J.VENCKUS, S.J.
Adenaueris buvo Apvaizdos skirtas žmogus atgaivinti smarkiai sumuštą, suniekintą Vokietiją. Viskas atrodė taip neįprastai. Kai baigėsi II pasaulinis karas, Adenaueris buvo jau 70 m. amžiaus. Jis buvo katalikas, o tokiame protestantiškame krašte kaip Vokietija sunku katalikui ilgiau išbūti valdžioje. Taip pat jis priklausė Katalikų partijai — Centrui, kurią Hitleris buvo sunaikinęs. Niekas nesitikėjo, kad ši partija galės turėti reikšmės naujos Vokietijos politikoje. Tada jau buvo stipri Socialistų partija su Kurt Schumacheriu priešakyje. Ji turėjusi atkurti Vokietiją. Anglija jau 1946 m. buvo susitarusi jam perleisti Vokietijos vadovybę. Amerikai iš pat pradžios Adenaueris patiko. Kai 1945 m. užėmė Koelną, tuoj pakvietė jį burmistro pareigoms. Amerikai jis patiko dėl to, kad išliko visiškai nesusidėjęs su naciais, jiems nenusileido nė per plauką, nors dėl to turėjo daug kentėti. Dvylika metų (1933 -1945) buvo gąsdinamas, kratomas, sekamas, porą kartų į kalėjimą pasodintas, net jo vardas buvo patekęs į baisųjį sąrašą tų, kurie turėjo būti išvežti į Buchenwaldą, iš kur tik retas beišliko gyvas ir tik tada, kai atėjo amerikiečiai.
ADENAUERIO JAUNYSTĖ
Adenaueris tikėjo, kad žmogaus asmenybė susiformuoja tėvų namuose. Žmonai ir vaikams jis buvo labai atsidavęs. Padėdavo vaikams ruošti pamokas, drauge sodindavo medžius ir gėles savo sode. Buvo didelis rožių specialistas, visada sakydavo, kad kas myli gėles, myli ir savo vaikus.
Konradas Adenaueris
Jis gimė 1876 m. sausio 5 d. Koelne. Šis miestas, trečias didumu Vokietijoje, yra labai katalikiškas, garsus savo meniška katedra ir sena krikščioniška kultūra. Tėvas buvo paprastas teismo valdininkas. Pirmieji du vaikai, Augustas ir Jonas, jau buvo universitete. Augustas vėliau tapo garsiu advokatu, daug pasitarnavusiu žmonėms ypač Hitlerio laikais, gelbėdamas juos iš visokių nelaimių. Jonas tapo kunigu, vėliau buvo paskirtas prelatu prie katedros. Tėvas pasiūlė Konradui tapti kokiu valdininku, nes jau nebegalįs jo leisti į universitetą, turėdamas jau už du daug išlaidų. Konradas, baigęs gimnaziją, gavo tarnybą banke. Pilnam ambicijų berniukui darbas nepatiko. Tėvas tai pastebėjo ir, gailėdamasis vaiko, išrūpino stipendiją studijuoti universitete. Vokietijoje buvo įprasta eiti iš vieno universiteto į kitą pasiklausyti garsių profesorių paskaitų. Konradas studijavo Freiburge, Muenchene, Bonnoje. Stipendija buvo nedidelė, tėvas taip pat negalėjo daug pridėti, tad reikėjo gyventi su 90 markių (21.50 dol.) mėnesiui. Jis labai uoliai mokėsi ir priklausė tik prie kuklesnių korporacijų, nes priklausyti toms vokiečių studentų korporacijoms, kurios dėvėdavo prašmatnias uniformas su baltomis kelnėmis, ilgais batais ir špagomis, jis negalėjo. Jis neturėjo laiko nei flirtams, nei visokioms studentiškoms išdaigoms. Rimtai ir daug studijavo. Kad studijuodamas neužmigtų, kišdavo kojas į šaltą vandenį. Vokietijos studentai mėgdavo atostogų metu daug keliauti. Keliaudavo pėsti. Aden-aueris taip pat apkeliavo daug kraštų: Šveicariją, Austriją, Italiją. Apie jo asmenišką gyvenimą daug žinių neturime, nes buvo labai užsidaręs, apie save daug nekalbėdavo. Gavęs universiteto diplomą, apsistojo Koelne ir ten advokatavo. 1911 m. tampa burmistro padėjėju. 1917 m. jau tampa burmistru ir šiose pareigose išbūna iki 1933 metų. Jis pasižymėjo kaip geras administratorius, įsteigė universitetą, panaikino senuosius sutvirtinimus aplink Koelną, įruošė gražių parkų. Jo gyvenime viskas pasikeitė, kai prez. Hindenburgas Hitlerį paskyrė kancleriu 1933 m. sausio 30 d.
