religinės ir tautinės kultūros žurnalas gegužis/may 1978 volume XXIX no. 5
145 |
A. Saulaitis, S.J. |
|
147 |
Nina Gailiūnienė |
|
152 |
kun. Juozas Prunskis |
|
154 |
Igne Marijošiūtė |
|
156 |
J. Venckus, S.J. |
|
158 |
T. S. |
|
160 |
T. Kezienė |
|
164 |
J. Venckus, S.J. |
|
167 |
J. Venckus, S.J. |
|
169 |
Alf. Tyruolis |
|
171 |
D. ir G. Vakariai |
|
174 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
176 |
M. Ivanauskas |
|
177 |
Skaitytojai |
|
178 |
J. Pr. |
Šis numeris iliustruotas dail. Jono Rimšos tapybos darbų nuotraukomis.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.
A. SAULAITIS, S.J.
Vaikai nuo mažens savo žaidimuose vaidina suaugusius, ypač motiną ir tėvą, dažnai mokytoją ar kitos profesijos asmenį. Sąmoningai tėvai jaučia, kad pirmasis Kristaus vaizdas, vaikui parodomas, turėtų būti ne rožinės spalvos kūdikėlis, o suaugęs Asmuo, kuris jį patrauktų panašiai, kaip žaidimuose vaizduojami suaugę.
Dievas nedavė formulės, pagal kurią patys tėvai savo vaiką įveda į ryšį su Dievu. Tylią maldą, bendruomenines maldas, krikščioniškų švenčių reikšmę vaikas išmoksta iš tėvų pavyzdžio, dažnai perduodamo be žodžių ir aiškinimo. Tuo labiau vaiko pasitikėjimas žmonėmis, gyvenimu ir pasauliu pagrįstas pirmaisiais santykiais savo šeimoje, ypač su motina ir motiniškumu.
Jonas Rimša Motina (fragmentas)
Saugumo, meilingumo ir asmeninės vertės jausmas psichologine ir religine prasme išsivysto iš nepaprastai glaudžių kūdikio ir motinos santykių. Motinos globos šilimoje, saugume, švelnume ir meilingume vaikas jaučiasi visiškai priimtas toks, koks jis yra. Motina leidžia vaikui būti, kas jis yra — vaiku, apsaugotu ir labai priklausomu nuo kitų. Motina simboliškai suderina gyvenimo, džiaugsmo, laimės, vienybės ir asmeninių santykių gelmę.
("Laiškų lietuviams'' konkurse premijuotas straipsnis)
Nina Gailiūnienė
Senojo Testamento Jobo istorija prasideda su nepaprastai žavinga scena. Šilta, jaukia ir šeimyniška. Dangaus gyventojai susirenka prie Viešpaties sosto. Ateina ir velnias. Viešpats kalbasi su juo, kaip sau lygiu. Taip ir dera. Šėtonas nėra Dievo pavaldinys ir tarnas. Jis taip pat suverenas. Valdovas tamsos karalystės.
— Iš kur ateini? — klausia jį Dievas.
— Iš žemės, kur slankiodamas ją patroliuoju, — atsako velnias.
— Ar pastebėjai mano tarną Jobą? Kito tokio nėra žemėje, kaip jis. Teisus ir be priekaišto. Bijantis Dievo ir vengiąs pikto, — klausinėja Dievas velnią.
Šėtonas į tai atsako:
— Ar Jobas yra bijantis Dievo už nieką? Ar ne Tu apsupai jį, jo šeimą ir viską, ką jis turi, savo globa? Tu laiminai jo rankų darbą. Jo kaimenės pilni laukai. Bet tik ištiesk savo ranką ir paliesk, ką jis turi, užtikrintai jis iškeiks Tave į akis.
— Gerai. Viskas ką jis turi — tavo galioje. Tik nekišk pirštų prie jo paties, — susilažina Dievas su velniu.
Velnias tuojau sunaikino viską, ką Jobas turėjo. Ir tai buvo daug, nes Jobas buvo turtingiausias žmogus visame krašte. Be to, jis turėjo septynis sūnus ir tris dukteris. Ir jie visi žuvo.
