religinės ir tautinės kultūros žurnalas balandis/april 1978 volume XXIX no. 4
|
109 |
L. Saunoris |
|
|
112 |
J. Venckus, S.J. |
|
|
117 |
Antanas Saulaitis, S.J. |
|
|
120 |
Godfried Bomans |
|
|
121 |
Indų pasaka |
|
|
122 |
Petras Žibūnas |
|
|
128 |
Butkienė |
|
|
129 |
Mykolas Morkūnas |
|
|
131 |
J. Pr. |
|
|
132 |
P. Kleinotas, S.J. |
|
|
133 |
Jonas Miškinis |
|
|
134 |
D. ir G. Vakariai |
|
|
139 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
141 |
Šis “Laiškų lietuviams” numeris iliustruotas Rūtos Augiūtės nuotraukomis iš Neringos vaikų stovyklos ir iš rytinių JAV valstybių architektūros. Rasa pradėjo fotografuoti 1971 m. Yra dalyvavusi lietuvių foto parodose. Ji yra gavusi magistrės laipsnį iš “Maternal Child Health”. Dabar profesoriauja Rush College of Nursing Čikagoje.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.
I. SAUNORIS
Geros valios žmonių mūsų tarpe yra nemaža. Tenka tik atidžiau pažiūrėti į priežastis, kai bandoma kai kuriais reiškiniais padejuoti. Ar nevertėtų padaryti lietuvių išeivijos profilio — tautinio, religinio, kultūrinio, ekonominio, biologinio — nuodugnesnę studiją? Objektyviau vertinant reiškinius, atitinkamai planuojant ir dalykus kreipiant gerąja linkme, galima daug padaryti.
Dr. Jonas Šliūpas buvo veiklus patriotas. Tačiau praradęs tikėjimą, uoliai visą gyvenimą dirbo lietuvių nureliginimui, lyg tai būtų jiems asmeniškai naudinga ar tautiniam susipratimui reikalinga. Net ir jo patriotinis darbas niekams nuėjo, kai jo auklėtiniai vėliau susirikiavo Maskvos komunistų kryptimi.
Vyskupas M. Valančius buvo taip pat patriotas ir didelis kovotojas prieš rusų priespaudą. Dirbo planingai, keldamas savųjų moralę, švietimą, blaivumą, religinį ir tautinį sąmoningumą. Kai atėjo didysis sukilimas prieš rusų valdžią, tam sukilimui nepritarė, nes aiškiai matė, kad bus pralaimėta. Draudė savo kunigams dalyvauti tame sukilime, užsitraukdamas net įtarimo iš savųjų.
Tačiau ne vienas iš kunigų nuėjo su sukilėliais, bent jau jiems padėti morališkai. Vieni jų baigė gyvenimą kartuvėse ar sušaudomi, kiti bėgo iš savo tėvynės. Būdingas yra gyvenimas kun. Dembskio, sukilimo dalyvio, didelio patrioto, atbėgusio į Ameriką. Jis — greitos veiklos vyras, kovų nuotaikos pagautas, pradėjo bodėtis Dievo ir žmonių sielos išganymo darbais ir pamažu nukunigėjo. Įsijungęs į patriotinę Dr. J. Šliūpo veiklą, ėmėsi jam talkininkauti ir jo priešreliginėje veikloje. Jis Šliūpo šeimoje ir nukaršo.
Ypatingų ir gana skirtingų sąlygų vejami, lietuviai išeiviai yra pasklidę po pasaulį. Jų patirtis tėvynėje, turėti išgyvenimai, gyvenimo pasikeitimai yra giliai įspaudę būdingas žymes ir į jų nusiteikimus, kuriuos jie daugiau ar mažiau perduoda ir savo vaikams. Arčiau įsižiūrėjus, tai išblokšto, blaškyto ar kovojusio žmogaus charakteringų bruožų mozaika. Vieni tokių žmonių
Rūtos Augiūtės nuotrauka Rytinių JAV architektūra
gali vėliau susiformuoti į nekantrius kovotojus, kiti — į apsivylusius nuošaliuosius, dar kiti — valdžios ar vadovybės nemėgstančius, autoritetų ir organizacijų vengiančius, vėl kiti — į savanaudžius ir t.t.
J. VENCKUS, S.J,
Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą,
Pagal Dievo paveikslą jį sukūrė,
Sukūrė juos vyriškį ir moteriškę (Prl,27).
