Nijolė Jankutė
"Pagairės" vėjai Jurgio Gliaudos nenugairino, bet atpūtė jam 5-tąją "Draugo" romano konkurso premiją. Malonu, kad penkiagubo laureato ruduo ne tik saulėtas, bet ir vaisingas.
"Pagairės" romanas sovietinės Lietuvos temomis, kurias, pradėjęs gvildenti "Šikšnosparnių soste", J. Gliauda ypatingai pamėgo. Reikia sutikti, kad romano siužetai, personažai bei jų aplinka neatrodo tik iš autoriaus piršto išlaužti. Gliauda yra gerai susipažinęs su dabartinės Lietuvos kasdienybe ir kruopščiai išstudijavęs jos žmonių buitinius rūpesčius, siekimus, baimes; darboviečių, ligoninių, krautuvių biurokratiją, aplamai, visą sovietinio gyvenimo paradoksą, kur garsių šūkių teorija apie lygybę, gerovę ir triuškinančius ateizmo laimėjimus visiškai prasilenkia su tyliąja praktika. Šiame romane autorius kaip tik ir paliečia ateizmo, valstybės aprobuotos "religijos", poveikį sovietinėje santvarkoje išaugusiam lietuviui.
Pagrindinis "Pagairės" veikėjas — Gintalų šeima. Tai jauna pora, nepažinusi kitokio gyvenimo, kaip tik sovietinį, auginanti savo mažamečius vaikus komunistinėje dvasioje.
Gintalas — ramus, užsidaręs svajotojas apie nepasiekiamus kraštus ir neįgyvendinamas keliones. Slapčiausioje savo dvasios kertelėje jis abejoja komunizmo doktrinomis. Pokario metais išvežto ir negrąžinamai dingusio tėvo vaizdas neišdyla iš Gintalo sąmonės. Ir po daugelio metų jis skaudžiai išgyvena tėvo praradimą ir su tuo įvykiu paslaptingai surištas savo gyvenimo nesėkmes, instinktyviai jausdamas, kad jam ir motinai buvo padaryta didelė neteisybė, nesuderinama su nuolat skelbiamomis komunistinio žmogaus teisėmis bei privilegijomis.
Šio tylaus nusivylimo vedamas, Gintalas nepriklauso partijai, nesiveržia į geresnį darbą, netrokšta patogesnio buto nei prestižo. Jis gūžiasi savo nuobodžioje kasdienybėje, jausdamas, kad kiekvienas galvos pakėlimas gali atkreipt pragaištingą visagalės valdžios dėmesį.
Gintalo priešingybė — jo žmona Ramunė. Tai tipingas naujos santvarkos žmogus, be klausimo, be abejonės įtikėjęs partijos tiesoms, pilnas užsidegimo jas beatodairiškai diegti visame krašte. Ramunė — sovietinio plakato veidas — gražus, patenkintas, kovingas ir pergalingas — didžiosios Utopijos neklaidingojo veidas.
Ramunės gyvenimas lyg oficialus šūkis — už komunizmo statybą; už pažangą; už komunistinį žmogų; bet labiausiai už tobulą rytojų, išlaisvintą iš religinių prietarų tamsybės. Nes Ramunė — agitatorė, profesionalė ateizmo skelbėja.
Ramunė savo darbu patenkinta: jis teikia progų keliaut po visą Lietuvą, sutikt būrius žmonių, užmegzt naujas pažintis. Ramunė už paskaitų stalo — naujos religijos pranašė prie savo altoriaus — visų akyse, visų ausyse; graži, puošni, jauna, iškalbinga. .. Vyrai stengiasi su ja susipažinti, moterys — apšaudo pavydžiais žvilgsniais; taiklūs Ramunės žodžiai, šmaikštus humoras, gerai paruoštos antireliginės paskaitos pelno aplodismentus. Ramunė — komunistė ne iš vardo. Ji — naujo dievo skelbėja iš įsitikinimo.
Gintalai turi du vaikus: fantastiškų pasakų sekėją, klasės pirmūnę Ulbą ir darželinuką Taduką, visa esybe įsitraukusį į nuostabaus lėktuvo "braižinius" bei kaimyno katinų "išbaltinimo" procesą, juos lakinant pienu.
Nusistovėjusią Gintalų gyvenimo tėkmę staiga sudrumsčia netikėta nelaimė: Taduko lūpoje išsivysto piktybinis auglys. Skirtingų charakterių tėvai skirtingai priima šį smūgį.
Gintalas Taduko ligą išgyvena skaudžiai, tačiau, vis neprarasdamas vilties, ieško kelių ir būdų sūnui gydyti. Niekad neturėjęs atsidavusio tikėjimo komunizmu, jis ir dabar nepasitiki "didžiosios tėvynės" medicina ir su geraširdžiu kaimynu planuoja Taduką išsiųst gydyti nors į Lenkiją.
Kitaip į nelaimę reaguoja Ramunė. Sūnaus liga ją gąsdina ir jaudina, tačiau dvasios gelmių nepasiekia. Ramunė — pirmiausia komunistė, įsipareigojusi ateities žmogaus kūrybai, o tik antroje eilėje motina. Ramunės tikėjimas sovietinės medicinos galia tipingas jos charakteriui. Kaip religingas žmogus, nelaimei užpuolus, pasiveda Dievui, taip Ramunė pasiveda partijai per vyriausiąją savo cecho agitatorę, seną, kovingą partietę Aleknavičienę.
