Dr. A. P.
Dviejų vienodų žmonių nėra ir negali būti. Net tų pačių tėvų vaikai daug kuo skiriasi: genetiškai jie paveldi abiejų tėvų savybes įvairiomis kombinacijomis, kurių, kaip žinoma, gali būti labai daug. Pagaliau ir dvyniai turi skirtumų. Mat, be genetinių variantų, individą paįvairina aplinka, kurioje jis auga. Todėl kiekvienas individas yra unikalus ir nepakeičiamas. Šio nepakeičiamo asmens originalumo ypač pasigendame, jo netekę.
Tačiau ir šitoje margoje žmonių įvairovėje individai grupuojami pagal kai kuriuos požymius, pavyzdžiui, tautybę, lytį, pažiūras, profesiją, charakterio bruožus, temperamentą, bendrus siekius ir t.t. Nemažai rašyta apie fiziologinius ir psichologinius lyčių skirtumus, apie žmonių amžiaus ypatumus. Gvildenamos asmenybės vystymosi ir atsiskleidimo problemos. Tačiau yra sritis, kuri, nors ir aktuali, spaudoje mažai arba beveik visiškai nenušviečiama. Tai individų skirstymas į introvertus ir ekstravertus.
Yra nuomonių, kad didžiausias skirtumas tarp žmonių — jų lyčių ypatumai taip pat labai daug priklauso nuo introvertiškumo ar ekstravertiškumo. Šie skirtumai ryškūs ne tik jaunystėje, bet ir paauglystėje. Mažiau jie pasireiškia vaikystės metais. Kaip dažnai vyrai nesupranta moterų, jaunuoliai — merginų ir atvirkščiai vien dėl to, kad jie yra priešingų lyčių. Bet dar dažniau ekstravertai nesupranta introvertų ir attvirkščiai, nes į šiuos skirtumus gyvenime mažiau gilinamasi, ir vienų tipų psichologiniai bruožai kitiems lieka ne visai aiškūs, net keisti ar niekintini.
Ekstravertui būdingesnės reakcijos į išorę ir nuo savęs, introvertui — į vidų ir į save. Tipiškas ekstravertas mėgsta kompanijas ir draugus, daug kalba, linkęs išsipasakoti ir nelaikyti paslapčių, mėgsta rizikuoti, juokauti, pokštauti, pasakoti įdomius įvykius ar anekdotus ir dažniausiai yra visuomet optimistiškai nusiteikęs. Jis impulsyvesnis, nes jo veiksmus ir elgesį daugiau lemia momentiniai įvykiai. Ekstravertams greičiau viskas nusibosta, nes jie trokšta pakeitimo ir įvairumo. Jiems sunkiau ilgesniam laikui prisiversti skaityti ar ką nors analizuoti, nes jie stokoja kantrybės ir nemėgsta vienatvės. Jie blogiau kontroliuoja savo emocijas, negu introvertai, ir todėl gali būti labai agresyvūs ir mažiau patikimi.
Tipiškas introvertas yra ramus, tylus, labiau užsidaręs, linkęs savianalizei ir gilesniems apmąstymams, mėgsta literatūrą, knygas, gilintis į savo specialybę. Linkęs planuoti iš anksto, yra gana atsargus ir rezervuotas, nemėgsta rodyti savo jausmų ir per daug neįsileidžia kitų į savo vidinį pasaulį.
Introvertai — kantrūs, gana patikimi, tačiau kiek pesimistiškai nusiteikę, daug mąstantys ir labiau vertinantys turinį, negu formą. Etines, kultūrines ir moralines normas jie taip pat labiau vertina, negu ekstravertai.
Tačiau klaidinga būtų manyti, kad visus žmones griežtai galima skirstyti į šiuos du tipus. Tipologija (mokslas apie įvairius žmonių tipus) moko, kad esama daug mišrių variantų. Todėl būtų pernelyg schematiška ir net nepraktiška, jei iš visų realių žmonių bandytume padaryti "teorines karikatūras". Vis dėlto supratimas apie introvertiškumą ir ekstravertiškumą labiau palengvina suprasti žmonių tarpusavio santykius ir jų kasdieninį gyvenimą.
