ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Kaip ėmiau pasakoti praėjusiame numeryje, dvi savaites vasaros atostogų praleidau ant dviračio. Pasiėmęs palapinę, miegmaišį, tualeto reikmenis bei valgio, pasileidau Amerikos ir Kanados keliais. Pro kur važiuosiu, buvau prieš tai išstudijavęs žemėlapiuose: ne leidžiamuose automobilistams benzino bendrovių, nes tokie per grubūs, o smulkesniuose, panašiuose į vartojamus kariuomenės, kuriuose pažymėtas kiekvienas upelis, lauko kelias, miškas ir vietos kalnuotumas.
DVIRATININKAS IR GAMTA
Jau pat pradžioje pasirodė, koks glaudus dviratininko ryšys su gamta, kiek nuo jos priklauso. Planavau išvažiuoti birželio 15-os sekmadienį po ankstyvųjų mišių. Bet, kaip tyčia, kad ėmė nuo pat ryto trankytis perkūnas, vis būriais piltis lietus! Prie tokio oro nevažiuosi: viena, kad būtum permerktas iš viršaus, antra — aptaškytas pravažiuojančių automobilių iš šono. Kol šlapi keliai, kad ir nebelyja, automobilių vairuotojai žino, koks purvinas netrunka pasidaryti lango stiklas. Lygiai tokie pat darytųsi visi dviračio rėmai ir važiuotojo drabužiai. Gavau laukti rytojaus.
Vanduo, galima sakyti, yra ir dviratininko draugas, ir priešas. Tekantis iš šaltinio ar čiaupo — gaivina kaip mielas talkininkas; bėgantis iš debesies — merkia ir taško kaip nemalonus trukdytojas. Šalia vandens, dviratininkui daug talkina arba trukdo kitas gamtos elementas — vėjas. Jei pučia iš užpakalio, tartum prisega sparnus: leki, tiek pat mindamas, kartais dvigubai sparčiau. Bet jei dumia priešais ir smarkokai, reikia jungti į žemą bėgį ir riedėti kur kas lėčiau, negu paprastai.
Homeras pasakoja, kad senovės graikų Odisėjas, plaukiantis su savo kariais namo iš Trojos žygio, sustojęs vėjų dievo Ajolo saloje ir gavęs iš jo mielą dovaną. Tas vėjų valdovas sugaudęs visus nepalankius vėjus ir sukišęs į odinį maišą, palikdamas pūsti tik zefyrą, kuris sparčiai nešė laivą į namų pusę. Dviratininkas panašia dovana labai apsidžiaugtų, bet vėjų valdovas neduoda: įsakinėja pūsti tokiems, kokie jam patinka, daug nežiūrėdamas, ar bus važiuotojui iš priekio, ar iš užpakalio. Gal taip ir gera? Nereikia saugotis, kad neatsitiktų, kas Odisėjui. Kai miegojo, jo vyrai atrišo Ajolo dovanotą maišą pažiūrėti, nes manė, kad jame kokios brangenybės. Ogi sukišti vėjai iš maišo lauk! Ir šniokšdami kaukdami nudangino laivą į tolimiausius marių užkampius. Jei toks maišas su įdūkusiais priešingais vėjais atsirištų dviratininkui, tas gautų nusėdęs skaičiuoti dienas kokiame pakelės užkampyje, gal dar su suplėšyta palapine ir audros nepavejamai nunešta kepure!
Juokai juokais, bet man kelionės metu, apskritai paėmus, gamta su savo elementais buvo gana palanki: oro, išskyrus porą popiečių, negalėjau belaukti geresnio; priešingų vėjų Ajolas irgi maža teužsiuntė.
PAEŽERE Į MIČIGANĄ
Sekmadienį išsilijus, rytojaus dieną saulė tiesiog ridinėjo žeme. Išvažiavau 6 val. ryto, kol apytuštės didmiesčio gatvės, žmonėms dar nevykstant į darbą. Važiuojant iš Čikagos į rytus, kokias 25 mylias kelias eina įdomumu nepasižyminčiais naftos ir plieno pramonės rajonais. Pusryčių sustojau, jau gabalą įvažiavęs į Indianos valstybę. Taip dariau visu kelionės metu: kaip Lietuvos šienpioviai, prieš pusryčius išvarantys lankoje gerą skaičių pradalgių. Ir važiuoti lengva, ir aiktelėjus lauke pusryčių skanumas! O kad taip sveika organizmui, liudija ir mūsų kaimo išmintis, ir gydytojų patirtis.
