Nijolė Jankutė
NEFRETETĖ
Ten, kur tavo protėvius garbino,
Žyniai rašė ieroglifus.
Dabar tavo vardas prozaiškas,
Ir kasdienis tavo murkimas —
Viskas gerai,
Šitie namai
Sklidini šilumos...
Bet kai vakaras atveria
Tamsos sarkofagą, tu —
Nefretetė,
Paslaptinga ir svetima,
Kaip ženklas, kuriuo tave pažymėjo,
Vieni, kad žavėtųsi tavo karališku gymiu,
O kiti — neapkęstų.
Zenta Tenisonaitė
PŪSK, VĖJAU
Pūsk, vėjau, pūsk... Ir, kvapą nešdamas
iš tolimųjų tėviškės laukų,
atpūsk eglynu, kvepiančių pušų
ir žydinčiu šilynų
paslaptingą aromatą.
Atpūsk nors kvapą ežerų,
durpynų, samanų ir ajerų.
Karčiai saldus tas kvapas man...
Atsimenu — kaip žalia sunka sunkėsi,
kada lazdynu riešutai dar neprinokę...
Ir mes maži vaikai taip džiaugėmės,
atradę pirmą baravyką tėviškės miške.
Atpūski, vėjau, man
iš tolimųjų šiaurės sutemų
tiktai dvelkimą gaivalingai gaivų...
Kai vėl pavasari jauna žolė žaliuos.
Purienos gels, žibuoklės mėlynuos.
Ir baltos svaigstančios alyvos pražydės
daržely po langais.
Kai vėl pakvimpa aitrus ievų kvapas..
Atpūski, vėjau, man nors aromatą.