas maitinimasis trukdo virškinimo trakto veiklą. Tėvams reikia žinoti, kad skrandžio susirgimai nėra tik suaugusiųjų liga — jais serga ir mokyklinio amžiaus vaikai.

Skaityti daugiau: Vaiko apetitas

Dijana St.

     Žmogaus individualybę lemia specifinių ypatumų sutapimas poreikiuose, įsitikinimuose, idealuose, įpročiuose, temperamente ir charakteryje, t.y. jo asmenybės struktūroje. Ši struktūra susiformavo, vystėsi ir įsitvirtino žmoguje, jį auklėjant, jo gyvenimiškoje patirtyje. Ar egzistuoja visiškai tokie pat du žmonės? Tikslus dviejų ar daugiau individų sutapimas reikštų visų asmenybės struktūros elementų susiliejimą, vadinasi, visišką žinojimo, įgūdžių, įpročių, jėgų, santūrumo, jausmų, intelekto, siekių sutapimą. Jeigu atkreipsime dėmesį į visų šių elementų daugiareikšmiškumą ir į tai, kokiu sudėtingu keliu ir kokių skirtingų faktorių veikiami jie formuojasi ir kokie skirtingi jų tarpusavio ryšiai, bus visiškai aišku, kad ir teoretiškai tai absoliučiai neįmanoma.

     Tokiu būdu atrodytų, kad ir ideali santuoka iš viso neįmanoma. Bet ideali santuoka — tai nereiškia, kad turi labai tiksliai sutapti abiejų sutuoktinių asmenybės, tačiau privalo būti skirtingų individualybių harmoninga vienybė. Šeimos laimę sudaro ne vienodos abiejų partnerių charakterio ypatybės, bet puikios, vykusios skirtingų ypatybių kombinacijos, kuriose gali sutapti tik kai kurie svarbesnių bruožų elementai.

     Daugelis jaunuolių nutaria susituokti tada, kai jaučia potraukį vienas kitam, abipusę simpatiją, kuri kyla iš vienodo požiūrio į literatūrą, meną, kiną, teatrą, muziką, madas ir pan. Betgi to dar nepakanka. Tai ne vienintelės ir svarbiausios harmoningos santuokos sąlygos. Interesai ir skonis gali būti laikini, gali juos pagimdyti tokie praeinantys faktoriai, kaip susižavėjimas, sekimas mada, kurie ilgainiui gali pasikeisti. Todėl jų negalima laikyti svarbiausiais, ir jie necharakterizuoja žmogaus. Potraukis, simpatija ir meilė privalo būti žymiai sudėtingesnio individualybės komplekso dalis. Štai kodėl dviejų jaunuolių nutarimas sudaryti sąjungą privalo išplaukti iš daug plačiau suprantamos tarpusavio simpatijos ir pagarbos, asmeninių ir profesinių interesų, idealų, siekių, poreikių, pažiūrų, charakterių. O kad kiekvienas iš partnerių suprastų, koks turi būti antrasis, kad po kurio laiko jų santuoka nepasidarytų skubota ir nevykusi ir kad jie nekaltintų vienas kito "esminiais charakterio skirtumais", abu privalo mokėti teisingai save vertinti. Reikia išmokti teisingai įvertinti savo poreikius, norus, polinkius, sugebėjimus, interesus, motyvus, nulemiančius vienokį ar kitokį poelgį, savo pasaulėžiūrą, socialinę padėtį ir pan.

     Tik teisingai save įvertindami, mes išmoksime teisingai įvertinti ir savo partnerį.

Skaityti daugiau: Harmoninga santuoka

Nijolė jankutė

     Ne taip jau dažna, kad, knygą užvertus, norisi kitam pasakyti — imk ir skaityk! Bet "Raudonojo arklio vasara" viena iš tokių — gerai "subudavotų", sklandžiai parašytų, literatūriškai tvirtų. Eduardas Cinzas, staiga atėjęs lietuvių literatūron neginčijamai šaunia "Brolio Mykolo gatve", pasilieka brandaus rašytojo pozicijoje ir su "Raudonojo arklio vasara".

