ANICETAS TAMOŠAITIS,S.J.
Praėjusiojo birželio vidury pasiėmiau dviratį, ant jo — palapinę, miegmaišį, tualeto reikmenis, kelionės maisto, ir pasileidau Amerikos, paskui Kanados keliais dviem savaitėms vasaros atostogų.
AR KUNIGIŠKA?
Kažin ar kunigui, dargi Amerikoje, pritinka keliauti dviračiu, o ne automobiliu? Kai kuriems skaitytojams šis klausimas gali kilti. Todėl, prieš pasakodamas apie savo kelionę, atsakysiu į jį. Šv. Tomas Akvinietis keliavo asilu, kai jo meto benediktinų abatai — dažnai tuo net piktindami žmones — jodinėjo ristais žirgais. Tad jei vienam didžiausių Bažnyčios teologų nebuvo gėda keliauti, sėdint ant asilo, nesigėdijau ir aš, sėdėdamas ant dviračio, nors dalis mano konfratrų kunigų važinėja kadilakais.
Anicetas Tamošaitis, S. J., jo teta Rožė Augustinavičienė ir jos dovanotas dviratis.
Dar svarbiau, kunigui nėra gėdos grūdinti savo sveikatos, kuri didelė Dievo dovana kiekvienam. Atvirkščiai, gerai daro, rodydamas kitiems pavyzdį, kaip tą Viešpaties patikėtą dovaną išlaikyti ir plėtoti. O daugelis žymių gydytojų rekomenduoja važinėjimą dviračiu kaip puikiausią kūno lavybos priemonę. Paul Dudley White, garsus Amerikos kardiologas, rašo: "Važinėjimas dviračiu, įsigalintis tarp amerikiečių, jaunų ir senų, gali virsti vienu svarbiausių žingsnių atstatyti mūsų visų sveikatai ir tvirtumui... Norėčiau ant dviračio užsodinti kiekvieną — ne retkarčiais, bet reguliariai. Tai viena geriausių priemonių ugdyti fiziniam pajėgumui ir sveikatingumui". Jis su kitais gydytojais išskaičiuoja daugelį dviračio nešamų gėrybių: ir širdžiai, ir plaučiams bei diafragmai, ir nervams, ir sveikam miegui, ir virškinimui, ir raumenims, ir nuriebėjimui, ir visai savijautai. Ne kam kitam, o šiam dr. White buvo patikėtas gydyti prezidentas Eisenhoweris, 1955 m. ištiktas širdies atakos. Tad turi būti puikus savo srities žinovas, nes kitokie Amerikos prezidentams neskiriami. Pats dr. White švietė kitiems savo įkvepiamu pavyzdžiu: net persiritęs 80 metų tebebuvo entuziastingas dviratininkas. Pataręs dviračio sportą ir prezidentui Eisenhoweriui, bet šis mieliau likęs prie golfo... Tačiau patarimu, atmestu šio paciento, pasekė tūkstančiai kitų amerikiečių. Dabar Jungtinėse Amerikos Valstybėse šuoliais populiarėjantys dviračiai kaip sporto ir susisiekimo priemonė, klestinti jų pramonė, specialūs dviratininkams tiesiami keliai (prie šių dalyku plačiau grįšiu pasakojimo gale) didžiąja dalimi yra dr. Paul Dudley White nuopelnas.
Reikėtų pridėti dar trečią priežastį, kodėl kunigas neturėtų gėdytis sėsti ant dviračio. Ši važiavimo priemonė neteršia oro benzino dūmais; nekelia triukšmo motoro plerpimu; neužgriozdina gatvių ir kelių, nes užtenka tik dalelės to, ką užima pastatytas automobilis; neeikvoja naftos, kurios ištekliai tolydžio mažėja. Visų šių dalykų nedaryti, taigi kuo mažiau biauroti Dievo sukurtą ir mums duotą gamtą, yra ne gėdinga, bet garbinga. Trumpai, kunigo važinėjimas dviračiu nesikerta nei su teologija, nei su medicina, nei su ekologija. Todėl ant jo ir praleidau vasaros atostogas.
KEISTOKI PATARIMAI
Prieš išvažiuodamas, aišku, gavau įvairių patarimų. Vieni jų pasirodė keistoki, nors kilo iš noro man daryti gera. Bet pirma turiu pasakyti, kodėl važiavau į Kanadą. Ten, tarp lietuvių tabako augintojų, Delhi-Tillsonburgo apylinkėje (apie 50 mylių nuo Hamiltono) turiu giminių. Apylinkės lietuviai susikūrę ir savo gan šaunią Šv. Kazimiero parapiją; klebonauja kun. dr. Jonas Gutauskas, daugeliui skaitytojų pažįstamas bent savo raštais, ypač religinės pedagogikos srityje. Paskutinysis jo veikalas "Dievas šiandien", 1973 m. buvo išleistas kaip "Krikščionis gyvenime" knygų serijos IX tomas. Klebono kviečiamas, esu net kelis kartus vedęs jo parapijoje gavėnios misijas.
