J.VENCKUS, S.J.
Paul Claudel yra vienas didžiausių XX amžiaus rašytojų. Be to, jis buvo žymus diplomatas. Jo diplomatinė tarnyba buvo ilga — svetur praleido daugiau kaip 40 metų. Turėdamas aukštas pareigas, jis savaime buvo priverstas būti ir tam tikroje moralinėje aukštumoje. To negalima pasakyti apie kitus jo amžiaus poetus, kuriems dažnai tinka Maironio žodžiai: "Jaunos dienos neprotingos, paklydimais gan turtingos". Gal prie jo gyvenimo rimtumo prisidėjo ir tai, kad gyveno įvairiuose užsienio kraštuose. Savame krašte gyvendami, kartais ir dideli žmonės sumenkėja.
Paul Claudel
Claudel pradėjo savo diplomatinę tarnybą 1893 m. — buvo paskirtas konsulu į Niujorką. Ateinančiais metais buvo paskirtas konsulu į Bostoną. Taip jis keliavo iš vieno miesto į kitą, iš vienos šalies sostinės į kitą. Kinijoje išbuvo 14 metų. Ten jis parašė savo garsų veikalą "Connaissanca de l'Est" (1900 m.). Dar jis yra buvęs konsulu Prahoje, Hamburge, Romoje, Kopenhagoje, Brazilijoje. 1922 m. jau tampa Prancūzijos pasiuntiniu Japonijoje, po to Vašingtone ir Briuselyje, kur išbuvo iki 1935 m. Taip ilgai išbuvęs diplomatinėje tarnyboje, pagaliau iš jos pasitraukia, kad galėtų daugiau atsidėti literatūrai.
JAUNYSTĖ
Paul Claudel gimė 1868 m. Prancūzijos šiaurės rytuose. Ta sritis vadinama Champagne, tai vynuogių kraštas, kur gaminami geriausi vynai ir šampanas. Tėvas buvo paprastas valdininkas. Poviliukas ramiai augo tarp vynuogynų, kalnų ir slėnių. Jis mėgdavęs laipioti po medžius ir džiaugtis tolimais kalnų ir slėnių vaizdais. Būdamas 13 m. amžiaus, pergyveno labai liūdną įvykį, kurio neužmiršo per visą gyvenimą. Jo senelis sirgo vėžiu ir be galo daug kentėjo. Vaikas vis galvojo, kaip būtų galima jam padėti. Tėvai buvo katalikai, bet beveik nepraktikavo, tik per Kalėdas ir Velykas nueidavo į bažnyčią.
1881 m. tėvai persikėlė gyventi į Paryžių. Sūnų siuntė mokytis į garsią jėzuitų kolegiją Louis-le-Grand. Berniukas nepaprastai gerai mokėsi. Baigė kolegiją su pirmos rūšies pažymėjimu. Baigimo iškilmėse pasakė kalbą, kuri visus sužavėjo. Net tas garsusis Renanas susižavėjęs priėjo ir jaunuolį pabučiavo į kaktą. Baigęs kolegiją, studijavo teisę. Pabaigęs universitetą, įstojo į politinių mokslų specialią mokyklą, kuri ruošė diplomatus Užsienio reikalų ministerijos tarnybai.
KULTŪRINĖ IR RELIGINĖ APLINKA
XIX šimtmetis — tai pozityvizmo periodas. Šiuo metu gyveno pozityvizmo tėvas Auguste Comte (1798-1875). Jo žymiausias veikalas "Cours de philosophie positive" buvo visų skaitomas. Jis aiškina, kad žmonių kultūrinis vystymasis eina trimis laipsniais. Pirmasis laipsnis — tai teologiškos jėgos su dievišku apreiškimu ir sakramentais. Antrasis laipsnis — grynai gamtos jėgos, surastos bandymais ir tyrinėjimais. Trečiasis laipsnis — sociologinės jėgos, pačių žmonių socialinė santvarka. 1852 m. jis parašė Pozityvizmo katekizmą. Kitas tų laikų filosofas buvo Hipolitas Taine (1828-1893). Tai buvo nepaprastai talentingas žmogus. Jis mokė, kad žmogus yra paveldėjimo ir aplinkos vaikas. Paveldėjimas ir aplinka viską nulemia — ir žmogaus didybę, ir niekšybę. Istorija žmogui yra lyg kokia religija, jis turi iš istorijos, iš praeities mokytis gyventi.