Ypač ryškiai šių psichologinių tipų skirtumus atspindi mąstymas. Ekstravertai yra paviršutiniškesni ir subjektyvesni, nes mažiau, nors ir greičiau galvoja ir turi tendencija skubotai daryti išvadas. Introvertai daugiau analizuoja, svarsto, nelinkę skubėti, todėl jų išvados pagrįstesnės ir objektyvesnės. Introvertui mažiau svarbu, kokį įspūdį jis daro aplinkiniams, jį labiau domina, koks jis iš tikrųjų yra, todėl ir jo galimybės dvasiškai tobulėti didesnės. Ekstravertui forma ir išorinė danga visose gyvenimo srityse vaidina didesnį vaidmenį, todėl ir vidinių turtų kituose žmonėse jis pastebi mažiau, o ir pastebėjęs mažiau juos vertina.
Ekstravertiškumo ir intravertiškumo santykis begyvenant keičiasi. Nesunku pastebėti, kad kūdikiai ir maži vaikai visi yra ekstravertiški, tačiau jų introvertiškumo koeficientas didėja augant ir bręstant. Dėl tos priežasties neretai labai ekstravertiški jaunuoliai pagyvenusiems atrodo vėjavaikiai, nerimti, kone plevėsos ar chuliganai, nors tokie jie gali ir nebūti.
Pastebėta, kad šių skirtingų psichologinių tipų žmonės nevienodai linkę patologiniams elgesio ir emocijų sutrikimams. Ekstravertai paaugliai dažniau būna pikti, egocentriški, neklaužados, nedisciplinuoti, peštukai, linkę praleidinėti pamokas, meluoti, o kartais net vogti. Introvertiški — jautresni, labiau užsidarę, dažniau paskęsta svajonėse, yra mažiau pasitikintys savimi, nervingesni ir labiau linkę depresinėms reakcijoms. Tarp ekstravertiškų žmonių daugiau pasitaiko psichopatų ir nusikaltėlių. Tačiau introvertiški žmonės dažniau suserga neurozėmis.
Temperamento atžvilgiu introvertai dažniau turi melancholinių ir flegmatinių bruožų, o ekstravertai — choleriškų ir sangviniškų. Kadangi ekstravertai jaunuoliai greičiau orientuojasi ir yra judresni, neretai kai kurie introvertai jiems atrodo neapsukrūs, netikę, nevykėliai. Vėliau pasirodo, kad nemaža šių nevykėlių tampa vertingais, visų gerbiamais žmonėmis, gerais specialistais, o dalis tų ekstremistų, kurie anksčiau juos pajuokdavo, per daug pasitikėdami savimi, vėliau nusirisdavo į "alkoholizmo balą", atsidurdavo kaltinamųjų suole, o kiti tuščiai leisdavo laiką.
Tarp svetimo turto grobstytojų ir kitokiomis machinacijomis užsiimančių žmonių ekstravertų yra daugiau, negu introvertų, nes pirmieji mažiau vertina sąžinę bei vidinę discipliną ir, lyginant su introvertais, yra labiau linkę formaliai pripažinti moralės normas, negu jų laikytis. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad ekstravertiškumas yra visada tik neigiamas požymis ir kad jis fatališkai nulemia šias tendencijas. Yra daug puikių žmonių ir ekstravertų. Čia norėjome tik pabrėžti, kad šio psichologinio tipo žmonės labiau gali pasiduoti pagundoms ir todėl reikalingi akylesnės kontrolės, intensyvesnio auklėjimo.
Savo ruožtu ekstravertai gali pasirodyti esą paviršutiniški, "tuščiaviduriai" ir neturintys nieko gilesnio. Kai kurie introvertai aiškiai niekina ekstravertus, nepastebėdami, kad gyvenimas be jų labai nublanktų ir kažko stokotų. Juk ekstravertai dažniau suteikia jam linksmumo, gyvumo ir entuziazmo. Jie dažniau praskaidrina pilką kasdienybę. Dėl to kompanijose jie labai mėgstami ir vertinami. Ekstravertai labiau tinkami tokiuose darbuose ir situacijose, kur reikalinga greitesnė orientacija ir veikla.
Nors ir skirtingi šių tipų žmonės, bet galima puiki simbiozė tarp tų, kurie nesmerkia ir neniekina vienas kito savybių, nemėgina jų "rauti su šaknimis", o supranta jas kaip realų ir natūralų reiškinį, būdingą individui. Ir vienas, ir kitas savybes galima pakreipti teigiama šeimai ir visuomenei kryptimi. Vaikinas ir mergina, vyras ir žmona gali tuo papildyti vienas kitą ir harmonizuoti šis skirtingas savybes į visumą, kuri padės tvirtinti ir šeimos židinį, ir vienų su kitais sugyvenimą.