(Nijolės Jankutės kalba, pasakyta "L.L." 25 m. sukakties minėjime)
Sveikindami žmogų jo 25-tojo gimtadienio proga, galime su poetu sakyti, "tu pačioje jaunystėje ir pačiame pavasary", nes pilnąją dvasinę brandą, didesnius pasiekimus ir gyvenimo patirtį dar atneš tolimesni metai, žmogiškoji vasara.
Bet 25-ri žurnalo gyvavimo metai jau byloja apie jo brandumą, pasiekimus ir didelį pasisekimą skaitytojų tarpe. Tas pasisekimas nėra atsitiktinis. Tai didelio, nuolatinio, dažnai įtempto darbo vaisius. Tai redaktoriaus, jo kolektyvo ir bendradarbių sutartinė, atliepianti dvasiniams skaitytojo poreikiams, skatinanti jį susimąstyti, kelti klausimus ir sulaukti atsakymų. Tai mūsų lietuviškas žodis, klestintis svetimoj žemėj, vešlus kaip dobilas, kurio medus peni sielą.
Prieš 25-rius metus į žmones išėję 8 psl. "Laiškai Lietuviams" išgražėjo, praturtėjo savo išore ir ištobulėjo turiniu. Čia norėtųsi trumpai stabtelėti prie kelių šio žurnalo skyrių, kurie "Laiškus" ypač praturtino ir išpopuliarino. Tai "Jaunimo", "Šeimos" ir "Kalbos" skyriai.
Pirmaisiais "Laiškų" gyvavimo metais "Jaunimo" ir "Šeimos" skyriai lietuvių visuomenėj sukėlė nemažai kontroversijų, nes opių moralinio gyvenimo klausimų nagrinėjimas žurnalo lapuose erzino konservatyviuosius skaitytojus, bet domino ir patraukė tuos, kurie suprato, kad moralinės srities klausimų nelietimas dar nereiškia jų nebuvimo bei neaktualumo, ypač šiais laikais.
Jaunamečių nusikaltimai, irstančios šeimos, gilėjantis plyšys tarp išpažįstamo tikėjimo ir kasdieninio gyvenimo buvo ir tebėra reiškiniai, prieš kuriuos negalima užsimerkti, hipokritiškai nuduodant jų neegzistavimą. "Laiškų" leidėjai gerai suprato šių dienų problemų aktualumą, jų nepaisymo žalingumą ir buvo pirmieji, drąsiai jas palietę ir principingai ieškoję jų išrišimo.
1970 m. įvestas "Kalbos" skyrius yra taip pat svarus įnašas "Laiškų" žurnalui, sulaukęs daug šiltų atsiliepimų iš skaitytojų ir kalbininkų. Kadangi "Laiškai Lietuviams" yra religinės ir tautinės kultūros žurnalas, o kalba — vienas pagrindinių tautinės kultūros veiksnių, šis skyrius čia yra labai naudingas ir labai tinkantis.
"Kalbos" skyriuje nėra ilgų teorinių straipsnių. Jis ribojasi praktiškais patarimais, atkreipdamas dėmesį į dažnas spaudos ir kasdieninės kalbos klaidas. Tai ir yra šio skyriaus stiprybė ir jo populiarumo laidas.
Tobulėjanti išorė bei turinys tačiau nepakeitė "Laiškų" tikslo, kuriam jie buvo pradėti leisti. Tikslas pasiliko tas pats: nuoširdžiu žodžiu lankyti tautiečius, išsiblaškiusius po svečias šalis, ir padėt jiems susiorientuoti religiniuose, moraliniuose, tautiniuose klausimuose, kuriuos iškelia gyvenimas svetur, laiko dvasia ir aplinkybės. Lietuvis, Kristus ir modernieji laikai — tai šio žurnalo paskirties sintezė.
Kaip kūnas merdi be maisto, taip dvasia be mąstymo. Tačiau šių laikų skuba, totalus užsiangažavimas jusliniam pažinimui ir fizinio prado adoracija baigia iš žmonijos išstumti bet kokį žvilgsnį į gyvenimo prasmę, nekalbant jau apie mąstymą. Ir skursta žmogaus dvasia, ir merdi ji grandioziškos technikos tyrlaukiuose, kur viskas apspręsta pojūčiais ir viskas apribota laboratoriniu žinojimu.
