GYVENTI SU MEILE (VIVRE D’AMOUR)
I
Aną meilės vakarą Jėzus kalbėjo
Aiškiai ir tiesiai: Kas klausys visada
Mano žodžių, kuriuos žemėj girdėjo,
Mano Tėvas ir aš aplankysim mes tą,
Ir, lyg į puošnų rūmą įžengę,
Širdy jo paliksime mes nuolatos,
Atnešę ramybę jam brangią,
Pilną Meilės šventos.
II
Gyventi su meile — girdėti žavingai
Aidinti amžiną Žodį danguj!
Tu, Jėzau, žinai, kaip myliu širdingai
Tave, kaip meilės dvasios ugnim degu.
Tavo meile prie Tėvo aš priartėsiu,
Jį mano jautrioji širdis laimės,
Ir palikt, o Trejybe, tu jau negalėsi
Mano Meilės gelmės.
III
Gyventi su meile — sudiev tarti baimei,
Ir ydom, ir kaltėm iš vakar dienos,
Ir nuodėmei, šiurpiajai sielos nelaimei,
Kuri sugruzdės nuo dangaus liepsnos.
O liepsna šventoji, meilingai pakilus,
Nuo židinio to nesitrauks niekados.
Mano siela, vien Jėzų pamilus,
Šventą Meilę giedos.
IV
Gyventi su meile — o, kokį brangų lobį
Nešioti silpnoj ir trapioj širdy!
Bet jei klystu, tu, Jėzau, mane globi,
Jei tolstu nuo dangaus, į jį vedi!
Ir nors suklupti kas valandą tenka,
Tu vėl pakelti ateini pas mane
Ir paguodi, paduodamas man ranką,
Meile dar brangesne.
V
Gyventi su meile — pridengti Tau veidą
Nuo įžeidimų, melstis už kaltus!
O, Meilės Dieve, lai tie, kam ątleidal,
Tavo vardui amžiais dėkingi bus.
Ak, kaip skaudžiai širdin įsiskverbia
Jų pikti žodžiai, skubu juos pamint.
Šventas Veide, leisk gyvent Tavo garbei,
Ją su Meile apgint.
VI
Ir mirti su meile — o, saldi kankinyste.
Tu geriausia man būsi iš visų.
Cherubinai, nedelskit pragysti!
Jau netoli kelio galo esu.
Siųsk, Serafine, savo degančią strėlę,
Liūdną žemę palikti bus geriau.
Tikrove paversk, Jėzau, tą valandėlę —
Kad su Meile miriau!
Vertė A. TYRUOLIS
