J. Miškinis
Šiais laikais gyvenimo sąlygos moterį privertė išeiti iš šeimos narvelio ir kovoti dėl duonos kąsnio. Čia jau moters prigimtis yra griaunama, nes ji gimusi globoti, mylėti, pasiaukoti, o ne kovoti. Toji reali kova žudo tyriausiąjį moters jausmą — motiniškumą. Visa jos prigimtis, visi siekimai veržiasi į motiniškumą. Teisingai sakoma, kad "moteris-motina yra atbaigtas kūrinys". Deja, šių dienų tikrovė mums sako, kad daugelyje šeimų jau ji yra paversta kuo kitu.
Vyras yra šeimos galva, teisėjas, maitintojas, o žmona — globėja ir auklėtoja, kuri savo tyru pasiaukojimu ir meile duoda šeimai šilimą, orumą ir jaukumą. Vyras valdo protu, o moteris — jausmais, širdimi. Vyras gyvenimą analizuoja, skirsto, ieško logiškų priežasčių, o moteris savo intuicija nujaučia, sustiprina. Tuodu vienas kitą supranta ir paremia.
Vyras uždavinius dažniausiai sprendžia sąvokomis aprėpdamas, o moteris juos sutinka ir pakeičia daugiau intuicija, nujautimu, vaizdais. Vyras paprastai domisi politika, matematika, gamta, kriminalistika, o moteris — muzika, istorija, kalbomis, tapyba ir pan.
Vyrą pati prigimtis verčia rengtis gyvenimo kovai, o ją laimi drąsūs, savim pasitikį, valingi ir pasiryžėliai. Jėga ir sveikata vyrui yra būtinybė. Geriausius vaisius jis pasiekia darbu ir sportu. Necivilizuota jėga dažniausiai būna despotiška, žiauri. Fizinę jėgą reikia palenkti sielai, nes tik jėgos ir dvasios harmonija kuria idealą. Čia kaip tik pagelbsti protas.
Bevalis tėvas vargu galės pasiekti savarankiškumo gyvenime, nes sutiktos kliūtys bus sunkiai jam nugalimos. Nors protas pateikia siektinus uždavinius, bet pasyvi valia jų tinkamai neišsprendžia. Juk visi gerai žinome, kad nūdien valia paremta jėga valdo pasaulį. Tik ryžtingos valios žmonės veda pasaulį į progresą, jam vadovauja ir pasiekia laimėjimų. Vyras be valios yra tarsi šešėlis, kuris seka ištižėlius. Tikras vyro vyriškumas turi reikštis valingumu ir be sustojimo grūdintis bei stiprintis mūsų tautos kultūriniame gyvenime.
MOTERS-MOTINOS VAIDMUO
Neribota motinos meilė savo vaikui eina išvien su pasiaukojimu ir savęs išsižadėjimu. Nėra skausmo, kurio motina nesutiktų iškentėti, nei vargo, kurio negalėtų pakelti, kad tik jos vaikui būtų gera. Vaikas motinai brangesnis už gyvybę. Rašytoja Ožeškienė taip sako: "Motina yra aukščiausia vaidilutė šeimoje, iš jos krūtinės plaukia į vaiko krūtinę pirmutinis gerų arba blogų gemalų šaltinis, iš jos minties į kūdikio galvą pereina pirmutinis šviesos ir žinijos spindulys, iš jos širdies į nepažįstančią dar savęs širdį trykšta saldybės ir būsimo šaunumo versmė. Motinos žodžiai skamba vaiko-žmogaus sielos gelmėje per kiaurą, nors ilgiausią ir audringiausią gyvenimą, jos balsas — tai niekad neužmirštama harmonija".
O Vydūnas taip apie motinos meilę kalba: "Būdamos motinos, moterys yra ypatingai reikšmingos naujajai kartai, būtent savo vaikams. Bet ne vien tuo, kad jos globia, o labiau tuo, kad iš jų gyvenimo, iš jų kraujo, jų nuotaikos ir visų pergyvenimų tenka vaikams, ką jie iš motinos paveldėjo. Vaikai kalbą tikriausiai išmoksta iš motinos. Su jos kalba persimeta ant jų nuolatai motinos sąmoningumas, teisingumas ir švelnumas".
Iš tikrųjų, niekas kitas taip, kaip motina, negali įžvelgti į savo vaiko sielą. Tik motina, natūralaus instinkto vedama, sugeba surasti vaikuose visus netobulumus ir blogus palinkimus, tik ji sugeba juos taisyti ir vaiko valią palenkti į gėrį. Į tai ji įdeda visą savo sielą. Rašytojas H. Schilgen sako, kad jaunimas be tikros motinos meilės yra tartum pavasaris be saulės spindulių. Be audringų pabarimų ar bausmių motina sugeba įkvėpti vaikui tai, ko ji nori. Visas dorybes, kurias skelbia mokslininkai ir pamokslininkai, tik motina gali kaip reikiant išugdyti vaiko sieloje.
