SAULĖ JAUTOKAITĖ
Kiekviena tauta turi savo žymiuosius vyrus ir moteris, kuriuos prisimena jų sukaktuvinėmis progomis. Šiemet turime du jubiliejų švenčiančius žymius asmenis: vysk. Motiejų Valančių ir Mikalojų Konstantiną Čiurlionį.
M. K. Čiurlionis, gimęs prieš šimtą metų, buvo įdomus tuo, kad, baigęs dvi muzikos konservatorijas ir pasiruošęs muzikos profesijai, paliko mums labiausiai žinomas kaip originalus dailininkas.
ČIURLIONIS — MUZIKAS
Čiurlionis savo muzikinius gabumus pradėjo rodyti jau vaikystėje. Kai Sofija Kymantaitė, busimoji Čiurlionio žmona, nuvyko į Druskininkus susipažinti su jo tėvais, buvo nustebinta visų vaikų muzikos pamėgimu. Jie mušdavosi dėl pianino, o kad nė vienas nebūtų nuskriaustas, tėvas iškabino tvarkaraštį, kur buvo bene 14 ar 16 dienos valandų, griežtai padalintų tarp "pianistų", ir iš mažo namuko nuo ankstyvo ryto lig vakaro sklido muzika.
Trylikos metų Čiurlionis buvo priimtas į kunigaikščio Oginskio orkestro mokyklą Plungėje, kur jis pramoko groti keliais instrumentais ir pradėjo bandyti savo paties kompozicinius mėginimus. Kai jis atliko savo paties kompozicijas per Oginskio vardines, pats kunigaikštis pažadėjo jį išsiųsti į Varšuvos konservatoriją. Baigęs konservatoriją, Čiurlionis atsisako Liublino muzikos mokyklos mokytojo vietos ir pasilieka Varšuvoje verstis privačiomis pamokomis. Šiame laikotarpyje sukuria simfoninę poemą "Miške" paskelbtam konkursui. Už šį kūrinį jam suteikiama pirmoji premija, bet, sužinojus, kad šio kūrinio autorius yra lietuvis, jam premija nebuvo duota. Čiurlionis dėl to nesijaudina, nes kunigaikščio Oginskio dėka jis atsiduria Leipcigo konservatorijoje.
M. K. Čiurlionis (1875. IX. 10/22 — 1911. III. 28 IV. 10
Kai Čiurlionis mokėsi Varšuvoje, kūrė Chopino romantinėje, melancholiškoje įtakoje. O čia, Leipcige, jam daro įtaką vokiškoji muzika. Ypač jis gerbia Bachą. "Pradžiai rekomenduoju skambinti Bacho mažus preliudus, nes be jo, man rodos, neįmanoma būti rimtu muziku". Baigus Leipcigo konservatoriją, jam buvo pasiūlyta vieta Varšuvos konservatorijoje, bet ir tos vietos jis atsisako, vėl pasitenkindamas privačiomis pamokomis Varšuvos didikų šeimose.
Gyvendamas Varšuvoje, jis nesimaišo viešojo gyvenimo intrigose. Būdamas labai nedrąsus ir kuklus, palaikydavo ryšius tik su keliais draugais. Jis susibičiuliauja su Volmanų šeima, kuri ruošdavo muzikos vakarus. Juose Čiurlionis turėjo progos paskambinti savo kūrinius. Volmanų šeimos paskatintas ir paremtas, jis išvyksta į Drezdeną, Prahą, Vieną, Niurnbergą, Miuncheną, kur gali aplankyti šių miestų meno galerijas ir susipažinti su įvairių menininkų kūriniais.
Kompozitoriaus Čiurlionio kūryba susideda daugiausia iš instrumentalinės muzikos kūrinių. Be smulkesnių muzikos kūrinių, kaip sonatų, preliudų, fugų, kanonų, kvartetų, dainų, kantatos chorui ir orkestrui "De Profundis", Čiurlionis sukuria didžiausius ir žinomiausius savo muzikos veikalus, dvi simfonines poemas: "Miške" ir "Jūra".
Čiurlionis savo muzikos kūriniuose neparodė tokio individualumo, kaip savo dailės kūriniuose. Savo muziką jis rašo 19-tojo šimtmečio romantikų vokiečių kompozitorių įtakoje. Nors parodo originalumo, bet vis dėlto primena vokiečius romantikus: Richard Strauss, Mahler, Bruckner.
