AND NOW MY LOVE
Prancūzų kalba filmas, užtrunkantis porą valandų, tinkamas tik suaugusiems ir tai su tam tikrais rezervais. Tai savotiška mozaika, mišrainė, prasidedanti juoda-balta spalvomis, išryškinanti filmo vystymąsi į garsinį ir spalvotąjį, apimanti įvairius įvykius kaip socialiniame visuomenės gyvenime, taip ir žmogaus amžiaus eigoje. Čia pamatysi ir pirmųjų revoliucionierių vadų agitaciją su Markso paveikslais, ir Hitlerio švaistymąsi. Ekrane įvairiausi žmogaus gyvenimo etapai nuo gimimo iki mirties. Tai tokie trumpai švystelėje vaizdai, kurie paskui ilgiau net nepalieka atmintyje bendros filmo fabulos.
Filmą režisavo Claude Lelouch. Jo sukurtas filmo herojus Simon, paklaustas, ką gi čia filmo kamera pateikia, atsako: “Gyvenimą, ir meilę, ir mirtį — viską, kas atneša pinigų”. Tai atsispindi šiame filme, kuris nepasižymi dideliu gilumu, o turi daugiau pramoginį pobūdį. Nors garsinama, kad filmas “apie meilę iš pirmo pažvelgimo”, bet jis nesudaro rimto įspūdžio. Vaizduojama turtuolio mergaitė Sarah (ją čia vaidina Marthe Keller), kankinama gyvenimo nuobodulio, ieškanti ko nors, kurį galėtų pamilti.
Gyvenimas ją suveda su Simonu (Andre Dussolier), buvusiu vagimi, pornografinių filmu gamintoju, dabar norinčiu susukti Didingąjį Filmą. Ekrane ir rodomi to jo filmo bruožai, su jo autobiografinėmis atošvaistėmis, apie jo paties gyvenimą ir klystkelius. Šalia gana gabiai užsirekomenduojančios Keller, jos tėvą milijonierių vaidina Charles Denner. Filme įterpiama ir tokio arkliško sąmojaus: “Moterys, sulaukusios 16 m., bando nusižudyti; pasiekusios 20, grimzta į narkotikus; o 22 m. veržiasi ištekėti”. Filmas, žinoma, baigiasi Saros ir Simono meilės išryškėjimu.
Šis filmas gali būti įdomus ypač tiems, kurie nori susipažinti su prancūziškąja kinematografija (Amerikoje rodomas su angliškais prierašais), bet jei kas jo nepamatys, daug nenustos.
BRANNIGAN
Keistasis pavadinimas “Brannigan” yra airių žodis, reiškiąs girtuoklių vaidus. Čia Brannigan yra pagrindinio filmo herojaus pavardė, kurį su pasigėrėtinu sugebėjimu vaizduoja talentingas John Wayne. Jis daugelyje filmų pasirodo kaip drąsus, sumanus policijos tarnautojas. Čia jis — Čikagos policijos leitenantas, kuriam duodamas uždavinys pargabenti iš Anglijos ten į Londoną pabėgusį už užstatą išleistą sukčių, kurį vaizduoja John Vernon. Tas piktadarys susidraugauja su kitais panašiais. Jo sėbrai jį pagrobia, reikalauja vaduotpinigių. Uoliai imasi jo ieškoti britų Scotland Yard, kurios komandierių čia gana energingai vaidina A. Attenborough. Atvykusiam Čikagos policijos leitenantui šofere paskiriama policijos tarnautoja, kurią vaizduoja Judy Geeson. Tarp jų išsivysto lengvas romansėlis.
Į filmo vyksmą įsijungia pasamdytas policijos leitenantą nužudyti amerikietis (D. Filon). Filme susidaro nuotykių ir seklių intriga. Filmas nenuobodus, nors menišku atžvilgiu ir neperdaug turtingas. Parodomi Londono bokštų tilto, Temzės prieplaukų, Garrick klubo vaizdai. Į filmą Įvesta minios mėgstamu įvairumų: vejojimasis dideliu greičiu lekiančių automobilių, muštynės bare, bandymas suvažinėti norimąjį nužudyti (tai darant ne siauroj gatvelėj, o atvirame lauke), susišaudymai. Baigiasi laimėjimu to policijos leitenanto, kuris, daug nesivaržydamas su taisyklėmis, atkakliai persekioja nusikaltėlį. Filmas nėra labai turtingas menu, bet gausus žmogų sudominančia ir užmirštin nešančia intriga.
