JUOZAS PRUNSKIS
Jau 30 metų sueina, kai dešimtys tūkstančių lietuvių, atūžiant raudonajai lavai, turėjo palikti savo tėvynę ir bėgti į vakarus. Bėgo į nežinią, bet daugelis dabar yra gerai įsikūrę ir materialiai neblogai apsirūpinę. Tačiau pridėtieji trys dešimtmečiai prie jau subrendusių pabėgėlių amžiaus atvedė daug tūkstančių mūsiškių prie senatvės slenksčio. Kai žmogus peršoka kapą metų, tolimesnieji metai pašėlusiai greit bėga ir atneša naujų problemų. Daugelis tampa pensininkais, kurių ne vienas atsidūsta, kad jau nebėra ko laukti. Seniau buvo laukiama, kada bus atostogos, kada nebereikės dirbti. Dabar atėjo nenutraukiamos atostogos, ir ne vienas ima jaustis, kad jis jau niekam nebereikalingas...
ATVIRAS KŪRYBAI KELIAS
Šitoksai jausmas yra žmogų žlugdantis, ir iš tokio pesimizmo reikia išsinerti. Nors ir silpstant kūno jėgoms, dar pasilieka labai platus veiklos ir kūrybos laukas. Jonas Miltonas, vienas iš didžiausių anglų poetų, šalia rašytojo Šekspyro, didžiuosius savo kūrinius parašė paskutiniaisiais dviem savo gyvenimo dešimtmečiais, kada jau buvo visiškai aklas. Liudvikas Beethovenas, vienas iš didžiausių kompozitorių muzikos istorijoje, tęsė savo muzikinę kūrybą net ir visiškai apkurtęs. Jeigu tie didelio amžiaus vyrai būtų nuskendę pesimizman, mes nebūtume turėję nei Miltono "Prarastojo rojaus", nei Beethoveno devintosios simfonijos.
SUMAŽĖJĘ KLYSTKELIŲ PAVOJAI
Metų krūvis žmogui atskleidžia naujus horizontus. Prancūzų rašytojas Paul Claudel savo dramoje "Šilkinis batelis" vaizduoja jėzuitą, vienintelį išlikusį gyvą piratų išnaikintame laive, kurio burių stiebas nulaužtas, laivas audros bangų blaškomas. Tas nelaimingasis, pririštas prie išlikusio stiebo kamieno, jausdamas artėjančią mirtį, kalba:
— Viešpatie, dėkoju tau... Kartais man tavieji įsakymai atrodydavo taip sunkūs ir manoji valia laisvėje pasinešdavo prieš tave, bet dabar aš nebegaliu būti arčiau tavęs pritvirtintas, kaip esu. Kaip smarkiai mano sąnariai bandytų pajudėti, jie negali nė per colį nutolti nuo tavęs. Ir taip aš esu pritvirtintas prie kryžiaus...
Kai senatvėje mūsų gyvenimo laivas sudūžta, mes galime pasiguosti su tuo jėzuitu, kad dabar mums taip sumažėjusios galimybės nutolti nuo mūsų laimės šaltinio — Viešpaties.
VIENATVĖ IR VISUOMENIŠKUMAS
Rašytojas Tennessee Williams savo kūrinyje "Nužengiantis Orfėjus" sako: — Mes visi esame sandariai uždaryti savuosiuose kūnuose. Galėtumei sakyti — esi pasmerktas vienatviškam areštui savo odos viduje.
Senatvės grimas gal atitolins ne vieną bičiulį. Kiekvieni metai mes krisime į didesnę vienatvę, "pasmerkti areštui", jei ne savo odose, tai bent savo butuose. Bet kol ta susilpnėjusi arešto valanda ateis, dar mums pasilieka platūs visuomeninio reiškimosi laukai, plačios galimybės dalyvauti įvairiausiuose kultūriniuose parengimuose, jei ne įtakingais organizatoriais, tai bent daug pasitenkinimo turinčiais stebėtojais ir iniciatoriams nešančiais džiaugsmą dalyvių skaičiaus padidinimu.
Psichologijos ir psichiatrijos milžinas C. G. Jung skelbia, kad žmogus paprastai gyvendamas ir veikdamas tesunaudoja tik pusę savo sugebėjimų ir galimybių. Tai jeigu amžius ir nubrauks net pusę mūsų sugebėjimų ir jėgų, tai, likusias sutelkę, mes dar galėsime visiškai pakenčiamai reikštis ir su savu įnašu.