Jobas, raudodamas ir gedėdamas, parkritęs ant žemės aimanavo:
— Nuogas gimiau, nuogas ir mirsiu. Viešpats davė, ir Viešpats atėmė. Tegul būva pašlovintas Viešpaties vardas.
KUN. JUOZAS PRUNSKIS
Fizinio auklėjimo ekspertas medikas Fr. Carlton skelbia, kad žmoguje yra apie 60.000 mylių kraujo indų. Tai suprantama, prisimenant, kad kapiliarais išvedžiota kiekviena kūno dalelytė. Kur tik adatos smaigaliu bedurtume, vis paliečiame kraujo indelį ir ištrykšta lašelis. Toliau tas Fr. Carlton primena, kad širdis, kuri tėra tik kaip nedidelis kumštis, per parą net 1000 kartų pervaro penkias kvortas kraujo per visą kūną. Žmogus turi daugiau kaip 500 muskulų ir 206 kaulus. Ir žmogaus organizmas yra Dievo sukurtas ne pagal vieną šabloną, o kiekvienas žmogus — tai individas.
Jei toks nuostabus žmogaus kūnas, dar nuostabesnė jo siela, skirta amžinybei, apdovanota protu ir valia. Jei mes rūpinamės kūno sveikata, stiprumu ir mankšta, dar labiau turime susirūpinti sielos dvasiniu ugdymu. Tam yra gera susidaryti savą dvasinio ugdymo programą.
SIELOS STOVIO DIAGNOZĖ
Visų pirma reikalinga mūsų dvasinio stovio diagnozė. Kaip gydytojai pataria dažniau savo fizinę sveikatą pasitikrinti, taip reikia tikrinti ir savo dvasinę sveikatą. Ir tai galime padaryti patys, vesdami dialogą su savo sąžine. Teisingai vienos rimties valandėlės autorius apie sąžinę kalbėjo: "Sąžinė nėra įstatymas, bet ji padeda įstatymą suprasti ir jį įgyvendinti. Sąžinė nėra tikėjimas, bet ji padeda tikėjime stiprėti, jo tiesas geriau pažinti ir tikėjimu gyventi. Sąžinė yra balsas, kuris kiekvieną kartą kalba įsakydamas ar drausdamas, bet tas balsas ateina iš žmogus ir iš Dievo, kuris žmogui suteikė šią galią. Sąžinės pagalba, neliesdamas žmogaus laisvės, Dievas pats gali kalbėti žmogui ir nurodyti geriausias priemones gėrio siekti ir blogio saugotis".
Pokalbis su ses. Igne Marijošiūte
1. Girdėjau, kad Jūs pravedate "Rekolekcijas namuose". Ar galėtumėt paaiškinti, kas tai yra?
Paprastai rekolekcijų metu stengiamasi pasitraukti nuo kasdienybės ir jos rūpesčių, kad atidžiau atkreiptume dėmesį į Dievą. Tos kelios dienos skiriamos maldai, dvasiniam atsinaujinimui bei atsigaivinimui. Tačiau daug žmonių negali tiek laiko pašvęsti dėl įvairių kitų įsipareigojimų. Todėl Cenacle seserys New Yorke išdirbo naują metodą bei programą dvasiniam atsinaujinimui. Šiuo būdu žmonės susirenka privačiuose namuose kas savaitę per 12 savaičių ir gilina savo dvasinį gyvenimą pagal šv. Ignaco metodą. Seserys šias "rekolekcijas" pirmą sykį išbandė 1968 m. ir pastoviai naudoja smulkiai išdirbtą sistemą nuo 1972 m. Atsitiktinai susipažinusi su jų programa ir lankiusi paruošiamuosius kursus, pradėjau pati ją vykdyti.