Giminės — teta Rožė Augustinavičienė su dviem sūnumis, Albertu ir Stasiu, dviem dukterimis, Aliute ir Stella, ir šių vaikais bei vaikaičiais. Tad toje šeimoje esu ir sūnus, ir pusbrolis, ir dėdė, ir senelis. Jų vardus čia suminėjau, nes bus reikalingi vėliau pasakojant vieną kitą kelionės nuotykį. Stella ištekėjusi Hamiltone, kiti trys gyvena netoli tetos. Aliutė su savo vyru Gediminu Rugieniu, tabako ūkininkai, Tillsonburgo miestelyje pasistatę įspūdį darančius namus, kai kurių vadinamus "Baltaisiais rūmais" — ir dėl spalvos, ir dėl stiliaus. Juose, kada tik atvažiuoju, vienas kambarys "mano".
Praėjusiaisiais metais teta, išgirdusi, kad planuoju įsigyti dviratį, atsiuntė jam pirktis pinigų. Pritinka, tariau sau, vasarą išvažiavus atostogų, vykti ne kur kitur, o pas ją, tokiu būdu tartum pasakant ačiū už dovanotą dviratį ir tos dovanos nešamą naudą savo sveikatai.
Einu prie gautų patarimų, pirmiausia tų keistokų. Viena pažįstama moteris netoli Čikagos, kai pasakiau, kad atostogų važiuosiu į Kanadą dviračiu, ėmė atkalbinėti:
— Nevažiuok dviračiu, vyk autobusu. Aš su draugėmis sudėsime pinigų nusipirkti bilietui ten ir atgal.
Už siūlomą pirkti bilietą nuoširdžiai padėkojau, paaiškinęs, kodėl patarimu ir dovana negalėsiu naudotis: mano gi pasirinktas atostogų tikslas yra ne Kanadoje buvimas, o pats ten dviračiu vykimas, pati dominanti ir džiuginanti kelionė. Važiuoti autobusu, sakiau, reikštų dalyką tiesiog apversti kojomis aukštyn: su tais kelionės žadamais įdomumais ir išgyvenimais iš anksto atsisveikinti.
Panašų patarimą gavau iš vieno drauge gyvenančių savo konfratrų jėzuitų:
— Na, — klausia mane vieną dieną, — kada ir kur keti šiemet vasarą atostogauti?
— Birželio antrajai pusei ruošiuosi vykti į Kanadą — dviračiu. Penketą dienų ims nuvažiuoti, penketą kitų — grįžti, pora liks nuvažiavus pabūti.
— Klausyk, nebūk kvailas. Nebrangiai atsieina išsinuomoti automobilį. Juo galėtum paatostogauti kaip reikia. Dėl manęs daryk, kaip nori. Bet aš iš principo esu prieš kelionę į Kanadą dviračiu.
Patarimą davė iš nuoširdaus noro man padėti. Bet nenumanė, kad būtų patarnavęs meškos būdu: kaip tik neleidęs ir kūnui, ir dvasiai pasisemti dviračio nešamų gėrybių, kurių joks automobilis duoti negali. Ir šiam savo konfratrui turėjau aiškinti, kai grįžau, jog dviračiu važiavau ne todėl, kad kitaip negalėjau, bet kad nenorėjau; kad tikslas buvo ne vieta, į kurią vykau, bet pats į ją vykimas.
Su viena moterimi esame kaimynai iš Lietuvos; ji man kaip močiutė. Prieš išvažiuodamas kalbėjausi telefonu.
— Tėveli, nevažiuok! — ėmė atkalbinėti.
— Kitaip, aš sirgsiu: iš rūpesčio, kad ant dviračio gali kas atsitikti arba kad pervargsi.
— Bet jei nevažiuosiu, — atsakiau, — sirgsiu aš: iš liūdesio, kad tiek tos kelionės laukiau, tiek ruošiausi, iš anksto ja džiaugiausi, ir dabar turiu nevažiuoti. Todėl turime rinktis, katram geriau sirgti.
