A. RUBIKAS

KĄ SAKO APIE JĄ ŠV. RAŠTAS?

     Šv. Raštas kalba nuolatos apie atgailos reikalingumą. Raginimai ją daryti, kaip koks raudonas siūlas, tęsiasi per visą Šv. Raštą. O Senasis Testamentas, galima sakyti, yra nuodėmės istorija ir atgailos reikalingumo įrodymas. Jau pasakojime apie pirmųjų tėvų puolimą Dievas kalba nusidėjusiam Adomui: "Žemė bus prakeikta dėl tavo pasielgimo" (Prad. 3, 17). O vos pradėjęs sakyti pamokslus, Kristus įsakmiai pabrėžia atgailos reikalingumą (Morkaus 1, 15): "Darykite atgailą ir tikėkite Evangelijai" (Skvirecko vertime), arba: "Atsiverskite ir tikėkite Evangelijai" (naujajame Kavaliausko vertime).

     Iš šių dviejų skirtingų tos pačios Šv. Rašto vietos vertimų paaiškėja, kad tas labai plačiai vartojamas žodis "atgaila" reiškia ne ką kitą, o atsivertimą!

     Senojo Testamento pasakojimas apie pirmojo žmogaus puolimą rodo, kad žmogus, kaip Dievo kūrinys, yra skirtas laimei ir džiaugsmui (rojuje!). Bet nusidedamas jis laimės ir džiaugsmo netenka. Tai patvirtina rojaus netekimas kaip nuodėmės pasekmė.

     Norėdamas rojų susigrąžinti, tai yra grįžti į tą būseną, kuriai Dievas žmogų buvo sutvėręs, žmogus turi keisti kryptį (atgal į rojų!). O tai ir yra atgaila arba atsivertimas, kaip juos supranta Dievo įkvėpti Švento Rašto autoriai. Žmogus turi persiorientuoti, turi pakeisti savo galvoseną ir savo laikyseną, privertusias rojų palikti. Jis turi vėl atsigręžti į Dievą.

     Tačiau tas atsigręžimas nėra vien išorinis. Jis turi siekti širdies gelmes.

     Štai izraelitai protesto ar atgailos ženklan perplėšdavo savo rūbą, apnuogindami krūtinę. Bet pranašas Joėlis jiems šaukdavo: "Perplėškite savo širdis, ne savo drabužius, ir gręžkitės į Viešpatį, jūsų Dievą" (2, 13). Atgaila pranašo pamoksluose reiškia ne kokios nors apeigos išorinį atlikimą, ne drabužio perpiešimą, o širdies pakeitimą. Tik šitokia atgaila išteisina žmogų. "Jei bedievis darys atgailą dėl savo nuodėmių, kurias jis padarė", sako pranašas Ezekielis, "ir sergės visus mano įsakymus, laikysis teisės ir teisybės, jis tikrai bus gyvas ir nemirs. Aš nebeatsiminsiu visų jo neteisybių, kurias jis padarė; dėl savo teisybės, kurią darė, jis bus gyvas... sako Viešpats" (18, 21-22). Atgailoti, pranašo žodžiais, reiškia sergėti Dievo įstatymus, laikytis teisybės bei daryti teisybę.

     Vienas žinomiausių atgailos būdų yra pasninkas. Tai reiškia apriboti maisto kiekį. Pasninkaudamas žmogus lavina savitvardą, kad netaptų bevaliu savo įgeidžių vergu. Bet štai ką apie pasninką sako pranašas Izajas:

     Argi tai toks pasninkas, kokį aš pasirinkau,
     kad žmogus vargintų savo sielą per dieną,
     nulenktų savo galvą kaip lanką
     ir klotų po savim maišą ir pelenus?
     Argi tu tai vadinsi pasninku
     ir patinkančia Viešpačiui diena?
     Argi pasninkas, kurį aš pasirinkau, ne toks:
     atrišk bedievystės mazgus,
     atrišk prispaudimo raiščius,
     paleisk laisvus tuos, kurie prislėgti,
     ir nuplėšk kiekvieną naštą.
     Laužk alkstančiam savo duoną
     ir įsivesk į savo namus pavargėlius ir klajūnus;
     pamatęs pliką, apdenk jį
     ir nepaniekink savo kūno.
     Tuomet tavo šviesa ištrykš kaip aušra,
     ir tavo sveikata greičiau užtekės;
     tavo teisybė eis tavo veido priešakyje,
     ir Viešpaties garbė surinks tave.
     Tuomet tu šauksies, ir Viešpats išklausys" (58, 6-9).