2. Ar nėra geriau praleisti savaitgalį ar savaitę uždarose rekolekcijose, negu rinktis kas savaitę po kelias valandas?
Savaitgalio ir savaitės rekolekcijos visada bus prasmingos ir naudingos. Niekas jų nepakeis. Tačiau girdime rekolekcijų dalyvius nusiskundžiant, jog rekolekcijų metu jautėsi labai arti Dievo ir gyveno pakiliai nusiteikę dvasia, bet joms pasibaigus, viskas "išgaravo". Uždaros rekolekcijos kartais sukuria iliuzijų, kad dvasiniai dalykai yra atitraukti nuo kasdienybės. Rekolekcijų namuose dalyvis įsipareigoja kasdieną praleisti 10—15 minučių maldoje ir pastoviai lankyti visus 12 susirinkimų. Stengdamasis tai atlikti, jis "atranda" Dievą savo įprastoje aplinkoje — šeimoje, darbe, kasdieniuose rūpesčiuose. Ir tai yra neįkainuojama patirtis. Dievas jam tampa tikrove, ne tik tolimas idealas, pasiekiamas retkarčiais, ypatingomis aplinkybėmis. Tokį atradimą padaręs žmogus gauna daugiau naudos ir iš uždarų rekolekcijų.
J. Venckus, S.J.
Betty Friedan parašė knygą, pavadintą "Feminine Mystique", kuri milijonais paplito, ir visos moterys stengėsi ją perskaityti. Tos knygos autorė 1964 m. įsteigė pagarsėjusį moterų sąjūdį, vadinamą "Women's Lib(eration)". Oficialiai tas sąjūdis vadinamas National Organizationfor Women (NOW). Ši organizacija kovoja už lygias moterų teises — kad jos gautų tokį pat atlyginimą darbe kaip ir vyrai. Bet ji reikalauja ir kitokių teisių bei laisvių: daryti valdžios apmokamus abortus, kada tik moteris nori, nes ji galinti elgtis su savo kūnu pagal savo norą. Kovoja už homoseksualizmą ir už lesbinių moterų teises, kad jos galėtų užimti visas vietas, kad galėtų būti mokytojos, kongreso atstovės, gubernatorės ir pan. Kol kas visuomenė tam priešinasi.
1977 m. lapkričio 18 d. įvyko labai didelis ir reikšmingas Women's Lib. suvažiavimas, kur buvo viešai kovojama už ERA (Equal Rights Amendment). Jos reikalavo, kad tai būtų pridėta prie konstitucijos kaip 27-tasis pataisymas (Amendment) ir tokiu būdu pasidarytų konstitucijos dalis, kurios negalėtų pakeisti įvairių valstijų teismai. Didelė prie šio sąjūdžio priklausančių moterų dalis yra netekėjusios, netikinčios, neturinčios nei savo šeimų, nei vaikų. Tad jos nevaržomos jokiais Dievo įstatymais, nejaučia jokios pareigos stengtis išlaikyti šeimas. Tačiau dauguma moterų kitaip galvoja ir priešinasi šiems nekrikščioniškiems reikalavimams, tad iki šiol Women's Lib. savo tikslų dar nepasiekė.
MARABEL MORGAN
Tai yra kita įdomi moteris, parašiusi dvi knygas: "Total Woman" ir "Total Toy". Šios abi knygos kilo iš to paties asmeniško pergyvenimo ir skaudaus patyrimo, kuris vėliau pavirto į didelį džiaugsmą.
T. S.
Vieną šaltą lapkričio rytą Jurgio P. šeimoje įvyko tragedija. Šeimininkas, su draugais gėręs visą parą, grįžęs namo peiliu nudūrė savo žmoną. Liko penki maži vaikai. Žuvo niekuo nekalta moteris. "Aš gailiuosi taip padaręs, — teisingumo organams kalbėjo Jurgis P. — Mano žmona buvo dora ir gera moteris, mylinti motina. Aš žinau, kad pateksiu į kalėjimą. Bet kas bus su vaikais? Padėkite man dėl vaikų. Juk mane pražudė girtavimas".
Šis įvykis ir privertė mus panagrinėti problemą "šeima-alkoholis".
