Aušra Augustinaviciūtė
Kai kuriose šeimose tėvai skundžiasi, kad vaikai nieko nenori padėti, išsisukinėja, atsikalbinėja. Tai gana dažnas reiškinys, tačiau jo priežastis — ne vaiko išlepimas, tingumas ar blogas charakteris, o tik tėvų klaida, kad jie laiku neskyrė pakankamai dėmesio vaiko "aš pats" ir tuo sutrukdė jo vystymosi procesą. Kai vaikas ištiesia ranką į šaukštą — "aš pats", vadinasi, atėjo laikas tolesniam jo rankutės ir su jos veikla susijusių psichinių procesų vystymuisi — reikia duoti jam tą šaukštą, nesijaudinti dėl drabužėlių, kuriuos suteps bevalgydamas. Tas pat pasakytina apie norą pačiam rengtis, pačiam praustis. Vaiko "aš pats" — tai instinktyvus tolesnio organizmo ir psichikos vystymosi poreikis. Jei neduosime vaikui savarankiškumo, tą vystymąsi stabdysime. Nuostoliai vėliau beveik nepataisomi. Vaikas lieka tingesnis, mažiau iniciatyvus. Ypač vaiko savarankiškumas padidėja, prieš sukankant trejiems metams. Supraskime jo norą būti savarankišku ir padėkime vaikui tik ten, kur jam pagalba reikalinga. Nieko nedarykime už jį, o pabandykime kartu su juo išspręsti "problemą", kodėl susisuko kojinaitės arba susipynė batų raišteliai. Vaikas turi jausti, kad dirba pats, gaudamas tik reikiamus patarimus, ir didžiuotis savarankiškai nuveiktais žygiais. Juk visi tie žygiai reikalauja visų psichinių jėgų, valios ir išmanymo mobilizacijos. Ir kartu tai instinktyvus poreikis, kurio nepatenkinus, vaikas tampa irzlus ir užsispyręs. Todėl savarankiškumą reikia tik skatinti. Kiekvieno darbo įsisavinimui yra tinkamas laikas, kurio metu vaikas jį dirba su malonumu ir įkarščiu. Tai, kas kartą išmokta, vėliau nebūna sunku. Sunku tai, ko mokomės per vėlai ar per anksti. Juk net grindų plovimas, kuris kiekvienam suaugusiam tėra pareiga, vaikui iki tam tikro amžiaus — džiaugsmo ir pasitenkinimo šaltinis.
Todėl, kai vaikas pareiškia norą, reikia jam leisti tvarkyti butą kartu su tėvais. Nupirkite vaikišką šluotelę, duokite švarų skudurėlį dulkėms, ir jis žaisdamas įeis į namų ruošos ritmą. Toks tvarkymas "kartu" dažnai užima tėvams daugiau laiko, bet jis būtinas. Juk sveiko vaiko gabumus mokslui nulemia ne tiek įgimti duomenys, kiek tai, kokią savarankiško pasaulio tyrinėjimo laisvę jis turi tik pradėjęs vaikščioti, t.y. nuo dešimties iki aštuoniolikos mėnesių. O savo vystymosi pusiaukelę žmogaus psichika pasiekia, kai vaikui treji metai, ir bet kuri tame laikotarpyje padaryta auklėjimo klaida kenksminga ir vaiko gabumų lygiui, ir jo savarankiškumui, darbštumui, išradingumui. Ar jis taps nuobodžiaujančiu, nuolat nerandančiu, kuo čia užsiėmus, žmogumi, ar tokiu, kuris randa įdomų ir naudingą užsiėmimą bet kuriomis sąlygomis? Nuobodžiauja tik nuobodūs žmonės, bet ar išaugs jie nuobodžiais ar nenuobodžiais, nulemia jų savarankiškumas pirmaisiais gyvenimo metais.
Vaikų įtraukimas į namų ruošą sudaro geras sąlygas tėvų ir vaikų kontaktams ir kompensuoja darbinio auklėjimo miesto sąlygomis trūkumą. Iš pradžių vaikas žaisdamas kartu dirba su tėvais, vėliau jam jau galima duoti kai kuriuos smulkius įpareigojimus. "Paduok", "atnešk", "palaikyk" — tai tęsinys žaidimo "dirbam kartu". Būtinai, jau prieš einant į mokyklą, turėtų susidaryti kokių nors pastovių įpareigojimų sistema, pavyzdžiui, padėti ant stalo šaukštus, prižiūrėti, ar visi nusiplovė rankas, prieš sėsdami valgyti, nuo baldų kasdien nušluostyti dulkes. Vaikui augant, turi didėti jo mokamų ir atliekamų darbų ratas, kaip artėjančios į suaugumą asmenybės privilegija. Vyresnis vaikas turi daugiau pareigų už mažesnį ne todėl, kad jis didesnis ir jo nereikia gailėti taip, kaip mažojo, o todėl, kad jis didelis ir juo jau galima žymiai daugiau pasitikėti. Be to, vaikas turi jausti, kad kartu su pareigų rato augimu auga ir jo teisės, kad dažniau su juo tariamasi, dažniau atsiklausiama jo nuomonės.
