Antanas Dundzila
1974 m. lapkričio viduryje mokyklos gavo naujai išleistą "Lietuvių tautos ir valstybes istoriją", skirtą X-am skyriui (Vl-ai klasei). Tai antroji trijų vadovėlių serijos knyga, paruošta vyresnėms lituanistinės mokyklos klasėms. Šios serijos vadovėlių įdomumas, naujovė ir gal pats didysis bandymas yra istorinės medžiagos paruošimas, suorganizavimas ir perteikimas. Vadovėlio planas yra toks: istorija teikiama ne įprastine chronologine tvarka, bet sugrupuota į šešis skyrius ir 32 tematinius straipsnius.
Tokio plano motyvavimas yra logiškas ir aiškus. Žemesniuose skyriuose supažindintas su chronologine istorijos įvykių raida, čia mokinys dar kartą pastatomas prieš svarbiausias mūsų istorijos temas ir eras jau daugiau subrendusio žvilgsnio akiratyje. Neabejočiau, kad JAV LB Švietimo Taryba šiuo būdu išsprendė ir kitą labai svarbų, praktišką reikalavimą — tai vadovėlio autoriaus suradimo reikalą. Čia matome kolektyvą: knygą redagavusį ir vieną knygos skyrių parašiusį Vincentą Liulevičių ir keturis kitus straipsnių autorius: Vaclovą Čižiūną, kun. dr. Joną Gutauską, Igną Medžiuką ir dr. Grigą Valančių.
Knyga apima 224 puslapius, yra kietais viršeliais, gausiai iliustruota ir patraukliai sulaužyta. Kiekvienas straipsnis baigiamas klausimais, santrauka ir uždavinių pasiūlymais. Atseit, leidinys ruoštas su aiškiais pedagoginiais tikslais. Negalima nesistebėti knygos žema kaina — tik 5 doleriai! Pagal Švietimo Tarybos programą, turinys yra toks: I skyrius — Lietuvos valstybės raida, nuo valstybinio gyvenimo pradžios iki paskutinių okupacijų. II skyrius — Lietuvos valdžia, III — Lietuvių tikyba, IV — Lietuvių kultūra, V — Lietuvių švietimas, VI — Lietuvių prekyba. Knyga dar papildyta chronologine lentele, skyreliu "Įvykiai ir datos" ir žodynėliu.
Šiuo straipsniu nepretenduoju į istorijos vadovėlio kritiką-įvertinimą. Tenoriu sužymėti pirmuosius vadovėlio naudojimo įspūdžius klasėje, pridedant dar vieną kitą asmeninę nuomonę ar spėliojimą.
Kadangi vadovėlio išleidimas susivėlino 1974-75 m.m. pradžiai, tai 1975 kovo mėnesio pradžioje Lemonto (Čikagos priemiestis) mokykloje esame išėję apie 70 puslapių, pirmus du skyrius. Mūsų X-o skyriaus mokinių grupę sudaro šeši 14-15 metų jaunuoliai -ės, aplamai paėmus, entuziastiškai nusiteikę, bet jų lietuvių kalbos ir istorijos žinios, aaa..., gal ir silpnokos. Kai kurie mokyklą lanko labai nereguliariai. Lietuviškai skaito, palyginti, neblogai, bet kalba sunkiau, o su rašyba visai sunku. Mokykla veikia šeštadieniais, istorijos pamokoms skiriama po pusę valandos.
Grįžtant prie knygos, visų pirma dėkingas faktas yra tas, kad visi mokiniai knygos tekstą paskaito ir supranta. (Tokio "liuksuso" neturime IX-am skyriui, kur naudojame I-ą istorijos tomą.) Esminius faktus ir mažiau komplikuotus duomenis mūsų dešimtokai lengvai atsimena, nors greitai ir pamiršta (čia jau ne knygos kaltė). Skyrių gale esančios santraukos ir klausimai yra labai naudingi.
Keliose knygos vietose mane kiek stebino neišbalansuotas medžiagos išdėstymas. Pvz. 3-ias straipsnis, "Lietuvos valstybės mažėjimas", apima 10 psl., kur yra daugybė Lietuvos-Lenkijos valdovų nuotraukų, vardų ir datų. Vėl, kad ir tematiškai parašytame vadovėlyje, valstybės era yra ryškiausiai charakterizuojama valdovo pavarde, atvaizdu ir data! Tuoj po šio skyriaus įdėtam "Nepriklausomos Lietuvos" straipsnyje randame tik du ir pusę puslapio teksto (per mažai!) ir 3 prezidentų atvaizdus.
