(Pagal pamokslininką P. Andrė Brien. Sulietuvino Danutė Augienė)
Žmonės panūdo ieškoti laimės. Jau daugiau kaip šimtmetis jų aistra buvo kuo daugiau gaminti, telkti ir apsirūpinti daiktais. Gyvenimo tikslas tebuvo dirbti ir siekti ekonominės gerovės. Technikos progresas atrodė jiems svarbiausias gyvenimo laimikis. Gamyba dėl gamybos, nesukant sau galvos, kas iš to išeis, gėrybių gausa buvo sau pačiam tikslas.
Šių dienų žmonės nebeturi to aklo troškulio. Jie jau supranta, kad jų tikslas ne produkcija, bet pats gyvenimas. Jausmas, kuris nebuvo žinomas praėjusioms kartoms, kai gyvenimas buvo sunkesnis, ima ryškėti mūsų dienomis: kaip galima labiau džiaugtis buvimu šiandien, dabar. Laimės tema visur keliama ir yra aktuali.
Aišku, kai nėra pavojaus alkti ir badauti, kai aplink saugu ir ramu, gimsta troškulys gerinti savo gyvenimo būdą. Iškyla klausimai: kaip naudotis prieš mus surinktais vaisiais? Kaip išgauti iš milžiniškų ekonominių laimėjimų, pasiektų prieš mus gyvenusių ir sunkiai dirbusių, kuo daugiau lengvatų ir džiaugsmo?
Reikia pripažinti, kad gerovė žmogui atneša ir gero, ir blogo. Ji gyvenimą lengvina, bet kartu ir sunkina. Mechanizacija sutrumpina daiktų pagaminimą, bet įtempia žmogaus nervus, padaro jį priklausomą nuo mašinų ir atplėšia nuo ramaus, pastovaus šeimos gyvenimo. Tad visai suprantama, kad žmonėms, ypač jaunimui, gimsta noras apvaldyti techniką, kad ji tarnautų žmogui, kad žmogus nevirstų mašina. Sprendžiama, kaip pakeisti žmogaus įsipareigojimus, komercinius užmojus, spaudą ir gyvenimo bei susisiekimo būdą, kad jie netraiškytų žmogaus, bet jį sužmogintų ir palengvintų išgyventi tuos palyginti negausius jo gyvenimo metus.
Kaip visi šie klausimai atrodo, žiūrint krikščionio akimis? Krikščionybė daugiausia kalba apie dvasinę laimę. Ar krikščioniui reikia rūpintis savo kūnu, nervine sistema, oru, kuriuo kvėpuojame, vandeniu, kuriame maudomės, aplinka, kurioje gyvename? Apie tai nebuvo kalbama prieš 2000 metų. Ar tai gali būti aktualu šiandien?
Ir dar vienas klausimas! Reikalaujama mylėti savo artimą, jam padėti, jam tarnauti. Ar tai neveda žmogaus tolyn nuo jo laimės? Ar tai jo neapiplėšia? Nežlugdo? Kas gi pagaliau yra ta artimo meilė? Ar galima mylėti artimą, neskriaudžiant savęs, ar savęs meilė gali būti suderinama su artimo meile?
"Mylėsi savo artimą, kaip pats save — visa, ko tu nori, kad tau kitas darytų, turi daryti kitam. Štai įstatymas ir pranašai" (Mk 7, 12).
Ir jei tu nieko nenori sau, jei tu nieko nelauki iš kitų, ką tu gali gero padaryti kitiems? Bet ar įmanoma, kad mes nieko netrokštume? Ar savęs nemylime? Juk nesame angelai. Esame tvariniai, pilni užgaidų ir geismų. Mes svajojame apie tai, ko neturime, ir pavydime kitiems. Dažnai gėdijamės savo minčių ir norų, nes jie nėra krikščioniški. Mes juos slepiame nuo savęs ir kitų, jų nekontroliuodami. Neieškome priežasties, mes juos paneigiame, save apgaudinėjame, lyg jais negyventume. Mes daromės dvilypūs, padalinti, ko Kristus nepakentė ir netoleravo. Jis pažino žmogų ir jo dvasios pasaulį bei jo silpnybes. Jėzus gydė ligonius, guodė kenčiančius Palestinos kalnuose, penėjo išalkusius tyruose, parūpino vyno Kanos vestuvėse, dalinosi maistu Lozoriaus namuose. Jis pats buvo pavargęs, nuliūdęs ir vertino Jam rodomą dėmesį. Kristus pažįsta žmogų su jo silpnybėmis ir supranta, kad visa tai yra natūralu. Tikėkime, kad mūsų veržimasis į patogesnius namus, švaresnę aplinką ar poilsį nėra prieš Viešpaties norą.
