Vytautas A. Jonynas
Nauja knyga — tai ne jauna mergaitė: kalbos nei jai, nei jos autoriui nekenkia. Kaip tik dažnai labiau sudomina skaitytoją.
Apie Julijos Švabaitės-Gylienės poezijos rinkinį "Septyni saulės patekėjimai" šiame skyriuje jau spausdinome poros skaitytojų pasisakymus. Dabar, tikresniam vaizdui susidaryti, dedame išsamesnę Vytauto A. Jonyno recenziją.
Kai buvome jauni ir gražūs, dažnai cituodavom J. Kossu-Aleksandravičiaus posmus:
Dažnai pasiremiu ant savo nuobodaus gyvenimo,
Taip noriu jam atrasti šį tą ir nieko nerandu.
Pabyra metai ašarom, tai sušlama dejavimais.
Tai vėlei nuteka lėnai, lyg paryčiu vanduo.
O taip norėtųsi gyvent, kaip kirminui,sakysime.
Gyventi dėlei gyvenimo paties.
Gyvenimas versmė, jis niekad neišsisemia.
Gyvent be galo, krašto ir mirties!
Nesakytumėm, kad nuo aimanavimų gyvenimo vienodumu būtumėm kada išsigydę. Tik dabar, kai esam vėtyti ir mėtyti, kai likimas, išrovęs iš gimtosios žemės, nepagailėjo mums to kirmėlinio, vikšrinio gyvenimo, Kossu eilės, jo skundimasis nuoboduliu skamba, kaip naivaus jaunikaičio aikštys ir melancholijos priepuoliai. Ir jei jas prisiminėm tai, gal būt, todėl, kad tema "gyvent dėlei gyvenimo paties" nelauktai suskambo visu gūdumu ir, sakytumėm, nuogumu, neseniai išėjusiame J. Švabaitės-Gylienės rinkinyje: "Septyni saulės patekėjimai".
Jau ankstyvesniame savo eilėraščių pluošte "Vynuogės ir kaktusai" (1SS3) J. Švabaitė užsirekomendavo kaip paprasto, intymaus žodžio, lyriškai tiesaus ligi žaizdos atvėrimo, poetė, pasak A. Vaičiulaičio. Jo turinį sudarė anuomet svetimybės Australijoj ir tėvynės ilgesio motyvai. Žodžiu, jausmai, nutapę stambiom kryžmom itin didelę dalį mūsų išeivijos lyrikos. Tą pačią gaidą, "atvirą nervą", aptinku ir naujajame rinkinyje, tik šiuo atveju namų, žemės, vienatvės motyvai susrūva draugėn ir kristalizuojasi į vieną, viską jungiančią, alienacijos ir moters nužmoginimo temą.
Paskubėkim pridurti, kad autorei neatrodo artimas Moters Laisvės Sąjūdžio kovingumas ir plyšavimai. Tai nereiškia, kad Woman's Lib nesugebėtų eksploatuoti rinkinio. Rezignacijos nuotaikos, kuriom alsuoja J. Švabaitės knyga, ne vienai pasirodys kaip tobulas moters nedalios atvaizdavimas. Tačiau ne dokumentine prasme, bet menine tiesa, užimponuoja rinkinys. Nuostabi autorės dovana tiesioginiu, konkrečiu vaizdu išsakyti "gyvenimo dėlei gyvenimo paties" rutinos slogutį suteikia "Septyniems saulės patekėjimams" išskirtiną išjaustumą ir vieningumą.
Priešingai daugeliui lyrikos knygų, kurias tektų dažnai vadinti ne rinkiniais, bet kratiniais, J. Švabaitės-Gylienės eilėraščių knyga pasižymi struktūrine visuma ir pagrindinės temos išsakymo išbaigtumu.
Vienuolikos metų tarpas skiria "Septynis saulės patekėjimus" nuo "Kaktusų". Tiems, kurie vaizduojasi poetą, kaip vaismedį, kaip kantrią obelaitę, mezgančią vaisius kas antri metai, nesunku būtų pakaltinti autorę neproduktyvumu ar novatoriškumo stoka. Jau pasirodžius "Kaktusams ir vynuogėms", Titas Antanaitis (nors ir pripažindamas autorei "vidaus gelmes ir kūrybos savitumą") nusiskundė, kad jos lyrika ateinanti dvidešimčia metų vėluodamasi. Sunku būtų pasakyti, kiek tokie priekaištai pagrįsti, nebent susitarus, kad savito braižo susiradimas, poetinio brendimo periodas, ne visiems lygiai vienodai užtrunka.
