HENNESSY
Paskutinių poros metų laikotarpiu turėjome eilę filmų apie politinius nužudymus: Prancūzijos vadovo (The Day of the Jackal), JAV-bių (Executive Action), Rusijos (Russian Roulette). Hennessy įsirikiuoja į tą eilę: čia filmo centrinis personažas Hennessy ryžtasi išsprogdinti britų parlamentą jo posėdžių atidarymo metu, taigi — išsprogdinti Westminster Abbey su karaliene ir su Canterbury arkivyskupu.
Čia užsimezga didžioji intriga. Jis išvyksta į Londoną ir sustoja pas savo pažįstamą našlę, su kurios vyru draugavosi. Našlė (Lee Remick) jam teikia prieglaudą, dar nežinodama jo tikslų. Slaptoji airių armija IRA sužino, kad Hennessy nori susprogdinti parlamentą su karaliene. Jie jaučia, kad tai labai pakenktų jų prestižui pasaulio opinijoje ir nutaria žūt būt ji sustabdyti. Britų policija taip pat suseka jo tikslus. Scotland Yardo seklys (Richard Howard) parodo daug sumanumo, begaudydamas Hennessy, kuris žūsta, kulkai išsprogdinus dinamito gabalus, kuriais jis buvo apsijuosęs.
Filme stambus tikrovės įnašas — parlamento atidarymo iškilmių su karalienės kalba nufilmavimas, pažymint, kad karalienė šio filmo susukime nedalyvauja, tik tikrovės filmo gabalas čia panaudojamas. Amerikiečiai kritikai šį filmą sutinka be entuziazmo, nes jame plačiau neatskleidžiama psichologinių užkulisių, gilesnių vidinių pergyvenimų. Bet vis dėlto parinkti patyrę britu aktoriai, išlaikomas tam tikras palankus neutralumas abiem pusėm: ir IRA, ir britams; parodomos šiurpios airių ir britų karių susidūrimo kautynės. Filmas pasidaro nenuobodus, intriguojantis, žiūrovui išryškinąs Šiaurinės Airijos įvykius. Vaizduoja politinius įvykius, bet be politinio šališkumo ir aistringumo. Pinami intriguojantieji nuotykiai, kaip parlamento nario pagrobimas, nusigrimavimas juo, ir patekimas į parlamento atidarymo posėdi. Filmą Amerikoje globoja American International. Režisierius — Don Sharp, scenarijus John Gay, panaudojant Richard Johnson veikalą. Žiūrovas nesijaučia sugaišęs laiką šį filmą stebėdamas.
THE MAN IN THE GLASS BOOTH
Filmas iš serijos, kur scenos dramos yra perkeliamos į filmo ekranus. Šis filmas susuktas pagal to paties vardo dramą, parašytą Robert Shaw ir 1968 m. statytą Broadway’juje, o 1970 m. Goodmano teatre Čikagoje. Tačiau dramos autorius Shaw neleido prie šio filmo jungti savo vardo, nes Edw. Anhalt scenarijus neatitiko jo minties, kai Anhaltas stiprokai pašalino dvilypumą centrinio filmo charakterio Arthur Goldman personaže. Šį asmenį čia vaidina stiprus aktorius Maximilian Schell. Pagal Shaw taip ir turėtų palikti neaišku, ar jis žydas Goldman, ar nacių pulk. Adolf Dorff. Ir filme šis klausimas nėra visiškai ryškus, bet vis dėlto daugiau duomenų jį laikyti žydu, pergyvenusiu sunkias dienas koncentracijos stovykloje, dabar psichiškai susimaišiusiu, regint tai savo nužudytą nacių lagery tėvą, tai nacių pareigūną, besijaučiančiu ir save patį nacių pulkininku.
Goldmanas gyvena turtingai Niujorke. Aikštėn iškelti du milijonai dolerių, esančių jo nuosavybėje. Kapitalas jam nė kiek nerūpi, jis palieka pinigus aikštėj be globos. Filmo tėkmėje stipriai atsiskleidžia kietas likimas nacių žudomų žydų, kurių buvo juk išnaikinta apie šešis milijonus, kartu su kai kuriais kitais. Primenamas visa to baisumas, kartu diskutuojant mirties stovyklas, Hitlerio kultą, sionizmą, krikščionių bažnyčios kaltę, užgriebiamas ir Vatikanas. Išsprunka vienas kitas vulgaresnis žodis, bet pornografijos nėra. Beveik visą filmą ant savo pečių išneša tas Goldman — Schell. Iš antrinių personažų — gana blankus dr. Alvarez (L. Cimino), teisėjas (Adler). Skamba intriguojančiai, kai filme ryškiai suminimas Lietuvos vardas, prisipažįstant Goldmano sekretoriui
Charlie Cohn (Lawrence Pressman), kad jis yra Lietuvos žydas. Apskritai, antriniai aktoriai kuo nors ypatingu nepasižymi.
