Aušra Augustinavičiūtė
Tarp vaikino ir merginos elgsenos, jausmų reiškimo būdų gana dideli skirtumai. Tiesa, kol kas joks psichologas negali tiksliai nustatyti, kurie iš šių skirtumų įgimti, kurie susidaro vaikams augant, dėl to, kad duktė savo elgesio stilių tarsi nusirašo nuo motinos ir kitų sutiktų moterų, o sūnus nuo tėvo ir pažįstamų vyrų.
Kas nesupranta, kad mūsų visuomenėje tarp to, kaip į pasaulį reaguoja jauna moteris ir jaunas vyras, yra gana aiškiai apibrėžti skirtumai, tas santykiuose su jais neišvengiamai daro klaidas. Laiškuose ir gyvenime dėl nelaimingos meilės daugiau skundžiasi ir daugiau tai pergyvena merginos. Matyt, jos dažniau klysta, dažniau priskiria vaikinams savo elgesio motyvus, savo galvojimo būdą, įsitikinusios, kad tai, kas malonu joms, turi būti malonu ir jiems, ir dėl to nukenčia.
Jausmai ne amžini, ypač tie karštieji, kuriuos gal ir visai be pagrindo vadina "tikrąja" meile. Po kurio laiko iš merginos širdies jie lygiai taip pat švariai išgaruoja, kaip ir iš vaikino. Nereikia klausti, kodėl jo jausmai dažniausiai greičiau praeina, nei jos, kodėl daugumas vaikinų greičiau pavargsta nuo draugystės?
Kodėl? Ar jūs nepastebėjote, kad merginos daugiau kalba? Psichologai tvirtina esą, moteriai lengviau kalbėti, lengviau reikšti mintis. Sako, kad ginče ji greičiau randa taiklius argumentus, kad ji geresnis psichologas, geresnis politikas. Gal ir taip, gal su kai kuriais iš šių teiginių galima ginčytis, tačiau pats faktas, kad moteris tikrai turi pranašumų kalboje, niekam nekelia abejonių. Deja, ir draugystėje, ir šeimyniniame gyvenime šis pranašumas daugiau kenkia, nei padeda.
Visų pirma vyrai bijo moterų šnekumo, jaučiasi bejėgiai prieš žodžių srautą. Nuginčyti moterį gali tik kita moteris, vyras nespėja paskui jos mintį eiti ir vien todėl jam dažnai ir be pagrindo atrodo, kad jai trūksta logikos arba kad šalia tikros vyriškos logikos egzistuoja dar ir moteriška. Vyrui baugu ir tada, kai kalba tuščia, ir tada, kai ji labai protinga, aplamai — visais atvejais, kai tik moteris kalba daugiau už jį.
Jei nuo merginos kalbų pavargstama draugaujant, kas bus susituokus? Du vyrai kalba apie tai, kas abiem įdomu, arba tyli. Moteris gali kalbėti ir neturėdama ką pasakyti, tiesiog norėdama žodžiais užpildyti kažkokią tuštumą. Kad pabėgtų nuo savojo aš, kad nematytų jo, negalvotų. Kartais tai paskutinių naujienų iš kaimynų gyvenimo perpasakojimas, kartais priekaištai, kartais skundai dėl nepavykusio gyvenimo. Suprantama, kaip susidarė šita savybė. Senais laikais veikla buvo vyrų monopolis. Jie ir dabar linkę veikti nekalbėdami. Padariau — ir viskas. Moterys, kurios kažkada neturėjo teisių savarankiškai veiklai, kurioms tebuvo palikta viena kūrybinė galimybė — tarpusavyje apšnekėti vyrų veiklą bei kaimynes, ir šiandien, pagal seną tradiciją, pirma ilgai, ilgai šneka, ką darys, o po to kartais nieko nedaro. Ypač tai liečia jų santykius su vyrais ir vaikais. Savo laiku šnekumas buvo reikalingas kaip atsarginis klapanas susitelkusiems jausmams išleisti, nes kai jie susitelkia, o veiklai laisvės nėra, tai kenkia psichinei sveikatai. Dabar laisvė veiklai atsirado, bet tas klapanas daugelį dar tebeveikia.
Vaikinas tikrai nieko nesuvokia, kai mergina jam sako: "Tu manęs nemyli..."
Jis nesupranta, kad merginai sunku, kad kažkas jo elgesyje ją skaudina. Juk jeigu jam pačiam būtų nemalonu dėl jos elgesio, jis tik pagalvotų, kad ji "kažkokia ne tokia" ir užmirštų kelią į tą pusę. O mergina — tik kalba ir nieko nedaro. Vadinasi, vaikino supratimu, nieko ir neįvyko. Ir kai po kokių metų ši pagaliau apsispręs nutraukti savitarpio santykius, įvykis jį nustebins savo netikėtumu. Kai ji primins: "Betgi aš tau prieš metus aiškinau", — jis nepameluos pasakęs: "O aš maniau, kad tu šiaip sau, nieko rimtai negalvodama šneki".