Pagal Dievo paveikslą... Kuo žmogus yra panašus į Dievą? Protu ir valia. Žmogus savo protu turės gyventi ir tvarkyti visus savo reikalus: gydyti visas ligas, saugotis nuo nelaimingų įvykių; savo protu turės suaugęs pasirinkti sau mergaitę, tvarkyti savo šeimą, auginti savo vaikus ir užsitikrinti amžiną gyvenimą danguje. Dievas davė normas jo protui; tai yra Dešimt Dievo Įsakymų. Ir Kristus davė savo mokslą, kurį randame šventojoje Evangelijoje.
Dievas pasakė: Žmogus tevaldo jūros žuvis, ir dangaus paukščius, ir žvėris, ir visą žemę, ir visus roplius, kurie kruta žemėje. Žmogus yra pasaulio valdovas. Adomas matė visus Dievo sutvertus daiktus, "bet Adomui neatsirado padėjėja, į jį panaši" (Pr 2,20). Dievas davė padėjėją ir ją atvedė pas Adomą, kuris ištarė: "Šitai dabar kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno, ji bus vadinama Žmona, nes iš žmogaus paimta". Iš Šv. Rašto aišku, kad ji yra protinga, su laisva valia, kad ji yra duota Adomui kaip padėjėja ir jam artima, kaip jo paties kaulai ir kūnas. Iš to irgi aišku, jog jie turi eiti iš vieno ir dalytis darbais, kad abiem išeitų į naudą.
KAIP ATSIRADO WOMEN’S LIB
Aplamai galima pasakyti, kad Amerikoje moteris nedaugiau vargo, negu vyras. Nebuvo tokių vietų ar progų, kur vyrams galima buvo dalyvauti, o moterims ne. Dažnai moteris pasilikdavo namie, o vyrai lįsdavo į anglių kasyklas, bet fabrikuose prie verpimo dirbo moterys, o prie batų — vyrai. 1920 m. moterys gavo teisę rinkti savo visokius valdininkus. Tai turėjo reikšmės, nes daugiau būdavo išrenkami religingi žmonės, nedivorsuoti.
ANTANAS SAULAITIS, SJ
Psichologija moko, kad sapnai padeda žmogaus pasąmonei susigyventi su tikrove, o svajonės — lakių ir kartais įvyksiančių siekių pasaulis. Svajodamas apie sapnus arba sapnuodamas apie svajones, žmogus jau dvigubai (arba matematišku kvadratu) pasikelia nuo tikrovės plotmės į neįmanomų dalykų erdvę. Šie svajingi sapnai gali liesti asmeninį, šeimos, profesinį, socialinį, ekonominį, dvasinį gyvenimą. Sapnuotinų svajonių neišvengia ir mūsų lietuviškasis visuomeninis gyvenimas. Štai keli pavyzdėliai.
MŪSŲ ATEITIES AIDAS IR DARBININKO DIRVOS DRAUGAS
Lietuvius, gyvenančius JAV, seniai kankina įvairūs nevienybės reiškiniai, pasirodantys kitų tarpe. Pavyzdžiui, daug kas klausdavo, kodėl kiekvienas valsčius turi savo švietimo tarybą (Board of Education), o ne visas kraštas ar bent valstija. Arba, kodėl yra apie 200 protestantų sektų, o ne viena ar kelios pagrindinės. Tokie ir panašūs klausimai ekumeniniame amžiuje ir ekonominėje krizėje sukėlė svajonę, kuri liečia lietuviškąją spaudą. Kiekvienas laikraštis bei žurnalas nuolat kovoja su mažėjančiu prenumeratorių skaičiumi, kovoja su korespondentais dėl medžiagos, rūpinasi apie kylančias pašto ir kitas išlaidas. Todėl, nelaukus kol dėl šių ir kitų priežasčių leidiniai nustos eiti, leidėjai bei redaktoriai sąmoningai susėda prie apskrito stalo ir išsvajojo gyvenimiškas išeitis.
