Nijolė jankutė
Ne taip jau dažna, kad, knygą užvertus, norisi kitam pasakyti — imk ir skaityk! Bet "Raudonojo arklio vasara" viena iš tokių — gerai "subudavotų", sklandžiai parašytų, literatūriškai tvirtų. Eduardas Cinzas, staiga atėjęs lietuvių literatūron neginčijamai šaunia "Brolio Mykolo gatve", pasilieka brandaus rašytojo pozicijoje ir su "Raudonojo arklio vasara".
Nors daugelis nesutiks su kai kuriomis šiame romane autoriaus iškeltomis mintimis, ypač su ryškiausia — gyvenimo beprasmiškumu absoliučios mirties akivaizdoj, bet "Raudonojo arklio vasaros" literatūriškumas, veikėjų ryškumas, vaizduojamo gyvenimo autentiškumas, neabejotinai patrauks ir pririš.
E. Cinzas savo veikėjus piešia taupiais, bet ryškiais bruožais. Ar tai šlubis miško sargas ar raudonplaukė Mona, ar senas miestelio daktaras, ar turtuolis Foržeronas, visi jie tikri, gyvi, spalvingi žmonės. Rodos, visai nenustebtum vieną iš jų sutikęs, nes esi tikras, kad tas asmuo iš tikrųjų gyvena ir, be to, gerai pažįstamas.
Autoriaus plunksna ir belgiško miestelio kasdienybei (su rietenom, kerštais, meilėm, burmistro - klebono - daktaro inteligentija) brūkštelia universalios mažų miestelių tikrovės brūkšnį. Čia gyvena gerai suprantami žmonės, kuriems jauti simpatiją ir pažinties ryšį. Antraeiliai romano veikėjai, kaip dr. Roksas, ar epizodiniai, kaip Garmolenų šeimyna, daug prisideda prie "Raudonojo arklio vasaros" gyvybingumo. Gi smulkūs epizodėliai, kaip meškerionės su katinu Minu, žybsi dailiausiais autoriaus talento deimantukais. Jų neužtemdo nė vienintelis, knygoje apsčiai vartojamas necenzūruotas žodis, kuris nors ir neįprastas matyti mūsų švarioj literatūroj, bet labai tinkamas "Vasaros" veikėjų nuotaikoms pabrėžti.
Kalbant apie žodžius, akin metasi "maldykla", autoriaus vartojama vietoj "bažnyčios". Kuris jų tinkamesnis, tesprendžia kalbininkai. Maldykla vis dėlto sugestionuoja labiau kažkokią Ozirio šventyklą ant Nilo kranto, negu krikščionių Dievo namus.
Vyriausias "Raudonojo arklio vasaros" veikėjas, lietuviškos kilmės jaunas chirurgas kalba skaitytojui apie tą vasarą pirmuoju asmeniu. Jis, vejamas savosios tragedijos, atsiranda provincijos užkampy ir, norom nenorom įsijungęs į vietinį gyvenimą, užtinka ten ne vien tik fizines žaizdas.
Nežiūrint cinizmo, kuris dažniau tarnauja skydu žmoniškumui pridengti, jaunasis chirurgas gydo miestelėnus, nevengdamas aktyviai įsikišti ir į skubios terapijos reikalingus žmonių santykius bei socialines apylinkės negeroves.
Nors dr. Stanis savo gerų darbų toli gražu tokiais nelaiko ir aplamai į pagalbą žmogui žiūri ne iš krikščioniškojo, bet iš socialinės lygybės ieškotojo taško, jo sąžinė jautri, ir kažkur labai giliai paslėptą galima jausti nepasitenkinimą savuoju įsitikinimu, "jog nėra Anapus" ir kad "be manojo aš nieko daugiau nėra".
Miestelio gydytojas senukas dr. Roksas į pamišimo priepuoliais sujauktą Stanio gyvenimą įneša stabilumo ir prasmės. Tai mielas žmogus, visą gyvenimą paskyręs mažojo miestelio ir jo apylinkių gyventojams. Jis gydo jų ligas, ramina bėdose, rimtai išklauso reikšmingų ir bereikšmių negalavimų, slepia jų paslaptis, džiaugiasi, triūsdamas prie gimdyvių lovos, vaikais ir anūkais ir žūsta, beskubėdamas pas ligonį. Tai "iš mados išėjęs" provincijos gydytojas, kuriam tebegalioja Hipokrito priesaika, kuriam pacientas svarbiau, negu diagnozė, o žmogaus sielvarto gelmė — negu operacija.
Dr. Roksas tampa ir dr. Stanio gydytoju, jo pozityviųjų minčių bei veiksmų katalizatorium. Chaotiška jaunojo chirurgo dvasios būsena ir siaubingi LSD sukeltos beprotybės reiškiniai pradeda rimti, apsistojus dr. Rokso namely. Nežymiai senojo gydytojo veikiamas, dr. Stanis įsijungia į miestelio kasdienybę. Ne tik matydamas, bet ir išgyvendamas kitų nelaimes, jis pradeda pamiršti savąją. Vis rečiau ir rečiau bepuola jį raudonasis haliucinacijų arklys, o jausmas raudonplaukei Monai pirmąkart tampa meile moteriai-žmogui, nustelbdamas įprastinį pasisotinimą patele.
Visa tai teikia rūškanam Cinzo pasauliui šiek tiek vilties. Be įtemptos Stanio kovos su LSD pasekmėm, be švystelėjusios meilės Monai ir be dr. Rokso, žmonėms tarnaujančio be išskaičiavimų, ta "Vasara" nebūtų verta gyventi, nes ir mirti ten nėra už ką. Tačiau rašytojas turi talentą taikliai perduoti pragmatiškų miestelėnų kasdienybę, kur religija — tik nykstanti tradicija, ir Liežo "grietinėlės" (garsių daktarų, turtuolių) patetišką nuobodulį, kada pemaudotas seksas (gulinėjimas, anot autoriaus) sukelia daugiau žiovulio, negu aistros; kur šampanas — persigėrimui, o austrės — persivalgymui; kur pastangos iššokt iš užburto beprasmybės rato gydant žmones (dr. Danielė) bergždžios, nes baisiai sunku statyt gyvenimą ant absoliučios mirties pamatų.
Tačiau ar galima pabėgti nuo Raudonojo arklio? Jis atšoliuoja netikėtai, siaubingas, grasus, ir puola iš pasalų. Kas jis. Ar tik LSD apnuodytų smegenų haliucinacija, ar XX a. beprotybių suma, žmogaus nužmogėjimo kaina? Atsakymo nėra. "Raudonojo arklio vasara" baigiasi juodu audros debesiu ir gerojo dr. Rokso mirtim. Vyriausias veikėjas sėdi koplyčioje, stebėdamas mišias, anot jo, žaidimą:
"Kunigas... skaitė iš Gyvybės knygos, o mirtis gulėjo prieš jį ir šaipėsi iš šventųjų melų... Klebonas atkalba maldas, atsisveikindamas iki prisikėlimo dienos, lyg būtų galima sugrįžt iš nebūties..(309-310 psl.)
Jeigu vienintelė tikrovė yra tik penki pojūčiai ir juos sustingdanti mirtis, veltui bėga dr. Stanis nuo Raudonojo arklio. O gal to arklio skleidžiamas siaubas užtemdo kitą tikrovę, kurią pažinti penkiems pojūčiams neleista?
Eduardas Cinzas. Raudonojo arklio vasara. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas 1975 m. Spaudė M. Morkūno spaustuvė. Aplankas Petro Mikalajūno (atitinkantis knygos turinį, kas retai pas mus bepasitaiko. N.J.)