J. VENCKUS, S.J.
Yra žmonių, kurie savo asmeniniu gyvenimu ir savo raštais gali atnešti daug šviesos žmonijai. Toks buvo ir Hilaire Belloc. Atrodo, kad jis turėjo raktą į žmonių širdis savo linksmumu, optimizmu, draugiškumu, mokėjimu prieiti prie žmogaus, jį užkalbinti, pasiteirauti apie jo problemas. Kitas ypatingas jo gyvenimo bruožas — ieškoti stiprių asmeniškų pergyvenimų. Belloc sakydavo, kad jeigu žmogus neturi stiprių jausmų, aistrų, ypatingo susidomėjimo kuo nors, tai jis neturi rašyti, nes jo raštai bus nublukę. Pavyzdžiui, jis keliavo pėsčias iš Prancūzijos į Romą. Galima įsivaizduoti, kiek įvairių patyrimų ir pergyvenimų buvo toje kelionėje. Tai ne ekskursijos kelionė patogiu traukiniu ar autobusu. Būdamas vienintelis našlės motinos sūnus, jis galėjo lengvai būti atleistas nuo kariuomenės, bet jis to atsisakė. Jis norėjo susipažinti su kariuomenės gyvenimu. Būdamas katalikas, persikėlęs iš Prancūzijos į protestantišką Angliją, pasilieka ištikimas Katalikų Bažnyčiai. Tai nebuvo lengva. Susidūrė su dideliais sunkumais gauti profesoriaus vietą, nes katalikui buvo neleidžiama dėstyti Anglijos istoriją. Belloc, padedamas tokių asmenų, kaip Chesterton, kard. Newman, kard. Manning, padėjo katalikams nugalėti daug kliūčių viešajame Anglijos gyvenime.
Hilaire Belloc
Belloc yra vienas geriausių Anglijos rašytojų, parašęs apie 150 veikalų, kurie yra labai plačiai skaitomi. Taip pat yra parašęs labai daug straipsnių įvairiausiais klausimais žurnaluose. Buvo labai iškalbingas paskaitininkas, pasižymįs sąmojum ir paradoksais, panašiai kaip ir Chesterton. Mėgo sportą, daug keliavo, vaikščiojo po miškus, plaukė laiveliais. Buvo labai augalotas, stiprus ir sveikas. Galėdavo atlikti dideles keliones ir skaityti net po kelias paskaitas tą pačią dieną.
HILAIRE BELLOC KILMĖ
Jis gimė 1870 m. netoli Paryžiaus — La Celle St. Cloud; tai buvusi rezidencija garsiosios Madame de Pompadour. Jo senelis buvo gerokai pagarsėjęs tapytojas, antiklerikalas, bet gyvenimo pabaigoje susitaikęs su Bažnyčia. Tėvas mirė jaunas, palikdamas žmoną su dviem vaikais — Marija ir Hilaire. Motina, kilusi iš Anglijos, buvo iš protestantų perėjusi į katalikybę. Jos motinos giminėje buvo žinomas J. Priestley, protestantų dvasiškis, bet labai susidomėjęs chemija. Jis surado deguonį (1774 m.). Tėvai anksti persikėlė gyventi į Angliją, bet dažnai važiuodavo atostogų į La Celle St. Cloud. Tai buvo poetiška vieta, bet gerokai nukentėjusi nuo vokiečių karo metu (1870 m.). Belloc visuomet buvo nusistatęs prieš vokiečius, juos vadino prūsais. Hilaire iš tėvo pusės buvo prancūzas, Prancūzijoje atliko karo prievolę ir tik 1902 metais tapo Britanijos pavaldiniu. Jis nieko neparašė prancūzų kalba, bet daug rašė apie Prancūziją anglų kalba.
Motina, su vaikais apsigyvenusi Londone, pradėjo lankyti kardinolą Manning, kurį pažinojo dar prieš perėjimą į katalikybę.
Kardinolas vis ramino ją dėl vyro mirties, nes ji nuolat jo verkė. Ji pasižymėjo įvairiais apaštalavimo darbais. Lankydavo net viešuosius namus, norėdama pasirūpinti ten esančių merginų religiniu gyvenimu. Ji stengėsi gerai išauklėti vaikus, jiems dažnai skaitydavo Šv. Raštą, vesdavosi į bažnyčią net paprastomis savaitės dienomis klausyti šv. mišių. Mišias labai vertino ir Belloc, stengdamasis net kasdien jose dalyvauti. Motina dažnai vežiodavo vaikus į muziejus, kurių Londone buvo labai daug, kad jie geriau išsilavintų įvairiose srityse.