Dvi pagrindinės jaunimą apimančios organizacijos, lietuvių kalba einančių (bent ligi šiol) savo mėnesinių žurnalų leidėjos, pasikvietusios ir Lietuvos Vyčių leidinio "Vytis" personalą, nutaria kartu leisti vieną mėnesinį žurnalą, kuriame būtų keturių vienetų, atstovaujančių buvusiems atskiriems leidiniams, skyriai: ATEITIS, SKAUTŲ AIDAS, MŪSŲ VYTIS ir VYTIS. Kiekviena redakcija savo dalį savaip paruošia, laužo ir pasiunčia reikalų vedėjui, kuris sulipdo storesnį sąsiuvinį, pavadintą MŪSŲ ATEITIES AIDAS ar panašiai. Kiekviena organizacija centrinei administracinei raštinei sumoka nustatytą sumą pagal puslapių ir prenumeratorių skaičių, o mėnesinis jaunimo (ir kitų) leidinys pasiekia ne po tūkstantį, bet kokius 4000 skaitytojų, supažindindamas juos su bendra lietuvių jaunimo veikla, įtraukdamas juos į dialogą visiems bendrais klausimais. Priedo Pasaulio Lietuvių Bendruomenė mielai leidžia iš PASAULIO LIETUVIO iškirpti ir įklijuoti žinias, kurios liečia bendro leidinio jaunesniuosius skaitytojus, papildydamas Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjungos skyrių, prie kurios glaudžiasi sporto ir studentų sąjungų bei savo periodinių leidinių neturinčios organizacijos.
GODFRIED BOMANS
Sykį gyveno pasakininkas, kuris pajuto artėjančią mirtį. Visą savo gyvenimą jis sekė pasakas apie nykštukus; dabar, prieš mirtį, panoro pamatyti tikrą nykštuką. Jis išžiūrėjo spintą, išieškojo dėžutėse, po bufetu, bet niekur nerado nykštukų. Tuomet pasakorius pravirko:
— Mielasis Dievuli, — verkė jis, — jie pasibaigė. Nebėra nė vieno daugiau. Visą gyvenimą tikėjau, kad nykštukų esama, bet matai, kaip nusivyliau. Tiesą sakė gretimas krautuvininkas, kuris mane visuomet išjuokdavo. Dabar aš nieko daugiau nebelaukiu iš gyvenimo.
Tai pasakęs, pasakorius atsigulė į lovą, užpūtė žvakę ir ėmė laukti mirties. Bet mirtis nesirodė, ji buvo paklydusi ir burnodama vaikštinėjo aplink namus.
— Ar čia gyvena pasakorius? — sušuko ji prie lango.
— Taip, Mirtie! — atsiliepė pasakininkas iš lovos. — Įeik! Pribaik! Man jau neliko jokio malonumo gyventi. Saugokis slenksčio, nes viena lenta yra atplyšusi.
— Tu esi keistuolis, — pratarė Mirtis, pasilenkdama virš jo lovos, — tu laukei manęs? Žmonės visada manęs bijo. Ar tau patinka, kad aš atėjau?
— Taip, — šypsodamasis atsiliepė pasakorius, — man labai malonu. Mirtie. Nykštukas nepanoro ateiti, todėl džiaugiuos, kad bent tu esi. Ar vienas, ar antras...
— Ką tu kalbi apie nykštuką? — tarė nustebusi Mirtis. — Tu esi tikras Sekupasaka, teisybė. Ištirk geriau savo sąžinę, pagalvok apie nuodėmes ir amžinybę. Tai bus naudingesnės mintys. Tuo tarpu aš pasivaikščiosiu sode. Pašauk mane, kai būsi pasiruošęs.
Pasakorius gulėjo ant nugaros, žvelgė į lubas ir bandė mąstyti apie savo nuodėmes ir jų bausmę. Bet tai jam vis nevyko, vis grįždavo mintys apie nykštukus.
— Mielasis Viešpatie! — meldėsi jis — Esu tik vargšas Sekupasaka, visai neišmintingas. Nepyk už mano vienintelį norą, kurį jaučiu: leisk man išvysti nykštuką!
Bet nykštukas nesirodė. Pasakorius laukė ir laukė, paskui pasuko galvą ir žvelgė pro langą į sodą, kur stovėjo Mirtis greta rožių krūmo ir jam linksėjo.
— Ateik! — sušuko pasakorius. — Ateik, Mirtie!
Indų pasaka
Viena moteris savo vos gimusį kūdikį nunešė į išminčiaus Mahosadhos tvenkinį maudyti. Numaudžiusi kūdikį, motina paguldė jį ant kranto tarp savo drabužių, pirma jom nusausinusi veiduką, o pati nuėjo maudytis.
Tuo akimirksniu viena pabaisa pastebėjo vaikutį. Norėdama kūdikį praryti, pabaisa, pasivertusi moterimi, tarė:
— Koks gražus kūdikis, bičiule! Ar tai tavo sūnelis?