Ankstyvą popietę jau buvau pervažiavęs Indianos valstybę, prie kurortinio miestelio, pavadinto Michiana. (Vardas iš dviejų ten susitinkančių valstybių — Mičigano ir Indianos). Jame, šalia nemažo skaičiaus lietuvių, turi savo vilą man iš gimtojo Rozalimo miestelio pažįstamas Šiaučiūnas, ten tarnavęs policininku, kai lankiau pradžios mokyklą. Atvykęs į Ameriką, apsigyveno prie Čikagos, Cicero mieste. Radau viloje pasilipusį ant kopėčių ir valanti medžių žiedų prikritusius laštakus. Džiaugdamasis priėmė, pavaišino lietuvišku sūriu ir Mičigano braškėmis, kurių kaip tik buvo prasidėjęs sezonas. Kitko atsisakiau, nes buvau neseniai pakeliui pietavęs, o perkimštu skrandžiu daraisi sudribęs ir miegūstas. Pasišnekėjome. Namas gražioje vietoje, aplinkui apaugęs ąžuolais. Jau anksčiau yra siūlęs padirbinti man savo vilos raktą, kad galėčiau bet kada sustoti poilsiui ar nakvynei, net jei nieko nebūtų namie. Aukso žmogus! Beje, netoliese turi savo ištaigingą vilą ir dabartinis ilgametis Čikagos miesto burmistras Richard J. Daley.
Pavakare jau buvau lietuvių jėzuitų vasarnamyje prie Paw Paw ežeriuko, netoli Colomos miestelio, kur ir apsistojau pirmajai nakčiai. Tuo tarpu jame tebuvo vienas mūsiškių tėvų — Bronius Krištanavičius, S.J. Nusimaudęs ir užkandęs vakarienės, nuėjau gulti. Nuovargio nejaučiau beveik jokio, nors buvau nuvažiavęs šimtą mylių su virš.
Kitą dieną švintant miego jau nebenorėjau. Apsirengęs nusiskutau barzdą ir, patikrinęs padangų oro spaudimą, leidausi į kelionę toliau, dabar jau tiesiai toldamas į rytus nuo Mičigano ežero. Miegojus kambary, nereikėjo pakuotis ir palapinės. Vakar apie pietus, važiuojant per tokį mišką, skersai kelio perbėgo, dargi piktokai į mane sušnairavusi, juoda katė, daugelio ankstyvesnių tikėjimu reiškianti keliautojui nelaimę, jei nesuks atgal. Atgal nesukau, nes buvo gaila ir jau nuvažiuoto kelio, ir nelauktai pasitaikiusios progos išbandyti, ko tas tikėjimas vertas: tušti liaudies prietarai, ar tikra žmonių patirtis.
— Kadangi nieko nelaiminga neatsitiko vakar, — galvojau dabar važiuodamas, — žiūrėsime, kas dėsis šiandien.
Vienas gana nemalonus dalykas tikrai atsitiko Kanadoje, bet ar dėl anos katės, tesprendžia vėliau patys skaitytojai. Aš, iš savo pusės, abejoju, ar to katino kerinti galia būtų taip toli siekusi.
LAUKAIS PER KAIMUS
Kai kas gal nežino, kad Jungtinėse Amerikos Valstybėse ir Kanadoje dviratininkai, važiuojantys viešaisiais keliais, turi tas pat teises, kaip automobilistai. Jiems tik neleidžiama, dėl suprantamų priežasčių, naudotis autostradomis, kaip Nr. 94 iš Amerikos Vakarų pro Čikagą į Detroitą arba Nr. 401 iš Windsoro skersai Rytų Kanadą. Visais kitais keliais važiuok, kiek nori, tik laikykis visiems bendrų eismo taisyklių.
Nors mano važiuojamoje vietoje nuo Mičigano ežero Detroito link eina geras Raudonosios Strėlės vieškelis (Red Arrow Highway), netrukus iš jo išsukau kitais: viena — kad aplenkčiau du didesnius miestus, Kalamazoo ir Battle Creek, su stovinėjimu prie raudonų šviesų ir kitais nepatogumais, antra — kad važiuojant per mažesnius miestelius, ypač kaimus, galima daug daugiau gėrėtis gamta ir pamatyti įdomybių. Miesto gi galiu prisižiūrėti Čikagoje iki valiai kiekvieną dieną. O Amerikoje ir didžiuma šalutinių lauko kelių gerai asfaltuoti, tik važiuok ir norėk!