Baigėme kalbėti, radę būdą nesirgti nei man, nei jai. Kad nesirgčiau aš iš liūdesio
— važiuosiu. Kad nesirgtų ji iš rūpesčio, nuraminau, jog nelaimių gali atsitikti ir kitomis priemonėmis. Antai kun. Bronius Dagilis ir kun. Romanas Kasponis buvo užmušti automobilyje. Jei Dievo bus skirta, mirties neišvengsi, net gulėdamas pūkų patale savo kambaryje. O jei jausiuosi pervargęs, niekas gi manęs toliau važiuoti nevers. Sėsiu į autobusą arba lėktuvą ir grįšiu namo; dabar viešosios susisiekimo priemonės turi specialius skyrius gabenti dviračiams.
PRAKTIŠKI NURODYMAI
Šalia šių keistokų patarimų (geriau pasakius, atkalbinėjimų), gavau ir praktiškų. Jie atėjo iš kitų dviratininkų, aprašiusių savo keliavimo patirtį. (Savaime aišku, jau pats minėto dr. White ir kitų gydytojų raginimas važiuoti dviračiu buvo labai išmintingas patarimas). Ką sakyti dviratininkai patarė, viskam čia išskaičiuoti ne vieta. Vienas labai praktiškas patarimas — kiek galima daugiau daiktų palikti namie. Ko tik būtinai nereikia, iš pakuojamo bagažo lauk! Važiuojant dviračiu, jau keletas svarų daro tuojau juntamą skirtumą. Ačiū Dievui, dėl plintančio kalnų kopimo, keliavimo pėsčiam su kuprine ir dviračių sporto, kur visa turi būti nešama su savimi, dabar gaminama stebėtinai lengvų ir maža vietos teužimančių kelionės reikmenų, daugiausia iš nailono, kurio dar ta savybė gera, kad labai patvarus ir nepūva nuo drėgmės. Pavyzdžiui, erdvi palapinė vienam žmogui su visais smaigais ir stiebais susilanksto į tokio dydžio paketėlį, kaip kepaliukas duonos. Taip pat praktiška, jei vienas ir tas pat daiktas atlieka kelias paskirtis, nes tokiu būdu mažėja pasiimamų skaičius. Pavyzdžiui, gabalas plastikos tarnauja ir kaip patiesalas, sustojus atsikvėpti dieną, ir kaip apdangalas dviračiui, nuėjus ilsėtis naktį, ir kaip lietpaltis, jei kur nors reikia nueiti, subiurus orui.
Ir pats šiandieninis dviratis techniškai toli palikęs užpakaly mūsų daugeliui pažįstamą iš Lietuvos prieš 30 metų, ypač savo lengvumu ir patogumu. Lieknutis, tesveria maždaug pusę ano savo pirmtako su riebiomis padangomis ir sunkaus metalo rėmais, galima lengvai pakelti ir nešti dviem pirštais. Dar svarbiau, turi ne vieną bėgį, o kelis: prieš vėją arba į kalną perjungei į mažesnį, ir be jokio nuovargio važiuoji toliau, tik lėčiau. 10-ies bėgių dviračiu (tokie dabar populiariausi) lengvai užvažiuoji į bet kokio statumo kalną, jeigu tik į jį išvestas kelias. O vieno bėgio naudotu anksčiau (ir dabar kai kurių tebenaudojamu) net į menkesnę kalvą minant pakerta kojas ir atima kvapą; o į statesnį kalną su tokiu užvažiuoti nė nesvajok!
Vėl kitas geras patarimas — nesileisti dviračiu iš karto į didesnę kelionę, po 90-110 mylių per dieną (tai normalaus dviratininko vidurkis), jei ilgesnį laiką nevažiuota. Kitaip, antrosios dienos rytą reikės keltis kaip sumuštam — dėl raumenims ir visam organizmui staiga užduoto neįprasto darbo. Kūnas turi būti laipsniškai įpratintas trumpesnėmis išvykomis. Šį patarimą savaime vykdžiau, kasdien (jei tik nelijo ir nebuvo sniego) Čikagoje išvažiuodamas vakare po gerą 12 mylių mankštai (ir džiaugdamasis jos nešamu giliu miegu, geru jautimusi bei kūno tvarumu).
Praėjusiaisiais metais, porą mėnesių po to, kai dviratį įsigijau, nutariau išbandyti savo fizinį pajėgumą. Vieną dieną sėdau ir nuvažiavau į lietuvių jėzuitų namelį Mičigano valstybėje (apie 110 mylių nuo Čikagos). Ten pernakvojęs, kitą dieną grįžau, dargi prieš stiproką vėją, ir jaučiausi suvis mažiau vargtelėjęs, negu laukiau. Todėl iš anksto žinojau, kad nuvažiuoti į Kanadą ir grįžti, apie 9 dienas keliaujant nuo ryto iki vakaro, bus, galima sakyti, vieni juokai. Kasdieninė mankšta po gerą valandą dviračiu buvo neblogai paruošusi kūną, ypač kad praėjusioji žiema Čikagoje pasitaikė veik besniegė ir leido kone kas vakarą išvažiuoti. Tokiu būdu per metus laiko, jau prieš vykdamas atostogų, buvau suvažinėjęs apie 3.000 mylių.