— Taip, — atsakė motina.
— Leisk man jį maitinti.
— Gali, — atsakė motina.
Pabaisa paėmė kūdikį ant rankų, pažaidė kiek ir staiga ėmė bėgti. Moteris, pamačiusi bėgant ją, ėmė vytis ir pavijusi tarė:
— Kur tu eini su mano sūneliu?
— Kodėl tu atimi man mano vaiką? — atsakė pabaisa.
— Tai mano sūnus!
PETRAS ŽIBŪNAS
Uniforminiai rūbai, ar uniformos, turi simbolinę prasmę. Teisėjo toga simbolizuoja rimtumą bei teisingumą. Karininko uniforma simbolizuoja tarnybą tautai ir tėvynei. Kunigo sutana primena atsižadėjimą pasaulio dvasios bei tuštybių ir atsidavimą Dievo tarnybai. Liturginių rūbų žalia spalva primena išganymo viltį ir pasitikėjimą Dievo gailestingumu bei gerumu. Raudoni liturginiai rūbai vartojami prisiminti Šv. Dvasios atsiuntimui bei pralietam šventųjų kankinių kraujui už Kristų ir kilniuosius tikėjimo idealus. O balti liturginiai rūbai simbolizuoja šventųjų tikėjimo išpažinėjų garbę danguje, ir apskritai ši spalva yra džiaugsmo išraiškos simbolis. Tačiau atsiduoda moderniuoju protestantizmu, kai toks džiaugsmas reiškiamas prie mirusiojo karsto, giedant linksmą "Aleliuja"...
Perdaug nesigilinant j įvairias uniformas bei jų simbolizmą, reikia pasakyti, kad ir škaplieriai simbolizuoja dvasinį rūbelį, nešiojamą dangiškosios Motinos garbei. Kodėl? Aiškesniam vaizdui susidaryti štai šiek tiek žinių apie škaplierių kilmę.
Prieš saracėnų, arba Mahometo tikėjimo išpažinėjų — muzulmonų, antplūdį Palestinoje, Karmelio kalne, gyveno atsiskyrėliai, kurie laikėsi pranašo Elijo kontempliatyvinio gyvenimo būdo ir vadino save Elijo sūnumis. Be to, jie praktikavo ypatingą pamaldumą Dievo Motinai ir vadino save taip pat Dievo Motinos broliais. Jų rūbas, kaip atsiskyrėlių abitas, buvo panašus į mums žinomus ruduosius škaplierius. Taigi škaplierius būtų galima pavadinti miniatiūriniu Karmelio atsiskyrėlių abitu.
Saracėnams veržiantis ir grasinant palaidoti katalikiškąjį tikėjimą, Karmelio atsiskyrėliai paliko šį kalną ir įsikūrė vieni Kipro saloje, kiti Italijoje, dar kiti Anglijoje bei Prancūzijoje. Ypatingai šiltai jie buvo priimti Anglijoje, Kento provincijoje. Minėtose šalyse jie susiformavo į reguliarų Karmelitų Ordiną ir 1246 m. Anglijoje savo vienuolijos generolu išsirinko garsųjį atsiskyrėlį šv. Simoną Stoką.
Neringos stovykloje Rūtos Augiūtės nuotraukos
Butkienė
ŽIEMĄ
O kur žiedai? Kur uogos?
Ko medžiu šakos nuogos?
Sniegas... Ledai...
Bet kam žiedai,
jei žemė štai po balto krikšto,
jei deimantai
snaigėn įlūžę apliejo viską?
Jei krištoliniuos šakų sietynuos
švelnia gaida
spalvų gama,
o iš giliausiu širdies kampų
giesmė prabyla ir be varpų.
Tad kam būt uogos ir kam žiedai,
jei snaigių lūžin jau įtirpai,
jei bunda krištolo giesmėj
gili gyvenimo prasmė
1963 m.
MYKOLAS MORKŪNAS
Paskutiniuoju metu yra labai paplitęs pentekostalistinis (lietuviškai sekminininkų arba charizmatinis) judėjimas. Tuo pačiu jis darosi ir kontroversinis: vieni stoja už jį, o kiti jam priešinasi, todėl pravartu jį plačiau panagrinėti. Pirmiausia šiek tiek istorijos, kuri siekia net pirmuosius šimtmečius.
