Kristina Parėštytė
Šiais laikais Šiaurės Amerikoje susiduriame su gan ryškiu gyvenimo paradoksu. Šitame krašte, kur jauni žmonės susilaukia didelio pataikavimo, kur yra begalybė progų išsilavinti, patogiai įsikurti ir laisvai gyventi, jaunimo tarpe auga pesimizmas ir apatija.
Šiek tiek susipažinę su istorijos raida, pamatysime, kad toks reiškinys iš tikrųjų nėra naujas, nė per daug stebinantis. Kiekvienoje istorijos epochoje vyrauja skirtingos vertybės, kurios atsispindi politiniame, kultūriniame ir dvasiniame gyvenime. Idealizmas duoda kelią realizmui, dvasiškumą nugali materializmas ir atvirkščiai. Norint suprasti šių dienų jaunimą, užtenka pažvelgti į tuos kelis dešimtmečius, kurie sekė po antrojo pasaulinio karo.
Penktasis šio amžiaus dešimtmetis pasižymėjo tam tikru optimizmu. Žmonės pradėjo užmiršti praeitą karą, atsidavė ramesniam gyvenimui. Ekonominė krašto padėtis vis gerėjo, gyvenimo lygis kilo. Institutų ir universitetų abiturientams buvo užtikrintas darbas, nes augančiame krašte trūko visokių sričių specialistų ir mokslininkų.
Tame dešimtmetyje taip pat augo vadinamoji "tylioji" generacija. Šiai jaunajai kartai neseniai pasibaigęs pasaulinis karas buvo įrodymas, kad senosios tradicijos ir įsitikinimai jokių gerų pasekmių neturėjo. Abejodami tėvų mokomomis vertybėmis, jie stengėsi sukurti sau atskirą pasaulį, pagrįstą savotiška muzika, pramogomis, elgesiu. Ypač "šaltojo karo" įtampoje, kai atominės bombos sprogimas buvo tikra galimybė, jaunimas atsisakė ryšio su vyresniaisiais ir jų ideologijomis. Rūpindamiesi savo materialiniu stoviu ir savaisiais malonumais, jie vengė visų senosios kartos nesantaikų. Tačiau tuo laiku jaunimas dar per daug nemaištavo ir nekėlė balso. Jo protestas buvo ne aktyvus, bet pasyvus. Nors jis ne visai sutiko su vyresniųjų samprotavimu, tačiau dar šiek tiek pasitikėjo tradicinėmis gyvenimo normomis ir jomis sekė. Jam dar buvo priimtinos įvairios sąvokos ir institucijos, kaip pvz. tėvynės meilė, darbas, šeimyninis gyvenimas, bažnyčia ir t.t.
Šeštajam dešimtmečiui įpusėjus, pasaulį sukrėtė ne tik naujos nelaimės, bet ir nauja, jau visai skirtinga jaunimo karta. Prasidėjo aktyvaus protesto era. Jeigu pokarinė karta su malonumu priėmė materialines gėrybes, tai po jos gyvenęs jaunimas to pasitenkinimo nejautė. Tiesa, tur būt, niekur kitur, kaip Šiaurės Amerikoj, žmogus neturėjo tiek galimybių gerai, patogiai gyventi. Tačiau už tą privilegiją jis turėjo mokėti nemažą kainą. Nelygios teisės ir turto padalinimas tarp skirtingų rasių ir klasių, žmonių išnaudojimas vardan pelno, oro teršimas ir kitos neteisybės pradėjo traukti vis didesnį dėmesį. Prezidento nužudymas, Vietnamo karas ir įvairūs tarptautiniai įvykiai privertė jaunimą giliau pažvelgti į savo gyvenamą kraštą, į jo valdžios ir visuomenės santvarką. Prasidėjo reakcija prieš visus neigiamus kapitalizmo ir materializmo reiškinius, ir ta reakcija buvo atvira, judri ir balsi. Nors čia kalbama apie Šiaurės Amerikos jaunimą, reikėtų atsiminti, kad tas revoliucinis sąjūdis pasklido po visą pasaulį (pvz. darbininkų ir studentų sukilimai 1968 m. Prancūzijoje). Apsivilkę nuskurusiais drabužiais, apsiginklavę šūkiu "taika!", jaunieji žmonės protestavo ir demonstravo prieš "buržuazinę" moralę, elgesį ir institucijas. Siekdami gilesnio dvasinio ar vidinio gyvenimo, jie pasidavė narkotikams ir visokioms religinėms sektoms. Su idealizmu jie kalbėjo apie broliškumą, vienybę ir lygybę tarp žmonių ir tautų. Daugelis tų jaunuolių buvo kilę iš pasiturinčių šeimų. Patys nepatyrę nei karo, nei bado savo krašte, jie galvojo atstovauti tiems, kurie vargsta ir kenčia.
Dabar, septintam dešimtmečiui artėjant prie galo, jaunimas vėl tyli. Universitetuose ramu, nebesimato ilgaplaukių. Idealizmą keičia cinizmas ir pragmatiškumas. Kas atsitiko?