Girtavimas auga ne tik suaugusių vyrų, bet jaunimo ir net moterų tarpe. Auga skyrybų skaičius, nusikaltimai ir nelaimingi atsitikimai, susiję su girtavimu. Nemažas skaičius žmonių girtaudami netenka sveikatos, tampa invalidais, moraliai ir materialiai skriaudžia šeimą.
Tad kokį vaidmenį atlieka šeima, kaip girtavimo organizatorius, alkoholio platintojas?
Juk ne tiek svarbu, kaip elgiasi šeimoje tėvai — ar girtauja vaikų akivaizdoje, ar ne; leidžia girtauti vaikams, ar ne. "Šeima-alkoholis" problema sudėtinga, ir išaiškinti jos psichologinius, medicininius bei socialinius aspektus reikia visapusiškai.
O antra vertus, šeima neretai skatina alkoholizmo plėtimą, nors gali labai daug padaryti apribojant ar gydant nuo alkoholizmo. Juk šeima pirmoji pajunta visas alkoholizmo pasekmes. Remiantis literatūra bei mūsų atliktais tyrimais, galima drąsiai teigti, kad šeimoje susiklosčiusios tradicijos turi vaikams didžiulės įtakos ir išugdo jų požiūrį į alkoholinius gėralus. Atlikti tyrimai vyresnių klasių vidurinių mokyklų mokinių tarpe nedviprasmiškai kalba apie tai, kaip tėvų asmeninis pavyzdys veikia vaikus. Tad, jeigu mes norime, kad kova prieš alkoholizmą būtų efektyvi, tai turime būti teigiamu pavyzdžiu vaikams šeimoje.
(Iš svetimo dienoraščio)
T. Kezienė
Skaudžiausias likimas iš mano bendraklasių bene bus ištikęs Viliją. Apie ją dabar tyliai sakoma: nusirito... Kaimynės viena kitai kužda: tėvai tokie padorūs. Kas galėjo manyti...
Tėvai iš tikrųjų padorūs: nei geria, nei su kaimynais kivirčijasi. Tvarkingai apsirengę. Tvarką mėgsta namie ir sode. Sodo spalvotą namelį supa žalia veja, ant takelio kiekvieną pavakarę sustoja nuosavas automobilis, išlaipindamas šeimininkus, kurie vis randa ką patvarkyti, mėgsta pasėdėti prieš saulutę.
Tik Vilija čia nevažiuoja. Aš irgi vengiu, nors kviečia. Kaip visa ten monotoniška, siaura, nuobodu.
— Vilija, kaip tu sodini? Tikra atgrubnagė. Pažiūrėk kaip kaimynų mergaitės dailiai dirba.
Vilija eina į verandą ir pasiima knygą.
— Panelė... Su knyga... Ir turėsime gi mokytą dukterį.
Vilija numeta knygą ir, nenusitverdama darbo, prieina prie veidrodžio, lyg norėdama pasiklausti — kokia gi ji iš tikrųjų.
— Jau staipaisi, maivaisi... Ar tik ne kavalieriams įsigeidei patikti, — vėl čia pat atsiranda motina. Ji nenuleidžia nuo dukters žvilgsnio, ji visą laiką bubena, mato tik kitų vaikų gerumą. Jei galėtų, jų visas dorybes susemtų ir apipiltų jomis dukterį.
— Mokykis, kaip Danguolė.
— Vaikščiok, kaip Rita...
Vilija nei taip vaikšto, nei taip mokosi. Ji vis labiau atsikirtinėja. Vis dažnesni barniai.