"Tavo sūnus, Ramune, turės gerą gydymą. Aš įvėliau į tai pirminę organizaciją. Žinai, dabar medicina mūsų pasididžiavimas. Būk rami. Užsimiršk darbe" (124 psl.). Taip pasakė Aleknavičienė, ir Ramunė užsimiršta.
Kelionės po krašto kolūkius su ateistinių paskaitų ciklu, "Nepulkim ant kelių". Ramunę atitraukia toli nuo namų, nuo nežymaus, "perdėm proziško vyro, temdančio jos švytinčią aureolę", ir nuo poliklinikoj gydomo Taduko. Ramunė nesiblaško, juk... "Taduko atvejį palaikys pirminė organizacija". ..
Jeigu ne viename "Pagairės" puslapyje Ramunė pasirodo lyg ir per daug kompiuteriškai užprogramuota lėlė, o Gintalo "perregimų sapnų" balastą norisi išmest "per bortą", tai Ulba ir Tadukas išperka knygos trūkumus nemeluotu vaikišku žavesiu.
Tie du mažamečiai, pastatyti prieš jiems nesuvokiamai susikomplikavusį gyvenimą, graudžiai spustelia skaitytojo širdį. Taduko santykiai su Jakavonių katinais, jo aistra "skrendančio-plaukiančio" lėktuvo brėžiniui, ateistiškai išaugintos Ulbos pirmas susidūrimas su religija triuškinančioj Taduko ligos bei mirties realybėj yra "Pagairės" stiprybė. Ulba ir Tadukas verti skaitytojų dėmesio.
Komunistinėje santvarkoje išaugusio žmogaus portretą autorius piešia gana įdomiai. To naujojo žmogaus bruožai ypač išryškėja, kada jis pastatomas prieš nepermaldaujamus gyvenimo faktus, kurie nesiderina su partijos skelbiamomis tiesomis. Ir taip sovietinis žmogus atsiduria dvasinėj pagairėj, blaškomas nuolatinio aštrių konfliktų vėjo.
Autoriui gerai pavykęs tokios pagairės epizodas yra ateistės Ramunės netikėtas susidūrimas su faktu, kad jos dukra, persiėmusi religinėmis mintimis, nori kuo daugiau sužinoti apie tuos, tariamai iš sovietinio gyvenimo išrautus, prietarus. Ironiška, kad Ulba veržiasi į tą kerintį slaptąjį senelės pasaulį, pastūmėta ateistinės motinos paskaitos. Iš tos paskaitos mergaitė sužino apie Marytę Uždavinytę, kuri mirė nacių padegtame Pirčiupy, spausdama prie krūtinės maldaknygę. Liepsnojanti Marytė, jos apdegusi maldaknygė ateizmo muziejuje, senelė, žegnojanti mirštantį Taduką, ir tas vyras, kurs neseniai susidegino prie teatro, viskas jungėsi ir rišosi į Ulbai nesuprantamą, bet nuostabiai traukiantį pasaulį.
"Ar ta mergaitė išsigelbėjo?" — kietu tonu paklausė Ramunė. .. tos mergaitės maldaknygė nuo liepsnų neapsaugojo".
"Apsaugojo", tyliai ir atkakliai pasakė Ulba.
"Gėdykis, būdama pionierė, kalbėti tokias nesąmones!"
"O gal liepsna ne taip degino", atkakliai pakartojo mergaitė" (171-172 psl.).
Šiuo motinos ir dukters pokalbiu, gal būt, ir galima susumuoti komunistinio žmogaus tragiką: tai, kas pokario kartoje buvo išnaikinta, kaip prietaras, sugriauta, kaip kliūtis į ateities rojų žemėje, netikėtai atsiranda vaikuose. Ir nustemba žmogus to "prietaro" gyvastingumu, ir sunerimsta, kilus mintims, kurios nesiderina su aiškiąja vienakrypte komunizmo programa.
O gal liepsna ne taip degino? — klausimas, kuris peržengia visas materijos ribas, į kurį baisu ieškot atsakymo kaip ir į tuos paprastesnius, ar užsienyje aukštesnis medicinos lygis... Baisu ieškot atsakymo, kai nenumaldomai gairina režimo vėjai.
"Užmiršk viską. Visam amžiui", sako Gintalas Ulbai.
"Ir neplepėk, tylėk, nes nukentės... senelė", įspėja Ramunė" (264 psl.).
Šie instinktyvūs savisaugos žodžiai, išsprūdę iš komunistinės santvarkos augintinės lūpų, pasako daug apie tą pagairę, kurioje visom jėgom kabindamasis į savo žemę, bando žmogumi išlikt lietuvis.
Jurgis Gliauda. PAGAIRĖ. “Draugo” konkurse premijuotas romanas. Išleido Liet. Knygos Klubas 1975 m. Aplankas Ados Korsakaitės-Sutkuvienės. Kaina 4.50 dol.