ŠV. PILYPO NERI ORATORIJOJE
Tai yra vienuoliška kongregacija, vadinama oratorija. Kard. Newman buvo šios oratorijos narys, kuris labai rūpinosi jos įsteigta mokykla netoli Birmingham. Jis dažnai čia atvažiuodavo ir vaikus ragindavo gerai mokytis lotynų ir graikų kalbų. Kardinolas čia buvo toks dažnas svečias, kad vaikai tiesiog jį vadindavo Jack. Hilaire Belloc čia išbuvo nuo 1880 iki 1887 metų. Motina buvo paprašiusi, kad kardinolas jos sūnų paimtų į ypatingą savo globą. Belloc visą gyvenimą pasiliko nepaprastai dėkingas šiai mokyklai, ypač už puikų lotynų ir graikų kalbos išmokymą. Jis lengvai skaitė romėnų ir graikų klasikus originaliomis kalbomis.
BELLOC OKSFORDE
Oksfordo universitetas, įsteigtas viduramžiais, net turėjo teisę siųsti savo atstovus į parlamentą. Kiekvienam buvo didelė garbė baigti šį universitetą. Šiame universitete buvo įvairūs skyriai, vadinami kolegijų vardais. Belloc labai norėjo patekti j All Souls kolegiją, kuri duodavo 200 svarų stipendiją metams, kambarį kolegijoje ir nemokamai pietus per septynerius metus. Jis laikė egzaminus. Atrodo, viskas gerai pasisekė, bet į kolegiją jo nepriėmė. Jam tai buvo labai skaudu. Gal jo nepriėmė dėl to, kad buvo katalikas, prancūzas. O gal dėl jo charakterio: jis buvo kartais linkęs į kraštutinumus, blogai kalbėdavo apie žydus. Tad jis turėjo pasitenkinti Balliol kolegija. Čia jis gerai mokėsi, gaudavo gerus pažymėjimus ir įvertinimus. Jis priklausė ir vadinamajai Oxford Union, kur studentai sakydavo iškilmingas kalbas, panašiai kaip Londono parlamente. Belloc buvo labai geras kalbėtojas. Pabaigęs kolegiją, pasiliko Oksforde, kur gavo dėstyti kai kuriuos pašalinius dalykus, bet tikros profesūros nesitikėjo, todėl persikėlė į Londoną.
JO ŠEIMOS GYVENIMAS
1889 m. po Europą važinėjo viena našlė su dviem dukrom. Jos buvo iš Kalifornijos. Viena tų dukrų vadinosi Elodija. Viena proga Belloc buvo supažindintas su šia šeima. Pamatęs Elodija, jis ją įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Nutarė, kad ji turi būti jo žmona. Elodija buvo graži, švelni ir kukli. Jau ji buvo kandidatė į vienuolyną. Viskas jau buvo sutarta, tik dar norėjo aplankyti Liurdą, pamatyti Romą. Mergaitė jau buvo turėjusi berniukų, kurie ją mylėjo ir viliojo, bet visų atsisakė. Belloc paprašė jos rankos. Mergaitė pasakė, kad nutarusi stoti į vienuolyną, todėl apie vedybas negali būti jokios kalbos. Jos motinai Belloc visai nepatiko, nes esąs tik žurnalistas, rašytojas, bet kas tas jo knygas pirks, iš ko jie pragyvens? Motina su mergaitėmis grįžo į Kaliforniją. Atrodė, kad toji staiga kilusi meilė dingo amžinai. Bet ji nedingo iš Belloc širdies. Jis pasiryžo važiuoti į Kaliforniją ir ieškoti savo gražuolės. Viską pardavė, susitaupė pinigų kelionei ir sėdo į laivą. Pinigų užteko tik iki Niujorko, o kur dar Kalifornija! Nutarė keliauti pėsčias. Kartais kas nors paimdavo jį pavėžėti, kartais keliaudavo pėsčias per plačius Amerikos slėnius ir kalnus. Pagaliau pasiekė San Francisco, kur toji šeima buvo neseniai apsigyvenusi. Moterys, jį pamačiusios, labai nustebo. Labiausiai nepatenkinta buvo Elodijos motina. Norėjo jį beveik išvaryti iš namų, bet pagaliau nusileido. Elodija ir šį kartą atsisakė tekėti. Vargšas turėjo grįžti atgal į Angliją, nepasiekęs taip trokšto tikslo.
