Linas Mikulionis
Tai buvo mano pirmoji diena mokykloje. "Hi, my name is Gloria. What's yours?" Nesuprantamų žodžių skambesys nuaidėjo, belaukiant pamokų pradžios. Kinkos drebėjo: kas ten toje savotiškoje kalboje man buvo pasakyta? Šią nelemtą padėtį dar labiau painiojo žinojimas, kad šnekėtoja buvo mergaitė. Nerizikavau laukti tolimesnių nesusipratimų ir greit nubėgau pas lietuviškai kalbančią seselę "padėties" išsiaiškinti. Šis "gąsdinantis" epizodas buvo įžanga į paslaptingą anglų kalbą, kuri nuo tos dienos vienu ar kitu būdu veikė mano samprotavimą. Smalsumo vedamas, nutariau paieškoti psichologinio pagrindo žmogaus dvikalbiškumo fenomene.
Visų pirma reikia priimti, kad dvikalbiškumo tyrinėjimai negali būti visiškai tobuli, nes grynas, šimtaprocentinis dvikalbiškumas beveik nėra įmanomas: arba vieną, arba kitą kalbą geriau mokėsi. Geras pavyzdys būtų mūsų tėvai ir mes. Tėvai geriau moka lietuviškai, o mes — angliškai.
Psicholingvistika, kurios viena šaka yra dvikalbiškumas (bilingualism) tyrinėja žmogaus intelektualinius procesus, vartojant kalbas. Kaip gali dvi kalbos tuo pačiu metu žmogaus smegenyse bendrauti? Koks yra tų kalbų tarpusavio santykis? Šių dienų tyrinėjimai bando atsakyti į tuos klausimus. Iki šiol tyrinėjimų duomenys rodo, kad kalbų tarpusavio santykiavimas yra gan sudėtingas ir ne visai aiškus. Iš vienos pusės žiūrint, dvi išmoktos kalbos yra beveik nepriklausomos: kai viena kalba naudojama, kita būna šalin "atstumta". Žiūrint iš kitos pusės, abi kalbos viena kitai turi įtakos. Psicholingvistai skiria jungtinio (compound bilingualism) ir koordinuoto (coordinate bilingualism) dvikalbiškumo formas. Vienos ar kitos dvikalbiškumo formos vystymasis priklauso nuo aplinkos, kurioje kalbos buvo išmoktos. Kai kalbame apie jungtinio (compound) dvikalbiškumo formą, tai reiškia, kad abidvi kalbos buvo išmoktos toje pačioje aplinkoje. Imkime, pavyzdžiui, šeimą, kurioje vaikas buvo mokytas jaunystėje kalbėti dviem kalbom. Žinoma, tokiame vaike šiuo atveju dvi kalbos gali susirišti iki tam tikro laipsnio. Kartais viena ar kita kalba supainioja labai panašią abstrakcijų ar idėjų reikšmę ir panašius išsireiškimo būdus. Koordinuoto dvikalbiškumo atveju, abidvi kalbos išmoktos skirtingose aplinkose. Pavyzdžiui, viena kalba būtų išmokta Lietuvoje, o kita Amerikoje. Šiuo atveju, kiekviena kalba žymiai ryškiau išlaikytų savo individualumą, ir kalbų tarpusavio trynimasis būtų minimalus. Šios dvi dvikalbiškumo formos, žinoma, yra teoretiški kraštutinumai, bet tarp jų yra visas spektras pereinamųjų niuansų.
Nagrinėdami dvikalbiškumą, pirmiausia susiduriame su kalbos definicija. Kas gi yra kalba? Kalba yra sutartų signalų sistema, turinti savo istorinį vystymąsi, klasifikuojanti objektus ir sąvokas ir išreiškianti skirtingų vardų santykius, kurių taisyklės sudaro kalbos gramatiką (Paul Kolers, 1969). Kadangi kiekviena kalba turi skirtingą sutartų signalų sistemą, kyla klausimas, kokiu būdu santykiauja kalbų elementai dvikalbiame žmoguje. Praeities tyrinėjimų duomenys rodo, kad galimybė atsiminti žodį iš kokio nors sąrašo yra proporcinga to žodžio pasikartojimų skaičiui tame sąraše. Sąrašas galėtų būti: namas, cat, lapė, house, chair, namas ir t.t. Namas ar house (ta pati sąvoka) yra matomi tris kartus, tai jeigu tokį sąrašą labai greitai parodysi žmogui, galimybė bus tris kartus didesnė atsiminti house ar namas, negu cat, lapė ar kt. Šis pavyzdys iliustruoja, kad trumpo termino atmintyje (short-term memory) užfiksuojama ne raidžių rinkinys (žodis), bet sąvoka. Iki 1966 m. buvo psichologų galvota, kad kalbos žmoguje laikosi lyg atskiruose sandėliuose.