Jeigu jo ankstyvesnėje simfoninėje poemoje "Miške" jaučiamas lyriškas, ramus, melancholiškas, paslaptingas, suvaržytas miško atvaizdavimas, tai vėlesniojoje simfoninėje poemoje "Jūra" jau galima pajusti daug laisvesnį ir komplikuotesnį muzikos kūrinį: turtingą instrumentacija, komplikuotą polifonija, pažangesnį arba modernesnį savo harmonija, laisvesniu ritmu ir dinamika. Pats Čiurlionis rašo: "Norėčiau sudėti simfoniją iš bangų ošimo, iš šimtametės girios paslaptingos kalbos, iš žvaigždžių mirksėjimo, iš mūsų dainelių (taip Čiurlionis vadindavo liaudies dainas) ir bekraščio savo ilgesio".
Iš Čiurlionio laiškų sužinome, kad Sofija Kymantaitė, vėliau tapusi jo žmona, buvo parašiusi libretą operai "Jūratė", kuriai Konstantinas turėjo sukurti muziką.Gavęs šį libretą, Čiurlionis rašo: "Jūratė" man kaskart labiau patinka ir jau šiandien girdėjau truputį muzikos joje". Kas įdomiausia, kad Čiurlionis turėjo nepaprastai savotiškai keistą vaizduotę muzikoje, kaip ir dailėje. Toliau apie operą "Jūratę" jis taip rašo: "Noriu, kad įžanga į prologą arba vadinamoji "overtiūra" būtų tamsi, beveik niūri, keista ir fantastiška, kaip jūros gelmė. Galima net pavadinti "Jūros gelme", ir turėtų būti (įžanga) atliekama tamsioje salėje. Antroje šios įžangos pusėje pakyla uždanga, bet yra tamsu ir beveik nieko nematyti. Palengva išryškėja šviesiausiųjų aksesuarų kontūrai, pirmiausia didelės fantastinės jūros žvaigždės, keistų augalų, gintaro rūmų ir t.t."
Bet atrodo, kad Čiurlionis vėliau daugiau buvo užsiėmęs tapyba ir šios operos neparašė. Jo kūriniuose ir šiaip jaučiamas detalių ir nuoseklaus išbaigimo trūkumas. ČIURLIONIS — DAILININKAS
Kiek Čiurlionis buvo pasiruošęs muziko profesijai (baigęs dvi konservatorijas), tiek, kaip dailininkas, galima sakyti, jis buvo savamokslis. Nors jis įstojo į Varšuvos dailės mokyklą, tačiau jautė, kad mokykla jam nieko neduoda savo meno vizijoms išsisakyti. Mokytojų atleistas, jis dirba savo atskiroje studijoje. Po atostogų grįžęs iš Druskininkų į Varšuvą, Čiurlionis visai nustojo lankęs meno mokyklą.
Tautiškai apsisprendęs, jis persikelia gyventi į Vilnių. Čia nuolat palaiko ryšius ir su savo tėviške — Druskininkais. Kiekvieną vasarą jis čia sugrįžta atostogauti ir tapo savo pirmuosius meno kūrinius.
Iš Čiurlionio laiškų atrodo, kad jam nelabai sekėsi Vilniuje nei su darbu, nei su kūryba. Iš čia jis rašo savo buvusiai mokinei Halinai Volman į Varšuvą: "Turiu tik vieną pamoką, ir tą — sykį savaitėje. Chorą, tiesą sakant, neseniai pradėjau vesti keturis kartus per savaitę. Netapau, nekomponuoju, pianino dar neturiu". O iš Druskininkų jau visai kitoks laiškas Sofijai: "Nuo ketvirtadienio tapau 8-10 val. kasdien. Nieko neišeina, bet tai nieko. Tapau sonatą — eskizuose, jau visa apmesta (4 dalys), labai sunkiai eina, o labai norėčiau ją baigti kuo greičiausiai, nes jau antra pradeda man rodytis akyse. Atvešiu į Palangą — pamatysi. Kad Tu žinotum, kaip tatai malonu taip užsispyrus, pasiutusiai, taip užmiršus viską ir be nuovokos, be atsikvėpimo tapyti. Baisiai malonu". Dailininkas Čiurlionis ne visada buvo patenkintas savo kūriniais. "Visą dieną šiandien tapiau ir vakare sunaikinau, o tai retai man pasitaiko. Nieko neišeina, o tai, kas jau yra, kabo ant sienos kaip sąžinės priekaištas ir šnabžda man visomis savo spalvomis apie negabumą, apie storaodiškumą ir kitus liūdnus dalykus".