HITLERIS IR ADENAUERIS
Hitleris atleido Reichstagą, paskyrė naujus rinkimus ir pats važinėjo po miestus, varydamas rinkiminę propagandą už savo partiją. Adenaueris nujautė, kad Hitleris neša nelaimę ne tik tautai, bet ir krikščionybei. Į Koelną Hitleris atvyko 1933 m. vasario 17 d. Partija pareikalavo, kad visur būtų iškeltos nacių vėliavos. Adenaueris atsisakė, nes Hitleris atvyko ne kaip valdžios, o tik kaip partijos atstovas. Kai kur iš ryto atsirado partijos vėliavos. Adenaueris įsakė jas nuimti. Jau buvo aišku, kad jam burmistro dienos suskaitytos. Tuoj jis buvo atleistas. Tada išvyko į Berlyną ieškoti paramos pas Goeringą. Goeringas jau viską žinojo, kas buvo įvykę Koelne. Niekuo jam negalėjo padėti. Adenaueris pasitraukė į savo nuosavybę prie Bonnos, norėdamas čia ramiai gyventi ir sodinti rožes.
Hitleris savo partiją vadino National Socialismus vardu. Jis norėjo sujungti stipriai tautinius elementus ir visokios rūšies socialistus. Bet po savo politinės pergalės jau apie socialines reformas nebegalvojo. Socailinės reformos buvo vadinamos "antrąja revoliucija", apie kurią Hitleris nenorėjo nė girdėti. Tokią revoliuciją skelbė Emst Roehm, kuris pirmiau buvo padėjęs Hitleriui iškilti. Be to, jis valdė SA ir SS (Sturm Abteilung ir Sturm Staffel). Tai buvo partijos ginkluotos jėgos, kurių labai nemėgo kariuomenė, nes tai buvo lyg kariuomenė kariuomenėje. Hitlerio potvarkiu, partijos ginkluotos jėgos buvo skirtos tik politinei veiklai — naikinti Hitlerio politiškus priešus. Hitleris su Goeringu ir Himmleriu nutarė išvalyti partiją. Tai ir įvyko tos žiaurios skerdynės 1934 m. birželio 30 d. Berlyne ir Muenchene. Buvo išžudyta apie 1000 žmonių. Ta proga buvo areštuotas ir Adenaueris. Jį nuvežė į Potsdamą, kur buvo didelis policijos centras. Gestapo jį vis gąsdino: "Prisipažink, kad dalyvavai sąmoksle, pasakyk viską, ką žinai, kas daugiau dalyvavo?" Pagaliau jis buvo paleistas, bet sužinojo, kad pavojai tebegresia.
Garsiojo benediktinų vienuolyno Maria Laach, esančio tarp kalnų ir ežerų, abatas Ildefonsas Herwegen, Adenauerio klasės draugas, pakvietė jį apsigyventi vienuolyne. Adenaueris pakvietimą priėmė, nes norėjo ramiai pagyventi, nekliudomas Gestapo. Čia jis labai daug skaitė. Gerai išstudijavo popiežių enciklikas "Rerum Novarum" ir "Quadragesimo Anno", kurios jam labai patiko. Jam kilo mintis "deproletarizuoti proletariatą", ką vėliau jis ir padarė. Vienuolyne išgyveno metus. Daug meldėsi, dalyvavo gražiose vienuolyno pamaldose. Kartais atvažiuodavo žmona su vaikais. Drauge jie praleido ir Kalėdas. Vėliau, kad nebūtų nuobodu, jis pasikvietė ir sūnų Paulių, kuris čia gavo pašaukimą į kunigus. Gestapo sužinojo, kad vienuolyne apsigyvenęs Adenaueris. Prašė abatą, kad jo čia nelaikytų. Abatas priešinosi, kad kišamasi į vienuolyno vidaus reikalus, bet pats Adenaueris nenorėjo ilgiau pasilikti, kad nesudarytų vienuolynui nemalonumų, nes Gestapo turėjo priemonių pakenkti, jeigu tik norėjo.
