ALFONSAS GRAUSLYS
Šv. Jėzaus Teresė buvo tikrai verta paskelbti Bažnyčios Daktare arba Mokytoja dėl turiningų, liekančios vertės mistinės teologijos raštų. Tais savo raštais ji yra virtusi kirkščioniškojo dvasingumo klasike. Niekas kitas nėra geriau supažindinęs tikinčiųjų su krikščioniškąja mistika ir tiksliau išreiškęs šios srities sunkiai nusakomas sąvokas. Todėl visi, kurie domisi dvasinio gyvenimo ugdymu bei aukštesnės tobulybės siekimu, negali nesidomėti šios šventosios (vadinamos Dvasingųjų Motina — Mater Spiritualium) veikalais.
Štai jos svarbesnių raštų pavadinimai ispanų kalba: l)Libro de su vida (parašyta 1562-65 m.). Tai jos autobiografija. 2) Camino de Perfection (1564-67) — Tobulybės kelias. 3) El Libro de las Fundaciones (1573 -80) — Vienuolynų kūrimo istorija. 4) Castillo interior arba Libro de las siete moradas (1577) — Vidinė pilis arba Septynių gyvenviečių knyga. Tai jos žymiausias mistinis veikalas, kuriame dėsto septynis aukštesnės maldos laipsnius.
* * *
Šį kartą čia susipažinsime su Teresės gyvenimo knyga, parašyta, kaip ir kitos, vienuolyno vadovybės arba jos nuodėmklausių raginimu ar įsakymu. Tai pati didžioji jos knyga, turinti 40 skyrių ir pačios vadinama Dievo Gailestingumo (jos atžvilgiu) atpasakojimu. Ši knyga liečia visus svarbesnius Teresės išorinio gyvenimo įvykius. Tačiau svarbiausia vaizduoja jos vidinį gyvenimą, to gyvenimo eigą, virsdama jos sielos istorija. Nuolankiu savo gyvenimo klaidų bei apsileidimų prisipažinimu, dažnu į Dievą kreipimusi, ne sykį virstančiu malda, ši knyga primena šv. Augustino "Išpažinimus". Iš dalies ji dvelkia ir šv. Ignaco Lojolos dvasiniu dienoraščiu, duodama nuodėmklausiui savo dvasinio gyvenimo eigos ataskaitą.
Neliesdami šioje knygoje surašytų Teresės išorinio gyvenimo faktų (jie buvo aprašyti šio žurnalo 1974 m. 10-tame numeryje), čia tik suminėsime jos didįjį gyvenimo įvykį — tą lūžį, kai iš keliolikos metų dvasinio atšalimo karmeličių vienuolyne prisikėlė naujam, uoliam dvasiniam gyvenimui. Svarbiausia šios knygos tema, į kurią šventoji labiausiai gilinasi, yra malda. Malda, aukštesnieji jos laipsniai, — ta bežodė Dievo meile persunkta vadinamoji kontempliacija, — anot šios knygos, yra svarbiausia priemonė ugdyti dvasiniam gyvenimui ir artėti į Dievą. Šitokia malda gilina Dievo pažinimą, didina meilę Dievui ir teikia daug džiaugsmingų išgyvenimų, kurie sielą vis labiau suartina su Dievu. Veikale nagrinėja ir tas nepaprastas, mistines malones, savo pačios išgyventas, kurios yra aukštesnių maldos laipsnių Dievo teikiamos naujos dovanos.