170 metais atsirado Frigijoje erezija, pavadinta montanizmu. Frigija buvo Mažosios Azijos dalis. Vienas asmuo, vardu Montanus, atsivertęs į katalikybę, skelbė, kad po Kristaus eros ateina Šventosios Dvasios era. Jis, suviliojęs dvi moteris ir atskyręs nuo savo vyrų, padarė savo pagalbininkėmis. Jie visi pasidarė Šventosios Dvasios skelbėjais. Pagaliau jis pradėjo įsivaizduoti pats esąs šventoji dvasia. Ši erezija plito gana greitai. Savo pasekėjų tarpe Montanus turėjo labai gabų teologą Tertulijoną, kuris vėliau atsimetė nuo šio mokslo ir įsteigė savo sektą, kuri pasivadino jo vardu. Tertulijono sekta išsilaikė iki V a. pradžios. Jis turėjo net savo baziliką Kartaginoje. Šv. Augustinas tą sektą sutaikė su Katalikų Bažnyčia, ir tokiu būdu ji išnyko.
Šimtmečiams bėgant minėtos sektos vėl pasirodydavo įvairiais vardais: iliuminatai, alumbradai, konvulsionistai-jansenistai, vėliau cursilistai, pentekostalistai-charismatikai, grupiniai maldininkai ir kitos. Šiuo metu 43 religinės sektos yra įsivėlusios į pentekostalistinį judėjimą.
Amerikoje pentekostalistinis judėjimas prasidėjo 1900 m. Topeka, Kansas valstybėje. Kaip matome, tas judėjimas į Katalikų Bažnyčią atėjo iš protestantų.
Skaityti daugiau: PENTEKOSTALISTINIS ARBA CHARIZMATINIS JUDĖJIMAS
• Edward D. Re, prezidento Carterio paskirtasis JAV Muitų teismo vyriausias teisėjas, yra nuoširdus ir veiklus katalikas.
• Protestuodami prieš įstatymų lengvatas žudyti negimusius, Washingtone sausio mėn. demonstracijose dalyvavo arti 100.000 žmonių.
• Kun. Eugene Becker, seniausias JAV kapucinas, mirė sulaukęs 95 m. amžiaus.
P. Kleinotas, S.J.
Tai įvyko vieną ūkanotą dieną Čikagoje. Važiuoju autobusu Western gatve iš šiaurės į pietų pusę. Autobuse besižvalgant vietos atsisėsti, krito man į akį senyvo amžiaus vyras. Jo veidas sveikai raudonas, praretėję plaukai sniego baltumu žvilgėjo. Iš kairės ir dešinės to senelio du berniukai trepinėjo. Vienas tų berniukų gal tik trečius savo amželio metus teužkliudęs, kitas bene ketvirtus bebaigiąs. Atsisėdau už jų trečiame suole. Kas čia girdisi? Dar klausausi... Ogi tie berniukai su savo seneliu čiauška lietuviškai... Ir dar kaip gražiai, nešvebeldžiuodami, tie lietuvybės pumpurėliai kalba lietuviškai! Mažesnysis santūresnis, ramesnis, o vyresnysis — tikras smalsuolis. Spokso jis pro langą ir senelio klausinėja: "Kokia čia gatvė? Ką toje krautuvėje pardavinėja? Ką tas didelis 'automobilis' veža?" Ir taip toliau, nenurimdamas beria tas vaikaitis savo seneliui gatviškus klausimus, kaip pupas iš maišelio. O senelis mielai ramiai atsakinėja, aiškina.
Man taip miela buvo stebėti tokią lietuvybės "mokyklėlę". Kaip norėjosi tuos vaikučius užkalbinti, pagirti ir net apdovanoti už taip gražų kalbėjimą lietuviškai! Bet negalėjau arčiau jų prislinkti, nepatogu buvo lietuviško čir čir tarp svetimų žmonių sukelti. Išlipo tas senelis su savo vaikaičiais, berods, prie 42-sios gatvės. Mat, tai Brighton Parko, lietuvių ramios kaimynijos, gyventojai. Vienas berniukas savo senelį paėmė už dešinės, antras už kairės rankos ir nusivedė namo. Linksmu žvilgsniu, džiugia šypsena palydėjęs tą trejukę, pagalvojau (lengva būti neklaidingu pranašu): tie berniukai po kelerių metų į lietuvišką mokyklą bėgs pasišokinėdami, nesiraukydami, nesivaipydami, išdidžiai nosį pakėlę: jie lietuviškai kalbės, gal skaityti ir rašyti jau mokės.