Tad keliu tris klausimus: 1. Ar šiuo būdu išeita valstybės raidos medžiaga mūsų dešimtokus šioje temoje išbaigė? Abejoju, nes atrodo, kad jų chronologinis istorijos žinojimas buvo per silpnas. 2. Ar tekstas padėjo prie žinių pagilinimo bei išprusinimo? Taip, prisidėjo, tik neaišku ar pakankamai. 3. Gal mūsų mokiniai yra per jauni tokiam istorinės medžiagos pateikimui? Greičiausiai, kad taip — per jauni.
Su malonumu pripažįstame, kad knygos puslapiuose yra daug įdomių duomenų ne tik mokiniui, bet ir mokytojui. Pvz. valdytų teritorijų plotai, gyventojų skaičius, gyventojų tankumas, spėliojimas, kad Vilnius buvo Lietuvos sostinė jau Mindaugo laikais (p. 50) mane intriguoja. Apgailėtina, kad šie duomenys mūsų mokinių labai neimponuoja. Kai kurie žemėlapiai yra per maži, nors knygos gale įdėtas spalvotas žemėlapis yra lengvai naudotinas.
Kalbant apie iliustracijas, drįsčiau abejoti kai kurių kunigaikščių atvaizdais. Pvz. 21-25 psl. atvaizdai atrodo daugiau kokių nors teatro rūbų eskizai, bet ne autentiška medžiaga rimtam veikalui. Tokie duomenys, kaip dailininko interpretacija, turėtų būti aiškiai užakcentuoti po kiekviena iliustracija. Nėra kalbos, kad iliustracijų reikia, bet taip pat reikia ir paaiškinimų, kur istoriniai faktai ir kur tik pagalbinės vaizdingumo priemonės. Taip ir yra padaryta, pvz. 172 p., pažymint, kad piešinėlis paimtas iš 1808 m. išleisto Vasio elementoriaus: autentiškumo klausimo čia jau nebegali kilti, tuo pačiu tokia iliustracija duoda gražios medžiagos diskusijoms klasėje.
Žvelgdamas į dar neišeitą medžiagą, abejoju ar pajėgsime išnagrinėti ir išeiti kai kuriuos Lietuvos valdžios (II-as skyrius) straipsnius. Greičiausiai reikės daug ką išleisti arba "praleisti pro pirštus". Ši medžiaga smarkiai prašoka mūsų vidutinio mokinio subrendimą: net ir Amerikos valstybės santvarkos dalykuose jie čia dar silpnoki.
Skyrius apie tikybą labai platus, tačiau daugiau kreiptas religinės kultūros, sakyčiau politikos, kryptimi. Krikščionybės aprašyme pasigendu platesnio šv. Kazimiero suminėjimo, kas, mano supratimu, yra didelė dovana Lietuvai ir galėjo būti imponuojančiu epizodu vadovėlio puslapiuose. Iliustracija '"Sunkų kryžių neša Lietuva" p. 124, panašiai kaip ir "Komunizmas naikina lietuvių tautą" p. 47, dvelkia propaganda, bet ne mokslo žiniomis ar temos charakterizacija.
Vadovėlį gavęs, labai apsidžiaugiau, nors panašaus džiugesio, gaila, nepajutau iš mokinių pusės. Abejoju, ar jie ir tematinį medžiagos sugrupavimą pajuto. Įdomu būtų žinoti, ar šis tematinis metodas buvo bandytas kitose mokyklose kokių nors konspektų forma, prieš imantis šios serijos leidimo darbo. Pasibaigus mokslo metams, gal galėsime palyginti įspūdžius su kitomis mokyklomis, susidarysime tikslesnę nuomonę.
Galutinė išvada būtų tokia. Visi turime suprasti, kad vadovėlis yra paruoštas ne vien tik mokiniams, bet visai mūsų švietimo sistemai — t.y. ir mokiniams, ir mokytojams, ir tėvams. Nėra kalbos, kad vadovėlis nėra toks, kur vieną kartą į savaitę pusvalandžiui susirenkančiai klasei mokytojas gali pasakyti: "Sekančiam kartui perskaitykite ir išmokite tokį ar kitokį straipsnį". Vienas mokinys, be mokytojų ir ypač tėvų pagalbos, šia medžiaga tinkamai ir lengvai nepasinaudos. Vis dėlto tai yra naujumu dvelkiantis leidinys, vietomis primenąs ir lengvesnio pobūdžio, įdomiai parašytus istorinius epizodus.
Padėka priklauso leidėjui ir visiems knygos darbuotojams.