IŠVYKSTU
Tais patarimais vadovaudamasis, negailestingai išravėjau lauk iš bagažo kas nebūtinai reikalinga, pasiimamus daiktus prisitvirtinau prie dviračio ir išvažiavau savos rūšies kelionės pratyboms: keletą ratų gatvėmis pažiūrėti, kaip važiuojama su 35 svarų ryšuliais. Kariuomenėje irgi žinoma, kaip naudingi taktiniai pratimai, ruošiantis puolimui: parodo, kas taisytina. Prieš tai dar vieną dalyką padariau ir be skaitytų patarimų, pasimokęs iš savo patirties: užsidėjau naujas padangas. Mat, Čikagos gatvėse gausu stiklo šukelių iš sudūžtančių langų, butelių ir kitokių galų. Po ilgesnio laiko pažiūrėjus didinamuoju stiklu į dviračio padangas, jų visada rasi po keletą įsismeigusių gumon. O aštresnės prasiduria net iki vidinės kameros, išleisdamos orą. Tai patyriau pats, dėl stiklo šukelės visą naktį kartą neužmigęs, kaip tuojau papasakosiu. Kadangi padangos buvo tų stiklų pusėtinai apraižytos, išvažiuodamas užsidėjau naujas.
Vieną vakarą išvažiuoju, gumos klijų ir skiaučių, aišku, nepasiėmęs. Negi čia pat mieste kas atsitiks? Ir atsitiko, dar kaip tyčia, kai buvau apsiavęs ką tik pirktais specialiais dviratininkų batais, kad paduose įsispaustų pedalų žymės, kur prikaltini gnybtai. Tuos batus dovanojo viena geraširdė neregė, kuriai penktadieniais nunešu šv. Komuniją. Nuvažiavus apie 20 blokų nuo namų, staiga pajutau, kad iš užpakalinės padangos išėjo oras. Pripumpavau — telaiko porą minučių iki vėl supliūkštant. Reikia eiti pėsčiam, o nenoriu brūžinti naujųjų batų apačios; jie ne vaikščiojimui ir skirti. Nusiaviau ir einu su kojinėmis, viena ranka vesdamasis dviratį, antra nešdamasis batus. Turėjau gerokai pažingsniuoti, kol priėjau dar neuždarytą benzino stotį. Paprašiau, kad pasaugotų dviratį iki už valandos atvažiuosiu automobiliu pasiimti. Neturėdamas su savimi pinigų, negalėjau prašyti, kad padangą užtaisytų. Garaže buvęs jaunas negriukas mielai sutiko, įvežė į vidų. Po valandos atvažiuoju automobiliu, žiūriu — benziną pilsto kitas, suaugęs negras, pats garažas užrakintas, ano negriuko — nė dvasios.
— Čia prieš valandą palikau supliuškusia padanga dviratį, — sakau. — Žadėjo pasaugoti. Dabar atvažiavau pasiimti.
— Apie jokį dviratį nežinau, — atsakė negras. — Tiesa, mačiau, kaip du vaikai tokį dviratį iš garažo išsivežė.
Man pasidarė širdyje negerai. Tiek tu savo dviratį ir bematysi! Atvažiuosi su policija, bet kaip išieškosi, jei negriukas užsigins nieko nežinąs ir jau bus dviratį pardavęs kitiems: vienintelis įrodymas bus tavo žodis prieš jo. Dėl visa ko pamojau ranka pravažiuojančiai policijos mašinai ir trumpai paaiškinau, kas atsitiko.
— Gal paėmė namo per naktį pasaugoti,
— spėjo vienas iš dviejų policininkų. — Atvykite rytoj paklausti tuo pat metu, kai dirbs tas tarnautojas, dviratį priėmęs.
Tas "gal" maža teatnešė ramybės. Parvažiavęs išsivarčiau lovoje be miego. Bet pasirodė, kad negriukas tikrai, būdamas sąžiningas, paėmė dviratį pas save pasaugoti, kad kas nors iš garažo nepavogtų. Davęs jam penkinę, parsivežiau namo, pasimokęs atsargai visada vežtis taisymo įrankius ir dėl visa ko turėti kišenėje porą dolerių.
(Bus daugiau)