JUOZAS PRUNSKIS
Kažkaip miela šilima kutena, kai prisimeni faktą, kad buvo laikai, kai Lietuva buvo didžiausia Europos valstybė. Ir iš to pirmojo nepriklausomybės laikotarpio mes esame paveldėję tautinių tradicijų, nemažai apie tą laikotarpį žinome. Tik mažiau mus siekia žinios apie religines to laikotarpio tradicijas. O ir ši sritis įdomi ne vien istoriniu atžvilgiu, bet teikimu mums inspiracijos dabarties dienomis. Galime čia prisiminti kai kuriuos istorinius faktus.
Žygimantas I drauge su savo dukteria Ona buvo suorganizavęs, kad karališkoje koplyčioje per visus metus būtų atnašaujamos šv. mišios. Advente pats Žygimantas būdavo rarotų mišiose ir drauge su kitais giedodavo. Ant kaklo jis nuolat nešiojo auksinį kryželį, kurio vienoje pusėje buvo Švč. M. Marijos paveikslas su Kūdikėliu. Su tuo kryželiu jis buvo ir palaidotas.
IŠ KELIONĖS Į ŠV. ŽEMĘ
Rašytojas Julius Slowackis, kurio kūriniuose yra daug lietuviškų temų, atlikęs piligriminę kelionę į Šv. Žemę. Iš kelionės jis rašė motinai: "Prie Kristaus karsto mąstysiu apie mirtį. Melsiuos už tuos, kuriuos myliu, o paskiau su širdimi, pilna atsiminimų ir vaizdų, grįšiu į tykią Europos vienatvę".
Kitame laiške jis vėl motinai rašė: "Naktį praleidau prie Kristaus karsto. Atsimindamas tą naktį taip esu sujaudintas, kad ašaros krinta iš akių. Ta naktis man paliko stiprų įspūdį visam laikui. Apie 7 val. v. uždarė bažnyčią. Aš pasilikau vienas. Verkdamas kritau ant karsto akmens. Virš manęs degė 43 lempos. Su savimi turėjau Šv. Raštą, kurį skaičiau iki 11 val. nakties. Apie pusę dvylikos atėjo prie Kristaus karsto du asmenys: jauna moteris ir vyras. Sprendžiau, kad tai vedusieji, kurie gyveno vienuolyno patalpose ir kurie buvo padarę įžadą kiekvieną naktį pasimelsti prie Kristaus karsto. Abudu, trumpai pasimeldę, pabučiavo karsto akmenį, o po to atėjo prie manęs ir man pabučiavo ranką. Buvau taip sumišęs, kad nebežinojau, kaip ir laikytis. Jie išėjo, aš pasilikau vienas..
MARIJOS GARBEI
Žygimantas III prieš kiekvieną Marijos šventę sausai pasninkaudavo, o jos šventėse eidavo išpažinties ir priimdavo šv. Komuniją. Kasdien meldėsi, kalbėdamas valandas Marijos garbei. Dažnai atlikdavo piligriminę kelionę į Čenstakavą. Pamatęs bažnyčią, dar už kokios poros mylių išlipdavo iš karietos ir, puolęs ant kelių, pagarbindavo Mariją. Pasiekęs Čenstakavą, ilgai ir pamaldžiai prieš stebuklingąjį paveikslą melsdavosi, eidavo išpažinties, priimdavo Komuniją. Marijos garbei daug aukų skirdavo.
Daugelis mūsiškių valdovų rodydavo pagarbą Marijai. Žygimantas I, sumušęs rusus, paimtąsias vėliavas pasiuntė į Čenstakavą. Jonas Kazimieras, laimėjęs mūšius su rusais ir totoriais, paimtas 8 vėliavas pasiuntė į Čenstakavą, o dar 4 į kitas šventoves. Pavykus apsaugoti kraštą nuo nelaimės, atrėmus svetimas jėgas, religinio dėkingumo pagautas Jonas Kazimieras atliko piligriminę kelionę į Čenstakavą ir Marijos garbei paukojo brangią monstranciją, kuriai buvo sunaudota 22 svarai aukso ir daugybė brangių akmenų, jų tarpe 2,366 deimantai. Jonas Sobieskis, ties Chocimu sumušęs turkus, dalį grobio pasiuntė Lvovo katedrai, kur iš atsiųstų medžiagų buvo pasiūti 7 brangūs arnotai. Kai Sobieskis, palaužęs turkų galybę, įžygiavo į Vieną, jo garbei įteiktą vainiką nunešė į Augustinijonų bažnyčią ir padėjo ant altoriaus.
Jogailaičių įsteigtoje Krokuvos akademijoje mokslus ėjęs didysis astronomas Mikalojus Kopernikas lotyniškai rašė eiles Marijos garbei, vadindamas ją Jūrų Žvaigžde.
Prieš mūšį su turkais Jonas Sobieskis išklausė šv. mišių ir ant savo pulkų vėliavų įsakė išrašyti Marijos vardą.