Prieš Hitlerį buvo keli pasikėsinimai. Vienas beveik tik per stebuklą nepasisekė. Jis buvo labai gerai paruoštas. Tai įvyko 1944 m. liepos 20 d. Tada visi matė, kad karas jau pralaimėtas. Manė, kad be Hitlerio bus lengviau susitarti su nugalėtojais. Atentatą apsiėmė įvykdyti pulk. grafas Claus Stauffenberg, kuris Afrikoje bekovodamas buvo labai sužalotas. Hitleris tada buvo generaliniame štabe Restenburge, Prūsijoje. Buvo padėta bomba. Sąmokslas nepasisekė. Hitleris buvo tik lengvai sužeistas. Artimieji sąmokslininkai tuoj buvo sušaudyti. Gestapo ieškojo ir tolimesnių sąmokslo dalyvių. Buvo įtartas ir Adenaueris. Jį areštavo ir uždarė į kalėjimą. Kalėjime išbuvo apie keturis mėnesius. Kadangi amerikiečiai jau buvo labai arti, tai visų noras buvo Adenauerį kaip nors išgelbėti iš kalėjimo. Kažin kas jam pasakė, kad matęs jo pavardę išvežtinųjų į Buchenwaldą sąraše. Adenaueris labai nusiminė. Tai buvo baisi vieta. Čia Hitlerio gydytojai atlikdavo su kaliniais skausmingus ir žeminančius tyrimus. Tarp kitko čia buvo ir merginų grupė, vadinama "rabbit girls". Į tą grupę buvo surinktos lenkės ir čigonės. Buvo norėta sužinoti, kaip ilgai žmogus gali išgyventi, tegaudamas tik sūraus vandens. Taip pat ten atlikdavo visokius sterilizacijos eksperimentus.
Kartą Adenaueris pasijuto, kad kažkas negerai su širdimi. Jis buvo nusiųstas į ligoninę. Netikėtai pasirodė Luftwaffe majoras ir griežtai įsakė atvesti Adenauerį. Bet tai buvo Adenauerio draugas, kuris pasiryžo jį išgelbėti. Nuvežė pas vieną malūnininką ir ten apgyvendino. Tuoj pas ponią Adenauer atvyko Gestapo ir paklausė, kur jos vyras. Ji išsigandusi visaip teisinosi, kad nežinanti. Tuoj buvo areštuota ir nuvežta į kalėjimą. Dukterys verkia, klykia ir eina ieškoti mamytės. Jos 16 m. dukrelė pėsčia nueina į kalėjimą. Jos ašaros sujaudino sargus. Ji buvo nuvesta pas motiną, bet jos beveik nepažino, taip ji buvo iškankinta visokių žiaurių tardymų. Kai jokie kankinimai nepadėjo, tada buvo jai pasakyta, kad jei nesakys, kur yra jos vyras, tai tuoj bus areštuoti vaikai. Motina labai išsigąsta ir pasako, kur vyras slapstosi. Jai buvo pasakyta, kad tuoj paleis iš kalėjimo, jeigu pasakys, kur yra vyras. Vieną dieną jai praneša, kad eitų į priėmimo kambarį. Nuėjusi apstulbo iš nustebimo, nes iš kitos kalėjimo celės atvedė jos vyrą. Jai pasidarė labai liūdna ir gaila, kad savo vyrą išdavė Gestapui. Vyras ją nuramino. Paskui kiekvienas nuėjo į savo celę. Pranešė sūnums, kas atsitiko su tėvais. Trys sūnūs ir žentai gina tėvynę, o jų tėvus čia taip kankina! Iš fronto atvyko jo sūnus leitenantas Max. Susitiko kalėjime su tėvu ir aptarė, ką daryti. Sūnus pasisiūlė važiuoti į Berlyną kalbėtis su Gestapo viršūnėmis. Jis ten buvo priimtas šaltai, bet korektiškai. Jam buvo pasakyta, jog negalima įrodyti, kad tėvas būtų dalyvavęs liepos 20 d. sukilime, bet vis tiek nusikaltęs, pabėgdamas iš ligoninės. Vis dėlto buvo pažadėta daryti žygių, kad būtų paleistas iš kalėjimo. Prieš Kalėdas buvo paleistas ir grįžo namo. Amerikiečiai jau visiškai artinosi. Gestapo pareigūnai ruošėsi bėgti.
VOKIETIJOS KANCLERIS
Karas pasibaigė 1945 m. gegužės mėnesį tarp 8 ir 9 d. naktį. Adenaueriui buvo didelė staigmena, kai du amerikiečiai kariškiai atėjo į jo namus ir Koelno komendanto vardu klausė, ar jis sutiktų būti Koelno miesto burmistras. Adenaueris nenorėjo tuoj duoti atsakymo, kad žmonės nepagalvotų, kad jis per daug draugauja su priešu. Jis sutiko tik slaptai eiti burmistro pareigas. Tuoj padėjo statyti ant Reino sugriautus tiltus. Amerikiečiai pasikeitė su anglais zonomis. Britai perėmė Koelną. Jie buvo kitokie negu amerikiečiai — kišosi į Adenauerio administraciją, paprašė, kad žiemą kurui kirstų parkų medžius. Adenaueris atsisakė. Įvyko ir kitokių problemų. Britai jį po kelių mėnesių atleido iš burmistro pareigų.