     Nors daugelis nesutiks su kai kuriomis šiame romane autoriaus iškeltomis mintimis, ypač su ryškiausia — gyvenimo beprasmiškumu absoliučios mirties akivaizdoj, bet "Raudonojo arklio vasaros" literatūriškumas, veikėjų ryškumas, vaizduojamo gyvenimo autentiškumas, neabejotinai patrauks ir pririš.

     E. Cinzas savo veikėjus piešia taupiais, bet ryškiais bruožais. Ar tai šlubis miško sargas ar raudonplaukė Mona, ar senas miestelio daktaras, ar turtuolis Foržeronas, visi jie tikri, gyvi, spalvingi žmonės. Rodos, visai nenustebtum vieną iš jų sutikęs, nes esi tikras, kad tas asmuo iš tikrųjų gyvena ir, be to, gerai pažįstamas.

     Autoriaus plunksna ir belgiško miestelio kasdienybei (su rietenom, kerštais, meilėm, burmistro - klebono - daktaro inteligentija) brūkštelia universalios mažų miestelių tikrovės brūkšnį. Čia gyvena gerai suprantami žmonės, kuriems jauti simpatiją ir pažinties ryšį. Antraeiliai romano veikėjai, kaip dr. Roksas, ar epizodiniai, kaip Garmolenų šeimyna, daug prisideda prie "Raudonojo arklio vasaros" gyvybingumo. Gi smulkūs epizodėliai, kaip meškerionės su katinu Minu, žybsi dailiausiais autoriaus talento deimantukais. Jų neužtemdo nė vienintelis, knygoje apsčiai vartojamas necenzūruotas žodis, kuris nors ir neįprastas matyti mūsų švarioj literatūroj, bet labai tinkamas "Vasaros" veikėjų nuotaikoms pabrėžti.

Skaityti daugiau: Ar galima pabėgt nuo raudonojo arklio?

Danutė Bindokienė

Albinas Baranauskas. "Rudenys ir pavasariai". 1 dalis. Išleido Lietuviškos knygos klubas, Chicago, Ill. Viršelis dail. V. O. Virkau. Kaina 6 dol.

     "Rudenys ir pavasariai arba Užplynių Pultinevičius namie ir svetur" yra tokia knyga, kurią paviršutiniškai pervertus, norisi numoti ranka ir padėti į lentyną. Tačiau, kartą pradėta nuoširdžiai skaityti. Kažkaip netikėtai pagauna dėmesį ir išlaiko jį ne tik per visus pusketvirto šimto puslapių, bet jo užtektinai lieka, kad lauktum antros, o gal ir trečios dalies.

     Tas Užplynių Pultinevičius, kurio istorija labai pamažu išvyniojama knygos puslapiuose, tikrai paprastas, per pusamžį persiritęs ūkininkėlis, kuris, net daugelį metų praleidęs šiapus Atlanto, nedaug pasikeitė nuo anų dienų, kai Užplyniuose šeimininkavo savo 30 ha ūkelyje. Jo galvosena, jo gyvenimo būdas beveik iki smulkmeniškiausių smulkmenų liko tas pats, autoriaus pavaizduotas dažnu peršokimu iš dabarties į praeitį.

     Jeigu per pirmus 50 puslapių dar lauki kokio veiksmo, netikėtumo ar kitos, būdingos romanams, "prašmatnybės", tai netrukus autorius priverčia paklusti savo valiai ir toliau labai lėtai, labai kruopščiai ir su neslepiama meile tapo to paprasto Suvalkijos ūkininko portretą. Tame portrete ne mažiau atidos skiriama ir aplinkai, kuri suformavo mums kaip tik tokį, o ne kitokį Pultinevičių. Baranauskas neaplenkia nė vieno kaimyno, kaimo, valsčiaus, lankos, kauburėlio, barstydamas vardus, pavardes ir pavadinimus tokiu gausumu, kad dažnai sunku net susigaudyti. Veikėjai ateina ir išeina, nepalikę įspūdžio, iš pirmo žvilgsnio nereikalingi, tačiau po kiek laiko kažkaip savaime įsijungia į visumą, kuri yra Pultinevičiaus gyvenimas. Šalia Pultinevičiaus mes stebime ir begalinį autoriaus norą suminėti kiekvieną kaimą, miestelį, pavardę, užsilikusius atminimuose nuo jaunystės dienų, kad metų eilė tų atsiminimų neištrintų, nenublukintų.