Dramatiškos įtampos yra to Goldmano — pulk. Dorffo teismas. Izraelyje, kai jį pagrobia ir ten nugabena Izraelio agentai. Apskritai — filmas yra aukštesnio lygio už eilinius pramoginius. Žiūrovui duoda progos pagalvoti apie nacių brutalumą, naikinant žyrus, ir pamąstyti, kodėl Hollywoodas vis ryškina jau seniai sužlugusių nacių žiaurumus, užmiršdamas iškelti dabarties komunizmo gyvulišką brutalumą.
THE WIND AND THE LION
United Artists filmas, turintis istorinį pagrindą: Maroke 1904 m. vienos vietinių berberų grupės vadas Raisuli, kurį su atitinkamu orumu vaizduoja Sean Connery, pagrobia našlę Pedecaris, JAV pilietę. Eden Pedecaris (ją ryžtingai vaidina Candice Bergen) tos gaujos išgabenama su sūnumi ir dukterimi. Raisuli už jos paleidimą reikalauja iš amerikiečių tiek aukso ir ginklų, kad galėtų išlaisvinti kraštą iš vokiečių ir prancūzų, kurie dominuoja tos šalies sultoną. Tuo būdu filmas susidaro dvilypis. Iš vienos pusės tos Raisuli gaujos klajojimai, grumtynės po tyrus, iš kitos pusės — gyvenimas tuolaikinio prezidento Teodoro Roosevelto, kuris čia vaizduojamas kiek karikatūriškai, beskęstąs smulkmenose, bet ryžtingai pareikalaująs: “Arba gyvos Pederacis galvos, arba negyvo Raisulio”. Roosevelto vaidmeny filme Bian Keith iš dalies atitinka tą prezidentą kaip išvaizda, taip ir vaidyba. Berberų vadas Raisuli save vadina liūtu, Rooseveltą vadina vėju; iš čia ir filmo pavadinimas.
Filme netrūksta šaudymųsi, raitelių gainiojimųsi po dykumas, gausu politinių intrigų. Pastatymas svyruoja tarp tikrovės ir pasakos. Gali patikt nuotykių mėgėjams, bet psichologinės tikrovės ieškantiems filmas bus nuobodokas. Moroko scenos buvo filmuotos Ispanijoje. Rooseveltas pasiunčia marinus, kurie pagrobtąją moterį ir išvaduoja.
Lietuviams bus įdomu, kad filmo scenarijų parašė ir jį režisavo Jonas Milius. Gaila, daugiau nieko apie ji nežinome, bet iš pavardės — lietuvis. Amerikiečių laikraščiai pažymi, kad tai dar jaunas žmogus, filmuose mėgstąs akciją, kurios ir šiame filme daugiau negu dialogų. Milius yra parašęs ir prisidėjęs prie pastatymo eilės kitų filmų, kaip “Jeremiah Johnson”, “The Life and Times of Judge Bean”, “Evel Knievel” ir “Magnum Force”.
Filmas suaugusiems. Vaikams netiktų dėl pasitaikančių žiauresnių scenų. Pvz. rodomas nupiautas liežuvis pasiuntinio, kuris atnešė blogas žinias.
THE SILENT STRAINGER
Pasakiškų nuotykių pynė, kur filmo herojus (T. Anthony) gelbsti mirtinai sužeistą japoną, kuris jam duoda savotišką rytietišką vekselį, su kuriuo Japonijoje jis gali gauti didelę pinigų sumą. Filmo herojus vyksta į Japoniją. Ten jis, žinoma, susiduria su daugybe pavojų. Grumiasi, kaunasi, šaudosi, nuveikdamas būrius japonų, pats pakliūdamas jų nelaisvėn ir vėl išsilaisvindamas, prarasdamas tą “vekselį” ir vėl atgaudamas. Jis mažai kalba, bet daug veikia, užtat jis tampa “tylus svetimasis” Japonijoje. Sužeistas, išmurkdytas po upes ir purvus, vis dėlto išeina laimėtoju.
Vaikams, mėgstantiems pasakiškus nuotykius, filmas gali būti ir įdomus. Suaugusiam — tuščias ir lėkštas. Gerai bent, kad nėra blevyzgų ir palaidumų.