Apie pietus tą antrąją kelionės dieną pradėjo niaukstytis, iš pietų, taigi man į šoną, smarkavo vėjas, toli protarpiais sugriausdavo. Į pavakarę tik staiga sušniokštęs kad prapliups stambiais lašais lietus, kad sužaibuos! O aš — laukų viduryje. Pakelėje medžių auga, po jais neužlis, bet stoti neparanku. Viena, reikia rioglintis su visu nemaža bagažo turinčiu dviračiu per griovį ir bristi per didelę, niekieno neplaunamą žolę. Bet tai, palyginti mažmožis. Suvis blogiau antra: jei trenks į tokį medį lauko viduryje perkūnas? Pats greičiausiai likčiau gyvas, bet iš dviračio galėtų likti vien gabalas sulydyto metalo. Su metaliniais daiktais žaibas dažnai padaro panašių pokštų, kaip žmonių yra pakartotinai matyta.
Laimei, visai čia pat pasitaikė apleista daržinaitė, greičiausiai krauti kukurūzams: su lentų grindiniu, neblogu stogu, tik be durų, o man tai juo geriau. įsmukau, atrėmiau į sieną dviratį, atsisėdau ant pripučiamos brezentinės pagalvės ir džiaugiuosi, radęs tokią nelauktą pastogę reikalingiausiu metu. O lietaus vienas būrys užeina, liaujasi, paskui žemai slenkančiais debesimis atšniokščia kitas. Matau, kad tą dieną jau per vėlu bus kur bevažiuoti. Džiūstelėjus keliui, sulankstomu buteliu atsivežiau iš vįsno ūkininko sodybos galioną vandens, pasitiesiau guminį čiužinį, pasiklojau ant jo miegmaišį, kampe tarp dviejų sienų įsispraudžiau kartį pasikabinti drabužiams ir sėdau vakarienės, svajodamas apie savo gimtąją sodybą Lietuvos laukuose ir dėkodamas Dievui, kad taip tėviškai iš jos vedė per gyvenimą, dargi suteikdamas šventąsias kunigo galias.
Valgių kelionmaišiuose turiu net keliolikos rūšių: džiovintų bananų, datulių, figų, slyvų ir rozinų; lazdyno, valakiškų, braziliškų ir migdolų riešutų; riešutinio sviesto ir saulėgrąžų; sojos miltų, iš kurių pasidaromas pienas žymiai maistingesnis už karvės (sojos pupelės dėl savo visapusių baltymų yra puikus mėsos pakaitalas); karubo ankščių, kurių skonis visai kaip šokolado, tik be to, kas šiame kenksminga dantims ir visam organizmui; kviečių gemalo ir jo ekstrakto, naudojamo olimpinių žaidėjų; lecitino, kaulamilčių ir vitaminų tabletėmis; pagaliau sėlenų, kurių vertę mitybos žinovai dabar tiesiog apgieda; maišytos su valgomosiomis mielėmis, maltomis džiovintomis kepenimis, karubo ankščių miltais ir sojos pienu, jos darosi sveikatą nešantis skanumynas, bent mano skoniui. Pridėk dar pakelėje tiesiog iš lauko nusiperkamų braškių — sveikiau, skaniau ir sočiau nebegali norėti. Mane kai kas klausė, ar keliaudamas sustodavau valgyti restorane. Ko man ten stoti? Išėjęs pasivaikščioti Čikagoje, pro langus matau, kokius mitybiškai menkaverčius dalykus žmonės dažnai užkandinėse arba restoranuose užsisakę valgo. Tokiais misdamas, kelionę dviračiu vargu tebūčiau tesėjęs, bent jos gale jautęsis išsisėmusiomis jėgomis. Susipažinusio su mitybos sveikatingumu restoranai daug netraukia.
