A. RUBIKAS
ŽMONĖS AR SKAITMUO?
Popiežius Paulius VI 1975 metus yra paskelbęs Šventaisiais Metais. Tai yra jubiliejiniai, sukaktuviniai metai (tiek metų sueina nuo Kristaus gimimo).
Kur glūdi šių metų šventumas? Tik ne skaitmenyse. Popiežius šiuos metus yra paskelbęs religinio atsinaujinimo ir religinio atgimimo metais. Tai taip pat turi būti religinio susimąstymo ir atsigręžimo į Kristų metai. Taigi jų pasisekimas ar nepasisekimas priklausys nuo tikinčiųjų pastangų religiškai atsinaujinti.
Ir mums, lietuviams, šie metai bus tiek šventi ir tiek skirsis nuo kitų, kiek bus padėta pastangų susimąstyti, religiškai atsinaujinti ir Kristaus evangeliją įgyvendinti lietuviškoje erdvėje.
MALDINGOS KELIONĖS
Pasaulio Lietuvių Katalikų Bendrijos Centro Valdyba šventųjų metų proga yra paskelbusi atsišaukimą į katalikų vadus, dvasininkus ir pasauliečius veikėjus, įvairiuose pasaulio kraštuose. To atsišaukimo įžangoje yra pasakyta, kad "pasaulio dėmesys ir viltys krypsta į Šv. Metus" ir kad "lietuviams... ypatingai reikalinga Šv. Metų malonės, susikaupimo, ryžto". Todėl Centro Valdyba prašo "visus lietuvius katalikus pasiruošti ir tinkamai atžymėti Šv. Metus" (Krivūlė, Nr. 3, 1974 m.).
Bet kaip "atžymėti"? Čia Centro Valdyba praneša, kad ji organizuoja ekskursiją į Romą, kur įvyks PLK Bendrijos seimas bei Lietuvių Kunigų Vienybės suvažiavimas ir Šv. Kazimiero kolegijos 25 metų bei Lietuvių Kankinių koplyčios pašventinimo 5 metų sukakčių paminėjimas. O baigdama atsišaukimą, Valdyba praneša apie kasmetinę premiją visuomenininkui.
Vis dėlto norisi paklausti: ar vien tų atsišaukime suminėtų dalykų — renginių jau ir pakaktų lietuviškiems šventiesiems metams "atžymėti"? Ekskursijos, sukaktys ir premijos yra geras ir net reikalingas dalykas. Reikia pasidžiaugti, kad yra kas tokiais dalykais rūpinasi, bet ar būtų galima vien jais šv. metų pasisekimą matuoti?
POPIEŽIAUS PAŽIŪRA
Tiesa, ir popiežius raštu "Apostolorum limina" kviečia maldininkus Romon ir sako, "kad jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių tikintieji keliaudavo Romon aplankyti apaštalų Petro ir Pauliaus bei kitų kankinių krauju pašventintų vietų". Bet čia pat popiežius pabrėžia ir kitą labai svarbų šventųjų metų uždavinį: "Pirmoje eilėje Šventaisiais Metais reikia plėsti Evangelijos skelbimą pagal II Vatikano susirinkimo mintį... katekizuojant įvairių luomų bei amžiaus krikščionis, reikia gilinti jų tikėjimą, šalinti abejones, skatinti evangeliškos pasiuntinybės uolumą, sąmoninti sakramentų ėmimą ir raginti tiek pavienius asmenis, tiek bendruomenes liudyti tikėjimą savo gyvenimu. Prieš dešimtmetį II Vatikano susirinkimo pradėtą sielovados ir liturgijos atnaujinimo darbą reikia sugyvinti ir tęsti toliau". Taip pat popiežius sako, kad "yra reikalinga persvarstyti religijos mokymo ir Dievo žodžio skelbimo metodus ir juos pritaikyti laiko reikalavimams".
Tos problemos, aiškina popiežius, yra labai rimtos ir spręstinos maldos bei šv. metų malonės poveikyje. Bet kas svarbiausia, popiežius kviečia ne tik "Romon atvykstančius maldininkus, bet visus Bažnyčios sūnus ir dukteris... imtis spręsti tų uždavinių, kuriuos mes, kaip šv. Petro įpėdinis, pateikiame viešam svarstymui".
Aišku, kad ir lietuviai ne visi galės nuvykti Romon. O tuos klausimus turėtų svarstyti kuo plačiausi tikinčiųjų sluoksniai arba, popiežiaus žodžiais, visi. O tie, kurie atvyks į Romą, pasauliečiai ir dvasininkai, sako popiežius, "galės skirtingas nuomones palyginti ir pastudijuoti" (imta iš Krivūlės, Nr. 2, 1974 m.).