Nesinorėtų taip pat nutylėti, kad, nežiūrint savo rūpesčio susirasti tikrą toną, absoliučiai autentišką gaidą, Švabaitė susigundo protarpiais atiduoti duoklę ir laiko madai. Naujajame rinkinyje nestinga bandymų pasukti į hermetišką, pseudofilosofinę stenografiją, trumpasakius ir trumpažiedžius posmus ("Radome dvi žemės spalvas". "Kuris, kuris pirmiau"). Laimei tie mintijimai ne dažni. Iš tiesų, rebusų, vaizdų kerginių ir panašių dalykų gali dideliais kiekiais pavaryti bet koks tvirčiau sukniedytas kompiuteris. Chemijai darbuojantis, ne mažiau jų pridirbs ir žmogaus vaizduotė.
Kas džiugu ir gaivu "Septyniuose saulės patekėjimuose" — tai, kaip sakėm, rinkinio vientisumas ir darna. Lyrinio dienoraščio, kuriuo yra šis rinkinys filigrane, prasišviečia kūrėjas — žmogus, jaučiantis būtinybę komunikuoti, išsisakyti ir turintis, ką pasakyti. Be pozos, be koketerijos J. Švabaitė atskleidžia savo, moters, ir motinos, pasaulėlį, savo buitį. Nei tragišką, nei draskomą neurastenijų, nei idilišką, bet gyvenimą dėlei gyvenimo paties šeimos ir daiktų tironijoj. Dienų, nuripuliuojančių "lėnai, kaip paryčiu vanduo" begarsį teliūškavimą.
Poeziją aptariant, beveik neišvengiama griebtis palyginimo su dailės kūriniais. Tapytojas ir grafikas, kurio darbai atsišaukia aidu atmintyje, šiuo atveju būtų Vuillard. Postimpresionistas, Nabi grupės atstovas, irgi susiradęs save sudvasintos kasdieniškos buities vaizdavime. (Jei taip pažvelgus atgalios, jo pirmtaku buvo didysis Chardin, kuris, užuot tapęs nimfas, Dianas ilgakojes ir kitus grakščius lengvai nutekančių formų gyvius, pasirinko piešti grįžtančios iš turgaus tarnaitės krepšius, varinius puodus ir šiaip namų apyvokos daiktus. Bet tos rankos, laikančios ryšulį, ir tas varis — amžini).
Švabaitės lyriką irgi būtų galima pavadinti žanrine, realistine ar dar kitaip. Svarbu tai, kad poetė susirado savo tereną, kur jos žingsnis tvirtas ir savas. Kur jos pasisavinta tai, kas riša ją su kitais. "Žalia šaka iš Suvalkijos sodo", kilusi iš to paties Alvito - Vilkaviškio - Marijampolės trikampio, kaip Bradūnas, Baranauskas, poetė nesibaido operuoti konkrečiais įvardžiais, vietovardžių pavadinimais ("ne mėlynasis, ne Gižų dangus"), realistiškų spalvų gamomis:
Virtuvėj kvepia rožių arbata,
medus ir gvazdikėliai.
Tuščia lėkštė ant stalo,
Kėdėj šeštojoj
Snaudžia tik baltas katinas.
Sandoros skrynioje ant aukšto
Pamiršta lėlė. "Kregždutė",
pirmojo skyriaus sąsiuviny
nulaužta rožės galvutė - - -
Jai nebaugu minėti kambarines gėles, iškritusias vinis iš sienų, baltą virtuvės lėkštę, kurioj atsispindi laimingos vaiko akys, nutrauktas gitarų stygas — visą buitį, kurią sudaro, "puodams šnypščiant ir grojant", blausioji kasdienybės rutina ir spurdantis tame kalėjime žmogus. Faktinai nebūtų užgaulu pavadinti visą rinkinį himnu mylinčioms rankoms. Jas labiausiai matai, tas rankas, miltuotas ir švarias, pakeliančias šaukštą, daigstančias rožių "plunksnakočius", sodinančias vijoklius. Visa, kas žydės ir gyvens. Pasigėrėtinas yra tačiau autorės talentas orkestruoti tas prozines detales taip, kad kai pratrūksta žmogaus gėla, ji ne operinė, ne "tremolo", bet kankinančiai skaudi.