Jonas Miškinis
Pasak pedagogų bei psichologų, vaikų, ypač vienturčių, lepinimas susijęs su pralaimėjimu. Kai tenkinamos visos vaiko užgaidos, jo norai auga valandomis. Tėvai tokia savo meile vaikus gadina. Lepina juos, skatinami geriausių norų: girdi, vienas yra silpnos sveikatos, kito nervai suirę, trečias auga be tėvų pas senelius, ketvirtojo šeimoje nesutarimai ir t.t. Slenka metai, tos "bėdos" lyg išnyksta, užmirštamos, o lieka tik sugadintas žmogus, kurio charakterio nebeįmanoma pakeisti.
Tačiau ar tėvų meilė turi reikštis tik materialinių vaiko norų tenkinimu? Ne. Tėvai, atimdami iš vaiko pareigas šeimai, namams, visuomenei, pasėja jame nepilnavertiškumo sėklą, ir nėra ko savęs raminti, kad viskas susitvarkys vaikui užaugus. Bet tada jau bus per vėlu, nes vaikai, pripratę būti "pasaulio centru", žino tik teises, nenori nieko dirbti ir dažnai kai kurie net mėgsta reikšti savo nuomonę, kurios dar neturi. Tokie nebemoka kovoti su kliūtimis ir trūkumais.
VIENTURČIŲ VAIKŲ SVEIKATINGUMAS
Jau senokai spaudoje buvo paskelbti medikų mokslininkų tyrimai apie vienintelio vaiko šeimoje psichinės sveikatos problemą. Be to, nustatyta, kad šeimų, turinčių tik vieną vaiką, daugėja. Tėvai vienturčiu vaiku labiau rūpinasi, ypač jo sveikata. Tai savaime suprantama: tėvai bijo netekti savo vienintelio vaiko. Taigi ligos baimė užvaldo ne tik tėvus, bet ir vaiką, kuris pasidaro labai jautrus visokiems savo negalavimams. Stebėjimai rodo, kad tokie vaikai linkę sirgti hipohondrine neuroze (įsivaizdavimo liga), be to, jie daug sunkiau išgydomi nuo bet kokių ligų.
Taip pat ištirta, kad viskuo aprūpinto šeimos vienturčio vaiko charakteris įgyja būdingų neigiamų bruožų, turinčių įtakos jo psichikai ir kliudančių jo adaptacijai visuomenėje— socialiniam prisitaikymui. Tokie vaikai greičiau įsižeidžia, palyginti su bendraamžiais iš gausesnių šeimų.
Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI
KAIP ATRODYS VILNIUS 1978 M.?
Baigiantis 1977 m. Vilniaus miesto Liaudies deputatų susirinkimas patvirtino respublikos sostinės planą 1978 m. Numatoma, kad miestas didės ir pagrindinis dėmesys bus skiriamas gyvenamųjų namų statybai, ypač naujuose rajonuose — Viršuliškėse, Baltupyje ir Šeškinėse. Planuojama įrengti keturi tūkstančiai du šimtai naujų butų, kurie bus šešiolikos aukštų pastatuose. Virtuvėse vietoje dujinių viryklų bus įrengtos elektrinės. Siekiant pagerinti medicininį aptarnavimą, Antakalnyje bus pradėta statyti didžiausia respublikoje tūkstančio šešių šimtų vietų gydymo įstaiga, teikianti gyventojams įvairiausią medicinišką pagalbą. Lazdynuose bus pastatytas uždaras plaukymo tvenkinys. Viesulo gatvėje ir Viršuliškėse bus pastatytos dvi vidurinės mokyklos, kuriose mokysis apie tūkstantis trys šimtai mokinių. Pradžios mokyklos bus statomos Baltupyje ir Šeškinėse. Mažiesiems Vilniaus gyventojams bus atidaryti keturi vaikų lopšeliai ir vaikų darželiai. Bus pradėta statyti respublikiniai pionierių rūmai ir daug įvairių pastatų, kurių net neįmanoma visų išvardinti. Tai komunistiška propaganda, kurią mes skaitome jų laikraščiuose kiekvieną dieną. Šių išvardintų planų įvykdoma labai mažas procentas.