JAU 10 METŲ
Lietuviškoji sielovada nėra lengva. Ji nėra lengva dėl to, kad lietuviui tenka gyventi svetimos, nelietuviškos kultūros erdvėje. Ta aplinka kartais neigiamai atsiliepia ne tik į lietuvybę, bet ir į religiją. Štai Maceina savo viešame laiške Ateitininkų Federacijos vadui sako, kad ateitininkų "užmojis duoti tinkamą atkirtį nutautinimo ir nukrikščioninimo veiksniams niekad nebuvo toks gyvybingas ir toks reikalingas, kaip dabar" (Draugas, 1974, spalio 5). Todėl bus labai naudinga išgirsti iš lietuvių, tiek Romoje, tiek kitur šiais metais tuos klausimus studijuojančių, kokius naujus kelius jie yra bandę ir kokių rezultatų pasiekę, skelbdami Dievo žodį ir stengdamiesi skelbimo metodus "pritaikyti laiko reikalavimams".
Jau 10 metų praėjo nuo II Vatikano susirinkimo. Šios sukakties proga popiežius primygtinai klausia: "Ar per šį dešimtmetį atlikome tą uždavinį, kurį susirinkimas mums nubrėžė teologinėje, dvasinėje ir sielovadinėje srityje?" (ten pat). Šis popiežiaus klausimas liečia ne vien praeitį. Jis kartu yra klausimas ir ateičiai: kiek uždavinių dar nėra atlikta? Taigi bus labai svarbios tos gairės, kurias lietuviškojo katalikiškojo gyvenimo vadai nustatys ateinančiam, jau antrajam dešimtmečiui po Vatikano susirinkimo, remdamiesi jau minėtu popiežiaus klausimu ir apžvelgdami pirmąjį povatikaninį lietuviškąjį dešimtmetį.
Čia tebūnie leista trumpai prisiminti vieną dalyką, silpninantį povatikaninę Bažnyčią, būtent — infantilizmą, kuriam paskelbė kovą II Vatikano susirinkimas.
INFANTILIZMAS
Infantilizmas yra iš lotynų kalbos kilęs žodis. Infans reiškia vaiką. O infantilizmas reiškia nesubrendimą arba vaiku laikymą jau suaugusio žmogaus. Vaikai nėra įtraukiami į suaugusiųjų reikalus bei rūpesčius. Bet gali būti atsitikimų, kad ir suaugę žmonės nėra prileidžiami prie suaugusiems skirtų reikalų bei rūpesčių, kad jiems nėra duodama progos tais reikalais pasisakyti, kad jie su tais reikalais visiškai nėra supažindinami. Tada jau prasideda infantilizmas bei jo puoselėjimas suaugusiųjų tarpe.
KRISTAUS ELGESYS
Evangelistas Lukas rašo: "Jėzui atnešdavo kūdikius, kad jis juos paliestų. Tatai matydami, mokiniai ėmė bartis. O Jėzus pasišaukė vaikučius ir tarė: "Leiskite vaikučiams eiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriims Dievo karalystės kaip kūdikis, nepateks į ją!" (18, 15-17).
Taigi atrodytų, kad, norint įeiti į Dievo karalystę, reikėtų visą amžių likti arba kitų būti laikomam vaiku. Tačiau taip nėra. Čia eina kalba ne apie vaikus, o apie kūdikius. Vaikas yra sūnus arba duktė berniuko ar mergaitės amžiuje, o kūdikis reiškia mažą, neseniai gimusį vaiką. Šitoks kūdikis instinktyviai ir aklai pasitiki savo tėvais ir tiesia į juos savo rankutes. Ir kaip tik šitokio pasitikėjimo dangaus Tėvu reikalavo Kristus iš suaugusiųjų. Bet niekad ir niekur Kristus nereikalavo ir neugdė vaikiškumo — infantilizmo, tai yra nesubrendusio žmogaus galvosenos bei laikysenos, norint įeiti Dievo karalystėn. Jis niekad suaugusiųjų vaikais nelaikė ir su jais nesielgė kaip su vaikais. Priešingai, iš jų reikalaudavo subrendusio, savarankiškai galvojančio žmogaus apsisprendimo. Štai kaip jis perspėja: "Jei jūsų teisumas nebus tikresnis už Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumą, jūs neįeisite į dangaus karalystę" (Mato, 5, 20). Taigi kūdikiškumo negalima maišyti su vaikiškumu.