NAUJI HORIZONTAI
Platono rašte "Politėja" užtinkame senstantį Cefulasą, kuris sveikina Sokratą ir jam pasakoja apie naują susiinteresavimą pagrindinių gyvenimo problemų diskutavime. Jis sako:
— Kai mano kūno pasitenkinimai išblėsta, tuo pačiu laipsniu auga tų gerųjų pasikalbėjimų troškimai ir mano džiaugsmas jais.
Kalendorinis žmogaus senumas dar jo nepadaro visiško beginklio ateities planų tiesimui. Atminkime, kad graikų dramaturgas Sofoklis turėjo jau 80 m., kai rašė "Tironą Edipą". Goethe buvo prašokęs 80 m., kai baigė "Faustą". Daniel Defoe, visokius užsiėmimus bandęs, turėjo jau 59 m., kai sėdo rašyti "Robinzoną Kruzę". Per penkerius sekančius metus jis parašė dar šešis romanus. Filosofas Kantas "Grynojo proto kritiką" paskelbė, būdamas 57 m. Michelangelo turėjo 70 m., kai baigė dekoruoti Šv. Petro kupolą. Verdi, Haydnas, Handelis kūrė nemirtingąją muziką, jau prašokę 70 m. amžiaus. Rembrandtas ir Monet savo geriausius paveikslus sukūrė į savo gyvenimo pabaigą, taip kaip ir Yeats parašė kai kuriuos geriausius savo kūrinius, artėdamas į mirtį.
Nobelio laureatas Francois Mauriac taip aiškina savo paskutiniojo romano kilmę: "Sulaukęs savo 80-jo gimtadienio, aš tariau sau: kadangi atrodo, kad aš toli ligi mirimo, kodėl gi man neparašyti dar vieno romano?" Ir jis sukūrė savo paskutinį šedevrą "Maltaverne". Veikalas buvo išleistas 1969 m., kai Mauriac jau turėjo 83 m. am-žaius, ir tas romanas tapo labiausiai perkama knyga Prancūzijoje.
VALSTYBININKŲ PAVYZDYS
Churchillis, Gandhi, Gladstonas, De Gaulle, Adenaueris —- tai buvo valstybininkai, kurie, nepaisant savo seno amžiaus, darė lemiamus sprendimus ir daug paveikė savo kraštų politinę ateitį. Gladstonas tapo ministeriu pirmininku, turėdamas 84 m. amžiaus. Adenaueris buvo išrinktas Vokietijos kancleriu, kai turėjo 70 m. Pakartotinai šioms pareigoms išrenkamas, jis vairavo V. Vokietijos likimą, kol pasitraukė, sulaukęs 87 m. amžiaus.
Literatūroje randame daugelį atvejų, kur senatvės prasmė išryškinama. Nobelio laureatė Sigrid Undset savo romane "Kristina Lavransdatter" aprašo to veikalo heroję Kristiną keturiose jos gyvenimo dimensijose: ji yra laiminga vaikystėje, maištinga jaunatvėje, turi apkartusį gyvenimą vedybose ir tik į gyvenimo pabaigą po gausių kentėjimų pasiekia tikrąsias moteriškojo ir krikščioniškojo gyvenimo aukštumas.
“VELNIO ADVOKATO” ISTORIJA
Rašytojas Morris West savo romane "Velnio advokatas" vaizduoja intelektualą anglų prelatą, kuris praleidžia savo gyvenimą Vatikano kongregacijos raštinėje. Monsinjoras Blaise Meredith yra geras žmogus, bet savo šaltumu kiek atstumiantis. Tai vienos dimensijos vyras: drausmingas, griežtas, tvarkingas, korektiškas. Bet jo asmenybei trūksta užjaučiančios meilės, tikro skausmų ir džiaugsmų supratimo, žmonių aistrų ir kančių suvokimo.
Vieną dieną jis patiria, kad artėja jam mirties sprendimas: jis palaipsniui miršta vėžiu. Jis siunčiamas į vieną italų kaimą kaip vadinamasis "Velnio advokatas" ieškoti kliūčių planuojamam šventuoju paskelbti Giacomo Nerone, kuris tikrai gyveno heroiško šventumo gyvenimą. Čia jis suvokia, kad žmogus, kuris neįstengia mylėti kitų žmonių, negali tikrai mylėti Dievo. Pamažu Meredith, tas šaltas biurokratas, pasikeičia į šiltą, suprantantį, mylintį kunigą. Tas vyras, kuris anksčiau buvo toks rezervuotas, šaltas, be aistros, dabar, paskutiniaisiais savo gyvenimo metais asmeniškai įsisuka į italų kaimo žmonių džiaugsmus, kentėjimus, meilės jausmą ir trapumus. Prieš savo mirtį prelatas savyje išugdo žmoniškumo turtus, kokių jis anksčiau gerai nesuvokė. Romą jis buvo palikęs kaip sudžiūvęs pedantas su knygų dulkėmis apnešta širdimi, o miršta kaip atjaučiantis, šiltos sielos, labai humaniškas kunigas.