Adenaueris buvo be darbo. Jis galvojo, kas atstatys tuos sugriautus istorinius miestus, kas atitaisys vokiečių tautos gerą vardą ir garbę. Visas pasaulis tada nekentė Vokietijos dėl Hitlerio žiauraus ir baisaus karo. Kas apsaugos Vokietiją nuo rusiškojo komunizmo? Kas apgins nuo ateizmo? Atsakymas jam buvo aiškus — tik tie, kurie tiki Dievo Apvaizda, kurie yra krikščionys. Jis sumanė steigti naują partiją, kuri turės atstatyti naują Vokietiją — ne prūsišką, ne socialistišką ar komunistišką, bet krikščionišką. Vokietija turi pasilikti Vakarų tautų šeimoje ir gintis nuo Rytų komunizmo.
Seniau Vokietijoje buvo Katalikų centro partija, kuri atliko didelę misiją, gindama katalikų reikalus. Ji gynė katalikus Kultur-kampfo laikais nuo Bismarcko persekiojimų. Hitleris Katalikų partiją sunaikino. Adenaueris taip pat nenorėjo tokios smulkios partijos, kokia ji buvo po I didžiojo karo. Nuo 1922 ir 1933 m. Vokietijoje buvo aštuoni visuotiniai rinkimai, nuolat keitėsi valdžios, kurias parlamentas nuversdavo dėl nepasitikėjimo. Adenaueris jau seniai galvojo, kad katalikai turi jungtis su protestantais politikos reikaluose. Dabar jis steigia Krikščionišką Demokratišką Vienybę-Uniją (CDU). Jai gali priklausyti visi krikščionys. Ji yra pastatoma prieš ateistinį komunizmą. Adenaueris, jau būdamas 70 m. amžiaus, važinėja po miestus ir miestelius, propaguodamas šią naują partiją. Jis manė, kad galės sujungti abi Vokietijas į vieną valstybę.
Ši partija — tai Adenauerio stiprybė. Su ja jis įvykdė tą "vokiškąjį stebuklą", iš baisių griuvėsių atstatydamas naują Vokietiją. Steigiamasis parlamentas paruošia konstituciją. 1949 m. Adenaueris išrenkamas federaliniu kancleriu. Vakarų Vokietija po karo gauna pirmąją valdžią. Adenaueriui sekasi, nes tos valstybės, kurios Vokietiją nugalėjo, jam padeda. Jis mokėjo visus patraukti, lankydamasis tose šalyse ir kalbėdamasis su jų vadais. 1951 m. važiuoja į Londoną tartis su Churchiliu. 1953 m. aplanko Jungtines Amerikos Valstybes ir Kanadą, kur po 10 metų vėl pradeda plevėsuoti Vokietijos vėliava. Universitetai jam teikia garbės doktoratus. Amerikos žurnalistai rašo, kad Adenaueris savo veidu jiems primena indėnų vadą. Ne visuomet buvo toks jo veidas. Būdamas Koelne burmistro padėjėju, turėjo automobilio nelaimę, kurioje jo veidas buvo labai sužalotas. Daktarai tvarkė, siuvinėjo, ir jo veidas gavo visai kitą išvaizdą.
1955 m. vyksta į Maskvą. Šis "nugalėtos valstybės" kancleris susitinka su N. Bulganinu, kurį Kruščiovas greit nuvers. Adenaueris čia prisipažįsta, kad kelis kartus Vokietija nuskriaudė Rusiją ir USSR. Bet kolektyvinės kaltės prisiimti jis nenori — ne visi vokiečiai palaikė Hitlerį. Jis galėjo nurodyti ir save. Prašė, kad USSR leistų susijungti abiem Vokietijom. USSR nė kalbėti apie tai nenorėjo, bet padarė kitokių naudingų sutarčių, užmezgant glaudesnius diplomatinius santykius. Adenaueris prisiėmė daug kaltės, bet vis dėlto davė suprasti, kad ir didžiosios valstybės padėjo Hitleriui užimti svetimus kraštus. Pagaliau yra viena valstybė, padariusi su Hitleriu sutartį dėl žemių pasidalinimo. Aišku, toji valstybė buvo USSR. Didžiausias Adenauerio susitarimas su USSR buvo dėl belaisvių grąžinimo. Jis to maldavo žmoniškumo vardan. USSR sutiko ir paleido 10,000 vokiečių belaisvių.
