(30 metų nuo jo mirties)
R. DAGILIS
Paskutinysis Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius užgeso anais sunkiaisiais tėvynės metais, lyg koks simbolis, lyg ilgai spinduliavęs švyturys. Ta jo plačioji Žemaičių (anksčiau vadinama Medininkų) vyskupija buvo įsteigta dramatiškomis aplinkybėmis paties Visuotinio Bažnyčios susirinkimo, vykusio Konstancos mieste, Šveicarijoje, 1414 metais. Kaip žinoma, Lietuvos laisvės laikais, steigiant atskirą Lietuvos Katalikų Bažnyčios provinciją, iš senosios Žemaičių vyskupijos buvo suorganizuotos Kauno, Telšių ir Panevėžio vyskupijos, o Kuršas liko Latvijos pusėje.
Pr. Karevičius buvo vienas iš pačių didžiųjų mūsų tautos ir Bažnyčios vyrų. Jis yra įdomus ir tuo, kad buvo pilnutinė ir spalvinga asmenybė. Jis, kaip ir arkiv. J. Matulaitis, buvo tarptautiniai žmonės, ilgai dirbę tarp svetimųjų ir jų branginami, tačiau kartu buvo ir geri lietuviai patriotai. Yra sakoma, kad dėl jų lenkai yra labai apsigavę, pritardami jų skyrimui vyskupais ir manydami, kad jie nebus labai sąmoningi lietuviai, nes Karevičius didesnę savo gyvenimo dalį darbavosi Rusijos gilumoje, o Matulaitis buvo mokęsis ir gyveno Varšuvoje tuo metu, kai buvo paskirtas Vilniaus vyskupu.
Prieš I pasaulinį karą, kai Pr. Karevičius perėmė Žemaičių vyskupijos vadovybę, visi pajuto, kad jis yra naujųjų laikų vysk. Valančius, labai mylintis savo tautą, artimas jos liaudžiai, didžiai išmokslintas, bet kartu labai paprastas ir šventas. Jau jo inauguracijos iškilmėse Kauno bazilikoje svetimieji pastebėjo, kad jis lietuviškesnis net už patį vysk. Valančių. Po iškilmių buvo naujojo ganytojo sveikinimai. Atėjo ir Lietuvos to meto bajorų delegacija su kunigaikščiu Radvila, grafu Tiškevičium ir kitais didikais. Tarp kitko jie užsiminė ir pradėjo skųstis nauju, vadinamuoju "litvomanų" judėjimu.
Karevičius, žinomas savo tiesiažodiškumu ir greitu reagavimu, čia neiškentė ir ironiškai pastebėjo žemaitiškai: "Nabagelia, nabagelia. .."
Šiaip Karevičius buvo didelės pakantos ir krikščioniškos meilės visoms tautoms, tarp jų apaštalavęs jų kalbomis, jų jaunimą ruošęs kunigystei, būdamas profesorius. Rusijoje prieškariniais laikais daugiau yra dirbęs lenkams, vokiečiams ir kitoms ten gausiau esančioms tautoms, negu lietuviams. Iš tiesų, jis buvo tikras krikščioniškas internacionalistas. Kai būdamas vyskupu lankydavo parapijas, didelės žmonių minios su meile jį sutikdavo prie miestelio vartų. Jų tarpe galėdavai matyti ir žydų delegaciją su savo staliuku.
Vasarai atėjus, jis skubėdavo į savo tėvynę, į savo gimtuosius namus Mosėdžio apylinkėse, prie Baltijos pamario, kur buvo gimęs 1831 m. Dažnai žmonės jį matydavo ir kaimyninėje Palangoje, su dalgiu klebonijos pievas beplaunantį. Jaunystės dienomis buvo silpnos sveikatos, gal per daug mokslais užsiėmęs. Gydytojai jam vis prirašydavo gerti žuvies taukus ir daugiau prižiūrėti savo sveikatą. Atrodo, kad jis surado būdą sveikatai išlaikyti. Mėgo kūno mankštą, dažniausiai dirbdamas naudingus rankų darbus, buvo saikingas ir tvarkingas. Net ir senatvėje buvo judrus ir sveikas.