NAUJAS BAŽNYČIOS SAMPROTIS
Ne paslaptis, kad paskutiniais laikais, dar prieš II Vatikano susirinkimą, eilinis tikintysis buvo nuvertintas. Jis buvo tapęs pasyviu bažnytinių bendruomenių nariu, be savos iniciatyvos. Eilinis tikintysis, seniau išgirdęs žodį Bažnyčia, galvodavo apie popiežių, vyskupus ar savo kunigą, bet ne apie save.
Nauja pažiūra prasimušė II Vatikano susirinkime. Pagal jo teologiją ir eilinis tikintysis nėra koks nesubrendėlis, o pilnavertis Dievo tautos narys. Pagal susirinkimo teologiją jis dalyvauja Kristaus, pranašo, karaliaus ir kunigo, misijoje ir yra apdovanotas atitinkama malone. Todėl Vatikano susirinkimas, kalbėdamas apie Dievo tautą, sako, kad čia "visi yra lygūs kilnumu ir kiekvienam tikinčiajam bendra veikla Kristaus kūnui plėtoti" (Bažnyčia, 32). Tad susirinkimas ragina, "kad visi savo būdu sutartinai varytų bendrą darbą" (30). Jis liepia pripažinti bei ugdyti "pasauliečių vertę bei atsakomybę Bažnyčioje", uoliai naudotis jų išmintingu patarimu, drąsiai jiems patikėti Bažnyčios gerovę keliančias pareigas ir palikti veikimo lauką bei laisvę (37).
Šitokių pareigų niekas nedrįstų patikėti vaikams. Niekas nesinaudos vaikų patarimu suaugusiųjų reikaluose. Niekas jiems neduos veikimo laisvės. Bet šitaip elgtis su suaugusiais reikštų juos laikyti vaikais.
Tiesa, eiliniai tikintieji seniau nuo bažnytinių reikalų būdavo atpratinami. Todėl nenuostabu, kad kai kurie jų ir šiandien save laiko nekompetentingais ir atsakomybę už bažnytinį gyvenimą nuo savęs stumia. Tačiau gali būti ir priešingų atvejų: kad tikintieji, rodą savo iniciatyvą, yra atstumiami.
Taigi ar nebūtų vienas svarbiųjų šventųjų metų uždavinių ugdyti eiliniuose tikinčiuosiuose atsakomybės sąmonę už bažnytinį gyvenimą ir drauge rimtai imti jų nuomones bei iniciatyvas? Bet tai galima padaryti ar pasiekti, tik juos supažindinant su svarbiaisiais lietuviškaisiais bažnytiniais reikalais ir juos įtraukiant į tų reikalų sprendimą. Juk sprendžiant visų tikinčiųjų reikalus tik keletui vadovaujančių asmenų, visi kiti yra stumiami į pasyvumą ir abejingumą.
Tas senas metodas, tiesa, stiprina kelių sprendėjų padėtį, bet jis nestiprina visos Bažnyčios, nes Bažnyčia nėra keli išrinktieji — ją sudaro visi Kristaus kūno nariai. Štai dėl ko Vatikano susirinkimas reikalauja draugiško santykiavimo tarp ganytojų ir pasauliečių. Jis iš tokio santykiavimo tikisi Bažnyčiai labai daug naudos.
Aišku, kad susirinkimas tą santykiavimą mato ne vien prie vaišių stalo. Jis jį regi nuomonių pasidalinime bei nuoširdžiame bendravime, plečiant Kristaus kūną, tai yra visiems rūpinantis Bažnyčios gerove ir ateitimi. Susirinkimas sako: "Iš šio draugiško santykiavimo tarp pasauliečių ir ganytojų reikia laukti daug naudos Bažnyčiai. Jis pasauliečiuose stiprina atsakomybės jausmą, ugdo užsidegimą, jų jėgas lengviau įjungia į ganytojų darbą. O ganytojai, pasauliečių patyrimo padedami, pajėgia aiškiau ir tinkamiau spręsti tiek dvasinius, tiek laikinius reikalus. Tuo būdu visa Bažnyčia, visų savo narių stiprinama, sėkmingiau atlieka savo uždavinį — nešti pasauliui gyvybę" (37).
Kartą vienas vyskupas pasakė kardinolui Newmanui: "Didelis čia daiktas tie pasauliečiai". Į tai kardinolas taip atsiliepė: "Well, without them the Church would look rather foolish" (Na, bet be jų Bažnyčia gana kvailai atrodytų).