     Visi tie vardai ir vietovardžiai ir man atsiliepia tarytum aidas iš pačios giliausios vaikystės, tarytum didžiųjų "jomarkų" Bartininkuose fragmentas, kada apylinkių ūkininkai užsukdavo vandens atsigerti, botagų pasidėti, ir visą dieną namuose skambėdavo tokios pat pavardės, vietovardžiai.

Skaityti daugiau: Paprasto žmogaus paprastas gyvenimas

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

ADOMAS GALDIKAS

     Literatūros, meno ir kritikos žurnale "Pergalėje", skyriuje "Iš praeities", įdėtas Pauliaus Galaunės straipsnis "Adomą Galdiką prisiminus".

     Straipsnio autorius Paulius Galaunė yra grafikas, muziejininkas ir lietuvių liaudies meno tyrinėtojas. Dar nepriklausomoje Lietuvoje įkūrus M. K. Čiurlionio galeriją, o taip pat Valstybinį muziejų, buvo paskirtas jų vedėju. P. Galaunė surinko daug M. K. Čiurlionio paveikslų, buvusių pas privačius asmenis Lietuvoje arba išvežtų į užsienį. Daug nusipelnė, begarsindamas Lietuvos meną. 1937 m. suruošė lietuvių liaudies meno parodas Švedijoje, Norvegijoje ir Danijoje. P. Galaunė buvo pirmųjų bažnytinio meno parodų pradininkas ir vienas iš pirmųjų bažnytiniam menui remti ir globoti d-jos steigėjų. Sausio mėn. 25 d. atšventė savo 85 metų jubiliejų.

     Savo straipsnyje "Adomą Galdiką prisiminus" jis duoda gan įdomių žinių iš menininko gyvenimo. Jis rašo, kad su juo susipažinęs prieš Pirmąjį pasaulinį karą Stiglico dailės mokykloje — Petrapilyje. Ten jie sudarė ketveriukę: Petras Rimša, Vilius Jomantas, Juozas Zikaras ir pats Paulius Galaunė.

     Adomas Galdikas buvo įsigijęs grafiko specialybę, bet grįžęs po Pirmojo pasaulinio karo į Lietuvą, pradėjo studijuoti tapybą, kurioje buvo nepaprastai kūrybingas. Tapydamas daugiausia pasidavė savo meninei vidinei nuojautai, o meno pagrindinių žinių ieškojo literatūroje.

     Kai kurie A. Galdiko darbai buvo nupirkti projektuojamam pirmam Lietuvos Meno muziejui, tuo laiku vadintam "Meno rūmais". Į šių rūmų kūrimo talkininkų gretas įsijungė ir A. Galdikas. Keliaudamas po Žemaitiją, jis pririnko įvairių meniškų medžio dirbinių ir padarė labai daug piešinių — stogastulpių, koplystulpių ir kt.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

JŪS, TAMSTA IR TU

     Pagarbiai kreipiantis į žmogų, lietuvių kalboje dažniausiai vartojami žodžiai jūs ir tamsta, o kartais ir tu. Laiškuose šie žodžiai paprastai rašomi didžiąja raide.

     Įvardį jūs šiam tikslui daugiausia vartoja ta Lietuvos teritorjios dalis, kuri yra į pietų vakarus ir pietus nuo Kretingos, Veiviržėnų, Kvėdarnos, Skaudvilės, Raseinių, Jonavos, Širvintų. Nuo minėtų vietų į šiaurę bei šiaurės rytus ir daug kur Dzūkijoje tokiu atveju vartojamas žodis tamsta (tamista, ta-mysta). Kai kuriose vietose jūs ir tamsta yra vartojami greta kaip sinonimai, kartais su tam tikrais skirtingais reikšmės niuansais.

     Apie Marijampolę ir Vilkaviškį įvardžiu jūs, reiškiant pagarbą, vaikai kreipiasi į tėvus, jaunesnieji į senesnius, mokiniai į mokytojus, o taip pat į nepažįstamą ar mažai pažįstamą suaugusį žmogų, pvz.: Tėteli, kur jūs buvot? Ką jūs, močiute, darysit? Kviečiame ir jus, mokytoja, pas mus atsilankyti. Kas jūs toks būsit? Šiose apylinkėse žodis tamsta yra retai vartojamas. Kartais jis pavartojamas tik mokytesnių žmonių tarpe arba labai oficialiai kalbant, susipykus, pajuokiant ir pan. Pvz. ponia į savo tarnaitę paprastai čia kreipiasi tu arba jūs, bet kai užpyksta, pradeda vartoti tamsta.