J. Venckus, S.J.
Albertas Schweitzeris gimė 1875 m. Alzase, kuris tada priklausė Vokietijai. Jo tėvas buvo liuteronų pastorius. Šeimoje augo 3 seserys ir 2 broliai. Albertas jau 5 metų pradėjo skambinti pianinu, 8 metų — vargonais, o 9 metų — jau grojo bažnyčioje per pamaldas. 1885 m. jį matome Mulhauseno gimnazijoje, kurią baigė 1893 ir tais pačiais metais įstojo į Strassbourgo universitetą. Studijavo filosofiją ir teologiją, nes manė būti pastorium, kaip ir jo tėvas. 1894 metais atlieka karinę prievolę. Kareiviai matė jį skaitant Šv. Raštą graikiškai ir stebėjosi erudicija. Filosofijos tezę parašė apie Emanuelį Kantą: Dievo pažinimą pirma grynu, o paskui praktišku protu. Studijavo dar ir Sorbonnos universitete Paryžiuje, bet daugiausia dirbo su žymiu muziku Charles Marie Widor.
Albertas Schweitzeris
1899 m. nuvyko į Berlyną klausyti paskaitų garsaus protestantų teologo A. Harnacko (1851—1930). Tai buvo labai liberalus teologas. Jis netikėjo Kristaus dievybe. Buvo savotiška ironija: nauji pastoriai, ką tik išėję iš teologijos fakulteto, netikėdami Kristaus dievyste, gavę parapijas, turėdavo "atsiversti", nes tais laikais protestantiška liaudis tikėjo Kristaus dievyste. Žmonės būtų nepakentę netikinčio pastoriaus. Schweitzeris buvo tipiškas vokiečių intelektualas, persisunkęs Kanto filosofija, kur tegalima pažinti tik fenomenus — paviršiaus daikto reiškinius, bet ne patį "das Ding an sich". Schweitzeris studijavo ir Nietzschę, kuriam Dievas yra miręs ir kuriam vietoje Dievo beliko "Superman", bet Schweitzeris labiausiai pasisavino Tolstojų, kuris, būdamas grafas, mylėjo kaimietį ir rengėsi kaimietiškai.
Skaityti daugiau: Albertas Schweitzeris — gydytojas ir misininkas
J. Venckus, S.J.
Byronas yra pasakęs, kad mirtis yra "labai rimtas dalykas" (a serious matter). Be abejo, visi su tuo sutiks. Su mirtimi baigiasi žmogiškoji egzistencija šitoje žemėje. Žmogus turės su mirtimi viską palikti, ką buvo susidėjęs ir pamilęs. Bažnyčia moko, kad žmogaus gyvenimas nesibaigia, tik keičiasi. Visas klausimas ir yra, kaip pasikeis. Bendras žmonijos įsitikinimas visais laikais ir visur buvo ir yra, kad žmogus ir po mirties bus laimingas, ir dar daugiau, negu žemėje. Tas ne tik laikinos, bet ir amžinos laimės troškimas yra labai didelis į-rodymas, kad tokia laimė yra žmogui skirta, nes kitaip amžinasis Kūrėjas būtų jį labai apvylęs. Žmogaus laimė eina dviem kryptimis. Viena kryptis yra proto ir pažinimo. Jo pažinimui ir supratimui nėra ribų; kuo jis daugiau savo protu supranta ir pažįsta, tuo yra laimingesnis. Kita žmogaus laimės kryptis yra jo širdis, laisva valia ir meilė. Kadangi ji beribė, gali mylėti žmones, gali ir mylėti begalinę Meilę.
ŠV. RAŠTAS IK MIRTIS
Izaijas (26,19): "Jūsų mirusieji gyvens, jų kūnai prisikels". Danielius (12,2): "Tie, kurie miega žemės dulkėse, prisikels. Vieni gyvens visados laimingi, kiti gyvens amžinose kančiose ir nelaimėje. (12:3): Išmintingieji žibės aukštybėse... ir bus kaip žvaigždės per amžius". 1 Kor 15,1 tt. Aprašo Kristaus prisikėlimą ir Kristaus šviesoje žmonių prisikėlimą.
KODĖL NIEKAS IŠ TIEK MIRUSIŲJŲ NEATEINA PAS MUS?
Šv. Lukas (16,2 tt.) pasakoja, kad turtuolis iš pragaro kančios vietos prašė Abraomą nusiųsti iš dangaus elgetą Lozorių pas jo brolius, kad perspėtų juos negyventi taip, kaip jis pats gyveno.