Psichologas Paul Kolers savo tyrinėjimams naudojo dvikalbius asmenis, kurie turėjo atlikti tam tikrus lingvistinius uždavinius. Teksto ištraukos buvo paruoštos vienkalbiškai, kaitaliojant (alternating), pvz. pusė teksto angliškai, o kita pusė lietuviškai, ir maišyta (mixed) forma, pvz. kas antras žodis lietuviškas. Subjektai buvo egzaminuoti šiais atžvilgiais: suvokimo, garsaus skaitymo, sugebėjimo padaryti santrauką ir laisvai kalbėti tų formų duotu turiniu. Gauti tokie rezultatai: skaitymo teksto dvikalbių suvokimas buvo geresnis jų gimtąja kalba, negu išmokta svetima. Teksto skaitymas (garsiai) ilgiau užtruko, skaitant maišytą tekstą. Kaitaliojančiam tekstui skaityti reikėjo apie tiek laiko, kiek sudaro skaitymo vidurkis dviejų vienkalbių formų. Pvz. jeigu visą anglišką tekstą garsiai perskaityti užtrunka 10 minučių, o tą patį lietuvišką — 14 minučių, tai kaitaliojantį garsiai perskaityti užtruks 12 minučių. Laiko skirtumas garsiai skaitant tarp maišyto ir kaitaliojančio teksto vadinamas fonologiniu sutartų signalų pasikeitimo laikotarpiu. Pvz. jeigu garsiai perskaityti maišytą tekstą užtrunka 20 minučių, o kaitaliojant — 12 minučių, tai tas fonologinis sutartų signalų pasikeitimo laikotarpis būtų 8 minutės. Kai egzaminuojamasis subjektas laisvai kalbėjo ar ruošė santraukas iš to teksto, tas pasikeitimo laikotarpis buvo apie keturis kartus ilgesnis, negu tik garsiai skaitant. (Pabandyk greitai skaičiuoti maišyta forma: vienas, two, trys, four, penki, six...) Gramatinių klaidų analizė, laisvai kalbant, parodė, kad subjektas nepadarė daugiau klaidų, kalbėdamas maišyta forma, negu buvo vidurkis vienkalbe forma. Šis atradimas, kad dvikalbiai asmenys informaciją supranta lingvistiškai maišytame tekste tiek pat, kiek ir vienkalbiame tekste, patvirtina teigimą, kad žodžiai yra pastebimi ir pasisavinami jų simboliniais ryšiais, o ne jų lingvistinėmis formomis (raidžių rinkiniais).
Na, tai kas, sakysite, kad yra koks nors jungtinis ir suderintas dvikalbiškumas ir kad žodžiai yra pastebimi jų simboliniais ryšiais, o ne jų lingvistinėmis formomis? Tad kokia prasmė stengtis pasilikti ar pasidaryti dvikalbiu? Visų pirma dvikalbiškumas yra praktiškas dalykas: gali susikalbėti su savo tautiečiu bet kuriame krašte, darbą galėsi surasti dviejuose kraštuose. Tačiau svarbiausia — dvikalbis žmogus turi raktą pažinti dviem kultūrom. Bet kuris istorikas gali pasakyti, kokios vertės yra kita kalba, kai reikia archyvuose ieškoti atitinkamų duomenų. Be to, dvikalbiškumas lavina individo intelektualinį tobulumą.
Anksčiau, kai dvikalbiškumo porcesas nebuvo pakankamai tyrinėtas, buvo manoma, kad vaiką mokyti kitos kalbos, prieš jam įstojant į mokyklą, yra netikslu, nes toji kalba trukdysianti mokyklinei kalbai, vaikas bus atsilikęs ir neišvystys savo sugebėjimų. Bet dabar, kai įrodyta, kad žodžiai pastebimi savo simboliniais ryšiais, o ne lingvistinėmis formomis, dvikalbiškumas gali tik vaiką patobulinti, o ne žaloti. Išvada aiški — dvikalbiškumas yra teigiamo savybė.
Dvikalbiškumo fenomeną galima palyginti su fotonuotrauka. Imkime namo nuotrauką. Tas, kuris moka tik vieną kalbą, gali padaryti tik vieną to namo nuotrauką — iš priekio. Mokąs dvi kalbas — gali padaryti to namo nuotrauką iš priekio ir iš šono. Aišku, geriau suprasi, kaip namas atrodo, matydamas jį iš dviejų pusių. Taip yra ir su dvikalbiškumu. Tad mes ir turėtume ieškoti pilnesnio gyvenimo vaizdo, "nufotografuoto" bent iš dviejų pusių. Kai kartą dangus apsiniauks virš to namo ir pradės lyti, tada sušuksi: "Pila, kaip iš kibiro" ir "It's raining cats and dogs". Tada pajusi dvigubai didesnį lietaus baisumą.