THE REINCARNATION OF PETER PROUD
United Artists bendrovės išleistas filmas, susuktas pagal Max Ehrlich romaną. Pats romano autorius paruošė ir filmo skriptą, o ji režisavo J. Lee Thompson. Filmas labai neįprastas savo turiniu. Jaunas kolegijos istorijos dėstytojas dr. Peter Proud, kurį čia su įsijautimu vaizduoja Michael Sarrazin, nakčia pergyvena košmarinius sapnus apie jo nužudymą ežere. Nei gydytojai, nei psichologai-psichiatrai jam nepadeda. Jis kreipiasi į parapsichologijos žinovą, bet ir to pagalba nesėkminga. Pagaliau jis pats ima ieškoti priežasčių ir prieina išvados, kad tie ji gąsdinantieji vaizdai ateina iš to laikotarpio, kai jis buvo kitas žmogus.
Palikęs savo draugę, jis išvyksta ieškoti tų savo sapnų pasąmonėje matomų vietų ir žmonių. Ypač jam padeda televizijoje matytas kaip tik toks vaizdas, kokį jis regi. Jam pavyksta surasti tą vietą. Senuose laikraščiuose jis suseka, kad buvo taip ežere prigėręs, kaip jis savo regėjimuose mato. Suranda likusią našlę Marcia Curtis ir prieina išvados, kad tai čia jo, dabar reinkarnacijos keliu tapusio kitu žmogumi, buvusioji žmona. Ją praeities atošvaistose ir dabarties išgyvenimuose sėkmingai vaidina Margot Kidder. Dr. Proud suartėja su jos dukra Ann Curtis (Jennifer O’Neill), kurią jis laiko ir savo dukteria, kai jis prieš reinkarnaciją buvo kitas žmogus. Nežiūrint to, jų ryšiai prieina iki intymių incestinių santykių. Jo buvusioji žmona suvokia, kas jis, ir, radusi jį beplaukiantį ežere, nušauna revolveriu, kaip seniau užmušė irklu, kaltindama jos kankinimu ir jų dukters suvedžiojimu.
Filmo vaidyboje ryškūs sugebėjimai. Surežisuota gyvai, ir filmas gali susilaukti publikos. Tačiau šalia savo intrigos, jis turi ir daug blogų pusių. Nemažai gašlių scenų, kurios, nors ir nėra provokuojančios, bet vis dėlto sugestyvios, nepadorios, nepateisinamos. Tėvo-dukters intymūs santykiai filmą daro žemą moraliniu atžvilgiu. Tai dar sustiprina du nužudymai. Pagaliau filmas paremtas melu. Jokios inkarnacijos nėra. Jokio mokslinio argumento inkarnacijai paremti nėra. Inkarnacija reikštų, kad miręs žmogus Įsikūnija kitame. Tai reikštų, kad žmoguje yra kas nors, kas nemiršta su kūno mirtimi. Galima būtų prieiti išvados, kad tai siela. Atrodo, kad tokia mintis net galėtų būti vertinga krikščionybei, skelbiančiai sielos nemarumą. Tačiau krikščionybė inkarnaciją atmeta, nes ji neturi jokio mokslinio pagrindo, o taip pat priešinga Kristaus mokslui, kuris skelbia, kad po mirties siela pereina į jos užsitarnautą vietą amžinybėje, o nesiblaško, inkarnacijos keliu pereidama iš vieno žmogaus į kitą žmogų ar kurį kitą gyvi. Reinkarnacija yra pasenusi antikinių graikų, senovės pagonių ir atsilikusių indų mintis, atmesta ir mokslo, ir krikščionybės.