     Panašiai yra ir su žodžiu jūs tuose kraštuose, kur iš seniau daugiausia buvo vartojamas tamsta. Pavyzdžiui, apylinkėse į šiaurės rytus nuo Raseinių kreipimasis į garbingą asmenį įvardžiu jūs buvo ir yra laikomas įžeidimu.

     Taigi atskirose Lietuvos teritorijos vietose pagarbai reikšti vienur vartojamas žodis jūs, kitur tamsta, o kai kur jie vartojami lygiagrečiai kaip sinonimai. Be to, vienas ir kitas, besibraudami į svetimą teritoriją, kartais įgauna ir neigiamą reikšmę. Dabar, ypač jaunimo tarpe, jau labiau visur įsigali jūs. Toks, atrodo, yra ir bendrinės kalbos vartosenos polinkis.

     Kai kuriose dzūkų šnektose (pavyzdžiui, į rytus nuo Ignalinos ar Švenčionių) šalia tamsta ir jūs pagarbai reikšti vartojamas ir tu. Taigi nereikėtų įsižeisti, jeigu nuoširdus dzūkas, kreipdamasis į mažai pažįstamą asmenį ar už save vyresnį, pavartoja įvardį tu.

Skaityti daugiau: Kalba

ONCE IS NOT ENOUGH

     Paramount filmas, surežisuotas Guy Green, naudojant J. Epsteino scenarijų, pagal Jacqueline Susann romaną. Ši dabar jau mirusi (vėžiu) autorė yra davusi nemažai gana palaidų veikalų, kas atsispindi ir šiame filme, ypač labai jau nepraustaburnės ir hedonistės Lindos (Brenda Vaccaro) charaktery. Centriniu asmeniu darosi jos mokslo draugė January (gražios išvaizdos Deborah Raffin), pradžioje tokia kukli, patraukli mergaitė, pamilusi savo tėvą. (Kirk Douglas), filmų kūrėją, kuris, atsisakydamas savo filminės karjeros, veda vieną turtingiausių pasaulio moterų, Įtartinai bendraujančią su savo drauge.

     January išgyvena labai sunkią motociklo katastrofą, išgydyta Šveicarijoje, jausdama lyg prarandanti naujai susituokusio tėvo meilę, dabar maišosi su pamotės giminaičiu Dovydu (George Hamilton), bet jiedu neskirti viens kitam. Susiplaka ji ir su vienu rašytoju.

     Vienu žodžiu, filme daug maišaties, charakteriai kiekvienas turi daug savų problemų, gausu vulgarumo, yra sugestyvių, nors neperšokančių į pornografiją scenų. Gal tik pabaiga rimtesnė: Linda įsitikina, kad ir tas, kuriam ji duodasi išnaudojama, atleidžia ją iš tarnybos, o January pamato, kad visi tie jos klystkeliai laimės neatnešė. Bet apskritai filmas turi daug neigiamų pusių, nors į jį įtraukta ir keletas pasižymėjusių aktorių.

THE DROWNING POOL

     Reikia stebėtis, kaip Hollywoodas, tas filmų meno pasaulio centras, yra pasidaręs toks lėkštas, mažai ką gilesnio beužgriebiantis, bandąs taikytis prie minių žemo skonio ir žiūrovus gaudyti tik lengva nuotykių ar šiokio tokio išsiblaškymo teikiančia medžiaga. Tokios rūšies ir šis filmas. Tai privataus detektyvo nuotykių pynė, sukurta pagal Ross Macdonald romaną. Gal visas filmo stiprumas — tai detektyvo Harper vaidmeny gana pajėgus aktorius Paul Newman, kuris su Robertu Bedfordu iškėlė filmą “The Sting” į pirmaujančiųjų eiles.