Čiurlionis dalyvavo pirmojoje surengtoje lietuvių dailės parodoje, kuri buvo atidaryta Vilniuje 1907 m. Šioje parodoje dalyvavo 23 dailininkai su 213 kūrinių, kurių didžiausią dalį sudarė tapyba. Su daugiausia paveikslų joje dalyvavo Čiurlionis, Žmuidzinavičius ir Lesčinskas.
Po parodos Vilniuje, matyt, buvo neigiamų atsiliepimų apie Čiurlionio kūrybą. Iš M. Dobužinskio atsiminimų sužinome: "1908 m. rudenį gavau žinių iš Vilniaus, kad tenai atsirado dailininkas, spalvomis vaizduojąs muzikos temas. "Keistuolio", "dekadento" ir dar griežtesni epitetai, kuriuos aš girdėjau iš mačiusių jo paveikslus ir diletantiškai apie juos sprendusių, vertė mane tiktai susidomėti tuo, matyt, nepaprastu menininku, juo labiau, kad jis, kaip buvo kalbama, yra ir kompozitorius". Ir kai Čiurlionis, nuvykęs į Petrapilį, susipažino su Dobužinskiu ir kai pats Dobužinskis pamatė Čiurlionio kūrinius, pasakė: "Svarbiausia, kad visiškai originalu, velniai žino, viskas iš savęs". Petrapilyje Čiurlionis vienbalsiai buvo priimtas į dailininkų grupę, iš kurių vienas jam pasakė: "Ar Jūs žinote, kad geri dailininkai dešimtmečiais stengiasi ten patekti, o Jūs iš karto".
ČIURLIONIO TAPYBA
Čiurlionis nepasitenkina savo temą ar idėją atvaizduodamas viename užbaigtame ir uždarame paveiksle. Jis temas tapo serijomis ir jas pavadina Audros, Laidotuvių, Pasaulio sutvėrimo, Tvano ciklais. Vėliau jo paveikslai gauna muzikos terminų vardus: sonata, fuga, preliudas. Nesinori tikėti, kad Čiurlionis būtų norėjęs sujungti muziką su daile. Muzika ir tapyba yra dvi priešingos kūrybos šakos. Pirmoji yra akustinė-girdimoji, atsiskleidžianti laike, o antroji yra optinė -regimoji, sustabdyta laike. Dailininkas, gal būt, pasirinko muzikinio žodyno pavadinimus todėl, kad, nesustojęs su vienu kūriniu, galėtų tęsti savo temą arba idėją toliau, kaip muzikos kūrinį, susidedantį iš kelių dalių.
Čiurlionis nėra abstraktistas, nes jo kūriniuose nerandame, kad jis sąmoningai būtų praradęs atpažįstamus objektus. Jo piešiniuose visi daiktai atpažįstami, tik gal kai kuriuose kūriniuose, kaip pvz. "Pasaulio sutvėrimo" cikle, matome šiek tiek impresionistiškai suabstraktintą gamtą, tačiau aiškiai galima atpažinti jos medžius, grybus, gėles. Jo simbolinės vizijos taip pat atvaizduojamos realistiškomis formomis. Jis nėra nė surrealistas, nes jo kūriniuose nėra to surrealizmui charakteringo sumaišymo realizmo su fantazija, neigiamai veikiančio žiūrovą. Dailininkas realizmą atvaizduoja simboliškai, ir jo daiktai yra matomi mums neįprastoje aplinkoje, kaip saulės laikymas rankose, valtelių plaukiojimas kartu apačioje ir virš bangų, laivas ištiestame delne ir pan. Šie meno kūriniai, mums suteikiantys pasigėrėtiną nuotaiką, dailininko yra piešiami iš jo paties patirties. Jis labai mėgo maudytis Baltijos jūroje, kai nuvykdavo atostogauti į Palangą, ir nardyti po vandeniu. Po to jis pasakodavo apie tą nuostabų pasaulį, kurį jis matęs po vandeniu, apie tuos kylančius vandens burbuliukus, apie augalų raštus, apie saulėtą dieną švytintį smėlio dugną.