Ši malda, anot Teresės, jei esame joje ištvermingi, mus nuves prie šviesos vartų, tai yra į gilesnį Dievo pažinimą. Jau Sen. Įstatyme buvo sakoma: "Žvelk į jį, ir jums nušvis veidas" (Ps 33, 6). Šis kvietimas galioja ir N. Įstatyme, nes malda juk ir yra sustojimas, susitelkimas prie Dievo, dvasinis žvelgimas į Jį. Tasai žvelgimas, įsižiūrėjimas į Dievą (jei malda tveria ilgiau) ypač vyksta kontempliacija, kuri, meilės įkvėpta, tą meilę dar labiau ugdo. Jei, anot šventosios, meilė mus pavergia tam, kurį mylime, tai ir dieviškoje meilėje nelieka laisvės mylėti ką kitą kaip Dievą. Šia meile ir jos ugdoma malda vis labiau susitelkiame prie Dievo, ir mumyse pradeda augti noras, kad visi Jį pamiltų. Teresė prašo Dievą, kad visi tie, su kuriais teks bendrauti, pamištų iš meilės Dievui, nes ir Jis iš meilės mums leidosi vadinamas kvailiu. Šiuos žodžius rašydama, ji, be abejo, prisiminė Kristų kančios metu, kur Erodo buvo laikytas kvailiu ir apvilktas kvailio rūbu. O gal čia Teresės žodžiai tebuvo vien apaštalo žodžių atgarsis: "Mes kvaili dėl Kristaus. .(1 Kor 4, 10). Šios meilės maldoje išugdyta ir vis labiau stiprinama, ji pradeda kentėti, negalėdama būti visada su Dievu (dar glaudžiau susijungusi). Sakosi norinti gyventi tik Dievu, trokštanti vien Jo. Todėl nori visada turėti prieš savo akis bent J. Kristaus paveikslą, nes negalinti jo turėti sielos gelmėse tokiu laipsniu, kokiu trokšta.
Jei Viešpaties gailestingumas įspaustų į mūsų širdis tą meilę jam, tada mes trumpu laiku, be mažiausio nuovargio pasiektume didžiausios pažangos savo dvasios gyvenime. Aiškiau tariant, kontempliatyvi, meilės persunkta malda mus pakeistų Kristaus norimu būdu. Apie šią mus keičiančią ir dorinančią aukštesnės maldos įtaką Teresė dažnai kalba savo gyvenimo knygoje. Visą savo gyvenimo pasikeitimą — padidėjusios ir uolios Dievo meilės prasme — priskiria šiai maldai ir dažnai kalba apie jos palaimą. Šiai maldai įsivyravus, sieloje stiprėja dorybės, ji pasijunta esanti visai kita. Toje maldoje pasiliekant, gimsta heroiški apsisprendimai, karštas Dievo garbės troškimas, gilėja nuolankumas, tolsta tuščios garbės troškimas... Ilgainiui siela pasijunta turinti dangiškų turtų ir trokšta dalytis jais su kitais. .. Nenuostabu, kad Teresė įspėja sielas neapleisti šios maldos (kuri iš pradinių religinių mąstymų vis labiau virsta meile Dievui). Pati sako patyrusi, kad, šią maldą pradėjus apleidinėti, vis labiau darėsi neištikima Dievui, nustodama žengti pirmyn tobulybės keliu. Tuo tarpu šią maldą praktikuojant, viskas jai virsdavo priemone geriau pažinti ir mylėti Dievą, labiau pajusti savo pareigas Jam ir apverkti praėjusio gyvenimo klaidas. Jos gyvenimas praeityje be tos maldos tebuvo vien jos gyvenimas, o dėl maldos virto Dievo gyvenimu joje. "Nuo tos dienos", pasakoja, "kai man buvo suteikta malonė kontempliuoti neišsakomą Išganytojo grožį, jau nebegalėjau matyti jokio asmens,... kuris būtų galėjęs patraukti mane į save ir manyje įsiviešpatauti. Man nereikėjo nieko kita, kaip mesti žvilgsnį į šį paveikslą, glūdintį mano sielos gelmėje, kad galėčiau pasijusti visiškai laisva. .. Bet kokia pramoga neturi jokios vertės tam, kuris yra išgirdęs iš tų dieviškųjų lūpų tik vieną žodį".