Elodija įstojo į vienuolyną Marylande. Prieš tai dar kartą perskaitė visus tuos karštos meilės laiškus, kuriuos jai siųsdavo Belloc, bet savo pasiryžimo nepakeitė. Vienuolyno tylumoje dar kartą viską pergalvojo. Jai tikrai buvo gaila to vargšo Belloc, kuris tiek dėl jos aukojosi, taip ją mylėjo, o kad jis neturtingas, tai ji nekreipė daug dėmesio. Pasikalbėjusi su kapelionu ir su vyresniąja, nutarė grįžti atgal. Parvažiavo į Kaliforniją. Belloc dar kartą čia atvažiavo, ir juodu susituokė. Po vestuvių abudu išvažiavo į Angliją. Nusipirko kuklią vilą, kurią Elodija pavertė maloniu židiniu. Juodu susilaukė penkių vaikučių. Vienas sūnus krito už tėvynę I didžiojo karo pabaigoje, kitas — II karo pabaigoje. Viena ištekėjusi duktė davė du vaikus dvasiniam luomui.
Po 18 laimingos moterystės metų Elodija mirė. Tai buvo skaudžiausias įvykis Belloc gyvenime. Jis labai pasikeitė, tapo visai kitoks žmogus: liūdėjo, buvo paniuręs, nusiminęs. Kai tik patekdavo į kokią nors bažnyčią, tuoj eidavo į zakristiją užprašyti mišių už a.a. Elodiją. Našliu išbuvo 39 metus, niekad negalvojo antrą kartą vesti. Elodija jam buvo tikras angelas, bet jai nebuvo lengva su tokiu charakteriu gyventi. Jai šeimoje reikėjo daug daugiau aukotis, negu gal būtų reikėję vienuolyne, bet savo misiją atliko labai garbingai. Belloc taip pat jai stengėsi atsilyginti meile, atsidavimu ir maldomis.
JO VIEŠOJI VEIKLA
Belloc, kaip ir Chesterton, kard. Newman ir kard. Manning, šiandien mums atrodo, kaip milžinai. Jų veikla nebuvo lengva, nes tarp Anglijos katalikų nebuvo vienos aiškios katalikiškos linijos. Galima sakyti, kad tada buvo trys katalikų rūšys: 1. Neprisidėję prie 16 amž. reformacijos. Jie dėl to išsilaikė, kad nesimaišė į politinį gyvenimą. 2. Airiai, atvykę darbo ieškoti. Jie turėjo savo parapijas. Anglai jų nemėgo ne tik dėl to, kad jie buvo katalikai, bet ir dėl jų didelio nacionalizmo — jie kovojo už Airijos nepriklausomybę. 3. Naujieji konvertitai, kilę iš Oksforo sąjūdžio. Jie nebuvo gausūs, bet pasižymėjo kultūra, inteligencija ir apaštališka bei apologetiška veikla. Anglijoje vyko didelė revoliucija industrijoje. Išsivystė kapitalistai ir proletariatas. Susikūrė socializmas. Belloc suprato, kad negali eiti su socializmu, nors labai simpatizavo proletarams. Socializmas buvo susijęs su karinga bedievybe, tad katalikams su jais buvo nepakeliui.
Kita tų laikų problema — tai darvinizmas, atitraukęs nuo katalikybės daugelį intelektualų. Darvinistai G. Wells ir T. H. Huxley valdė beveik visą tų laikų mokslo pasaulį. Jie buvo katalikybės priešai.
Kitas didelis katalikybės priešas buvo modernizmas, kuris graužė katalikybę iš vidaus, ją niekindamas. Pijus X 1907 m. prieš modernizmą išleido encikliką "Pascendi", kurią Belloc labai gyrė.
Nuo šių visų priešų petys petin katalikybę Anglijoje gynė Belloc ir Chesterton. Juodu gynė Katalikų Bažnyčios doktriną ir jos dievišką kilmę. Chesterton labiau rūpėjo Bažnyčios įtaka darbininkų klausimui, o Belloc — Prancūzų revoliucija ir jos pasekmės. Jis parašė keletą knygų apie revoliucijos dalyvius. 1906-1909 m. Belloc buvo Anglijos parlamento narys. Jis pasiūlė Airijai duoti tam tikrą autonomiją, bet anglams tai nepatiko.
PASKUTINIEJI METAI
Dideli darbai, dvasinės kančios, šeimos nelaimės ir ilgos kelionės pagaliau palaužė ir jo stiprią sveikatą. Gyvenimo pabaigoje jam pradėjo plaukti iš visur visokie titulai ir garbės daktaratai. Titulų jis niekad nemėgo. Kai kuriuos priėmė, nes būtų buvę nepatogu atsisakyti. Pijus XI jam suteikė už tikėjimo gynimą Šv. Grigaliaus ordiną. Mielai priėmė ir Prancūzijos pakvietimą į Garbės Legioną. Jam buvo malonu, kad ir gimtasis kraštas jį pagerbė.
Pajutęs, kad artinasi mirtis, priėmė sakramentus. Jis buvo giliai tikįs žmogus, tad laukė tos valandos, kada galės pamatyti Dievą ir susitikti su savo mylima Elodija. Mirė 1953 m. ir buvo palaidotas šalia žmonos.