Šių laikų jaunoji karta jaučia didelį nusivylimą ir bejėgiškumą. Praeito dešimtmečio sukilimai, nors ir atkreipė reikalingą dėmesį į įvairias mūsų visuomenės silpnybes ir negeroves, vis dėlto pasaulio nepakeitė. "Hipių" idealizmas buvo naivus, jų vizija utopinė. Šių dienų jaunimas žiūri daugiau realistiškai; tačiau, susidūrę su tikrove, jie jau nebekovoja, bet su tam tikru beviltiškumu traukiasi atgal į save.
Jaunimas plūduriuoja, nerasdamas gyvenime jokių tvirtų ramsčių. Stebėdami, kaip kaskart daugiau politikų ir kitų aukštuomenės narių savo elgesiu ir darbais praranda žmonių pasitikėjimą, jaunieji žmonės savo kraštą ir vadus traktuoja ciniškai. Jie taip pat mato, kad paprastas žmogelis yra bejėgis prieš didžiąsias korporacijas, kad televizijos ir spaudos reklamos išnaudoja ir net paaštrina žmogaus gobšumą. Tradicinės sąvokos, susijusios su šeima ir bažnyčia, jau seniai byra. Atsisakęs senosios moralės ir dvasiškumo "įstaigų", jaunimas neranda tinkamo pakaitalo. Ekonominei padėčiai blogėjant, studentai jau nebeturi laiko demonstruoti. Darbų nėra, konkurencija didelė. Universitetinis diplomas mažai teturi praktiškos vertės. Jaunuoliai metasi į profesijas arba visai aplenkia aukštuosius mokslus, ieškodami pelningo amato. Praradę idealus ir aukštesnius siekius, jie jaučiasi vieniši, izoliuoti, gyvenantys be prasmės. Slegiami moderniojo amžiaus problemų ir įtampų, ypač didesniuose miestuose, jauni žmonės ieško būdų pabėgti nuo neraminančių minčių ir pilkos kasdienybės. Paskutiniu metu yra paplitę visokių barų ir šokių salių ("discos"), kuriose atmosfera yra prabangi, blizganti. Čia jauni žmonės randa bent laikinų pažinčių, malonumų, užsimiršimo. "Jeigu vis tiek nieko pasauly negalim pakeisti, tai neapsimoka kištis; geriau tik žiūrėti, kad asmeniški norai būtų patenkinti". Tokia vyrauja filosofija.
Toks apibendrinimas, žinoma, nėra visai tikslus. Tačiau skaitant spaudą, žiūrint filmus ir matant konkrečius elgesio pavyzdžius, susidaro įspūdis, kad šiais laikais jauni žmonės iš tikrųjų pergyvena tam tikrą krizę. Kyla klausimas, ar lietuvių jaunimas irgi yra toj pačioj padėty.
Išeivijos lietuvių jaunimas, žinoma, yra paveiktas pragmatiškumo filosofijos, materializmo ir aplamai Šiaurės Amerikos gyvenimo būdo. Darbo ir mokslo srityse jis susiduria su tom pačiom problemom, kaip ir kiti. Vis dėlto sakyčiau, kad lietuvių jaunimas, turintis stiprų ryšį su savo tautinėm, etninėm šaknim, vilties ir idealizmo dar nėra praradęs.
Nors jaunoji lietuvių karta čia užaugus, tačiau ji žino iš tėvų pamokymų ir patirties, kad ne visur pasaulyje žmonės taip laisvai gyvena, turi tiek teisių. Tuo būdu jaunimas ne tik daugiau įvertina savo gyvenamo krašto santvarką, bet ir žino, kad tokia santvarka nėra savaime suprantama, kad už ją reikia dirbti, kovoti.
Lietuvių jaunimas taip pat dar nėra atsisakęs aukštesnių siekių. Demonstruodamas už Lietuvos laisvę ir žmonių teises, jis užsiima naudingu darbu, o susipažinęs su Lietuvos disidentiniu sąjūdžiu ir kai kuriais to sąjūdžio herojais, jis mato, kad jo pastangos nėra bergždžios, kad jo veikla prasminga.
Jeigu daugelis žmonių šiais laikais jaučiasi vieniši, neturi nei šeimyninės, nei dvasinės paramos, tai lietuviai dar turi stiprų užnugarį — kitus savo tautiečius. Jaunimas nuo pat mažų dienų turi galimybę įsigyti draugų ir su jais bendrauti parapijos veikloje, organizacijose, stovyklose. Lietuviai moksleiviai ir studentai, nuvažiavę ar apsigyvenę bet kokioj vietoj, kur yra lietuvių, mielai ir šiltai priimami į bendrą tautinės šeimos ratą. Ta šeima yra jungiama tų pačių tikslų, tradicijų, kalbos. Industriniame amžiuje, kai ryšiai tarp žmonių dažnai tampa šalti, tolimi, tas priklausymo jausmas yra psichologiškai labai svarbus.
Sunku pasakyti, kokiais principais vadovausis šio krašto priauganti karta. Galime tik tikėtis, kad lietuvių jaunimas ir toliau nepraras noro veikti, nepasiduos apatijos ir pesimizmo srovei.