Tačiau, vis labiau meile artėdama į Dievą, siela jaučiasi labai netobula, varginga, pradeda vis daugiau iš savęs reikalauti, svajodama apie vis didesnį uolumą tarnaujant Dievui. "Lai visada būna palaimintas Tas, kuris man tiek davė, nors aš taip maža duodu Jam! Ką iš tikrųjų, o mano Viešpatie, daro tas, kuris nesiaukoja visas dėl tavęs? Deja, kaip aš esu toli, kaip esu toli, — galėčiau tai tūkstančius kartų sakyti, — kaip esu toli nuo šios tobulybės!" (Taip rašo 39-tame savo knygos skyriuje). Ši jos nuotaika — tai didėjančio nuolankumo išraiška. Visi šventieji, juo labiau tobulėdami artėdavo į Dievą, juo jautėsi netobulesni. Todėl ir Teresė savo knygoje dažnai grįžta svarstyti nuolankumo. Netgi pradeda prašyti Dievą, kad tiems, kurie apie ją gerai galvoja, parodytų jos nuodėmes; kad, jų labiau žeminama, išsiugdytų didesnį nuolankumą. Taip bijo puikybės, kad nepriskirtų savoms jėgoms Dievo teikiamų dovanų, nes tokia nuotaika sustabdytų sielos artėjimą į Dievą ir nuo Jo tolintų.
❖ ❖ ❖
Šioje kontempliatyvioje maldoje Dievas suteikė Teresei nepaprastų dovanų, apie kurias žino mistinė teologija. Tik prisiminkime čia apie Kristaus pasirodymus ir kalbėjimą jai. Savo gyvenimo knygoje pasakoja sau prakalbantį Kristų girdėjusi labai dažnai. Tiksliau nusakydama to kalbėjimo pobūdį, tvirtina, kad Kristaus žodžiai nebuvo girdimi kūno ausimis, o vis tiek girdimi daug aiškiau, negu kad būtų fiziškai tariami. Tasai aiškumas, anot jos, buvo toks didelis, kad net stengdamasi žodžių negirdėti, juos vis tiek girdėjo. Tai buvo žodžiai, kurie vertė norint nenorint klausytis ir juos suprasti. Jos liudijimu, žodžiai, kurie ką nors iš anksto pranešdavo, visada įvykdavo (tuo būdu patvirtindami jų girdėjimo tikrovę). Girdėjimo tikroviškumą įrodydavo ir tų žodžių teigiami vaisiai jos pačios gyvenime. Jie teikdavo šviesos, džiaugsmo, ramybės ir, jei būdavo prislėgta kokių nors graužimųsi ar rūpesčių, visa išsklaidydavo; siela tuo dvasiniu žodžių maistu sustiprėdavo. Tuo tarpu jei tokie žodžiai būtų, nors ir nesąmoningai, jos pačios sukurti, tada—jos pačios ir šiandieninės mistinės teologijos patirtimi — minėtų vaisių neįstengtų teikti, ir siela galėtų juos lengvai atmesti bei pamiršti. O jei tie žodžiai būtų tarti išganymo priešo, tada jie galėtų reikštis vien pragaištingomis pasekmėmis — dvasinės sausros ir neramumo pavidalu.
Šventosios girdimų žodžių dievišką kilmę, tarp kitko, jos pačios tvirtinimu, liudijo ir tai, kad tie žodžiai viena akimirka panardindavo ją gilių religinių tiesų šviesoje. Ne kartą tuose žodžiuose pasigirsdavo juos tariančiojo autoriteto didybė, ir jie visi būdavo tokie įspūdingi, kad net silpna atmintis niekada negali pamiršti. Kalbėdama konkrečiau, savo autobiografijoje kai kada pasako ir Viešpaties girdėtų žodžių turinį. Sykį susirūpinusi ir baimės apimta, išgirdo: "Mano dukra, nebijok, aš gi tavęs neapleisiu". Kitu atveju, jausdamasi panašiai, išgirdo: "Kodėl bijai? Argi nežinai, kad aš visagalis? Įvykdysiu, ką esu tau pažadėjęs".
