(Įspūdžiai iš Okeanijos)
VYTAUTAS P. ZUBAS
Kasdienėj aplinkoj daugelio dalykų nepastebime. Vienas tokių dalykų yra religija, apie kurią žmonės tarpusavy retai kalba. Dažnai žmogų pažįstam ilgesnį laiką, bet retai žinom, kurią religiją jis išpažįsta. Tai kyla greičiausiai iš to, kad krikščioniškoje Amerikoje religija laikoma privačiu asmens reikalu. Užtat šito kontinento katalikas, patekęs į kurį nors besikuriantį kraštą, randa daug jam neįprastų apraiškų. Jam yra nauja pajusti misijų dvasią, nes čia krikščionybės šaknys tesiekia 3 ar 4 kartas. Tos naujos apraiškos nėra atstumiančios. Anaiptol — jos imponuoja savo nesavanaudišku tyrumu. Vaizdas dar įdomesnis, jei tokio misijų krašto gyventojai yra rasių ir religijų mišinys. Mums teko reta proga tokią padėtį artimai stebėti, trejus metus gyvenant Fidži salose, Okeanijoje.
Naujam atvykėliui pirmą kartą užėjus į bažnyčią, labiausiai ir krenta į akis šis rasinis įvairumas: tarp įvairių atspalvių Okeanijos gyventojų maišosi baltieji, indai ir kiniečiai. Tik ilgiau pagyvenęs, pastebėsi, kad balta odos spalva nėra jau tokia graži, kaip mes manome. Stebins ir aprangos neįprastas įvairumas: auksu ir šilkiniais sari puošiasi indės, pigūs spalvingi sulu (ilgi sijonai) dengia daugumą fidžiečių, paprastos, tropikams tinkamos suknelės yra baltųjų, kiniečių ir dalies saliečių apranga. Vyrai vienmarškiniai, bažnyčioje dažniausiai ilgom kelnėm, tik fidžiečiai dėvi rudą ar pilką sulu.
Gyvenom sostinėje ir pamaldas lankėme katedroje, miesto centre. Apie 50% Fidži gyventojų yra indai, daugiausia nekrikščionys, išpažįstą hinduizmą arba islamizmą. Kaip ir į kitas kolonijas, taip ir į čia juos atvežė britai darbams. Fidžiečiai jau išimtinai krikščionys, daugiausia metodistai. Katalikų yra tik apie 10% visų krašto gyventojų. Gal dėl misijų dvasios, o gal dėl religinio ir rasinio įvairumo religinis gyvenimas yra intensyvus.
Okeanijoje katalikų įtaka, nežiūrint mažo skaičiaus, yra didelė. Vienuolijų išlaikomos mokyklos yra geriausios, jos atviros visiems. Jas lanko net nekrikščionys. Tad jaunoj valstybėj aukštus postus užimančių vietinių tarpe ne tik šias mokyklas lankiusių, bet ir katalikų nuošimtis yra didelis. Didžiausio Okeanijos krašto, išskyrus Australiją, Papuos - Naujosios Gvinėjos ministeris pirmininkas Michael Samare, tik pernai trims milijonams gyventojų išgavęs nepriklausomybę, yra katalikas. Katalikas ir Fidži ministeris pirmininkas Ratu Sir Kamisese Mara, kraštui iš britų nepriklausomybę iškovojęs 1970 metais ir populiarus visoje Pietų Okeanijoje.
Katalikų kunigai ir vienuoliai daugiausia yra užsieniečiai, labai stinga vietinių, nors padėtis pamažu keičiasi, bent aukštuosius postus perduodant fidžiečiams. Tonga jau anksčiau gavo, o pernai ir Fidži susilaukė vietinio vyskupo. Mūsų laiku Suvos arkivyskupas buvo amerikietis George Pierce, iš Bostono. Nesenas vyras, misijonierium dirbęs kaimyninėje Samoa, pramokęs fidžietiškai ir indiškai, keliais ir vandeniu lankydavo nepasiekiamas parapijas, pėsčias keliaudamas džiunglių takais. Vyskupui švenčiant 25 metų kunigystės sukaktį, radom progą dovanoti anglišką Sibiro maldaknygę. Kitoje gaublio pusėje susitikę žmonės iš Bostono ir Montrealio jaučiasi esą artimi kaimynai.
Parapijos administratorius katedroje buvo kinietis pabėgėlis kun. T'ang, mokslus baigęs Romoje, malonus ir paslaugus žmogus. Kiti kunigai katedroje dažnai keičiasi, pamaldoms talkina mokyklose ir seminarijoje dirbantieji. Kunigas mišioms apsirengia prie didžiųjų durų ir prie altoriaus ateina per bažnyčią. Po mišių vėl su palyda grįžta prie durų ir persirengęs sveikinasi bei šnekučiuojasi su žmonėmis. Patiko šitoks artumas tarp kunigo ir žmonių, o naujam atvykėliui naudingas tuo, kad kun. T'ang, po poros sekmadienių įsitikinęs, jog nesi pravažiuojantis turistas, prisistato ir pasiūlo savo globą. Žmonės naujame krašte keičiasi, atvažiuoja ir dirba tik po keletą metų.