Šeštadienis I
Mano meilė yra padalinta
Į penkias lygias dalis.
O aš
esu ta šeštoji
savaitės diena,
kurioj telpa visa,
kas nuo jūsų atlieka.
O atlieka man tai,
ko jums jau nebereikalinga.
Tai trumputė saulėlydžio valanda,
be rūpesčio,
be nerimo,
be abejonių,
Ir kada viskas,
jau viskas vis vien - - -
Visas pluoštas eilėraščių, skirtų savaitės dienoms (ypatingai taiklus ir smingantis yra Šeštadienis VI), alsuoja ta betarpe tiesa ir nemeluotu patetiškumu, kurio senokai pasigedom mūsų lyrikoj.
Ne mažiau sutramdytos emocijos pakrova pasižymi ir skyrelis "Reguiem mano draugams", prasidedantis eilėraščiu:
Laikas išskirstė mano draugus
Į Šiapus
ir Anapus.
Ir nežinau tikrai,
Kurie iš jų
Man šiandien brangesni?
Pripažinkim, kad tema nebe nauja mūsų lyrikoj. Daugelis poetų, sakysim H. Nagys "Broliuose baltuose aitvaruose", yra ja naudojęsi, išsisakę. Švabaitės atveju, tos reminiscencijos, lygiai kaip karo metų randų prisiminimai, kažkaip įsirikiuoja dar spontaniškiau. Kaip būtinas kontreforsas lyrikos pastatui. Kaip dalykai, natūraliai atplaukia, kai rankos dirba, o mintys kažkur. Nėra dūsavimo, nėra dejavimo, tik alpi rezignacija, išreikšta beveik skrupulingu nuoširdumu:
Albinukas išėjo į kunigus —
Apie jį niekas nerašo,
jubiliejų nešvenčia.
Kalnų vienuolyne jo sanctum
sanctorum —
pilnos maldų kišenės
ir Dievas taip arti.
Kaip kiekviena brandi poezija, J. Švabaitės lyrika savo visuma kalba apie vieną ir tą patį — žudikišką laiką. Žmogaus nedalią ir neviltį tuštėjančiuose kambariuose. Jo viltį, lūkestį kažkada daugiau nebespurdėti, nebesiplukti, susirasti, kas taip sunkiai susirandama — taiką savyje.
Mes tada niekur neskubėsim,
taikiai susėdę pailsėsim,
ragaudami tirštą
kaimyno vyną,
kuris dabar
tamsioj rūsio vienatvėj
burbuliuoja sau
ir noksta neskubėdamas - - -
Visa baigiasi daugtaškiais, kaip kiekviena svajonė, kuri neišsipildys. Gal todėl Švabaitės žodis taip pagaunantis. Guodžiantis ir keliantis bent tą valandą. Tą atvangos minutę.
Nebūtų teisu nepastebėti kai kurių trūkumų. Poetei gresia, kaip minėjom, pavojus imt tursentis, kaip žvirbliui dulkėse, sterilinėj kriptofilosofinėj eilėdaroj. Ne mažesnis — imti save parodijuoti, kaip kad atsitiko Šlaitui. Tokiu pavyzdžiu būtų, sakykim, "Puikios rožės gražiai žydi". Rėžia ausį ir jos pomėgis naudoti mažybines-malonines lytis, kurios kartais pasibaisėtinai skamba moters lūpose. Bet nežiūrint šių smulkių paklaidų, naujasis J. Švabaitės-Gylienės rinkinys žymi naują pakopą jos lyriniam kely ir atestuoja ją, kaip prabylančią egzilės poečių gretose sodria ir savita tonacija.
Julija Švabaitė-Gylienė, Septyni saulės patekėjimai. Eilėraščiai. Čikaga. Išleido Ateitis, 1974. Viršeli ir vinjetes piešė Danguolė Stončiūtė. 80 pusl. Kaina — 3.50 dol.
• Šv. metų atidarymo iškilmės Kalėdų išvakarėse per satelitą buvo transliuojamos visam pasauliui. Šv. Tėvas ypač pabrėžė dvasinio atsinaujinimo ir susitaikymo reikalą. Kvietė visus krikščionis ir kitus geros valios žmones žiūrėti daugiau teisingumo, broliškumo ir taikos, stengiantis kurti geresnį, krikščioniškesnį pasaulį ir ypač jaunimo tarpe ugdyti žmogaus išsilaisvinimo sąjūdį.