Kunigas X
RAŠO VYRAS:
Kunige, patark ką daryti. Prieš 20 metų esu vedęs nuostabią žmoną: gražią, gerą, švelnią, išauklėtą, mokytą. Susilaukėme trijų vaikų ir per tą laiką buvome laimingi.
Prieš keletą mėnesių netikėtai radau pluoštą fotografijų, tarp kurių buvo keletas jaunuolių, su gana jausmingomis dedikacijomis. Suprantama, kad tuojau parodžiau žmonai, klausdamas, ką jos reiškia. Ji man atsakė, kad tų asmenų nepažįstanti, niekad tų fotografijų neturėjusi, o kadangi visa tai yra jau praeities dalykai ir yra grynai jos asmeniškas reikalas, ji neturinti reikalo man ką nors aiškinti. Jos atsakymas mane pritrenkė. Pasakiau, kad nenoriu jos tardyti, juo labiau kuo nors kaltinti, juoba, kad vedžiau ją nekaltą ir žinojau, kad ji nieko rimto nuo manęs nebuvo paslėpusi. Bet nieko nepadarysi: ji užsibarikadavo už savo "neatsimenu", "tau tas nesvarbu" ir netgi ėmė neigti aiškų faktą. Turiu pripažinti, kad visą laiką žmona man buvo atversta knyga, nuo manęs nieko neslėpdavo, netgi skarelės nenusipirkdavo be mano žinios.
Netrukus kitas įvykis sukrėtė mano gyvenimą ir baigia suardyti mūsų šeimą. Man prisistatė nepažįstamas kunigas, pasiųstas buvusio kitados mano žmonos sužieduotinio. Jis dabar sunkiai sergąs, nesą vilties pagyti, taigi, gal sąžinės graužiamas, norįs prašyti mane atleidimo, nes kitados, kai jau buvo vedęs, o mano žmona ištekėjusi, bandęs kartą ją vilioti, bet gavęs griežtą atkirtį. Bet dėl to jaučiasi man nusikaltęs ir prašo dovanoti. Suprantama, kad iš mano žmonos pusės nebūta jokio tai vilionei atsakymo ar pritarimo. Tasai epizodas tik patvirtina žmonos garbingumą ir ištikimybę.
Po to, kai buvau radęs minėtas fotografijas, paklausiau žmoną, kodėl ji man niekad nepapasakojo apie tas buvusio sužieduotinio viliones. Ji man atkirto: "Prisiekiu prieš Dievą, mirusius tėvus ir mano tris vaikus, kad joks buvusis mano sužieduotinis ar simpatija niekad nėra padaręs bet kokių viliojimų ar pasiūlymų. Prisiekiu, kad tokio fakto niekad nėra buvę ir esu pasiryžus, jei nori, tavo akivaizdoje atlikti išpažintį".
Kunige, dabar suprasi, kad aš išeisiu iš proto, nes nuo to laiko mano žmona tiek jausminiu, tiek santuokiniu atžvilgiu pasidarė kita. Man atrėžia: "Nesi aštuoniolikinis. Pradėk kitaip gyventi". Bandžiau jai aiškinti, kad toks jos elgesys kenkia mūsų bendram gyvenimui, kad aš nenoriu teisti jos praeities, bet reikalinga, kad ji atmegztų tą paslapties mazgą, kuris mane kankina, ardo sugyvenimą, kad jos elgesys man nesuprantamas. Į tai jos atsakymas: "Ką aš tau turiu pasakyti? Nieko neatsimenu, nenoriu atsiminti, dabar gyvenu su tavimi ir tau — to turi pakakti".
Išdėsčiau atvirai visą padėtį, kuri veda mane į nervų pakrikimą. Nežinau, kaip turiu pasielgti, kada nėra nuoširdumo, bendravimo. Jausmai diena iš dienos vėsta. Kada kalbamės ir pokalbis nukrypsta į esamą padėti, ji kaip ežys įsitraukia į savo spygliuotą neprieinamą kamuolį. Gal aš klystu, bet kol mano žmona laikysis šio užsivėrimo, taika ir ramybė bus tik fantazija. Kalbu taip, nes jaučiu ramią sąžinę — nesu aš kaltas.
Prieš kelias dienas vienas vaikų, matyt, ką nugirdęs ar pastebėjęs pasikeitusią namų atmosferą, klausia motiną: "Mamyte, ar tu tikrai myli tėvelį?" Aš galiu atsakyti, kad ji visada mane mylėjo, buvo atsidavusi šeimai. Tad kodėl dabar viskas pasikeitė?
KUNIGAS ATSAKO:
Susidūrė trys neįtikėtinos situacijos: kunigo neprotingumas, vyro žiaurus tardymas ir žmonos absurdiškas neigimas.