PIETŲ LIETUVOJE ATSIRADO LŪŠIŲ
Didžiosios "miškų katės", kaip jas vadina vietiniai gyventojai, pastebėtos Dainavos miškuose: Veisiejų, Petroškų, o taip pat ir mažesniuose miškeliuose. Apie ne vieną šiose apylinkėse apsigyvenusią lūšių šeimą patvirtina šių apylinkių gyventojai, atrasdami papjautų stirnelių, o taip pat ir medžiotojai, pasigirdami gražiu lūšies kailiu.
1977 m. rudenį vieno kunigo rašytame laiške iš Lietuvos pridėta tokia jo sukurta malda.
Praeina pasaulis ir jojo geismai.
Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius.
(1 Jn 2,17)
Viešpatie, ir aš gyvendamas daug ko troškau, dėl daug ko jaudinausi, kentėjau ir džiaugiaus.
Dabar visa tai jau praėjo lyg koks sapnas.
Tų praeities dalykų aš beveik niekad ir nebeprisimenu.
Daug ką visiškai pamiršau.
Praeis taip pat ir šiandieniniai dalykai, kurie mane jaudina, gąsdina ar guodžia.
Protas tai gerai žino, bet širdis vis tiek taip jautriai daug ką pergyvena.
Viešpatie Jėzau, Tu kadaise nuraminai šėlstančią jūrą.
Tark tiktai žodį ir nuramink dabar mano širdį, kad ji nebesisielotų dėl praeinančių dalykų.
Nuramink taip pat ir mus visus, kad šėlstančios bangos nepaskandintų mūsų jūros gilumoje!
Gelbėk mus visus, mes šaukiamės Tavęs!
Viskas čia žemėje praeina.
Pasibaigė vargdienių ir skriaudžiamųjų kančios, bet taip pat pasibaigė ir galiūnų laimėjimai.
Vieną kartą galų gale pasibaigs ir visa žemė, mes visi būsim iškeliavę į amžinybę.
Net kapų čia nebeliks, nes ir kūnai turės keltis.
Viskas praeina, pasilieki tik Tu vienas.
Tu toks pat vakar, šiandien ir per amžius (Žyd 13,8).
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
NETAISYKLINGAS ĮNAGININKO VARTOJIMAS
Įnagininkas mūsų kalboje turi nemaža įvairių reikšmių, bet kartais jis pavartojamas ir tokiais atvejais, kur būtinai reikėtų kito linksnio arba bent geriau tiktų kitas linksnis.
1. Su pilnumą žyminčiais veiksmažodžiais, turinčiais priešdėlį pri-, vartotinas ne įnagininkas, bet kilmininkas. Pvz.: Vežimą prikrovė šienu (=šieno). Puoduką pripylė pienu ( = pieno). Vanduo prisotintas druska ( = druskos). Salė buvo pripildyta žmonėmis ( = žmonių). Maišas buvo prikimštas šiaudais ( = šiaudų). Pavasaris jo sielą pripildė džiaugsmu ( = džiaugsmo). Piniginė doleriais ( = dolerių) prikimšta. Tokius sakinius visuomet taisydavo ir J. Jablonskis.
2. Įnagininkas nevartotinas po kai kurių įvardžių, pvz. stiprus, silpnas, geras, mandagus ir pan. Pvz.: Jis buvo stiprus dvasia ir kūnu (stiprios dvasios ir kūno). Nebūk silpnas dvasia ( = silpnos dvasios, silpnadvasis). Berniukas buvo mandagus elgesiu ( = mandagaus elgesio, mandagus).
3. Su būdvardžiu turtingas labiau tinka kilmininkas, o ne įnagininkas. Šis būdvardis pagal savo reikšmę yra artimas gausumą žymintiems būdvardžiams (pilnas, kupinas. ..), su kuriais vartojamas kilmininkas. Pvz.: Jis turtingas doleriais ( = dolerių). Mūsų sporto komanda šiais metais buvo turtinga pergalėmis (=pergalių). Mūsų tauta turtinga senovės pasakomis ir dainomis ( = pasakų ir dainų).
Gal kai kam šios konstrukcijos su kilmininku atrodys lyg dirbtinės, gramozdiškos, neįprastos. Gal iš tikrųjų dažnai galima tokius sakinius išreikšti daug aiškiau ir gražiau kitokiomis konstrukcijomis. Pvz.: Mūsų apylinkės yra turtingos miškais (arba: miškų). Ar ne gražiau ir aiškiau, jeigu taip pasakytume: Mūsų apylinkėse yra daug miškų. Mūsų apylinkės labai miškingos.