SINGING IN THE RAIN
Švarus be vulgarumų filmas su Gene Kelly, Debbie Reynolds, Donald O’Connor, Jean Hagen. Režisūra G. Kelly ir St. Donen.
Filmas iš to meto, kai baigėsi tyliųjų filmų laikotarpis ir prasidėjo garsiniai filmai. Tyliųjų filmų žvaigždė pasirodo neįstengia naujos rūšies filmuose nei dainuoti, nei kalbėti, bet ji reikalinga reklaminiam filmo pasisekimui. Nusprendžiama, net jai nežinant, jos balso į filmą neįrašyti, o įvesti garsą kitos, kuri kalbės ir dainuos už kulisų, kai filmuojamoji žvaigždė tik žiobčios. Tačiau ta žvaigždė ambicinga. Ji patvarko, kad būtų garsinamas jos įkalbėtas ir įdainuotas filmas. Elgiasi arogantiškai filmų direktoriaus kambaryje.
Vadovybė, pasiryžusį palaužti jos kaprizus, nutaria duoti gerą pamoką: paleidžia ją į sceną neva dainuoti, bet jos balso neleidžia per garsintuvą, o perduoda kitos — už uždangos. Tik, tai žvaigždei įsismaginus, atkelia uždangą, ir visi pamato, kas iš tikrųjų dainuoja. . .
Filme yra humoro, smagių baletų, gerų dainų, kaip “Make them laugh”. (O’Connor), “My Lucky Star”, “Good Morning”. Filmas gyvas, nenuobodus.
SMILE
Filmo pagrinde — mergaičių grožio konkursas, su jų talentų varžybomis. Filmas gyvas nuolat besikeičiančių vaizdų mozaika. Tai Michael Ritchie režisuota ir pastatyta ekrano komedija, vaizduojanti metinį grožio konkursą Santa Rosa, Calif. Filmas buvo demonstruotas Niujorko filmų festivalyje. Bando išryškinti optimizmą ir tokio pramoginio džiaugsmo ieškojimą.
Filmas apima keturių dienų laikotarpį, atliekant grožio konkurso varžybas, dalyvaujant keliolikmetėms. Vyriausią varžybų teisėją vaizduoja Bruce Dern. Šis filmo personažas palaipsniui suvokia, kad jo visas ligšiolinis pasaulis griūva: jo sūnus areštuojamas už slaptą bepersirengiančių mergaičių nuotraukų ėmimą, jo geriausias draugas tampa alkoholiku ir nušauna žmoną, kurios visas gyvenimas skirtas toms grožio varžyboms, o jo fraternalinė organizacija ima ardyti tas varžybas. Jis ima pajusti, kad jo gyvenimo filosofija tuščia, kaip ir tas pats varžybų vyksmas. Nors filme vengiama pornografijos, bet nekuklumo yra gana apsčiai. Filmas gal nieko labai nepapiktins, bet filmų vertintojai jį laiko moraliai turinčiu priekaištų visokio amžiaus žiūrovams.
REPORT TO THE COMMISSIONER
Labiausiai perkamų knygų sąrašan patekęs to paties pavadinimo James Mills romanas čia paverčiamas filmu, užtrunkančiu 112 minučių. Jį režisavo Milton Katselas. Tai pavaizdavimas Niujorko policijos departamento investigacijos, tiriant, kaip ir kodėl naujai priimtas policininkas nužudė policijos žvalgyboje tarnaujančią moterį. Skriptą filmui paruošę Abby Mann ir Ernest Tidyman. Filmas tikrai intriguojantis, ir žiūrovas jį seka su dėmesiu. Ypač dėmesį patraukia pagrindiniai charakteriai: naujokas detektyvas Bo Lockley (Michael Moriarty), policijos žvalgybos narė Patty Butler (Susan Blakely) ir patyręs policijos tarnautojas Crunch Blackstone (Yaphet Kotto).
Intriga sustiprėja, kai policijos žvalgė nueina tariamai gyventi su narkotikų skleidėju, kuris vėliau ją užpuola, norėdamas išnaudoti. Tuo momentu juos suradęs naujasis detektyvas stengiasi ją ginti ir, bešaudamas užpuolėją, nukauna žvalgę. Prasideda įtemptas užpuolėjo gaudymas. Intriguojantis jų abiejų keistas susibėgimas keltuve, kur jie, atkišę į vienas kitą revolverius, didelėj įtampoj ieško kokios išeities. Baigiasi užpuolėjo pralaimėjimu. Tačiau filmas išryškina ir policijos tarnautojų savimeilę, beieškant, svarbiausia, savo laimėjimų karjeroje. Filmas suaugusiems.
Juozas Prunskis