MEILĖ IR PRASMĖ GERUME
Japonijos pirmaujantis filmų režisierius Kurosawa 1952 m. susuko filmą "Ikiru". Tai jaudinanti drama apie vieną vyresnio amžiaus žmogų, kuris sužino, kad serga vėžiu, ir kuriam teliko gyventi šeši mėnesiai. Jis siekia likusias savo gyvenimo dienas daryti prasmingas. Praleidęs savo gyvenimą biurokratinio miesto raštinėje, jis dabar ieško gilesnės prasmės savo nebegausiose dienose. Savo sumenkusiomis jėgomis jis dabar stengiasi pasiekti, kad būtų įrengta vaikams žaidimų aikštė. Jam pavyksta pralaužti biurokratų kliūtis, aikštė įruošiama, ir vaikai joje laimingai žaidžia. Čia jis maloniai vaikščioja, sėdi, tapęs pilnu humaniškos užuojautos žmogumi. Čia jis ir miršta. Filmas jaudinantis apie senstančio ir mirštančio žmogaus agoniją ir triumfą, kai paskutinį pusmetį jis savo gyvenimą padaro labai teigiamą, pilną meilės ir prasmės.
NETIKRUMAS IR BAIMĖ
Jeigu šie istorijos, literatūros ir filmų kūrybos pavyzdžiai prabyla į mus teigiamais viltingais žodžiais, tai, antra vertus, yra ir perspėjančių grėsmingų pavyzdžių. Mat, su silpnėjančiomis senatvėje jėgomis stiprėja toks netikrumo, net ir baimės jausmas. Kaip jis kartais gali būti nepateisinamas ir beprasmis, ryškiai pavaizduoja japonų filmas: "Aš gyvenu baimėje". Čia senokas plieno bendrovės prezidentas pergyvena nenugalimą baimę, kad jo kraštas bus sunaikintas atominio antpuolio. Jis tuo baimingai įsitikinęs ir stengiasi įtikinti savąją šeimą. Jis nori parduoti fabriką ir bėgti į saugesnę Pietų Afriką. Šeima nepasiduoda toms sugestijoms, bet senasis žmogus yra tiesiog apsėstas baimės ir, kad priverstų šeimą paklusti jo planams, pats padega fabriką. Tik liepsnoms švytint kažkaip atšyla jo širdis ir jis prabyla:
— Aš bijau, beviltiškai esu įsibaiminęs. Esu bejėgis prieš baimę. Nieko nebeįstengiu daryti, ir mano gyvenimas tampa gyvu pragaru...
Jaunose dienose, kai žmoguje kunkuliuoja jo gyvybiškos jėgos, jis gal net perdaug optimistiškas, bet senatvėje, kai jėgos ima išblėsti, jei žmogus neįstengia atsiremti Dievu, jį gali vergiškai prislėgti baimė. Tai gana natūralu. Kierkegaardas niekina tuos, kurie giriasi niekada nepatyrę baimės, nes, anot jo, šie dar nėra pradėję egzistuoti kaip tikri žmonės.
JĖGA IŠ AUKŠČIAU
Bet jei rūpestis, netikrumas, baimė yra natūralūs žmogaus palydovai ir jie labiau išryškėja į amžiaus pabaigą, tai nepamirština, kad paramos galima susilaukti iš amžinybės. Rašytoja Gertrud von le Fort savo romane "Ešafoto giesmė" vaizduoja mergaitę prancūzų revoliucijos metu. Ji pilna baimės ir, kai ji stoja į vienuolyną, seserys svyruoja, ar ją priimti, kai ji taip baimės apimta. Tačiau tas baiminimasis ir silpnumo jautimas veda ją į nuolankumą ir didesnį pasitikėjimą Dievu. Ir kai šešiolika karmeličių baigia savo gyvenimą ant ešafoto, staiga ši mergaitė išsilaisvina iš baimės pančių ir ryžtingai išeina minios priešakin. Ji tęsia tą "Veni Creator", kurią mirtis nutildė kankinių vienuolių lūpose, ir ryžtingai pati pakelia kankinystę iš isteriškų revoliucijos moterų.
