(Pasaka)
ALEKSANDRAS KELMIETIS
Aną dieną sutikau žmogų, ne perdaug mandrą ir ne visai kvailą — tokį, kokių mes daugiausia turime šioje žemelėje. Aš jį paklausiau:
— Pasakyk, bičiuli, kaip tau atrodo šių dienų pasaulis?
Jis ne iš karto man atsakė į tą klausimą. Kiek patylėjęs, ėmė aiškinti ir ilgai įrodinėti, kad pasaulis yra netobulas, pilnas klaidų. Atrodo, kad Dievas visose srityse suklydo, iki galo neišmąstė, tad iš to didelio pasaulio kūrimo projekto išėjo tik vargana ašarų pakalnė. Pasikalbėjimą baigė šiais žodžiais:
— Jei aš būčiau Dievas, pasaulis būtų visai kitoks.
Manau sau, eisiu paklausti kiaulytę. Pažiūrėsiu, ką ji man pasakys. Nuėjau į tvartą ir jai sakau:
— Pasakyk, mieloji kiaulyte, kaip tau atrodo šių dienų pasaulis?
Nusišluosčiusi nosį į žemę, ji kriuktelėjo porą kartų ir sako:
— Nežinau, kieno čia tokia kvaila tvarka, bet ji niekam negali patikti. Kam reikalingos tos tvoros, kam tie keliai, kam tos cementinės grindys, tie mūriniai tvartai? Na, pasakyk, kad geras esi! Kam visa tai reikalinga? Kam toji vadinamoji tvarka, kad be jos šimtą kartų būtų geriau gyventi? Užtektų, kad pasaulis būtų po dideliu ąžuolu, nuo kurio kristų gilės ištisus metus. Tada tik valgyk, džiaukis ir norėk, o žemės knisinėti tikriausiai užtektų.
Ji baigė pasikalbėjimą šiais reikšmingais žodžiais:
— Jei būtų mano valia, pasaulis būtų kitoks!
Manau, eisiu ir paklausiu vabalėlį, ką jis galvoja apie šių dienų pasaulį. Beeidamas keliu, pamatau mėšlo krūvelę, o joje — gražus juodas, blizgančiais sparnais vabalas.
— Na, sveikas, juodvabali, — sakau, — jau seniai tavęs nemačiau. Pirmiau būdavo taip lengva tave sutikti, o dabar retas esi svečias. Kur gyveni, kaip einasi? Beje, norėjau tave paklausti, kaip tau atrodo šių dienų pasaulis?
— Kaip atrodo šių dienų pasaulis? — purptelėjo vabalėlis, pakėlęs savo stiprius sparnus. — Blogai! Dabar, kai žmonės pradėjo dirbti laukus mašinomis, labai mažai gyvulių teliko. Dėl to ir mėšlo labai mažai. Kad tu žinotum, kiek reikia vargo, kol susirandi kokią krūvelę! Anksčiau visiems buvo gera gyventi pasaulyje, o dabar vieni vargai, tai tikra ašarų pakalnė, ką ir bekalbėti. Jei nuo manęs priklausytų, pasaulis būtų visiškai kitoks — tai būtų didelė mėšlo krūva.
Šiais žodžiais vabalėlis baigė dabartinio pasaulio kritiką.
Dabar ir man paaiškėjo, kodėl visi pasauliu nepatenkinti. Mat, mūsų yra daug, o pasaulis vienas. Visi turime jame išsitekti ir gyventi. Manau, kad ir Tu, mielas skaitytojau, supratai, jog Tavo kuriamame pasaulyje vietos būtų tik Tau vienam.
Kartais mes pateikiame daug kvailų reikalavimų Kūrėjui ir norime Jį palenkti maldomis, prašymais ir net grasinimais. Gerai, kad Jis ne visuomet į tai kreipia dėmesį.
• Viena moteris Niujorke, grįždama autobusu po darbo, pastebėjo, kad įlipo senutė su nešuliais, sunkiau alsuodama. Atsistojusi užleido vietą senesniajai. Ši labai dėkodama įkišo į geradarės kišenę banknotą, nors ta nenorėjo imti. Išlipusi iš autobuso pastebėjo, kad senutė iš dėkingumo jai buvo įglaudusi net 100 dol.
• Andrei Gromyko, Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministeris, būdamas Romoje, aplankė popiežių Paulių VI ir valandą laiko kalbėjosi apie Bažnyčios padėtį, taikos problemas, ypač apie Artimuosius Rytus ir apie Europos Saugumo konferenciją.