Nedaug yra balsų, kurie tuose tyruose šaukia, kad žmogus ne vien tik atsitiktinis chemikalų junginys, kad jis ne vien tik gerai išsivystęs gyvulys, bet kad jis turi savyje tai, kas prašoka pojūčių bei žinojimo ribas. Tokiu balsu galime laikyti "Laiškus Lietuviams". Tai lietuviškas balsas svetimų balsų erzelyje, jau 25-erius metus kalbąs lietuviams svetimose šalyse apie tai, kas nesensta, kas amžinai išlieka ir dėl ko verta gyventi. "Laiškai" sėkmingai nešė ir tebeneša mūsų visuomenei krikščioniškąją mintį. Ta mintis ir yra šio žurnalo stiprybė, kuria jis dalinasi su savo skaitytojais. Nes šiais moderniosios pagonybės laikais vis sunkiau ir sunkiau krikščioniškai galvoti, taigi ir krikščioniškai veikti. Juk argi ne taip žmogus veikia, kaip galvoja?
"Spausdintas žodis yra tautos išraiška ir kasdienis penas, nuo kurio priklauso jos moralinė sveikata", kalbėjo filosofas St. Šalkauskis. Todėl kiekvienas mūsų laikraštis, dienraštis ar žurnalas turi didelę atsakomybę, ne tik palaikydamas lietuvybę svetur, bet ir formuodamas lietuvį į pilnutinį gyvenamojo amžiaus žmogų. Jei lietuviškoji spauda būtų ir labai patriotiška, bet nereaguojanti į lietuvio - žmogaus dabarties problemas bei jo santykį su tolima tėvyne per išeiviškąją bendruomenę, jei toji spauda neieškotų atsakymo į dabarties keliamus klausimus, jei ji neragintų lietuvio ieškoti to, kas mus jungia ir gerbti vienas kitą, veltui būtų prirašomi lapai, skiltys ir numeriai.
Žmogaus, taigi skaitytojo, mintis — dinamiška ir nerami, tartum srovė. Ji ir sąmoningai, ir nesąmoningai ieško sau krypties bei krantų. Mintis negali tenkintis stagnacija. Todėl didelis ir sunkus, ne visų spaudos darbuotojų pasiekiamas menas išvengt sustingimo bei trafaretų monotonijos, pasekant įvairių idėjų bangavimą, laiku išryškinant, kurios jų yra žmonijos laimėjimas, ir padarant jas priimtinas skaitytojui, tuo pačiu metu jį skatinant mąstyti, klausti, vertinti, diskutuoti.
Šiuo keliu sėkmingai žengia "Laiškai", prisidėdami prie kultūringojo lietuvio formavimo. Šis kelias turėtų būti visos mūsų spaudos kelias: atviras nuomonėms ir diskusijoms, atviras rūpimųjų klausimų nagrinėjimui, atviras išklausyti, pagerbti, suprasti žmogų, nes jis Dievo paveikslas, ir lietuvį, nes jis mūsų brolis. Tai nėra lengvas kelias, nes žmogiškasis egoizmas linkęs tiesą tik sau monopolizuoti, tačiau tai kelias, kuris veda į vienybę — jungiančią, stiprinančią ir išlaikančią. Vienybė yra vienintelė mūsų jėga, kaip kultūra — vienintelis mūsų ginklas. Tai prieš daugelį metų suprato "Laiškų Lietuviams" rašytojai, leidėjai ir bendradarbiai. O kad tie "Laiškai" nedingo be atsakymo, rodo ši sidabrinė jų sukaktis.
Redakcijos vardu dėkoju jums, mieli skaitytojai, už kiekvieną atsakymą į mūsų rašomus "Laiškus", nesvarbu, ar tie atsakymai būtų bendradarbiavimo ar prenumeratos klausimais, nes be dialogo su jumis, neįmanomas ir šio žurnalo leidimas.