Kaip ir visi gilaus tikėjimo žmonės, jaunystėje norėjęs pakreipti gyvenimą misijoms. Gal būt, dėl to ir jo įsijungimas į Mohilevo vyskupijos tarnybą buvo vedamas minties aukotis ten, kur labiau reikia apaštalauti. O kai atsirado proga, jau senyvame amžiuje įstojo į vienuolyną ir iki mirties beveik 20 metų gyveno paprastą vienuolio gyvenimą.
Jis pasižymėjo nemažais gabumais ir išmintimi, buvo linkęs moksliniam darbui, tačiau kartu buvo labai atsidavęs tiesioginei sielovadai — padėti siekti amžinosios laimės kiekvienam žmogui. Noriai visiems talkino, atvykęs tėvynėn. Buvo vienas pirmųjų "Draugijos" žurnalo bendradarbių sielovados ir kitais idėjiniais klausimais. Jei kada buvo griežtas ir išreikalaujantis savo vyskupijos kunigams, tai tik dėl savo įprasto uolumo ir gerų norų padėti kitiems. Buvo jautrus reikalingiems visokios pagalbos. Net ir jo taip nuoširdi tėvynės meilė labiau ėjo iš jo didelio krikščioniško gailestingumo, kaip poetas Maironis yra trumpai išsireiškęs: "Brangi, nes daugel vargų patyrus..." Į politiką nesivėlė, tačiau kai Lietuvos nepriklausomybė buvo paskelbta, kai ji buvo iš kelių pusių puolama ir kai laikinoji vyriausybė iš Vilniaus persikėlė į Kauną, jis buvo netiesiogiai įtrauktas į tų įvykių sūkurį.
Vysk. Pr. Karevičius visokiais būdais gynė žmones nuo per didelės vokiečių karo meto priespaudos. Pasiekė net patį kaizerį, norėdamas palengvinti savo žmonių padėtį. Jis negalėjo ramiai žiūrėti į naujas neteisybes ir grėsmę savo tėvynei. Drąsiai ir aiškiai pasisakė už Lietuvos teises ir nepriklausomybę. Savo autoritetu ir nuoširdumu uždegė kitus dirbti ir aukotis tam reikalui, o priešus paskatino aprimti.
Jis buvo taikos apaštalas, bet kai matė, kad ilgai skriaustas lietuvis yra vėl puolamas, jo įgimtos teisės nepaisomos, jo gyvybiniai reikalai atsidūrę grėsmėje, stojo jo pusėn visokiais būdais padėti.
Daug dvasinės paguodos ir stiprybės jis teikė to meto Lietuvos kariams didelių pavojų akivaizdoje. Kartą jis pasiryžo bent Kaune esančius savanorius sutelkti bendroms pamaldoms, kad jie, kaip viena šeima, pasimelstų ir paprašytų Dievo pagalbos. Pamatė, kad jų buvo tiek daug, jog net nė bazilika nebegalės visų sutalpinti. Tada vysk. Karevičius liepė pastatyti altorių lauke, Kauno rotušės aikštėje. Sugužėjo lietuvių pulkai iš Kauno, Šančių, A. Panemunės, kad net Rotušės aikštė sunkiai galėjo juos sutalpinti. Ne vienas jų dar ir šiandien prisimena jo pasakytus Švento Rašto žodžius, kad nėra didesnės meilės už tą, jei kas nors net savo gyvybę atiduoda už artimą.
Arkiv. Karevičius buvo didingos išvaizdos vyras, bet kartu ir labai švelnus, paprastas, nuolankus. Kai prabildavo savo pamario žemaičių tarme, tai atrodė, kad į tave kalba koks geros sielos kaimietis.
Jis gerai mokėjo daugelį svetimų kalbų, tad nebūtų buvę sunku vartoti ir literatūrinę lietuvių kalbą, bet jis visą gyvenimą pasiliko ištikimas savo žemaičių tarmei. Ir kitus, pvz. dzūkus, jis ragindavo nemesti savo tarmės, nes tai įneša daugiau įvairumo ir grožio.
Labai domėjosi grožine literatūra, ypač tokia, kuri kelia žmogaus sielą prie Dievo, prie amžinojo grožio ir prisideda prie gyvenimo prasmės atskleidimo. A. Tyruolio religinius eilėraščius yra skaitęs tiek daug kartų, kad daugelį jų mokėjo atmintinai. Tą amžinąjį grožį ir jis stengėsi aplink skleisti savo žodžiu ir pavyzdžiu.