HEARTS AND MIND
Dokumentinis filmas apie Vietnamo karą, susilaukęs net laimėjimų Cannes festivaly ir Amerikoje. Parodo šiurpius Vietnamo karo vaizdus: fronto veiksmus, sužeistuosius, liepsnas, deginimus vietinių gyventojų trobų, tardymų žiaurumus, įtariamųjų baisius baudimus, karių įtampą, duodąs prezidentų Trumano, Kennedžio, Johnsono, Nixono ir įvairių aukštų pareigūnų pareiškimus. Kaip dokumentinis, turi įdomių, sukrečiančių pusių. Visa nelaimė, kad tai propagandinis filmas komunistų naudai. Šiauriečiai komunistai vaizduojami tik kaip kovotojai dėl laisvės, o amerikiečiai išeina agresoriai. Aukštųjų JAV valdininkų specialiai parinkti tokie pareiškimai, kurie juos kompromituotų, niekintų. JAV pulkininkas Patton III vaizduojamas giriąs amerikiečius, kad jie geri žudikai, rodoma, kaip amerikiečiai degina šiaudines vietnamiečių lūšnas ir daug kitokios medžiagos prieš amerikiečius, prieš Pietų Vietnamo policiją ir valdininkus.
Filmo kūrėjas Bert Schneider buvo aktyvistas vadinamame “prieš karą sąjūdyje”. Pasikvietė čia į talką žinomą iš Watergate Elsbergą, taip pat panašų Peter Davis, ir jie visi pyškina prieš besiginančius nuo komunistų agresijos pietų vietnamiečius bei prieš amerikiečius, nuvykusius į Vietnamą ginti gyventojų nuo komunistinės prievartos. Filmo gamintojas Schneider net ir oskarų dalinimo naktį varė propagandą už komunistus. Jis numatė, kad gali būti bylų už šališkumą, cituojant pareiškimus, tai išėmė apdraudą už 5 mil. dolerių. Filmą suko dvejus metus ir išleido 950,000 dol. Columbia bendrovė filmą gamino, bet keturis mėnesius dar jo vis nesiryžo išleisti į viešumą.
Išskyrus Hue epizodą, kur parodomi komunistų nužudytų žmonių iškasami lavonai, bet apie tai net reikiamai nepaaiškinant, visai nutylima apie komunistų agresinius siekimus brautis ten, kur nuo jų bėga milijonai žmonių. Jų barbariški žiaurumai visai nutylimi, suverčiant visą kaltę besiginantiems pietiečiams ir juos ginantiems amerikiečiams. Filme įvesta ir gašli scena viešuose namuose. Jeigu kas tokio laipsnio propagandą prieš šiaurės Vietnamą parodytų kur komunistiniame krašte, tuojau filmo gamintoją ir rodytojus likviduotų, o dabar — Amerikos laisvė piktnaudojama, tarnaujant komunistams, vietnamiečių patriotų ir amerikiečių karių žudikams.
Juozas Prunskis
• Motina Teresė, Meilės misijonierių į-steigėja, dabar besidarbuojanti Indijoje, pasiūlyta kandidate į Nobelio Taikos premiją.
• Gausūs maldininkai Romoje. Nuo Kalėdų, kada buvo pradėti Šventieji metai, iki kovo mėn. antros pusės į Romą jau buvo atvykę apie pusė milijono maldininkų.
• Švedijos vyriausybė pirmą kartą paskyrė paramos Katalikų Bažnyčiai — net 300,000 dolerių. Anksčiau tik Švedijos imigracijos taryba yra paskyrusi mažas sumas paremti katalikų vedamą imigrantų tarnybą.
• Hill šeimos fondas St. Paul mieste paskyrė 386,000 dol. trylikai katalikų aukštesniųjų mokyklų mokslapinigiams ir mokyklų tobulinimui paremti.
• Arkiv. J. Matulaičio beatifikacijos byla stumiasi pirmyn: kard. Raimondi parūpino dekretą, kuriuo patvirtinami iki šiol padarytieji aktai. Dabar ruošiamos suglaustos informacijos apie arkiv. Matulaičio dorybes.
• Komunistai, Vietname užėmę naujus plotus, išvežė vyskupus Ban Me Thout ir Hoa; nuo komunistų rankos žuvo vienos vyskupijos gener. vikaras Trinh Chinh True. Komunistų taktiką pažjstantieji spėja, kad nuo jų Vietname žus šimtai tūkstančių žmonių.