Motinos vardas amžiais nenustojo ir nenustos savo reikšmės ir vertės. Kas pažįsta geriausius pasaulio genijus, tas bent šiek tiek žino ir apie jų motinas. Jeigu nebūtų buvę motinų, nebūtų nė tų genijų. Sis pasakymas yra teisingas ne tik ta prasme, kad tie genijai yra gavę gyvybę iš motinos, bet jis yra teisingas ir dėl to, kad motina kiekvienam genijui yra įkvėpėja. Jeigu žmogus ką nors sukuria ar išranda, didele dalimi už tai turi būti dėkingas motinai. Žmonija instinktyviai jaučia, kad motina yra Kūrėjo pavaduotoja, tiek teikdama gyvybę, tiek ir ją puoselėdama.
BŪTINOS ABIEJU TĖVU PASTANGOS
Nors kūdikiui motinos vaidmuo svarbesnis už tėvo, tačiau per visą vaiko ir jaunuolio amžių motinos ir tėvo įtaka yra beveik vienoda. Daugelis tėvų yra įsitikinę, kad vaikų auklėjimas — tai motinos reikalas, o tėvui, šeimos galvai, užtenka nupirkti vaikui žaislą, aprūpinti jį medžiagiškai, na, ir būti vaiko drausmintoju. Bet kai abu tėvai vienodai nedalyvauja vaikų auklėjime, nukenčia vaiko vystymasis, ypač psichinis -emocinis. Pavyzdžiui, alkoholikus gydančių psichiatrų nuomone, nemaža dalis jaunų alkoholikų yra mamyčių "numylėtiniai", beverčiai, be nervinės-emocinės pusiausvyros.
JAV nervų ligų specialistai tyrinėjo, ko dėl antrojo pasaulinio karo metu buvo pašalinta iš armijos tūkstančiai jaunuolių karių psichoneurotikų. Jie nusprendė, kad šie jauni bevaliai vyrai neįstengė elgtis, kaip suaugusieji, sudėtingesnėse situacijose ir parodyti kitas reikalingas vyriškas savybes. Dėl to nemaža dalis kaltės priskiriama vienpusiškam poveikiui šeimose.
Tėvas turėtų žymiai daugiau bendrauti su vaikais, ypač su sūnumis, kad išugdytų jų vyrišką atsakomybę, valią, ryžtingumą. Yra svarbios ne tik su sūnumi praleistos valandos, bet ir bendravimo kokybė. Tačiau per didelė vaiko "globa" trukdo augti jo savarankiškumui.
Tėvo vaidmuo yra svarbus ir mergaitei, kuri iš tėvo sprendžia, koks turi būti tikras vyras. Tėvas padeda jai išugdyti sveiko draugiškumo jausmus berniukams ir būsimiems vyrams. Tėvo elgesys ir pavyzdys gali daug prisidėti prie dukros vedybinės laimės. Dukra dėl tėvo nerūpestingumo kartais nukenčia tiek pat, kaip ir sūnelis. Ji gali augti, neturėdama teisingo supratimo apie vyrus, be aiškaus vaizdo, kaip gali bendrauti priešingos lytys. O tai jai gali skaudžiai atsiliepti gyvenime.
Patriarchalinėje šeimoje tėvo autoritetas ir vaidmuo buvo aiškus, niekas tam neprieštaravo. Tiesa, šiais laikais socialiniai pertvarkymai pakeitė moters būtį, ji tapo lygiateisė ir savarankiška. Moteriai atsivėrė naujos galimybės socialinėje plotmėje, į kurią "išsivadavusi" moteris veržiasi. Ji reikalauja ir kito vaidmens savo šeimoje. Tačiau niekad visiškai neišnyks socialiniai ir psichologiniai lyčių skirtumai ir vaidmenys. Juk moters biologinė prigimtis ir emocinė struktūra paruošta kitokiems uždaviniams, negu vyro. Tad šeimoje moteris turi gerai suvokti savo laimės galimybes bei tikslus. Vyras ir žmona turi ieškoti naujų psichologinių, ne tik ekonominių, tarpusavio saitų, bet abudu turi įsisąmoninti, kad tėvas vaikams ne mažiau būtinas, kaip ir motina.
Iš mažens vaiką reikia pratinti prie darbo. Jis augdamas turi iš tėvų patirti, kad darbas yra normalus žmogaus užsiėmimas, prie kurio jis turi prisidėti. Tad reikia stengtis, kad ilgesni nuo mokyklos lankymo laisvalaikiai būtų sunaudoti darbui.