Rašytojas Bernanos tą Le Fort romaną perkėlė į sceną, sukurdamas dramą "Karmeličių dialogai". Vokiečių vertime šios dramos antraštėje išryškinama pagrindinė jos idėja: "Palaiminga baimė" — krikščioniui baimė gali virsti išganingu patyrimu, surandant paramą Dievuje.
KITU KELIU
Jei minėti veikalai išryškina pozityvų veikimą pasitikėjimo Dievu mūsų rūpesčių dienose, tai tas pats rašytojas George Bernanos savo veikale "Provincijos kunigo dienoraštis" prie šių išvadų prieina kitu keliu. Čia vaizduojama grafienė, kurios sūnaus staigi mirtis pripildė ją kartumu Dievo atžvilgiu. Ji pasakojasi kunigui, kad niekada Dievui nedovanos už sūnaus atėmimą. Neapykantos apimta jos širdis visiškai atstumia net ir dukterį, nublokšdama ją į savižudybę. Kunigas, suprasdamas motinos agoniją, jai tvirtai aiškina, kad ji gali rodyti kumštį Dievui, spiaudyti į jį, galėtų net jį nuplakti ir net nukryžiuoti, ir tai nieko labai nereikštų, nes Dievas jau tai yra iškentėjęs. Būdama prie mirties slenksčio, ta grafienė pagaliau suvokia, kad "tikrasis pragaras yra nieko nemylėti". Savo kartume ji izoliavo save nuo Dievo, ir tai išugdė pragarą jos pačios širdyje. Jos paskutiniai žodžiai, kuriais baigiamas tas romanas, yra: "Viskas Dievo malonėje". Dieviškoji malonė sutirpdo kartumą jos širdyje ir užkuria meilės šilimą.
Su augančia metų našta, žmoguje auga ir kentėjimai. Jis jaučiasi daugelio nesuprastas, nemylimas, gal tik šaltai toleruojamas. Bet tas žemėje sutinkamas šaltumas yra jam proga ieškoti šilimos kituose pasauliuose. Vienas iš vadovaujančių japonų katalikų romanistų — Shusaku Endo — yra parašęs knygą "Tyla". Antraštė taiko į tą Dievo tylą, kai septynioliktojo šimtmečio pradžioje daugelis japonų katalikų kentėjo didelius persekiojimus. Kai kurie tas tortūras pergyveno keletą dienų. Bet ir tame jų tikėjimo bandyme jie parodė heroišką ryžtingumą, net ir tylint Dievui. Jie girdėjo Jo balsą savo širdyse.
A. Deeken, autorius knygos "Growing Old and how to Cope with it", kurios medžiaga ir šiame rašiny pasinaudojama, pasakoja, kaip jis buvo labai paveiktas vienos moters, Niujorko ligoninėje sergančios vėžiu, kuri savo kentėjimuose priminė, kaip daug jai reiškia šv. Povilo posakiai: "Jei esame mes prispausti, tai tas yra mūsų išganymui; dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimuose jūsų labui".
NE PABAIGA, O ARTĖJIMAS PRIE PRADŽIOS
Pagaliau juk senstantis žino, kad jo besibaigiantieji metai nėra pabaiga, o tik artėjimas į pradžią ir kad už mirties nakties yra nesibaigiančio gyvenimo aušra. Svarbiausia — visada prieš akis turėti tą gyvenimo prasmės pajautimą.
Daugeliui didelį įspūdį yra padariusi japonė Satoko Kitahara. Ji buvo japonų universiteto profesoriaus duktė. Dar būdama studentė, surado Kristų. Buvo pakrikštyta 1949 m., turėdama 24 m. amžiaus. Aplinkybės ją suvedė su Tokijo skudurų rinkėjais, ir ji ryžosi padėti tiems vargingiausiems didmiesčio gyventojams. Pasitraukusi iš turtingos šeimos lengvo gyvenimo, ji persikėlė į vargingųjų rajoną, skudurų rinkėjų koloniją. Ji ypač padėjo jų vaikams. Kai vienas skudurų rinkėjas susirgo ir jo šeima neturėjo iš ko pragyventi, ji pati pasiėmė skudurų rinkėjo vežimėlį ir taip parūpino pragyvenimą ligonio šeimai. Bedirbdama sunkiausiose sąlygose, susirgo džiova ir mirė 1958 m., tesulaukusi 33 m. amžiaus, palikdama amžinai gyvą gilios artimo meilės heroiško pasiaukojimo pavyzdį, kas gali įprasminti ir daugelio kitų žmonių gyvenimą.