Šventoji mistike sakosi ne tik girdėjusi, bet ir jaučianti Kristų esant čia pat, šalia, matant visą jos elgesį. Nors neregi Jo nei kūno, nei dvasinėmis (vaizduotės) akimis, sakosi turinti didesnį tikrumą, jog Kristus yra šalia, negu tai būtų Jį matant fiziškai. "Nors siela yra tamsoje, Išganytojas duoda jai pažinti savo esamybę aiškiau, negu saulė", rašo savo knygoje. Tokiais atvejais, anot jos, nelieka vietos jokiai abejonei. Jei siela žmogaus, patiriančio tokių malonių, ir nebūtų ragavusi jokių mokslų, ji staiga virsta taip mokslinga, kad galėtų teologų akivaizdoje ginti Švč. Trejybės paslaptį. Teresė sako, jog Kristui esant šalia, jai buvo apreikšta didelių ir nuostabių paslapčių. Dėl kai kurių labai praturtėjusi dvasiškai, patyrusi sielos apvalymo, širdyje likęs įsmigęs gilus, žodžiais neįmanomas išreikšti pagarbos jausmas Dievui. Tokios rūšies Viešpaties pasirodymų ji dažnai išgyveno, būdama ostijos akivaizdoje.
* * *
Prie dovanų, kurias teikia aukštesni maldos laipsniai, priklauso ekstazė. Jėzaus Teresė yra daug jų turėjusi. Tų ekstazių metu (lietuvių religinėje literatūroje jos vadinamos dvasios pagavimu), šventosios liudijimu, atrodo, jog siela palieka kūną, ir tas, jaučiamai krintant temperatūrai, šaltėja. Drauge su tuo reiškiniu dvasioje įsiviešpatauja bekraštis džiaugsmas. Tam džiaugsmui priešintis, jo nejausti neįmanoma, nes visa toji ekstazės būklė nepriklauso nuo žmogaus valios. Siela pasijunta taip sujungta su Dievu, kad yra su Juo viena, ir Dievas yra joje. Tuo metu nustoja sąmoningai justi, kas vyksta aplinkui. Susitelkusi prie vieno, tik Jį Vieną ir mato... Tai tartum dvasinis pasigėrimas... Ekstazei praėjus, asmuo tartum pabunda iš gilaus miego, "apalpimo" ir, nors ką tik išgyvenęs begalinį Dievo artumo džiaugsmą, neranda žodžių to išgyvenimo Įtikinamai atpasakoti kitiems. Šią mistinę religinės ekstazės dovaną aprašo 20-tame savo gyvenimo knygos skyriuje.
Aprašydama šios dovanos vaisius, sako, kad ekstazės metu, sielai veržiantis į Dievą, ir kūnas paliečiamas levitacijos: pakyla daugiau ar mažiau nuo žemės. Tai ne kartą įvyko Teresei viešai, matant žmonėms. Sumini po ekstazės sieloje likusį Dievo didybės jausmą, sujungtą su gilaus nuolankumo jausmu. Toji Dievo didybė sukelia taip pat didelę baimę Dievui nusidėti, bet tąją baimę lydi ir karšta Dievo meilė. Dar kitas tų ekstazių vaisius yra atsižadėjimo, atsiplėšimo jausmas nuo visko, kas nėra Dievas. Tas visa kam svetimumo jausmas sujungtas su kančia, kad dar nesame pastoviai ir neatšaukiamai sujungti su Dievu. Ši mistinė artimybė Dievui yra tuo mįslinga, kad džiaugsmas ir kančia būna susimaišę drauge, išgyvenant tas Dievo dovanas. Šio mįslingumo Jėzaus Teresė negalėjo išspręsti. Kad kūno skausmai gali būti jaučiami tuo pat metu su dvasiniu džiaugsmu, šventajai buvo aišku. Bet ji negalėjo suprasti, kaip didelis dvasinis skausmas gali tuo pat metu būti drauge su džiaugsmu.
Reikia žinoti, kad Jėzaus Teresė nebuvo lengvamanė ir lengvatikė. Ji pradžioje nepasitikėjo dovanomis. Ieškojo patarėjų, dvasios vadų, išmintingų nuodėmklausių tiems dalykams išsiaiškinti. Numanė, kad gali būti ir būna tariamų dieviškų dovanų, apsigavimų, dvasios ligūstumų, ir mokėsi, reiškinius stebėdama, skirti tikras Dievo dovanas nuo netikrų. Nepasitikėjo tokiais atvejais, kai kas nors turėjo nuolatines ekstazes, gal jausdama, kad jos negali būti iš Dievo, nes Jis negali leisti tokių nuolatinių dvasinės įtampos stovių, nepakeliamų žmogaus sveikatai. Taip pat apie tų dovanų vertę spręsdavo iš vaisių, kuriuos palieka jas gavusiųjų gyvenime. Ekstazės, kurios nieko žmogaus gyvenime nepakeičia, nė kiek neapšviečia, neugdo nuolankumo, bet priešingai, kelia puikybėn, skatina maištingą neklusnumą teisėtai dvasinei vyriausybei, negali būti iš Dievo.