     Tik šitokia atgaila laimi Viešpaties gailestingumą, nes ji pakeičia žmogų. Ji yra bendruomeninio pobūdžio. Ji nepraeina be atidos kitiems žmonėms. Pasninkauti čia reiškia ne vien apriboti maisto kiekį, bet ir atrišti prispaudimo raiščius, paleisti laisvėn prislėgtuosius, nuimti naštą, laužti alkstančiam duoną, jį apdengti ir pasikviesti į savo namus pavargėlį ar klajūną.

     Šis Senojo Testamento atgailos bendruomeniškumas rėmėsi Dievo tauta, kurią izraelitai sudarė. Nusidedąs žmogus buvo tos tautos narys. Su ta tauta Dievas buvo padaręs sandorą. Taigi pavienis izraelitas, tapdamas neištikimas Dievui, kartu tapdavo neištikimu ir tai sandorai arba sandoros tautai. Tada daryti atgailą arba atsiversti reiškė atsigręžti ne tik į Dievą, bet ir į sandoros tautą. Todėl atgaila ir buvo bendruomeninio pobūdžio.

     Ne kitaip yra ir Naujajame Testamente.

NAUJAJAME TESTAMENTE

     Ir Jono Krikštytojo, ruošusio Kristui kelią, pamokslų pagrindinė mintis buvo: "Atsiverskite" (Mato 3, 2). Bet ir Jonui atsivertimas buvo įmanomas tik darant gera kitiems. Kai minios rinkosi pas jį ir klausinėjo, ką dabar reikėtų daryti, jis joms atsakinėjo: "Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro" (Mato 3, 11). O muitininkams jis kalbėjo: "Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta" (Luko 3, 13), ir kariams: "Nieko neskriauskite, melagingai neskųskite" (Luko, 3, 14). Jonui Krikštytojui atgaila reiškė kartu ir rūpestį kitu žmogumi.

     Kaip iš Kristaus pamokslų matyti, daryti atgailą arba atsiversti reiškia priimti Evangeliją. Morkus pasakoja, kad Kristus, tęsdamas Jono pamokslus, šitaip kalbėjo: "Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!" (1, 15). Atsiversti čia reiškia persiimti Evangelijos dvasia, ją statant aukščiau visko. Tai matyti kad ir iš palyginimo apie žmogų, radusį dirvoje lobį (žiūr. Mato 13, 44-46). Iš džiaugsmo jis parduoda viską, ką turi, ir nusiperka tą dirvą. O gretimam palyginime pirklys, užtikęs brangų perlą, taip pat parduoda viską, ką turi, kad galėtų įsigyti aną gražų perlą.

     Iš to aiškėja, kad šitaip suprasta atgaila, — kaip tikėjimas Evangelija, — negali būti kelių dienų ar savaičių dalykas. Ji, sekant Naujuoju Testamentu, yra nuolatinis žmogaus nusiteikimas, ji yra jo gyvenimo turinys.

     Bet ir Kristus atgailos neskelbė, kaip izoliuoto, pavienio žmogaus veiksmo, nieko bendro neturinčio su kitais. Jis atgailą skelbė ir kaip visuomeninį, ir kaip bendruomeninį žmogaus veiksmą. Ir Naujajame Testamente šitoks atgailos samprotis yra paremtas pačių žmonių bendruomeniškumu, tai yra vienu visų Tėvu danguje ir iš to plaukiančiais broliškumo ryšiais vienų su kitais. Kaip Senajame Testamente nusikalsti Dievui reiškė kartu nusikalsti ir jo sandoros tautai, tai taip ir Naujajame Testamente nusikalsti Dievui reiškia kartu užgauti ir naująją Dievo tautą. Todėl ir susitaikinimas su Dievu reiškia kartu susitaikinimą ir su jo tauta. Dar daugiau: susitaikinimas su Dievu reikalauja susitaikinimo su kitais. Tai matyti iš Kristaus perspėjimo: "Jei neši dovaną prie altoriaus ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie altoriaus, eik pirmiau susitaikinti su savo broliu, ir tik tada, sugrįžęs, aukok savo dovaną" (Mato 5, 23-24). O tai jau rodo, kad atsigręžimas į Dievą nėra galimas be atsigręžimo į kitus žmones.