Skaityti daugiau: FILMAI

• Paryžiaus Notre Dame katedros pamokslininko domininkono Bernardo Bro pamokslai kas sekmadienį 10 val. transliuojami per radiją ir 11 val. — per televiziją. Pravedus tyrimus, nustatyta, kad tų televizijos pamokslų klauso 5 mil., o radijo — 2 mil. žmonių. Pamokslininkas kun. Bro praeitais metais gavo 62,000 laiškų.

•    Kuboje savo nuncijų Vatikanas buvo atšaukęs 1961 m., kai diktatorius Castro ištrėmė 600 užsieniečių kunigų, 1,000 broliukų ir 2,500 užsieniečių seselių. Dabar yra paskirtas vadinamasis pronuncijus, arkv. Mario Tagliafierri, 48 m., anksčiau buvęs Apaštališkasis delegatas Čade ir Congo.

•    Pirmą kartą raud. Kinijos sostinėje užsienietis kunigas Jose Cruz, Ateneo universiteto prezidentas, lydėjęs į Pekiną skridusį Philipinų prezidentą Marcos, galėjo atnašauti mišias. Tam reikalui jam buvo skirtas vienas Pekino svečių viešbučio kambarys. Komunistams ten įsigalėjus, užsieniečiams kunigams nebuvo leidžiama atnašauti mišių. Ir dabar prie to kambario durų buvo sargyba. Kinų tose pamaldose nebuvo.

•    Ekvatorinės Gvinėjos vyriausybė uždarė tris katalikų seminarijas, kuriose rengėsi į kunigus 110 klierikų. Ekvatorinė Gvinėja yra daugiausia katalikiškas kraštas. Sostinėje iš 185,000 gyventojų net 170,000 yra katalikai.

• Buvusiems kaliniams globoti kun. Dismas Clark yra įsteigęs specialius namus, kurių adresas: Dismas Clark Foundation, 5025 Cote Brilliante Avė., St. Louis, Missouri 63113. Jie įsteigti 1959 m. Per metus juose randa globą apie 200 iš kalėjimo paleistųjų. Iš viso tuose namuose rado prieglaudą jau apie 4,200 buvusių kalinių, kol jie susirado sau pastovias gyvenimo vietas. Tuose namuose turimi 22 tarnautojai, kurie teikia patarimus kaliniams, paruošia darbams ir stengiasi padėti rasti tarnybas. Per metus tų namų išlaikymas kainuoja 260,000 dol. Pusę tos sumos duoda federalinis iždas ir valstija, o kitą pusę gauna iš aukų. Namų steigėjas kun. Clark jau yra miręs prieš 12 m. Po jo mirties namams vadovauja kitas jėzuitas — kun. Fred L. Zimmerman.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Skelbiame septynioliktąjį straipsnio konkursą. Konkurso temos: vyrams — Kokią norėčiau turėti žmoną; moterims — Kokį norėčiau turėti vyrą; jaunimui — Kokius norėčiau turėti tėvus. Jaunimui dar skiriame ir kitą temą — Jaunimas ir religija. Čia reikia panagrinėti, ar jaunimas domisi religija, ar nuo jos tolsta. Kokios priežastys?

     Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus atskirame vokelyje savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną, atsiųstas redakcijai iki šių metų gruodžio mėn. 31 dienos.

     Už geriausius rašinius skiriamos penkios premijos: I — 150 dol., II — 100 dol., III — 75 dol., IV — 50 dol., V — 25 dol. Premijų mecenatai: Jolita ir Vida Kriaučeliūnaitės — 150 dol., Birutė Lieponytė — 100 dol., Ona ir Vincas Kuliešiai — 100 dol., Stefanija Rudokienė — 50 dol.

     Vertinimo komisija bus paskelbta vėliau. Laimėtojams premijos bus įteiktos “Laiškų Lietuviams” koncerte 1976 m. vasario mėn. 22 d., sekmadienį, Jaunimo Centre. Koncerto programą atliks Rimas Strimaitis (tenoras) ir Praurimė Ragienė (sopranas), akompanuojant Manigirdui Motekaičiui.

NUOŠIRDŽIAI DĖKOJAME “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” RĖMĖJAMS

55 dol. aukojo: N.N. iš Australijos.

16 dol. aukojo: P. Orentienė:

15 dol. aukojo: A. Babickienė.

7 dol. aukojo: Prel. L. Mendelis.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas