ONCE IS NOT ENOUGH
Paramount filmas, surežisuotas Guy Green, naudojant J. Epsteino scenarijų, pagal Jacqueline Susann romaną. Ši dabar jau mirusi (vėžiu) autorė yra davusi nemažai gana palaidų veikalų, kas atsispindi ir šiame filme, ypač labai jau nepraustaburnės ir hedonistės Lindos (Brenda Vaccaro) charaktery. Centriniu asmeniu darosi jos mokslo draugė January (gražios išvaizdos Deborah Raffin), pradžioje tokia kukli, patraukli mergaitė, pamilusi savo tėvą. (Kirk Douglas), filmų kūrėją, kuris, atsisakydamas savo filminės karjeros, veda vieną turtingiausių pasaulio moterų, Įtartinai bendraujančią su savo drauge.
January išgyvena labai sunkią motociklo katastrofą, išgydyta Šveicarijoje, jausdama lyg prarandanti naujai susituokusio tėvo meilę, dabar maišosi su pamotės giminaičiu Dovydu (George Hamilton), bet jiedu neskirti viens kitam. Susiplaka ji ir su vienu rašytoju.
Vienu žodžiu, filme daug maišaties, charakteriai kiekvienas turi daug savų problemų, gausu vulgarumo, yra sugestyvių, nors neperšokančių į pornografiją scenų. Gal tik pabaiga rimtesnė: Linda įsitikina, kad ir tas, kuriam ji duodasi išnaudojama, atleidžia ją iš tarnybos, o January pamato, kad visi tie jos klystkeliai laimės neatnešė. Bet apskritai filmas turi daug neigiamų pusių, nors į jį įtraukta ir keletas pasižymėjusių aktorių.
THE DROWNING POOL
Reikia stebėtis, kaip Hollywoodas, tas filmų meno pasaulio centras, yra pasidaręs toks lėkštas, mažai ką gilesnio beužgriebiantis, bandąs taikytis prie minių žemo skonio ir žiūrovus gaudyti tik lengva nuotykių ar šiokio tokio išsiblaškymo teikiančia medžiaga. Tokios rūšies ir šis filmas. Tai privataus detektyvo nuotykių pynė, sukurta pagal Ross Macdonald romaną. Gal visas filmo stiprumas — tai detektyvo Harper vaidmeny gana pajėgus aktorius Paul Newman, kuris su Robertu Bedfordu iškėlė filmą “The Sting” į pirmaujančiųjų eiles.
Čia tas detektyvas Harper (Paul Newman) iš Kalifornijos iškviečiamas į Louisiana., į New Orleans apylinkes, kad apsaugotų susirūpinusią moterį (Joanne Woodward) nuo grasinančių laiškų su kaltinimais neištikimybe.
Į detektyvo kambarį įsmunka gundytoja, jauna jos duktė (Melanie Griffith), kurią jis greit atstato savo vieton. Benarpliodamas nusikaltimų kamuolio siūlus, detektyvas patenka į rankas godaus žibalo pramonininko, kuris pasirūpino, kad būtų nužudyta senutė, kurios laukuose esama žibalo. Pajutęs, kad detektyvas suuostė jo suktumą, tas pramonininkas siekia jį papirkti šimtais tūkstančių dolerių, o kai nepavyksta, parodo visą savo sadistiškumą, gąsdindamas jį nuskandinti maudynių prūde (iš čia filmo pavadinimas). Detektyvas bando tą uždarą cemento baseiną pripildyti vandeniu, plaukdamas pasiekti viršuje langą ir prasiveržti. Nepavyksta. Sekančią dieną atėjusį suktą pramonininką ir jo sėbrą pritrenkia vandens srovė, atidarius baseino duris. Gerieji laimi, žiaurieji praranda gyvybę.
Žiūrovui filmas pasidaro intriguojantis, bet be tos išblaškančios intrigos beveik nieko daugiau ir neduoda. Jis yra margas vaizduojamais charakteriais. Beveik visi jie daugiau ar mažiau iš gyvenimo padugnių. Tarpais ir filmo eigos sekimas darosi painus. Išskyrus sumanų, ryžtingą detektyvo charakterį, filme nelabai kas tėra, kas daug žiūrovą žavėtų.
ALOHA, BOBBY AND ROSE
Filmas iš jaunimo gyvenimo, panašiai kaip plataus dėmesio susilaukęs “American Graffiti”, tik šis žymiai menkesnis. Viskas sukasi apie du jaunuolius: benzino stoties tarnautoją Bobby (Paul Le Mat) ir netekėjusią motiną Rose (Diane Hult), kuri yra su 5 metų berniuku, palikta ją suviliojusio vyro. Ji ir pasilieka tokia lengvabūdė, dabar iškeliaudama automobiliu su Bobby. Iš tų dviejų vardų ir iš jų noro pasiekti Havajus (Aloha) ir susidaro filmo pavadinimas. Filme daugiau naktinių nuotraukų, negu dienos, daugybė gatvių reklamų. Veiksmas vyksta Los Angeles. Bobby, įrėmęs į pardavėjo nugarą ligą saldainį, reikalauja pinigų, tačiau išbėga su šautuvu savininkas. Kilus sąmyšiui, per nelaimę nušaunamas pardavėjas.
Jaunikliai bėga nuo pavojaus patekti į policiją. Mergina išsigąsta, šaukia policiją, kuri ir atsiskubina. Apskritai, filmas gana tuščias. Jame gausu tokio lengvabūdiško paauglių gyvenimo, kuriame nedaug kas patrauklaus. Visa filmo stiprybė — kad, kaip Paul Le Mat, taip ir Dianne Hull, vaidina neblogai. Gal tas jų įsivėlimas į painiavas ekrane gali patarnauti perspėjimu kitiems. Apskritai, nors filme daugiau reiškiasi du jaunuoliai, jis klasifikuojamas suaugusiems, kurie jau turi aiškesnį nuvokimą, kas bloga.
JAWS
Universal bendrovės filmas, besitęsiąs truputį ilgiau kaip dvi valandas. Susuktas pagal Peter Benchley romaną. Tas pats autorius, drauge su Carl Gotlieb, parašė ir scenarijų šiam filmui. Vaizduojamas besimaudančius ryjantis baltasis ryklys, terorizuojąs žmones. Paskyrus premiją, sugaunamas vienas, tačiau, padarius skrodimą, žuvų specialistas, kurį čia vaidina Richard Dreyfus, nustato, kad ne šis ryklys buvo žmonių ėdikas. Policijos vadas, kurį nuoširdžiai vaidina Roy Schneider, reikalauja uždaryti paplūdimius, tačiau kurortinio miestelio meras nesutinka, nes tai pakenktų miestelio pajamoms.
Ryklys pasigauna naują auką. Dabar meras prikalbamas skirti patyrusiam žvejui Quint, kurį čia įtikinančiai vaidina Robert Shaw, jo prašomus 10,000 dol., kad tik sugautų ryklį. Stambi filmo dalis ir skiriama to ryklio gaudymui. Šį uždavinį vykdo trise: žvejys, policijos vadas ir tas žuvų specialistas. Jie pergyvena ypatingai pavojingų momentų, o žvejys net mirtinai ryklio sukramtomas.
Reikia stebėtis režisieriaus Steven Spielberg aukšta filmo gaminimo technika. Filmas vietomis gąsdinantis, kaip “Exorcist”, kad net aiktelia visa žiūrovų salė. Gi pastatymo technika taip stebinanti, kaip “The Towering Inferno”. Benchley romanas buvo tarp labiausiai perkamų knygų, o dabar Čikagoje teko matyti į “Jaws” filmą labiausiai besigrūdančius žmones, kad netelpantiems teatro administracija net bilietus atgal atpirko. Taip realiai pavaizduotos ryklio atakos gąsdinančios ir intriguojančios, ypač kai tas scenas įtikinančiai, gabiai perteikia trys šiame filme pirmaujantieji aktoriai: Scheider, Shaw ir Dreyfuss. Fantastinių nuotykių filmas, geros vaidybos ir stiprių efektų dėka, iškyla aukščiau daugelio kitų. Vaikams, jaunuoliams ir silpnesnių nervų žmonėms kai kurios scenos gal net bus gąsdinančiai per stiprios.
FRENCH CONNECTION II
Nemažo pasisekimo 1971 m. sulaukus filmui “French Connection I”, dabar paleista po teatrus antra dalis, lyg pirmojo filmo tęsinys — “French Connection II”. Čia tas pats centrinis personažas — policijos tarnautojas Popeye Doyle, kurį su intriguojančiu pasisekimu vaidina Gene Hackman, laimėjęs filmų akademijos premiją už savo gerai išstudijuotą ir talentingai atliktą vaidmenį pirmame minėtame filme.
Tik šiame filme veiksmas nebe Niujorke, o Prancūzijos uoste Marseille, kur tas policijos detektyvas Doyle pasiunčiamas gaudyti centrinio narkotikų spekulianto, kurį čia, plataus masto verslininko orumu, vaidina Fernando Rey.
Detektyvas Doyle (Hackman) šiame filme turi ypatingą uždavinį. Aktoriui reikia pavaizduoti žmogų, patenkantį tarp nemokančių anglų kalbos prancūzų, nepažįstantį vietos papročių, nepersiėmusį prancūzų policijos veikimo metodais.
Reikalas dar labiau susikomplikuoja, kai pabėgusį nuo jį saugoti pristatytų prancūzų policijos vyrukų tą amerikiečių detektyvą Doyle sugauna jo ieškomi narkotikų spekuliantai, uždaro slėptuvėje ir prievarta vis išvirkščia narkotikų, kol, bijodami, kad nesurastų jo pas juos, pavežę automobiliu, išmeta.
Čia atsiranda gerai suvaidinta dalis, kaip tas prievarta padarytasis narkotikų naudotoju rehabilituojamas, klek jis pergyvena maištingos įtampos. Aktoriaus įsijautimas i psichiškai iškreiptą žmogų ir jo išgyvenimų perteikimas sudomina filmo žiūrovą.
Ekrane parodoma šiek tiek Marseilles vaizdų, gatvės judėjimo. Suliepsnoja detektyvo padegta kelių aukštų landynė, tapusi narkotikų spekuliantų tvirtove. Įvyksta žūtbūtinės grumtynės tarp narkotikų spekuliantų ir policijos bei to amerikiečių detektyvo, kuris, be kvapo lėkdamas, vis dėlto pasiveja narkotikų centrini platintoją, beplaukiantį laivu, ir jį nušauna.
Filmas intriguojantis, bet jame gausu vulgarių posakių, muštynių, šaudymųsi. Scenarijaus kūrėjai R. ir L. Dillon bei A. Jacobs nenorėjo jo apšvarinti. Režisierius J. Frankenheimer įstengė įnešti gyvumo ir sugebėjimo žiūrovą sudominti, kad ir nesužavėti. Filmas suaugusiems ir tai su tam tikrais rezervais.
THE CRAZY WORLD OF JULIUS VROODER
Palaidumu pagarsėjusio “Playboy” žurnalo leidėjas Hugh M. Hefner suorganizavo šį visiškai nuo pornografijos švarų filmą, bet gana keistą visa savo sąranga. Filme vaizduojama karių psichiatrinė ligoninė, kurioje visokiausiais pokštais reiškiasi jaunas Vietnamo karo dalyvis Julius Vrooder, kurį vaidina gana talentingas, jaunas aktorius Timothy Bottoms, simpatingos išvaizdos.
Ligoninės pacientai tarpais dar skęsta kovų atsiminimuose ir tuos pergyvenimus kai kurie savotiškai kartoja, kovoja su įsivaizduotu priešu. Tas Vrooder kažkaip “genialiai” išblokštas iš pusiausvyros ir yra įsitikinęs, kad jis sveikesnis už patį jį prižiūrintį gydytoją. Aktorius Bottoms vykusiai išsprendžia uždavinį pavaizduoti buvusį karį, truputį psichiškai ištrenktą iš vėžių, bet sumanų. Jo problemos prasidėjo, kai jis buvo apdovanotas medaliu neva už nukovimą dviejų vietnamiečių, kurie iš tikrųjų buvo senutė ir jos vaikaitis ir kuriuos jis gelbėjo nuo savųjų bombų. Apskritai, filmas antimilitarinis.
Tas Vrooder miškely pasidaręs puošnią požeminę slėptuvę, su telefonu ir elektra. Jis tiek išlikęs psichiškai nesužalotas, kad jį net pamyla gailestingoji sesuo, kurią jis atmuša nuo besirengiančio ją vesti gydytojo. Gail. sesers vaidmeny Barbara Seagull įstengia būti nuoširdi, su gailestingu motinišku žvilgsniu ir su savo jaunikaitį adoruojančiu šypsniu. ..
Juodu sutuokiami pagrobto ir į mišką prievarta nugabento kunigo, labai nerealiose vedybinėse apeigose, kad net amerikiečiai tą vedybų sceną vadina paikiausia. Filmas suaugusiems. Žiūrovui nenuobodus. Ne kažin ką jis duoda, bet ir nėra taip jau labai kenksmingas.