Adenaueris, būdamas sąmoningas krikščionis ir labai kilnus žmogus, be abejo, aiškiai jautė, kad Vokietija labai nuskriaudė žydus, atimdama jų turtus ir daugelį išžudydama. Jis tai vadino baisiu nusikaltimu. Kaip visa tai atitaisyti? Patys žydai pasiūlė. Jų neseniai susikūrusiai valstybei nebuvo lengvas gyvenimas. Daugelis imigravusių žydų buvo neturtingi. Tad reikėjo finansinės paramos. Adenaueris pradėjo derybas su Izraelio pasiuntiniu Paryžiuje 1951 m., o baigė Liuksemburge 1952 m. Sutartį pasirašė vokiečių ir žydų delegacijos tyliai, be jokio žodžio. Tai buvo lyg koks religinis veiksmas su prasminga moraline mintimi: atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame. .. Vokietija sutiko įteikti Izraeliui 3,500 milijonų vokiškų markių auką. Žydų delegacija įteikė Adenaueriui sidabriniais viršeliais Senąjį Testamentą.
Pasitarimų metu buvo prisimintas ir vienas nemalonus faktas, kai du žydai iš keršto norėjo nužudyti Adenauerį. Buvo taip. 1952 m. du gimnazistai ėjo Muencheno gatve. Prie jų prisiartino du vyriškiai ir prašė nunešti į paštą siuntinuką, užadresuotą Adenaueriui. Sakė, kad juodu labai skubą, neturį laiko. Berniukai paėmė siuntinuką, bet įtarė, kad čia gali būti kažkas blogo. Jie nunešė siuntinuką į paštą ir pasakė valdininkui apie šį reikalą. Siuntinys buvo atiduotas policijai. Vienas specialistas mėgino siuntinį atidaryti, bet jis sprogo ir tą specialistą užmušė. Adenaueris tiems dviems gimnazistams įteikė po auksinį laikrodį su savo įrašu. Tad fanatikų yra buvę ne tik vokiečių, bet ir žydų...
Adenaueris susitaikė ir su Prancūzija. Su Charles de Gaulle juodu pasidarė labai artimi draugai. Prancūzija grąžino Vokietijai Saaro kraštą 1957 metais. Tai buvo didelis Adenauerio laimėjimas.
Kai kam gali kilti klausimas, kodėl Amerika, Anglija ir Prancūzija taip greitai Vakarų Vokietiją pastatė ant kojų, duodama tokią materialinę pagalbą, kokia iki šiol istorijoje nebuvo girdėta. Tai įvyko Marshalo plano dėka. Marshalo plano mintis kilo 1947 m. G. C. Marshall išreiškė tą mintį, kalbėdamas Harvardo universitete. Oficialiai jis buvo vadinamas European Recovery Plan. Ta pagalba buvo teikiama visai Europai, bet iš tikrųjų Vakarų Vokietija gavo didžiausią dalį — 12 bilijonų dolerių. Tą pagalbą vokiečiai labai gerai sunaudojo. Vakarų Vokietija tapo vienu gražiausių Europos kraštų. Molotovas šią pagalbą pavadino Amerikos imperializmu.
Privatus Adenauerio gyvenimas buvo labai pavyzdingas ir tikrai katalikiškas. Jis buvo du kartu vedęs. Pirmoji žmona mirė 1916 m. Su ja turėjo tris vaikus. Antrą kartą vedė 1919 m. ir susilaukė dar keturių vaikų.
1963 m., nepateikdamas jokių paaiškinimų, atsisako kanclerio pareigų, sulaukęs 87 m. amžiaus. Parašė savo atsiminimus. Jis buvo aukštas, tiesus vyras, visuomet gražiai apsirengęs. Galėjo ilgai klausyti kitų, bet pats atsakydavo labai trumpai kokiu nors vokiečių priežodžiu. Negėrė ir nerūkė. Mirė 1967 m. balandžio 19 d. Laidotuvėse dalyvavo daugelio valstybių vadai, taip pat ir Izraelio valstybės kūrėjas Ben-Gurion. Adenaueris buvo tikras Vokietijos stebukladaris, iš karo griuvėsių atstatęs tokią žydinčią valstybę.
Kauno Jėzuitų gimnazijos mokinių suvažiavimas ivyks š.m. rugpiūčio 30 - rugsėjo 1 d. Čikagoje, Jaunimo Centre. Visu klasių ir visų laidų mokiniai bei mokytojai kviečiami registruotis pas P. Kleinotą, S. J. (“Laišku Lietuviams” adresu). Registracijos mokestis — 5 dol.