Kristus prikėlė Najine (Lk7, 11) vienos našlės vienatinį sūnų iš mirties. Nežinome, ką tas berniukas prikeltas matė aname pasaulyje, ar ką jis pasakojo ir stebino žmones; Šv. Rašte apie tai nepasakyta. Bet tai didelis stebuklas ir rodo, kad ir mirusieji yra Kristaus valioje.
Alf. Tyruolis
Negalėtume pasakyti, kad literatūros mūsų mažiesiems skaitytojams išeivijoj trūksta ar net kad jos per maža. Mūsų rašytojai, tiek prozininkai, tiek poetai, jos yra parašę palyginti pakankamai, nestokotinai. Be abejo, tos literatūros lygis nėra vienodas. Jos rašytojai irgi nevieno rango: vieni jų ateina iš suaugusiųjų pasaulio vaizdavimo sričių, kiti vien iš mažųjų pasaulio aplinkos. Prie pastarųjų priklauso daugiausia su mokykla susiję autoriai.
Iš mažųjų skaitytojų literatūros prozininkų ypač plačiai buvo pasireiškęs Antanas Giedrius (mir. 1977 m.), mažiesiems daug rašęs dar nepriklausomos Lietuvos laikais. Iš tų, kurie jau išeivišku metu ar ir dar tremtyje iškilo, pirmiausia minėtini Nijolė Jankutė, Danutė Brazytė-Bindokienė, Julija Švabaitė-Gylienė, St. Petersonienė, Vanda Frankienė-Vaitkevičienė, St. Džiugas, Ona Mikailaitė ir dar vienas kitas autorius ar autorė, kurių vardai ima rodytis mūsų šių dienų spaudoj.
Tokie rašytojai, kaip Aloyzas Baronas, Česlovas Grincevičius, Pranas Naujokaitis, mažiesiems atiduoda duoklę, ateidami iš suaugusiųjų pasaulio.
Iš mūsų poetų, duodančių eiliuotų kūrinėlių mūsų mažiesiems skaitytojams, be abejo, bus Vytė Nemunėlis, irgi pradėjęs kurti dar nepriklausomos Lietuvos laikais. Ne vieną gal ir stebins, kaip suaugusiųjų poetas Bern. Brazdžionis moka Vytės Nemunėlio vardu taip subtiliai nusileisti į mažųjų skaitytojų pasaulį.
Gausiai eiliuotų skaitymų vaikams tremty ir išeivijoj davė Petronėlė Orentaitė Bales Vaivorytės slapyvardžiu.
Išeivijoj, ypač pastaruoju metu, gan aktyviai mažųjų poezijos srity pasireiškė Birutė Pūkelevičiūtė, kartu prozininkė ir poetė. Nemažą įnašą savo sklandžia poezija davė Jonas Minelga. Vaikų poetiniu žodžiu prie jų dar šliejasi Leonardas Žitkevičius, Stasys Džiugas, Pr. Imsrys, Vincas Jonikas ir dar vienas kitas daugiau ar mažiau pasireiškęs autorius.
Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI
BALTIJA
Baltijos jūra jau buvo žinoma senovės romėnams. Jie atvykdavo į jos pakrantes prisirinkti gintaro, nes jo daugiausia randama ant jos krantų. Gintaras buvo laikomas labai brangiu akmeniu ir net kartu su auksiniais karoliais nešiojamas. Gintaro gabalų pajūryje daugiausia randama po audrų. Po vienos didesnės audros rasta net apie tūkstantis svarų. Tai buvo didelis laimikis, kuris ne dažnai pasitaikydavo. Šiandieninis gintaras susidarė iš Europos šiaurės vakaruose augusių gintarinių miškų. Baltijos gintaras skiriasi nuo kitų, kad savyje turi daug sukcininės rūgšties. Pasaulyje jis labiausiai žinomas, nes jo Pabaltyje daugiausia randama.