Prancūzų visuomenė tada buvo daugiausia palinkusi į pozityvizmą, kurį Claudel vadino kvailu. Tai buvo tam tikras materialistinės minties kalėjimas, kuris visus laikė kaliniais. Tų filosofų mokslas buvo nekrikščioniškas, nors jame buvo ir gražių dalykų, kurie žmones patraukdavo.
Kitas žymus tų laikų filosofas ir istorikas buvo Ernest Renan. Jis ruošėsi būti kunigu, bet paskui tapo didelis krikščionybės priešas, kuris įvedė Šv. Rašto "numitinimą". Aišku, Šv. Rašte yra daug mitų ir simbolių, bet reikia mokėti juos moksliškai išaiškinti ir nesakyti, kad visas Šv. Raštas yra tik mitų rinkinys. Daugiausia jis pakenkė krikščionybei savo veikalu "Kristaus gyvenimas". Vietoj religijos jo vienintelis tikėjimo objektas buvo mokslas. Jis sakė, kad tik mokslas išspręs visas žmogaus problemas ir išstums iš jo gyvenimo religiją.
Tačiau tuo metu netrūko ir puikių katalikų rašytoojų. Pirmiausia reikia paminėti Paul Bourget (1852-1935). Jis buvo gydytojas. Pradžioje netikėjo, bet paskui atsivertė ir parašė daug krikščionybės idėjomis persunktų veikalų. Didžiausias jo veikalas — "Le Disciple" (Mokinys), parašytas 1889 m. Tas mokinys tiek blogų dalykų išmoko iš savo profesoriaus, kad sugriovė visą savo gyvenimą ir pagaliau nusižudė. Paul Bourget visuomet sakė, kad jaunimas dėl to nutolsta nuo religijos, kad vyresnieji duoda blogą pavyzdį.
Kitas Paul Claudel bendraamžis buvo žinomas prancūzų rašytojas Fr. Mauriac (1885-1970). Jis labai peikia katalikų atšalimą nuo tikėjimo, kas yra didelė skriauda Katalikų Bažnyčiai. Mauriac už savo veikalus buvo atitinkamai pagerbtas: 1935 m. buvo priimtas į Prancūzų Akademiją, o 1952 m. gavo Nobelio premiją.
PAUL CLAUDEL—PAMALDUS KATALIKAS
Kai Paul Claudel buvo 12 m. berniukas, tėvai jį privedė Pirmosios Komunijos, bet po to religijos visai nepraktikavo, net buvo nuo jos labai nutolęs. Savo atsivertimą jis laiko stebuklingu. 1886 m. Kalėdų naktį jis ėjo Paryžiaus gatve pro garsiąją Notre Dame katedrą. Išgirdęs ten kalėdinę muziką, įėjo pasiklausyti. Įėjo ir pasirėmė prie sienos. Ir staiga įvyksta kažkoks netikėtas pasikeitimas. Jis pats sako: "Vienu akimirksniu mano širdis buvo paliesta ir įtikėjau". Tuoj jis susirado Šv. Raštą ir pradėjo skaityti. Įsigijo ir Kristaus sekimo knygutę. Paskui šias knygas jis visą savo gyvenimą skaitė. Galutinė tikėjimo pergalė įvyko toje pat katedroje 1890 m. Čia jis priėmė antrą kartą savo gyvenime Šv. Komuniją. Nuo to laiko pasidarė labai ramus ir visų buvo vadinamas "pamaldžiu kataliku".