MOTERŲ KUNIGYSTĖ
Norėčiau pareikšti kelias mintis dėl straipsnio “Moterys ir kunigystė” “L.L.” 1977 m. 9 nr.
D. Bindokienė džiaugiasi, kad nyksta moteris žeminančios tradicijos Bažnyčioje. Nežinau, ar mūsų močiutės jautėsi pažemintos ar ne, bet dabar, kai šv. Mišių metu net keletui kunigų sėdint bažnyčioje prie altoriaus, moteris eina skaityti lekcijos, ar tai nėra lygybė tik dėl lygybės?
Kaip Šv. Raštas? Ar jis yra parašytas visiems, ar tik aniems seniesiems laikams? Ar mes privalome visa, kas parašyta, tikėti ir laikytis visu pamokymų ir paliepimų, ar priimti tik tai, kas kiekvienam individui patinka, o kas ne — atmesti?
Prileiskime, kunige pamokslo temai pasirenka šv. Pauliaus I laišką Korintiečiams ir pradeda 14 skyriaus 34 eilute: “Moterys bažnyčioje tegul tyli, nes joms neleidžiama kalbėti . . . nes nepadoru moteriškei kalbėti bažnyčioje”. Kadangi, neprieštaraudama Šv. Raštui, toliau negalėtų kalbėti, tai gal būtų trumpiausias pamokslas, pasakytas bažnyčioje.
Rūtos Augiūtės nuotr.
Tokios mintys ateina daugeliui tikinčiųjų skaitytojų, ir būtų naudinga, jei kas nors tą klausimą išaiškintų, kaip suderinti moterų kunigystę su tuo šv. Pauliaus laišku.
J. Jonaitis
Nuoširdžiai dėkojame “Laiškų lietuviams” rėmėjams20 dol. aukojo R. Shatas.
Po 14 dol. aukojo:J. Butikas, S. Juškus.
Po 9 dol. aukojo:A. Valavičius, A. Mikėnas.
Po 8 dol. aukojo:V. Juodeika, kun. L. Dieninis, J. Leiberis.
7 dol. aukojoS. Viščius.
Po 6 dol. aukojo:J. Jagėla, A. Lipčienė, A. Dagilis, V. Karoblis, A. Paulius, M. Sabukonienė.
Po 5 dol.aukojo: kun. V. Katarskis, V. Vaitkevičienė, J. Narukynas, T. Zailskienė, P. Šošienė.
Po 4 dol. aukojo:E. Juknevičienė, M. Galeckas, A. Kalvaitis, A. Rugienienė, O. Vaičienė, V. Oželis, M. Ostrauskas, P. Žolynas, M. Vizgaitienė, S. Jelionienė, A. Juodvalkis, O. Šimaitienė, F. Černienė, A. Mažeikienė, kun. J. Velutis, M. Matuzienė, L. Vilūnienė, P. Paulėnas, S. Riekutė, V. Biliūnienė, P. Nenius, T. Bukaveckas, M. Vilutienė, L. Griniūtė, V. Kazlauskas, S. Vaišvilienė, P. Dirda, J. Putrius, kun. J. Tautkus, V. Bilevicius, O. Girnys, J. Abraitis, M. Noreikienė, S. Žumbakienė, E. Liškevičienė, A. Lauraitis, V. Viz-kirda, A. Ostis, V. Janulaitis, V. Sinkus, J. Puidokas, G. Meiluvienė, K. Stasiulienė, B. Lintakienė, R. Sušinskienė, A. Zalubienė, P. Mikalauskas, L. Kezenius, J. Mališka, J. Gečienė, K. Rožanskas, V. Paulionis, S. Brencius, J. Samaitis, K. Eigelienė, E. Majauskienė, N. Užubalienė, V. Gečas, A. Naujokas, J. Veselka, V. Remeikis, J. Petrikas, V. Grybauskas, J. Rūkas, V. Rociunas, J. Janušauskas, S. Charžauskienė, vysk. V. Brizgys, L. Kairys, S. Vidmantas, I. Laučienė, Z. Grybinas, P. Balčiūnas, V. Mikuckis, S. Blynas, V. Miknis, I. Ulpa, E. Ribokienė, B. Kripkauskienė, S. Lukas,, H. Pakalnis, V. Kuzma, kun. J. Staškevičius, J. Petrauskas, P. Montvila, K. Stropienė, R. Kriaučiūnienė, S. Daučanskas, L. Zurlis, V. Rapšys, P. Karosas, J. Bytautienė, V. Augaitė.