Francois Mauriac, kuris mirė 1970 m., sulaukęs 84 m., rašė:
— Tikiu, kaip tikėjau dar būdamas vaikas, kad gyvenimas turi prasmę ir kryptį bei savas vertybes, kad joks kentėjimas nedingsta, kad kiekviena ašara ir kiekvienas kraujo lašas yra suskaityta, kad gyvenimo paslaptis atsiskleidžia šv. Jono žodžiuose: "Dievas yra meilė".
Senatvė kaip tik ir atskleidžia anuos prasminguosius horizontus. Žmogaus silpnume yra surandamas Dievo stiprumas; pasitraukimas nuo didesnio aktyvumo duoda laiko įsižiūrėti į naujas perspektyvas.
Mauriaco romanuose yra daug silpnųjų charakterių, paslydusių, kuriems tačiau nauji akiračiai atsiveria su augančiu amžiumi. Tik tada nugalima aistra, savimeilė. Jo romane "Raupsuotojo pabučiavimas" nupasakojama tragiška nelaimingos moterystės istorija, kur biaurus turtuolis veda neturtingą gražuolę. Jo žmona Noemie randa vyro kūną atstumiantį, tik kai artėja jo mirtis, ji įžvelgia jo vidinį grožį ir ima jį pamilti.
PER TYRUS Į ŽADĖTĄJĄ ŽEMĘ
Svarbiausias gyvenimo saulėleidžio uždavinys — pasiruošimas mirčiai. Mozartas, tas genialus muzikos kūrėjas, prieš savo mirtį (mirė turėdamas 35 m.) rašė:
— Kadangi mirtis yra tikrasis gyvenimo galutinis tikslas, aš pasirūpinau arčiau pažinti tą tikrąjį gražiausią žmogaus draugą; pažinti tiek, kad mintis apie mirtį ne tik manęs negąsdina, bet dargi atneša daug paguodos ir vidinės ramybės. Aš dėkoju Dievui, kad jis man suteikė laimę ir progą pažinti mirtį kaip raktą į tikrąją laimę. Niekada negulu į lovą nepamąstęs, kad, gal būt, nežiūrint mano jaunumo, ateinančią dieną aš jau nebebūsiu gyvas. Ir niekas dėl to negali pasakyti, kad aš socialiniame bendravime esu paniuręs ar liūdnas. Už tą laimę aš kasdien dėkoju Sutvėrėjui ir visa širdimi tos laimės linkiu kitiems žmonėms.
Labai vaizdžiai susumuoja senatvės metų prasmę knygos autorius A. Deeken:
— Senėjimas — tai lyg perkeliavimas per tyrus į žadėtąją žemę. Senėjimas atskleidžia, kaip yra nepastovus šis gyvenimas. Turtas ir išoriniai laimėjimai, grožis ir sveikata — viskas nyksta. Tačiau to praeinamumo patyrimas yra tik viena pinigo pusė. Senstantysis suvokia daiktus, kurie nenyksta ir yra amžini. Nykstant žmogaus gyvenimui, gali žmogus įgauti naują gilesnį tikėjimą nesibaigiančiu amžinuoju gyvenimu vienybėje su triasmeniu Dievu. Amžinos ateities dimensijos atsiskleidžia kaip šilta žėrinti šviesa, kuri apšviečia dabartį ir duoda naują prasmę bei viltį viskam.
Nors žmogus žino, kad jis turės pereiti per kentėjimus ir mirtį, jis žino, kad jo paskutinis, svarbiausias žingsnis bus dalininkystė kentėjime ir mirtyje su Kristumi, perėjimas į prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą su prisikėlusiu Kristumi... Tada žmogus savo senėjimo vyksmą matys kaip svarbų tarpsnį kilniame atsidavime, augime ir pilnume, kurio viršūnė yra visiškas susivienijimas su kenčiančiu, mirštančiu ir prisikeliančiu Kristumi.
Senėjimas tokiam žmogui bus skausmingas, bet kartu ir garbingas parėjimas tyrų kelionėje į žadėtąją žemę ir džiaugsminga, miela draugystė su Kristumi...