Kas gilinasi į Evangeliją, jaučia, kad ieškojimas grožio, sveikas kūno vertinimas, tarpusavio santykiavimo pusiausvyra, žmonių suartėjimas, kelionės — visa tai nėra prieš Kristaus mokslą. Aišku, visur pasitaiko nukrypimų, peržengiama moralės bei religinių nuostatų riba, bet tai neturi mūsų išgąsdinti iki nevilties. Žmogus negali džiaugtis ir būti laimingas, būdamas vienas. Tegul kažkaip jis bus saugus, turtingas ir sotus visais atžvilgiais, bet jeigu jis negalės visa tuo su kitais dalintis, jis jausis vienišas ir skurdus.
Laimei reikia meilės ir draugystės. Visuose mumyse rūsi troškulys šilimos, švelnumo, dėmesio. Jei mes nemylim ar nesam kitų mylimi — skurstam. Kaip dažnai mes pavydime turtingiesiems, kurie apsupti žmonių ir, iš šalies žiūrint, daugelio mylimi. Bet jie dažniausiai yra visiškai vieniši, nes mylima tik jų pinigai, turtai, garbė, vardas, bet ne jie patys. Jie tai jaučia ir, nors slepia, viduje kenčia.
Mūsų dienomis yra daug nelaimingų vedusiųjų porų. Skyrybos — beveik kasdieninis įvykis. Ir kokios priežastys? Dažnai svarbiausia priežastis yra ta, kad tas, kurs tariasi mylįs, myli tik pats save. Jis ieško ne kito žmogaus, o tik savęs pratęsimo jame, savo planų, troškimų ir norų realizavimo. Jis laukia švelnumo, įvertinimo, nuostabos ir paklusnumo savo įgeidžiams. O kai ateina momentas, kada pajuntama, kad tas antrasis asmuo taip pat egzistuoja, kad tai žmogus su savo asmenybe, norais, nusistatymais, su savo pažiūromis į gyvenimą, tada reikia apsispręsti, ar gali mylėti ne vien save, bet ir kitą asmenį, tokį, koks jis yra, gyventi jam taip, kaip norėjai, kad jis tau gyventų.
Meilėje nėra visiško susijungimo. Visad lieka du individai, du pasauliai, dvi asmenybės, du nežinomieji. Čia vėl reikia atsiminti Kristaus pamokymą: "Mylėsi savo artimą, kaip pats save — darysi viską, ką norėtum, kad tau darytų". Tai nelengva. Tai net labai sunku, nes tikroji artimo meilė nėra ieškojimas pasitenkinimo ar naudos sau — tai ieškojimas džiaugsmo kitiems. Bet tai nereiškia savęs sunaikinimo. Nešdami džiaugsmą kitiems, mes patys juo prisipildome.
Apaštalas Jokūbas aprašo, kaip svarbu šį meilės darbą vykdyti. "Tas pamokymas yra gyvas jumyse, bet reikia, kad jūs jį vykdytumėte. Jeigu jūs tik klausysite, bet nevykdysite, jūs būsite kaip žmogus, kuris pažiūri į veidrodį ir nuėjęs nuo jo užmiršta, ką jis ten matė".
Šitame meilės įstatyme mes randame visa tai, kas mumyse yra gražiausia ir kas gyvenimo grumtynėse dažniausiai sudūžta: dosnumą, jėgą ir sugebėjimą duoti. Tai dovana, giliai pasislėpusi ir retai naudojama. Dovana, kuri taip dažnai minima žodžiais ir planais, bet nesusilaukia darbų. Mes žinome, ką turime daryti, bet nežengiame nė žingsnio, nepajudiname nė piršto. Pažiūrime į veidrodį ir nueiname.
Mylėti artimą nėra visad lengva. Pamoksle nuo Kalno Kristus mus egzaminuoja: ką darytum, gavęs į dešinį žandą, arba kai tavęs paprašytų paskutinio švarko, arba kai tau lieptų eiti šimtus mylių dėl kito reikalų, arba kai iš tavęs norėtų skolinti pinigų? Būna atsitikimų, kai susiduriame ne su artimu, bet su priešu. Kaip tada pasielgti? Šv. Povilas sako: "Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu" (Rom 12, 21), t.y. meile, nes tada, kai mylime žmogų labiau už save, atrandame laimę.
Kodėl taip yra? Kodėl mylėdami kitus mes pajuntame džiaugsmą ir širdies ramybę? Gal dėl to, kad tas visas mūsų darbas pakyla virš žmogiškosios ribos ir jungiasi su Dievu? Šv. Jonas savo laiške rašo: "Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė" (1 Jn 4, 7-8).
Mylėdami artimą, mes nesijaučiame vieniši, nes esame su Dievu, ir jėga gera daryti auga, nes Dievo ranka veda mus ir palaiko. Ir jei kartais galvojame, kad Dievas yra žiaurus ar tolimas, kai suabejojame Jo buvimu, tai atsitinka tada, kai nuteistame nuo meilės žmogui.
Šv. Jonas rašo: "Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei mylime vieni kitus. Dievas mumyse pasilieka, ir Jo meilė mumyse tobula tampa" (I Jn 4,12).