Deja, mūsų šeimose jau paaugusiems vaikams ar net paaugliams dažnai teduodami laikini pavedimai: "nueik į parduotuvę", "pašluok kambarį", kurių vykdyme jie jau neberanda kūrybinių elementų, be to, vaikas dažniausiai netikėtai atitraukiamas nuo kokios nors kitos jam reikalingos veiklos: pamokų ruošimo ar knygos skaitymo. Įsakymai ardo jų planus, neleidžia susikaupti, gadina nuotaiką, atima norą bet ką daryti.
Dalis namų ruošos darbų reikalauja tam tikro mokėjimo, įgudimo ir todėl vadinami pagrindiniais: pirkinių planavimas, maisto paruošimas, sąskaityba, sezoninis buto tvarkymas. Juos galima pavesti tik pakankamai suaugusiems asmenims. Augančius vaikus geriausia palaipsniui įtraukti į pagalbinius darbus — maisto produktų supirkimą, nedidelį skalbimą, kasdieninį tvarkos kambariuose ir virtuvėje palaikymą, indų plovimą.
Vaikų darbą būtina kontroliuoti todėl, kad jiems reikalingas pagyrimas — jų pastangų įvertinimas. Bet užtat reikia vengti priekaištų ir priekaištingo tono, kuris nuvertina vaiką jo paties akyse, darbą padaro įkyrų ir sunkų, be to, — atstumia nuo priekaištaujančio asmens. Klaidas galima nurodyti ir be priekaišto balse. Užtat vaikai žymiai mieliau bet ką dirba su tuo iš tėvų, kuris dažniau būna geros nuotaikos, moka įvertinti kiekvieną vaiko pastangą. Priekaištuose visada yra nepagarbos žmogui, vulgarumo, todėl jis veikia bumerango metodu — anksčiau ar vėliau sugrįžta kokio nors pykčio, nesukalbamumo, užsispyrimo ar agresyvumo forma.
Skirstant vaikams darbus, nereikia dalinti jų į vyriškus ir moteriškus. Tenka skaitytis su faktu, kad kol kas vienas ir tas pats darbas, jei jis pavadinamas vyrišku — apsigaubia tarsi kokia aureole, o pavadintas moterišku — sumenkėja, tampa neįdomus ir nereikšmingas. Todėl darbus, kurių vaikai nemėgsta, prieš kuriuos dėl kokių nors priežasčių nusistatę, jei nėra kitos išeities, reikia duoti dirbti paeiliui, budėjimo tvarka, pavyzdžiui, poriniais mėnesiais indus plauna duktė, neporiniais — sūnus. Šeimai reikalinga tikra lygybė. Nei berniukai, nei mergaitės neturi naudotis jokiomis privilegijomis, nes tik tada nebus širdgėlos, pavyduliavimo, vaikai mylės vienas kitą.
Be to, darbus reikia paskirstyti taip, kad jų metu ir sūnus, ir duktė turėtų vienodas bendravimo ir su tėvu, ir su motina galimybes. Tai būtina atsparios, gyvenimo džiaugsmo kupinos asmenybės formavimui.
Dar ne taip seniai vyras buvo laikomas žymiai vertingesne asmenybe negu moteris. Todėl moters atliekami namų darbai visuomet atrodė nereikalingi, menki. Psichologai nustatė, kad šiandieninio jauno žmogaus savo vertingumo ar nevertingumo jausmas žymiu mastu susijęs su namų ruošos darbais. Tas, iš kurio namie reikalaujama daugiau, jaučiasi esąs antraeilė, ne tokia vertinga asmenybė. Mūsų visuomenėje iki šiol namų ruoša žymiai daugiau užsiima dukterys negu sūnūs, užtat daugeliui ir atrodo, kad vyrai kažkuo pranašesni, vertingesni.
Taigi šeimose, kur yra vaikų, namų ruošos planavimas turi tris etapus: 1. darbų sąrašo sudarymas ir patikslinimas, 2. darbų paskirstymas šeimos nariams, 3. vaikų darbų kokybės patikrinimas — priėmimas. Vienus darbus gali priimti tėvas, kitus — motina, dar kitus — brolis ar sesuo, priklausomai nuo pareigų pasiskirstymo.
Vyras ir moteris yra tartum du pasauliai, kurie vienas kitą papildo, pagražina, padeda nugalėti pilkųjų dienų vargus, rūpesčius bei skausmus. Iš jųdviejų bendravimo pražysta meilė, kuri per skausmus neša pasauliui naują gyvybę. Skirtingos lyčių prigimtys turi savo paskirtį ir uždavinius. Tikro vyriškumo ir moteriškumo iš sielos gelmių iškėlimas ir ugdymas yra pagrindinis uždavinys.