Jogaila prieš Žalgirio mūšį garsiai meldė Dievą pagalbos. Iškėlęs vėliavą, šaukėsi Marijos, o karių pulkai užgiedojo Marijos giesmę.
Žinome, kad šv. Kazimieras kasdien kalbėdavo šv. Bernardo himną Marijos garbei: "Omni die". Ta giesmė buvo įdėta laidojant ir į jo karstą.
Krokuvos muziejuje iki paskutinių laikų buvo Chodkevičiaus ir Jono Sobieskio rožančiai. Sobieskis prieš Vienos kautynes net ir karius rožančiumi laimino.
ŠV. KAZIMIERO TROŠKIMAS
Istorikas Dlugošas rašo, kad šv. Kazimierui tėvas pasiūlė arba Lietuvos, arba Vengrijos sostą. Šventasis atsakęs, kad jo troškimas yra ne tos suminėtosios karalystės, o Dangaus karalystė.
Vilniuje gyvenęs, apie Lietuvą daug rašęs istorikas, rašytojas Kraszewskis kartą pažymėjo: "Humaniškumo, gero elgesio, broliškumo, meilės spinduliai pirmą kartą ištryško su kraujo lašais Golgotos kryžiuje".
Jonas Chodkevičius, Vilniaus vaivada, Lietuvos D. Kunigaikštijos hetmonas, vykdamas į mūšį, savo krauju, išspaustu iš pradurto piršto, užrašė: "Už tikėjimą. Bažnyčią kovoti iki paskutinio gyvybės atodūsio".
APIE ADOMĄ MICKEVIČIŲ
Adomas Mickevičius, gyvendamas Kaune, kartą maudėsi Nemune. Perplaukė skersai plačiąją upę. Tačiau grįždamas labai apsilpo. Jausdamas mirtiną pavojų, šaukėsi Marijos pagalbos.
Adomo Mickevičiaus motina buvo giliai religinga. Ji tą tikybinę dvasią perteikė ir sūnui. Būdamas dar mažas vaikas, Mickevičius iškrito pro langą ir atrodė, kad jau yra nebegyvas. Pagriebusi jį motina bėgo prie stebuklingojo paveikslo ir suklupusi karšta malda pavedė jį Marijai, kad tik jo gyvybę išgelbėtų. Vėliau Adomas Mickevičius, priskirdamas tą savo gyvybės išgelbėjimą Marijai, tai apdainavo savo neužmirštamame kūrinyje, vardu "Ponas Tadas". A. Mickevičius yra sukūręs ir specialų religinį himną Marijos Aplankymo garbei.
Poetinio įkvėpimo metu 1842 m. Visų Šventųjų naktį A. Mickevičius parašė poetinius atsidūsėjimus į Mariją. Paskutinis to kūrinio posmelis į Marijos lūpas deda žodžius: "Savo delnais apsupus žemę lyg skaidriu dangumi ir kiekvieną valandėlę, kiekvienoje vietoje, kiekvienai gerai sielai sužimbu ir šviečiu, lyg rytinė žvaigždė".
Mickevičiaus duktė Marija Goreckienė rašė: "Didįjį Penktadienį tėvas mus sušaukia pas save ir, perskaitęs Evangeliją, su mumis gieda Graudžius verksmus. Prie Velykų stalo tėvas su mumis ir svečiais dalijosi margučiais, pasikeitėme linkėjimais, kurių turinys vis buvo tas pats, giliai pasiliekąs atmintyje. Tai kas gi nuostabaus, jeigu, išauklėti tokiuose savojo krašto papročiuose, mes nepriaugome prie tų (svetimų) gimimo kraštų, o savo vaizduote ir mintimi gyvenome savo tėvo gimtinėje".
Mickevičius mylėjo tėvynę. Vienu metu jis pasakė apie garsųjį pamokslininką: "Skarga myli tėvynę ne todėl, kad tai jo gimtoji žemė, bet todėl, kad taip Dievo sutvarkyta".
Gyvendamas Paryžiuje, Mickevičius rašė Juozui ir Bagdonui Zaleskiams, kad jis planuoja versti kurio iš Bažnyčios tėvų kūrinius. Jis kėlė reikalą versti ir naujesnius poleminius religinius veikalus, pvz. Mooro "Airio kelionė, ieškant religijos". Mickevičius rašė: "Dabar retai kas kovoja su religija filosofiniais įrodymais. Galima pasakyti, kad visa netikinčiųjų artilerija jau seniai išmontuota ir nutilusi. Jie dabar pasuko į partizaniškus užmojus: pokalbiais, sąvokomis, juokais puola Bažnyčią. Prieš tokius reikėtų išeiti su lengvesniais ir populiaresniais veikalais".
1855 m. Mickevičius išvyko į Konstantinopolį. Svajojo apie kelionę į Šv. Žemę, prie Kristaus Karsto. Susidomėjęs klausinėjo B. Zaleskį apie tų kraštų smulkmenas, apie galimybes pasiekti Palestiną. Deja, lapkričio mėnesį mirė Konstantinopoly.