Priekaištais neįrodysi vyriškiui, kad jo elgesys nemalonus. Paveikti galima veikla, ne kalbomis. Jei negera draugystėje, nereikia priekaištauti, reikia tik šiek tiek pasitraukti, pavyzdžiui, rečiau susitikti. Tik po to vaikinas supras, kad kažkas ne taip. O jei nesupras ir nesusirūpins, vadinasi, jausmai išblėso, gal laikinai, gal visam laikui. Kaip ten bebūtų, jei ir gali kas nors padėti, tai tik merginos taktas, santūrumas, mokėjimas pasitraukti. Nuotolio padidinimas abiems duoda laiko apgalvoti, blaiviau įvertinti savo santykius.
Yra dar vienas įdomus momentas. Vyrų galvosena žymiai daiktiškesnė. Jie daugiau galvoja ir kalba apie daiktus, reiškinius, darbą, nei apie žmones. O jei bent kiek domisi žmonėmis, tai tik jų geromis savybėmis. Vienas puikus, nes gerai žaidžia krepšinį, kitas turi išminčiaus galvą, trečias — auksines rankas.
Merginoms vis kažkaip kitaip, vis atvirkščiai, ypač kalbant apie drauges: "Na, žaidžia tai ji nieko, bet kaip rengiasi! Baisu!" "Na, ir kas, kad gerai mokosi? Zubrila. Už tai šokti visai nemoka!"
Sunku įsivaizduoti, kaip jaučiasi vaikinas, kai jo išrinkta mylimoji su kažkokiu saldžiai piktu džiugesiu ištisas valandas suokia apie savo draugės blogas savybes. Apie tai, ką ši padarė ar pasakė vakar, prieš mėnesį ir dar tada, kai ėjo į pirmą klasę. Juk reikia šventojo, kad visa tai ištvertų.
Su merginų šnekumu tiesiogiai susijusios ir kai kurios kitos nemalonios pasekmės. Psichologai sako, kad jausmų, o tuo pačiu ir meilės dydis priklauso nuo norimos turėti apie tą asmenį informacijos ir turimos informacijos santykio. Atseit, kuo aš daugiau apie tą asmenį žinau, tuo mano jausmai ramesni, o jei žinau daugiau, nei noriu žinoti, teigiamas jausmas virsta neigiamu, meilė — bodėjimusi.
Kas apie ką anksčiau ir daugiau sužino? Vaikinas apie save kalba mažai, nes tai ir sunku, ir neįdomu. Jeigu jau kalba, tai apie ką nors, kas jam patinka. Vienam tai bus motociklas, kitam — šunų dresiravimas, trečiam istorija, politika, muzika. Nekalba apie save, savo jausmus. Retai ir mažai apie draugus, o juo labiau apie namiškius, savo santykius su jais. O mergina? Apie save, savo jausmus ir pergyvenimus. Apie drauges, jų silpnybes, konfliktus su namiškiais. Taigi, tik truputį padraugavus, jis apie ją žino daugiau, negu norėjo žinoti, ir jausmai atšąla. O mergina draugystės pabaigoje žino mažiau, negu pradžioje. Vaikinas visai nesąmoningai tik sužadino jos smalsumą. Jo santūrumas paveikė merginos jausmus, kaip benzinas ugnį.
Po to tragedija ir skundimasis: "Aš jį taip mylėjau... Kodėl jis mane pametė?" O ar jau tikrai taip labai mylėjo? Kai mylima iš tikrųjų, tai mokama mylėti, mylima ne egoistine meile, jaučiama, ko reikia mylimajam, ko ne. Tikrai mylimam ir brangiausiam stengiamasi neįgristi nei šnekomis, nei savo artumu. Įgrystama tik tiems — nepakankamai mylimiems.
O juk pačios merginos nemėgsta plepių, apie save pasakojančių, dėl kiekvienos smulkmenos emocijas reiškiančių vaikinų, vadina juos "skystais", "bobiškais".
Mergina mėgsta būti globojama, ypač kai vaikinas simpatingas, o jo globa taktiška. Tikras moteriškumas tai, tur būt, ir yra leidimas pasirinktam vyrui save globoti. Dėl tos pat priežasties nenatūralu ir patiems vaikinams nemalonu, kai juos globoja merginos. Vyrui tai primena laikus, kai buvo mažas ir nesavarankiškas, kai turėjo klausyti mamos. Jis bijo globojančių merginų. Jaučia ir neklysta, kad su jomis neteks savarankiškumo. Baimė trukdo mylėti. Panašiai yra ir su dovanomis. Merginos jas mėgsta. Saldainių dėžutę, gėlę ir bet kurį smulkų niekutį dažniausiai paima kaip nuoširdaus jausmo simbolį. Vyrai į dovanas teikiančią merginą linkę žiūrėti kaip į vyresnę seserį ar gerą tetą, tik ne kaip į mylimąją.