Baltijos jūra lietuviui kaip sava. Apie ją dainuojamos dainos, kuriami eilėraščiai ir pasakojamos legendos. Gyveną pajūryje pasakoja, kad plaukti į jūrą tam, kas plaukia kasdien, yra kasdieniška, bet tam, kuris plaukia pirmą kartą — šventė. Baltijos jūra atsirado prieš 13—10 tūkstančių metų, traukiantis ledynui į šiaurę. Žvejai joje kasmet sugauna apie septynis šimtus tūkstančių tonų žuvies. Joje žuvų rūšių labai daug, nes mažas vandens sūrumas leidžia gyventi ir gėlojo vandens žuvims.
Baltija kasdien sensta. Mokslininkai pastebėjo, kad didėja jos užteršimas. Daugiau kaip du šimtai į ją įtekančių didelių upių atplukdo įvairių organinių ir cheminių medžiagų. Šiandien bandoma šį užteršimą sumažinti, bet pasekmės dar labai mažos.
Baltijos jūros kranto ilgis — 20 tūkstančių kilometrų. Aplink ją įsikūrę apie 60 didesnių uostų. Daug vasarojimo vietų.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
BŪTINAI PASKAITYKIT!
Jau pakankamai įsitikinome, kad išeivijos lietuviai labai mažai tesirūpina savo kalba. Dabar mūsų tėvynėje braute braunasi į lietuvių kalbą visokios svetimybės, bet laikraščių ir žurnalų redaktoriai savo leidinius nuo jų labai kruopščiai saugoja. Skaitant ten išeinančią spaudą, labai sunku surasti kokią nors rašybos ar skyrybos klaidą, o ką galima pasakyti apie mūsų išeivijos spaudą? Laikraščiuose ir žurnaluose čia kiekvienam puslapy mirgėte mirga rašybos bei skyrybos klaidos ir visokie nevartotini posakiai. Kiekvienas redaktorius, kiekvienas rašytojas mano pakankamai mokąs savo gimtąją kalbą ir jos taisyklingumu bei kultūra visiškai nesirūpina. Šiame skyriuje jau po keletą kartų rašėme apie kai kuriuos nevartotinus, iš kitų kalbų išverstus posakius, bet kai kurie mūsų veikėjai ir savo kalbose, ir straipsniuose vis nuolat juos kartoja. Vienos organizacijos pirmininkas beveik kiekvieną savo sakinį pradeda žodžiais "kas liečia",kitos organizacijos pirmininkė niekuomet nepasakys datos lietuviškai, bet vis vertiniu iš rusų kalbos: "šešto kovo, dvylikto balandžio, penkiolikto rugsėjo”ir t.t. O tos organizacijos sekretorė vis protokoluose rašo: "buvo nutarta sekančiai... buvo pareigomis pasiskirstyta sekančiai"ir pan. Mūsų studentijos atstovai savo kalbose bei rašiniuose vis džiaugiasi savo "atsiekimais",fotografai ir dailininkai už savo darbus gauna "atžymėjimus"...
Tad šiame numeryje dar pakartosime tai, apie ką jau esame rašę, ir dar kartą stengsimės atkreipti skaitytojų dėmesį į daugelio nuolat tebekartojamas klaidas.
KELINTA DIENA?
Jau ne tik vyresnieji, kurie iš savo tėvų paveldėjo rusų mokyklose išmoktus nelietuviškus posakius, bet ir jaunimas dažnai pasako: Kelintošiandien? Šiandien yra penkiolikto sausio.Pamokos prasidės penkto rugsėjo.Kalėdų atostogos tęsis nuo dvidešimt trečio gruodžioiki septinto sausio.Tai yra gryni rusicizmai — vertimai iš rusų kalbos. Visi žinome, kad lietuvių kalboje dienayra moteriškosios giminės, todėl skaitvardžiai, kuriais nusakome dienas, taip pat turi būti moteriškosios giminės. Toks giminės derinimas yra būtinas ir tada, kai žodis dienadėl trumpumo praleidžiama. Taip pat lietuvių kalboje paprastai pažyminys eina prieš pažymimąjį žodį. Kai sakome mėnesį ir dieną, pažyminiu eina mėnesio vardo kilmininkas. Jo vieta —- prieš dienos pavadinimą, pvz. birželio aštunta(diena), o ne aštunta birželio.