Pirmasis, nors turėjęs gerus norus, suklydo kunigas. Jis nesuvokė, kad, atskleisdamas vyrui mirštančiojo prašymą atleisti už kažkada veltui žmonos viliojimą, sukels vyro smalsumą ir liguistą fantaziją apie žmonos ištikimybę. Tasai mirštantysis, buvęs kitados žmonos sužieduotinis, bandęs ją vilioti, kai jau abu buvo sukūrę savo šeimas, buvo atstumtas, dabar apgaili savo kvailą žingsnį, Dievas jam atleidžia, ir reikalas baigtas. Atskleidimas visa to niekam nepadės. Tiktai sudrums ramų dvidešimties metų laimingo gyvenimo vandenį. Tai buvo kunigo perdėtas uolumas ir kenksmingas pasitarnavimas. Geriau būtų buvę pirma pasikalbėti su žmona. Žmonių patarlė sako, kad nereikia kištis į vyro ir moters reikalus. Jos reikėjo paklausyti ir pastoracinėje veikloje.
Nelogiška yra ir žmona. Jos nelogiškumas yra tipiškai moteriškas. Ji nieko blogo nebuvo padariusi, nieko neturi bijotis, o jos atvirumas išeitų jai tik į naudą. Bet ji viską neigia: fotografijas, viliojimus — viską. O tačiau fofografijos yra realybė, kunigas yra realybė, paliudijąs jos nekaltumą. Bet ne, ne ir ne. Elgiasi, tarsi staiga sugauta meilužė. Ji užsikirto, kai buvo paliesta praeitis, kurią ji buvo palaidojusi. Praeitis be dėmės, bet vis tiek praeitis. "Praeitis yra mano, ir tu neprivalai į ją kištis. Mano asmeniškos kovos praeityje yra mano, ir to gana". Gal tai yra pateisinama, bet sunkiai suprantama po dvidešimties metų atvirumo. Gal tai yra reakcija, kai ji mato jos ištikimybės įtarimą, netgi ieškant kažkokios uždraustos meilės šešėlių. Jos praeitis neturi būti niekieno paliečiama. Ji tam turi teisės. Gal tai yra jos griežto auklėjimo vaisius. Galėtų ramiai aiškintis, bet to nepadaro. Reikia pagerbti tokį jos nusistatymą, nes tai nėra joks vyro įžeidimas. Priešingai, ji jaučiasi įžeista, kai imama knistis po praeitį, kurią ji seniai palaidojo.
Bet kalčiausias vyras. Jis galėjo pradėti nuo kunigo papasakojimo, kuris turėjo jo akyse dar sustiprinti pasitikėjimą žmonos nekaltumu. Bet ne. Jis pradėjo absurdišką tardymą: "Ar tu tikrai buvai ištikima? Jei taip, tai vis tiek, kaip ten buvo? Ar tasai buvo vienintelis tavo sužieduotinis, kol mudu susipažinome? O gal turėjai ir kitų, Juk kartą sapne ištarei kažkokio Jono vardą". Ji ginasi, supyksta ir nenori apie tokias istorijas nė kalbėti. Vyras atrodo ramus, bet jį graužia noras žinoti, žinoti, žinoti. Kam ji neigia aiškius faktus? Nepagalvoja apie savo žmonos meilę, atsidavimą, ištikimybę per 20 metų, tarsi dabar tai būtų be jokios reikšmės.
Vyras pamažu tai, kas galėjo būti tik žmonos atvirumas, ima skaityti savo teise. Jis nieko nesupranta, netgi moters psichologijos. Moteris nemėgsta kalbėti apie savo praeities jausmus, bijodama, kad juos atskleidus gali įvykti nemalonių situacijų. O vyras, būtinai verždamasis į žmonos praeitį, pats sau kasa duobę. Jis pasidaro žmonos sąžinės diktatorium, jo smalsumas darosi patalogiškas. O tuo tarpu nuostabi dvidešimties metų harmonija dūžta į šukes. Toks vyras ne tik nėra protingas, bet net ir nekilnus. Jis galėjo parodyti, jog jam nepatinka žmonos užsivėrimas praeičiai, bet iš to nestatyti ant kortos savo šeimos laimės. Dėl to nereikėjo užsigauti, o verčiau žmoną atsiprašyti, kad bandė laužtis į jos paslapčių duris, už kurių tikriausiai nieko nėra.
Kas daryti? Susitaikyti, kad ir tokiais žodžiais: "Klausyk, brangioji, suprantu, kad aš neturiu kištis į tuos dalykus, kuriuos tu pasilaikai tik sau. Maniau, kad tau nebus sunku kalbėti, paaiškinti. Dabar suprantu negerai pasielgęs ir prašau dovanoti. Visa tai, ką man esi iki šiol davusi, yra brangiausia už viską. Nenoriu nieko kito. Daugiau nekasinėsime praeities kapų. Grįžkime į save ir būkime, kaip ligi šiol esame buvę".
Tokie žodžiai ir tokia vyriška drąsa parodys, kad vyras yra tikrai to vardo vertas.