     Tai dar labiau išryškėja pasakojime apie paskutinį teismą. Į Dievo karalystę teisėjas neįleidžia nedariusių atgailos, arba neatsivertusių. Bet štai kaip jis savo ištarmę pagrindžia: "Aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote,... buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, ligonis ir kalinys — ir jūs manęs neaplankėte" (Mato 25, 42-43); ir "kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte" (Mato 25, 45).

     Kaip iš pasakojimo apie žmogaus sutvėrimą Pradžios knygoje (1, 27 ir 2, 24) matyti, Dievas kūrė ne vieną žmogų, o žmoniją. Jis visų pirma sukūrė vyrą ir moterį, orientuotus vienas į kitą, o per juos šeimas ir bendruomenes. Taip jis žmones sukūrė vienus dėl kitų.

     Todėl žmogus yra bendruomeniškas gyvis. Jis negali gyventi vienas, atsiskyręs nuo kitų. Jis savo širdyje nešiojasi bendruomeninį nusiteikimą, bendruomeninio gyvenimo troškimą. Visa širdimi jis nori mylėti ir būti kitų mylimas. Jis nori būti kitų pripažintas, suprastas, įvertintas. O kitų paniekintas, kitų nesuprastas, kitų atmestas ar atstumtas žmogus labai kenčia.

     Ne kitaip yra ir su dangaus karalyste. Ir į ją žmonės yra pašaukti kaip viena Dievo vaikų šeima. Kaip iš pasakojimo apie paskutinį teismą matyti, jie anam gyvenimui dangaus karalystėje kelsis ne kiekvienas atskirai, nuo kitų atsiskyrę, o bendrai. Matas apie tai rašo: "Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės" (25,32). Ir dangaus karalystėje jie bendrai džiaugsis savo laime. Ir danguje jie bus viena Dievo vaikų šeima, mylinčių vienas kitą.

     Piešdamas dangaus karalystę, Kristus yra griebęsis kaip tik bendruomeninio gyvenimo pavyzdžių. Jis dangaus karalystę lygina su vaišėmis: "Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie vaišių stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu" (Mato 8, 11).

     Bet kodėl žmogus pasijunta laimingas prie vaišių stalo? Dėl to, kad jis nėra vienas, dėl to, kad jis yra apsuptas jį mylinčių, jį pripažįstančių vienminčių.

     O į tai veda atgaila, arba atsivertimas, kurie reiškia atsigręžimą kartu į Dievą ir į žmones. Šitokia atgaila atitinka pačius giliausius žmogiškosios širdies troškimus. Ji yra laimės ir džiaugsmo šaltinis. Ji niekad negali ir negalės žmogui gyvenimo džiaugsmo atimti. Tai galėtų padaryti tik klaidingai suprasta atgaila, tik nuo Evangelijos atitrūkusios jos formos ar būdai.

     Kristaus aiškinimu, atgaila, arba atsivertimas, nereiškia laimės ar džiaugsmo atsižadėjimo, o netikėtą jų atradimą. Tai jau rodo palyginimai apie aną žmogų, užtikusį dirvoje lobį, ir apie pirklį, radusį labai gražų perlą. Įsigiję lobį ar perlą, jie praturtėjo. Tai reiškė naują turtą, kuris viršijo viską, kas anksčiau buvo turėta ar laime bei džiaugsmu laikyta.

     Tai dar aiškiau matyti iš palyginimo apie palaidūną sūnų. Jis, tėvą palikęs, tolimoje šalyje palaidai gyvenęs ir savo lobį išeikvojęs, grįžta atgal, tikėdamasis gauti bent samdinio vietą tėvo namuose. Bet štai tėvas jį iš tolo atpažįsta, susigraudinęs išbučiuoja, aprengia geriausiu drabužiu ir liepia kelti puotą su muzika ir šokiais (žiūr. Luko 15, 11-24). Sūnus pasijunta pagerbtas, pripažintas, įvertintas ir mylimas. Tėvo iškeltos vaišės prašoka visus jo lūkesčius. Jis yra laimingesnis negu tikėjosi. Jis vėl savųjų būryje.

     Jis vėl sūnus, atgavęs savo garbę, apsuptas namiškių, ir dėl to laimingas, kad darė atgailą, kad atsivertė, kad sugrįžo.