PAUL CLAUDEL — POETAS IR DRAMATURGAS
Tapęs praktikuojančiu kataliku, jis tapo ir žymiu katalikų rašytoju. Jis norėjo, kad visi žmonės būtų uolūs ir geri katalikai. Tam tikslui jis panaudojo visus savo raštus. Jis skleidė Evangeliją tarp žmonių. Būdamas toks puikus rašytojas, jis, be abejo, turėjo didelės įtakos ne tik katalikams, bet visiems žmonėms. Dirbdamas diplomatinėje tarnyboje ir važinėdamas po įvairius pasaulio kraštus, labai gerai suprato žmonijos reikalus ir visas dvasines problemas. Visa tai autoriui davė daug medžiagos ir įkvėpimo. Savo raštuose jis nagrinėja žmogaus santykius su Dievu. Be Dievo žmogui nėra gyvenimo. Kai žmogus nusigręžia nuo Dievo, jo gyvenimas nustoja prasmės, jis patenka į aistrų pinkles.
1906 m. jis vedė Reine Saint-Marie Perrin, su kuria susilaukė penkių vaikų. Prieš vedybas jis buvo įsimylėjęs kitą gražią moterį, bet patyrė, kad ji jau buvo ištekėjusi. Čia jis atsidūrė tarp dviejų meilių: Dievo ir moters. Jis suprato, kad šių dviejų meilių negali suderinti, tad po ilgos kovos apsisprendė nutraukti draugystę su ta moteria. Šaltas protas nugalėjo karštą širdį. Panaši kova tarp dviejų meilių dažnai pasikartoja ir jo raštuose.
Didelės įtakos jam turėjo poetas Arthur Rimbaud (1854-1891), kiuris savo privačiu gyvenimu buvo tikras valkata, bet vėliau, sesers įkalbėtas, tapo uoliu kataliku. Jis buvo genialus poetas. Paul Claudel jį laikė vargšu žmogeliu, bet dideliu poetu. Jis parašė "Une Saison en Enfer" (Vienas sezonas pragare). Tai buvo jo paties autobiografija. Savo poezijoje jis atsisakė senojo rimo ir įvedė naują. Čia ir Claudel juo pasekė, ir jo eilės yra panašios į psalmes savo kadencija ir savotišku rimu.
Claudel labai daug rašė, čia neminėsime visų jo raštų, tik priminsime, kad jo stilius yra labai gražus, kalba sklandi. Jo raštus patartina skaityti originalia prancūzų kalba.
Jau minėjome, kad Paul Claudel buvo labai pamaldus, ypač jis garbino Mariją, kuri jam buvo šventumo ir grožio idealas. Jis sakydavo, kad kiekviena moteris turi blogio pradų, bet ji gali taip pat būti didžiausio pasiaukojimo ir šventumo šaltinis. Kiekviena moteris gali būti toji Dantės Beatričė, vedanti žmogų į dangų. Jis buvo kūdikiškai paklusnus Bažnyčiai, ją visuomet vadino motina. Kaip Jacques Maritain, taip ir jis Bažnyčioje mokėjo skirti dieviškąją dalį nuo žmogiškosios. Bažnyčia yra Kristaus įsteigta ne tik šventiesiems, bet ir nusidėjėliams, ji yra ne tik šventųjų, bet ir nusidėjėlių motina.
Paul Claudel daug pasidarbavo Bažnyčiai ir valstybei, todėl, jam mirus, dėkingumą bei pagarbą pareiškė ir Bažnyčia, ir valstybė. Ir prieš mirtį jau jis susilaukė pagarbos, kai 1946 m. buvo priimtas į Prancūzų Akademiją. Mirė 1955 m. Ir po mirties jis apaštalauja savo veikalais, nes jo dramų personažai daugiausia yra pavyzdingi katalikybės gynėjai ir skleidėjai.