Čiurlionį galime priskirti prie tų mistikų-simbolistų dailininkų, kurie anksčiau reiškėsi Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Anglų poetas ir dailininkas William Blake (1757 -1827) jau kūrė savotiškus, subtilius, simbolizmo pilnus meno kūrinius. Jis tada buvo sunkiai suprantamas. Jo kūryba susilaukė dėmesio daug vėliau, po jo mirties. Vokiečių romantikas Phillip Runge (1777-1810) bandė realizuoti savo metafizines ir teorines idėjas tapyboje. Jis buvo suprojektavęs "Dienos laikų" ciklą, kuris turėjo išreikšti žmogaus ir gamtos mistišką vienybę. Iš šio ciklo yra išlikęs "Rytas" ir antrojo paveikslo fragmentai: "Kūdikėlis ant pievos", "Genijai su gėlėmis". Šiuose Runge paveiksluose pilna asmeninės simbolikos, o "Kūdikėlis ant pievos" savo tema primena ir vieną Čiurlionio paveikslą. Dar vėliau Arnold Boeklin (1827-1901), Šveicarijos vokiečių tapytojas, kurį Čiurlionis labai mėgo, nusigręžė nuo įsigalėjusio tuometinio kasdieniško gyvenimo vaizdavimo, kūrė fantastišką mitologiją, norėdamas suasmeninti gamtos jėgas. Čia vėl galime pastebėti panašumą tarp Boekli-no paveikslo "Mirusiųjų salos" ir Čiurlionio vieno paveikslo iš "Laidotuvių" ciklo. Jie panašūs ne vien tiktai savo temos nuotaika, bet ir mistišku medžių atvaizdavimu. Čiurlionis, kaip ir minėti simbolistai, savo kūriniuose norėjo suasmeninti gamtą. Pvz. paveiksle "Miškas" matome ne paprastą mišką, bet lyg kažkokį miško medžių kilmingumą. Ant jų viršūnių dailininkas uždeda karūnas, kurios medžiams suteikia lyg išdidumo ir orumo. Čiurlionio meno kūriniuose labiausiai vyrauja gamta: miškas, jūra, debesys, paukščiai, saulė, mėnulis, gėlės.
Čiurlionio kūrinių, ypač tų, kuriuose daug vizijinės simbolikos, negalima taip paprastai išaiškinti, ką jie reiškia. Galime tik pasakyti tai, ką mes juose matome ir jaučiame. Kiekvienas meno kūrinys turi būti jaučiamas, bet neišaiškinamas, nes kiekvieno kūrinio interpretacija bus vis kitokia, priklausanti nuo žiūrovo nusistatymo, istorijos laikotarpio, kuriame jis gyvena, jo pasaulėžiūros, jo išsilavinimo. Tas pats kūrinys kiekvienam jo stebėtojui gali reikšti vis ką kita, nes kiekvienas jį asmeniškai išgyvena. Čiurlionio meno kūriniai reikalauja iš žiūrovo asmeniškos įžvalgos, o ne objektyvaus išaiškinimo, nes ir pats autorius viename laiške rašo, kad jo kūriniai yra "dyvini". "O aš tapau. Keliuos 7-tą valandą ir anksčiau ir negaliu atsitraukti, taip man baisiai norisi tapyti. Dirbu daugiau kaip 10 val. Bet argi tai darbas? Nežinau, kur dingsta laikas, viskas kažin kur dingsta, o aš sau keliauju tolimais horizontais savo išsvajotojo pasaulio, kuris gal ir dyvinas kiek yra, bet gera man jame''.
Kiekvienos tautos menininką mes galime vertinti tarptautiniu ir tautiniu mastu. Vertinant Čiurlionį tarptautiniu mastu, jis buvo vienas iš daugelio originalių mistinių simbolistų dailininkų. Jis susikūrė savo pasaulį, kuris buvo originalus ir savitas tiktai jam vienam. Tautiniu mastu — jis buvo vienintelis toks simbolistas, originalus nuo pat savo pirmojo kūrinio iki paskutiniojo. Kaip ankstyvesnieji simbolistai nebuvo kitų įtakoje ir nedarė įtakos kitiems, taip ir Čiurlionis nepaliko pasekėjų net ir savo tautoje.
Čiurlionis anuometinės lietuvių visuomenės nebuvo suprastas ir įvertintas nei kaip kompozitorius, nei kaip tapytojas. Kaip ir daugelio pradedančių menininkų, jo kelias buvo sunkus. Apie tai sužinome iš jo paties: "šiandien Dobužinskis apžiūrėjo mano paveikslus, labai džiaugėsi ir nutarė paimti penkis su savim į parodą Maskvon. Nors ir neduoda vilties, kad bus parodyti. Pirma, kad jau truputį per vėlu, gali pasakyti, kad nėra vietos. Antra, valdyboje vis dėlto nusveria "juodoji šimtinė", arba konservatoriai, o tie, kaip žinia, žiūri į "naujus" ir "jaunus", kaip karvė į raudoną spalvą. Matai, broliuk, kaip blogai būti "jaunam" ir "naujam".