VARGAI SU ŠUNIMIS
Važiuodamas per kaimus ir miestelius, patyriau, kaip teisingai rašoma apie šunį: kad tas geriausias žmogaus draugas yra aršiausias dviratininko priešas. Kodėl šuo, pamatęs keliu pravažiuojantį dviratininką, su tokiu įdūkiu lodamas puola, niekas tikrai nežino, net veterinarai. Viena teorija aiškina, kad dviračio ratų stipinai skambą žmogaus ausiai negirdimu garsu, kuris šunį erzinąs. Pagal kitą teoriją šunį erzina dviratininko aukštyn ir žemyn judančios kojos: jam tai atrodąs taikstymasis spirti. Dar kita teorija — kad šunį provokuoja faktas, jog žmogus ant dviračio aukštai pakilęs, o tai gyvulių pasaulyje priešiškumo ženklas: pykstanti katė išriečia aukštyn savo nugarą, įtūžusi gorila stojasi ant užpakalinių kojų, panašiai daro riaumojanti meška.
Šiaip ar taip, šunų problemai skiriama nemaža vietos dviratininkų žurnaluose, tiek Amerikoje, tiek kituose kraštuose. Gynimosi būdų patirtis yra išvysčiusi įvairių. Vienas gana paprastas: važiuojant greičiau už šunį, nuo jo pabėgti. Bet tai ne visada veiksminga, ypač jei ne vejasi iš užpakalio, o puola iš šono ar priekio. Gali būti ir pavojinga, nes šuo dažnai puola kąsti ne koją, o — nežinia kodėl — priekinį ratą, pakliūdamas po juo arba į jį įsiveldamas. O tai beveik visada partrenkia dviratininką ant žemės. Sparčiai lekiant, kad nuo šuns pabėgus, toks griuvimas ant kieto asfalto gali kelioms savaitėms pasiųsti į ligoninę.
Kiti naudoja gynimosi priemones, kurių prigalvotas ir išbandytas nemažas arsenalas. Gana populiarus yra specialus purškalas "Halt", naudojamas apsiginti ir paštininkų. Paspaudus skardinės galvutę, skystis šmirkščia gerą 10 pėdų ir šunį iškart apstulbina, nepadarydamas jam jokios žalos. Neblogai šunį atstumia jam į veidą švirkštas amoniakas arba citrinos sunka iš vandens pistoleto, pumpuojamo langų valymo buteliuko, pradurto guminio sviedinio ar panašaus prietaiso. Gana veiksmingas kirtis dviračio pompa šuniui per nosį, bet važiuojant tai gali išmesti iš pusiausvyros. Kiti tam pat tikslui laiko prie dviračio rankenų stiebo prisisegę trumpu kotu botagą. Dar kitų naudojamas starto pistoletas, savo garsu šunį išgąsdinantis. Kaip veiksmingas šovimas, aprašo jėzuitas Svensonas, važinėjęs dviračiu Danijoje, kur vienoje vietoje vis puldavęs didelis juodas šuo. Jo knygos, parašytos Nonio vardu, labai mėgstamos vaikų, buvo išverstos ir į lietuvių kalbą. Kai kurie vežasi prisisegę prie viršutiniojo rėmų vamzdžio šunų dresiruotojų vartojamą virbą, apie metrą ilgio (yra ir ilgesnių), kurio galu paliestas, šuo gauna nepavojingą, bet skausmingą elektros smūgį.
Dalis dviratininkų, vietoj šių priemonių, vartoja psichologines. Viena jų — sustojus nusėsti ir švelniu balsu prašnekti. Nemaža šunų tokiu atveju ima draugiškai vizginti uodegą; belieka ramiai išžingsniuoti iš šuns teritorijos, dėl visa ko laikant dviratį tarp savęs ir jo. Neblogai veikia kita psichologinė priemonė — ant lojant puolančio šuns garsiai sumauroti. Tai jam nelauktai parodo, kas čia davinėja komandas: daugelis tik sucypia ir, pastėrę iš baimės, unkšdami neša šalin kudašių.
Man pavyko šunų atsikratyti, nuo jų pabėgant arba baubiamu balsu surinkant. Gynimosi priemonių neturėjau pasiėmęs jokių, išskyrus pompą. Vydamasis iš šono, kol dar neatsilikęs, visgi nė vienas nedrįso šokti ir kąsti į blauzdą, matyt suprasdamas, kad besisukančiu batu galėtų skaudžiai gauti sau į smakrą. Tik žiūrėjau, kad nesimestų į priekinį ratą, pasiruošęs tokiu atveju tuojau pat stabdyti. Kitais metais keliaudamas, išbandysiu specialųjį "Halt" purškalą ar starto pistoleto trenksmą.
(Bus daugiau)