Gal tai tik sutapimas, bet pradžioje radome katalikų ir aukštų britų valdininkų tarpe. Gubernatoriaus žmona reguliariai lankė bažnyčią, o ambasadoriaus visa šeima buvo katalikiška. Tad prie ministerio pirmininko šeimos pridėjus ne vieną senatorių, parlamento atstovą ar departamento direktorių, katedroje į mišias susirinkdavo nemaža "grietinėlės". Jokios luomų diskriminacijos nebuvo. Kiekvienas sėdosi, kur rado tuščią vietą klaupkoje. Atėjus komunijos laikui, tvarkdariai visus iš eilės leidžia prie Dievo stalo, ir komuniją priima beveik visa bažnyčia.
Misijų krašte gyvendamas, jauti, kad vietiniai katalikai, nežiūrint socialinio rango, seka baltųjų religinę praktiką. Įstaigoje vienas nuo kito greitai sužino, kas esi, ir randa progų patys prisistatyti, ne tik žemesnis personalas, bet ir aukštieji. Kolonialinį departamento direktorių pakeitė vietinis fidžietis. Naujas viršininkas lanko skyrius, susipažįsta su tarnautojais. Skyriaus vedėjas, dar senojo režimo škotas, pristato ir mane. Atsisveikinant direktorius pasisako matąs mane bažnyčioje ir tikisi, kad gražiai kartu dirbsime. Tokia pastaba man buvo visai nelaukta, tuo labiau, kad tą žmogų mačiau pirmą kartą, bent taip maniau. Mat, svetimos rasės žmonės nepratusiam kažkaip visi vienodai atrodo, ir tik po ilgesnio laiko pradedi pažįstamus atskirti.
Šitokioje aplinkoje atsidūręs ir jausdamas į tave nuolat atkreiptą dėmesį, savaime esi priverstas pasitempti, jauti moralinį įsipareigojimą šitiems geraširdžiams, paprastiems žmonėms. Pvz. nesėdėsi klaupkoje per komuniją, kai basas kaimynas varguolis ar Ratu (bajoro) titulą turįs ministeris (taip pat basas į sandalus įsispyręs) atsistoja ir prašo praleisti.
Tačiau būna ir keblių momentų, kai reikia suktis, kad gerojo Dievulio "nesukompromituotum". Štai susikirto vietinis indas architektas, metodistas su jau minėtu skyriaus viršininku. Negalima sakyti, kad seni kolonialiniai valdininkai būtų gero takto pavyzdžiai. O ilgai spaustas vietinis, pajutęs nepriklausomybės vėjus, taip pat skubinasi atsitiesti. Ieško žmogus paguodos pas neutralų bendardarbį, kuris yra čia atsiųstas kaip Kanados pagalba jaunam kraštui. Temperamentingas indas įsitikinęs, kad Dievas padės jam ginčą laimėti, nes teisybė jo pusėje. Ką gi, negi pilsi šaltą vandenį ant karšto tikėjimo abejodamas? O kurstyti daugiau būtų neatsakinga, kai žinai, kad ne visada teisybė laimi. Reikia laviruoti, kad nenukentėtų nei žmogaus tikėjimas, nei Dievo prestižas.
Apsisprendėm sutarties nebepratęsti ir grįžti į Kanadą. Tai sužinojusios dvi fidžietės seserys, gyvenančios prie mūsų namų tarnams skirtame kambarėlyje, labai nusiminė. Prašė maramą (ponią) dar pasilikti. Kai žmona nesutiko, tada jos pažadėjo melstis, kad turanga (ponas) dar turėtų likti dėl darbo. Žmona ilgai vargo ir įtikino tik tada, kai pasakė, kad ji meldžiasi kaip tik už mūsų sugrįžimą į Kanadą. Merginos nusiramino, ir mes laimingai išvažiavome. Atsisveikinant "maramai" sakė, kad tik danguje bepasimatysime. Jos buvo adventistės ir mus mylėjo dėl to, kad gerbėm jų tikėjimą ir leidom švęsti Sabathą.
Šitie spalvoti tolimų kraštų žmonės iš pirmos pažinties svečiui iš Amerikos kontinento atrodo naivūs. Tačiau nemeluotas nuoširdumas, paprastumas, atvira širdis, didelis taktas ir platus šypsnys yra vertybės, kurių neberandame ne tik cementinėse modernaus pasaulio džiunglėse, bet ir bažnyčiose. Norisi tik viltis, kad, įsisavindami modernią civilizaciją, jie nepakartos kitų padarytų klaidų ir sugebės nauja ir sena sujungti į darnų vienetą. Jeigu tai jiems pavyks, tai kas žino — gal visam pasauliui ateis atsinaujinimas? Ant žemės veido spalvotųjų yra daug daugiau negu baltųjų, ir pasaulio ateitis tikriausiai yra jų rankose.