Neliesime čia Teresės fizinių kančių, silpnos sveikatos ir jos dvasinių kančių, kilusių iš įvairių kliūčių, kai siekė reformuoti karmelitų vienuoliją ir kūrė naujus, reformuotus vienuolynus. Tik prisiminsime tas dvasines kančias, kurios Teresę slėgė, skleidžiant savo mistinio dvasingumo mokslą. Nepamirškime, kad jos gyvenamuoju laikotarpiu veikė žinoma Ispanų Inkvizicija, su dideliu įtarimu sekanti religinio-dvasinio gyvenimo sąjūdžius, kurie netilpo įprastiniuose rėmuose. Jos mistiniai raštai buvo sutinkami su nepasitikėjimu. Ji buvo nesuprantama, persekiojama, baudžiama naminiu areštu. Kai kurie nuodėmklausiai, neperprasdami jos dvasinio gyvenimo, gautąsias Dievo dovanas priskirdami piktajai dvasiai, keldavo baimę ir abejones, ar jos gyvenimas eina Dievo valios keliu. Dvasinės sausros laikotarpiai ir užeinantis nepajėgumas melstis tartum patvirtindavo jos vieno kito nuodėmklausio liūdną spėjimą. Jos pačios pasisakymu, piktoji dvasia, ne retai įvairiais pavidalais pasirodanti ir varginanti, keldavo nusiminimo jausmą. Tačiau Teresės meilė Dievui neužgęsta ir tokių kančių metu, nes ji nori dėl Dievo kentėti. Prašo tų kančių net šiais nuostabiais žodžiais: "Viešpatie, arba mirti, arba kentėti!"
Ši jos meilė kančiai dėl Dievo sykį buvo patvirtinta tokiu simboliniu regėjimu. Matė angelą su ilga aukso ietimi, kurios smaigalys buvo geležinis ir atrodė dvelkiantis ugnimi. Ta ietimi, kaip atrodė, angelas tarpais smogdavo į jos širdies gelmes, ir pasijuto apimta begalinės Dievo meilės. Skausmas buvo toks didelis, kad ji dejavo, bet ir džiaugsmas buvo stiprus... (Tačiau jokios fizinės žaizdos pėdsako šis nuostabus regėjimas kūne nepaliko). Šią jos viziją ir išgyvenimą didis italų menininkas L. Bemini įamžino skulptūroje, pavadintoje "Šv. Teresės ekstazė": angelas ietimi smogia į jos širdį. Skulptūra yra Romoje, "Santa Maria della Vittoria" bažnyčioje.
Pastaba. Ateinančiame šio žurnalo numeryje tiksliau susipažinsime su septyniais aukštesnės maldos laipsniais, kuriuos šventoji vaizduoja svarbiausiame savo mistiniame veikale, pavadintame "Vidine pilimi".
Šis “L.L.” numeris yra iliustruotas Kastyčio Izokaičio fotografijos darbais. K. Izokaitis yra taikomosios fotografijos menininkas. Tai vienas žymiausių mūsų šios rūšies fotografų. Fotografuoti jis pradėjo, būdamas 12 m. amžiaus. Būdamas 16 m., jau dirbo viename Brazilijos iliustruotame žurnale. 1958 m. atvažiavo į Ameriką ir čia pradėjo dirbti savo srityje. Dabar jis turi savo fotografijos studiją 441 N. Clark St., Chicago, Ill. 60610.
Šio numerio jo fotografijų pavadinimai: Marquette Parke (virš. nuotr.), Viktorija (74 p.), Skrydis — Rhode Island ir Marquette Parke (90 psl.), Adis Abeba ir Karalienės Shebos maudyklės — Etijopijoje (91 p.), Emilio Pucci, madų kūrėjo, rūbai —Florencija (107 p.).