Kai Čiurlionis paskambino savo muzikos kūrinius koncertų organizatoriams, jo kompozicijų atlikimą atidėjo. Iš jo laiško sužinome, kokia buvo tuometinė nuotaika jo atžvilgiu: "gyrė, žinoma, labai, tačiau kaip tik tai, kas nebuvo verta, o kas tikrai mano ir nauja, to, matyt, nesuprato — lieka tas moralinis pasitenkinimas (beje, liūdnas, nes norėčiau, kad mane suprastų). Vis dėlto nemanau eiti su savim į kokius nors kompromisus". Kitame laiške vėl tas pat kartojasi: "Grįžau ką tik iš "kultūrinio" lietuvių vakaro, kuriame skambinau savo kompozicijas. Žinoma, publika daug ko tikėjosi ir todėl visiškai nusivylė. Prašė mane ko nors linksmesnio, vos nepaprašė, kad duočiau geriau jiems ramybę".
Kompozitorius, ruošdamasis kurti muziką operai "Jūratė", klausia Sofijos patarimo: "Patark man, ar turiu vengti joje liaudies melodijų, ar ne? Ar turiu skaitytis su techniškais sunkumais, ar ne? Nes kai pagalvoju, kad tie mūsiškiai tokie vargšai ir nieko neturi, tai man gaila, kad ir šis darbas juos aplenks, o juk Tu ir aš norime jiems ką nors duoti. Tu mane supranti, kad nenoriu sau nusižengti, tik noriu susidaryti sunkesnį uždavinį. Noriu, kad tai galima būtų atlikti netgi Varšuvoje, o laikui atėjus, ir Vilniuje, bet dar daug vandens nutekės".
Kodėl Čiurlionis šiandien nėra žinomas kaip tarptautinis dailininkas, mes galime tiktai spėlioti. Gal būt, jeigu jis, užuot vykęs į Petersburgą, būtų pasukęs į vakarus, kur tuo metu prasidėjo reikštis įvairios meno srovės ir į kurias buvo žiūrima atviromis akimis, gal jam būtų atsivėrusios kitos perspektyvos. Pats Čiurlionis apkaltina rusus kaip "stokojančius drąsos" moderniajai tapybai. Ir pačių rusų menininkai, kuriems darė įtaką naujos vakarų Europos meno srovės, tegalėjo prisidėti prie jų savo naujomis idėjomis tiktai išvykę į užsienį. Prancūzijoje ir Vokietijoje jau reiškėsi kai kurie iš Rusijos išvykę menininkai: Chagall, Jawlensky, Kandinsky, Archipenko, Malevitch.
Gal būt, jeigu Čiurlionis būtų gyvenęs ilgiau negu 35 metus, savaime jam būtų susidariusois sąlygos patekti į tarptautinį įvairių meno srovių sūkurį ir iš ten būtų iškilęs kaip originalus dailininkas. Labai gaila, kad neseniai išleistoje tarptautinėje meno enciklopedijoje, susidedančioje iš 24 tomų, Čiurlionis nepaminėtas joje net nė kaip lietuvių tautos tapybos atstovas.
Gal mes per daug ir per dažnai norime patys sau įrodyti, kad Čiurlionis yra vertas tarptautinio menininko vardo, bet per mažai tesirūpiname, kad jis būtų pristatytas tiems, kurie menininkus vertina tarptautiniu mastu ir nuo kurių priklauso menininko vardas.
Šį straipsnį apie Čiurlionį galima užbaigti jo žmonos Sofijos ištrauka apie meną, kurioje, tur būt, taip pat išreiškiamos ir paties dailininko mintys: "Kiekviena tauta turi savo grynomis pajėgomis susitverti sau dailę. Tik neimkime to siaurai: dailė negali būti ankštai įsprausta į nacionalistinę dėžutę, ji plačiai skleidžia savo sparnus ir daug kartų yra aiškiai tarptautiška, nes grožio ir tiesos pajautimas bendras visiems žmonėms, taip kaip visų bendra yra trokštanti siela. Dailė negali sekti to, kas yra — ji turi eiti neišmintais takais, negali būti baili, atsargi, negali būti kaip žvakelė užkampyje; ji turi būti kaip saulė, kuri atneša naują šviesą".
Mūsų šių metų sukaktuvininkas kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) per savo trumpą gyvenimą sukūrė ir paliko daug muzikos ir meno kūrinių, kurie liudija ne tiktai apie jo produktyvią kūrybą, bet ir apie genialų ir originalų menininką.