Mūsų tėvai išmokė mus lietuvių kalbos. Natūraliai išmokom anglų kalbą. Su tėvais namie kalbam lietuviškai, bet ateina diena, kai su tėvais atsiskiriam. Pradedame savarankišką gyvenimą. Apsispręskime pratęsti tą lietuvišką kalbėjimą, kurį jau praktikavome tėvų namuose, ir toliau jį tobulinkime.
Šaltiniai
Some Language Related Cognitive Advantages of Bilingual Five Years Olds, The Journal of Genetic Psychology, 1971, 118, p. 235-244.
Reading and Talking Bilingually, Paul Kolers, Journal of Psychology, Sept. 1966, p. 357-376.
Biligualism and Information Processing, Paul Kolers, Scientific American, April 1969, p. 78-86.
Psychological Aspects of Pattern Recognition, Paul Kolers, 1968, p. 52.
og�lih�� �b� � kioskų vitrinos.
Pasenusi kaip rajono ryšių mazgo telefono abonentų knyga.
Iš paskaitos per televiziją:
Natiurmorte vaizduojamas kumpis ir kiti vaisiai.
Skelbimas parduotuvėje:
Dėl pardavėjų stokos nėra mėsos. Užrašas parduotuvėje:
Pas mus galima išgerti bulkutę su pienu. Iš pasisakymo:
Buvo sudaryta komisija neaiškumų papildymui.
Iš revizijos akto:
Tvarte ir knygose kiaulių buvo po lygiai.
Paprastos mintys:
Sportas — sveikata. Bet kam žmogui sportas, jei jam reikia tik sveikatos.
Kopūstas nepaprastas augalas. Jis lygiai gerai auga ir žemėje, ir ant žmogaus pečių.
"Kas nedirba — tas nevalgo". Bet juk ir gydytojai pataria, kad badavimas — sveikata.
Kurmis irgi kuria krašto reljefą — kurmiarausius.
Išsamūs žodžių paaiškinimai:
Abažiūras — abu žiūri į kainą.
Abejoklis — juokiasi ir abejoja.
Pasaga — susukta laimė.
DZŪKIJOJE SALIŲ SIENAS PUOŠIA SVETIMŲJŲ PAVEIKSLAI
Dzūkijoje Seirijų ir Leipalingio miesteliai per karą buvo paversti griuvėsiais. Po trisdešimt metų giriamasi, kad šiuose miesteliuose įstengta pastatyti kultūros namus, kurie palengvins ne tik kultūrinį, bet ir politinį masinį darbą. Šių kultūrinių židinių sienas puoš išradingai sumanyti propagandiniai skelbimai ir dzūkams svetimi paveikslų veidai ("Tiesa", Nr. 53).
TIK PRIEŠ DU MĖNESIUS SUSILAUKTA SPALVOTOS TELEVIZIJOS
Vasario mėnesio 26 dieną Tarybų Lietuvos televizija parodė pirmąją spalvotą laidą ("Tiesa", Nr. 49).
1967 METU PRADŽIOJE — POETO LIUDVIKO RĖZOS GIMIMO 200-TOSIOS METINĖS
Prie smėliu užpustyto gimtojo Liudviko Rėzos kaimo — Karvaičių bus pastatytas ąžuolo kamiene išskaptuotas jo portretas, kurį išskaptavo Nidoje gyvenantis dailininkas Eduardas Jonušas. Liudvikas Rėza buvo žymus tautosakininkas, poetas ir Kristijono Donelaičio raštų leidėjas.
RUOŠIAMASI RESPUBLIKINEI 1975 METŲ DAINŲ ŠVENTEI
Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja L. Diržinskaitė priminė, jog artėjanti Dainų šventė — didelis politinės reikšmės įvykis. Todėl būtina sutelkti visas jėgas, išnaudoti visas atsargas, sudaryti kolektyvuose palankią darbui kūrybinę nuotaiką. Dar nepradėjus ruoštis, jau nusiskundžiama, kad atsirado nemaža trūkumų. Ne visuose rajonuose atsakingai ir kūrybiškai ruošiamasi Respublikinei dainų šventei. Kai kurios komisijos neįvykdė įsipareigojimų: pasirodė daug mažiau vienetų negu buvo nurodyta paraiškose ("Tiesa", Nr. 49).