Eglė Juodvalkytė
CIKLAS “SŪPUOKLĖ”
I
Sėdėdama sūpuoklėje regiu namus:
prie tavo kojų trinasi
smulki ....
sulysusi katė
šiurkščia ranka
jos galvą glostai
glostai...
Sėdėdama sūpuoklėje matau namus:
smulki
sulysusi katė
aštriais bejėgiais nagais
drasko tavo ranką
atsiremiu į sūpuoklės medinę atramą
ir šypsaus...
II
Blykstelėjo saulė
nieko nesakiau
nieko nesakiau
tik supdamasi saulės spinduly
krapščiau atsikerojusias
tamsias
žalių dažų lupenas
kurios
siaurėjančia spirale
leidosi
mažan kauburėlin.
III
skirsimės
tavo rankos šąla
bet tu skubėdama
paskutini kartą blizgini
sūpuoklės surūdijusią grandinę
nežiūri į mane ir nesakai:
skirsimės
O aš tave seku
verkdama
galvodama apie ašaras,
rūdis, grandinę:
(kokiais karčiais simboliais
gyvenimas maitina mus)
skirsimės
ilgainiui
įmerkiu pirštus
į tą sūru vandeni
ir juokiuos
Vladas Šlaitas
AUKSINIS BURBULAS
Ruduo.
Kiekvienas skersgatvis paženklintas
geltonu antspaudu.
Virš miesto
geltono aukso blizgesys.
Tai saulė.
Ir tykiai krenta rudenio pasaulyje
pirmieji buvusiu svajonių lapai.
O man ruduo
yra auksinis burbulas.
Ir gal ne burbulas.
Gal tiktai lengvas taktas.
Ir tykiai krenta rudenio pasaulyje
pirmieji buvusiu svajonių lapai.