MIRĖ DAIL. JONAS RIMŠA
Jonas Rimša gimė 1903 m. Lietuvoje, Svėdasuose, Tumo-Vaižganto gimtinėje, o paskutiniuoju laiku gyveno Kalifornijoje. Visada žvalus ir kūrybingas, apkeliavęs beveik visą Pietų Ameriką, nutapęs šimtus paveikslų, išbarstytų po visą pasaulį.
Labiausiai, gal būt, Joną Rimšą įvertino Bolivijos vyriausybė, 1943 m. jį pakviesda-ma suorganizuoti meno mokyklą Sucre mieste ir jai vadovauti. Už nuopelnus Bolivijos kultūrai 1950 m. vyriausybė jį apdovanojo aukščiausiu civiliniams asmenims skiriamu ordinu El Condor de los Andes. Atgijo Bolivijos menas. Į gyvenimą išėjo daugelis jaunųjų dailininkų, kurie vėliau nepamiršo ir savo mokytojo J. Rimšos. Nepamiršo jo nė Bolivijos universitetas, suteikdamas jam garbės profesoriaus titulą. 1975 m. Bolivijos sostinės La Paz miesto Kultūros taryba surengė Jonui Rimšai pagerbti jo darbų parodą, išleido gražų spalvotą kata-logą ir jame išvardino visus jo buvusius mokinius.
Svarbiausi J. Rimšos tapybos darbai yra iš Bolivijos indėnų pasaulio. Šį pasaulį jis sugebėjo iškelti į meno aukštumas. Tuo jis ir išsiskyrė iš kitų dailininkų, kurie dirbo ta pačia kryptimi.
Rimšos kūryboje temos atžvilgiu galima matyti trys pagrindiniai objektai: portretai, figūrinės kompozicijos ir peisažai. Pradžioje jis naudojo mokykloje įsigytą klasikinį stilių, bet vėliau sukūrė savitą "rimšišką" braižą bei stilių. Jo kūryba yra paprasta, aiški, reali.
KATALIKŲ CHARIZMATINIS ATSINAUJINIMAS
1971 m. kovo mėn. buvau pakviestas dalyvauti į anglų kalba vykstančius maldos susirinkimus. Tuo metu Toronte jie vyko lietuvių seselių namuose. Už kelių dienų nuėjau ir nustebau jų draugiškumu, spontaniškomis maldomis, gražiomis giesmėmis, tiksliu Šv. Rašto aiškinimu ir mielu liudijimu, ką Dievas daro jų gyvenime. Kiek vėliau tais pačiais metais pradėjome organizuoti ir lietuvių kalba panašius susirinkimus. Iki šiol esu dalyvavęs daugiau kaip 600 kartų maldos susirinkimuose. Daug nuostabių dalykų įvyko mano gyvenime, o taip pat esu girdėjęs ir skaitęs, kaip Šv. Dvasia palaimingai veikia ir kitų žmonių sielose. Maldos susirinkimuose galima sutikti daug kunigų, seselių, seminaristų ir įvairiausių profesijų pasauliečių. “Šv. Dvasios krikštas” nėra joks sakramentas, o tik malda ir prašymas, kad Šv. Dvasia atvertų mums akis, ausis, širdis, mintis. .. Po šio “krikšto” Šv. Dvasia padeda greičiau siekti tobulumo.
Štai keli pavyzdžiai, paimti iš “New Covenant” žurnalo.
“Iš tikrųjų pajutau Dievo artumą ir meilę. Mano gyvenimas pasikeitė. Aš verkiau džiaugsmo ir laimės ašaromis”.
“Kai žmonės meldėsi už mane, nieko ypatingesnio nepastebėjau. Vienas iš pirmutinių rezultatų buvo Šv. Raštas. Aš pradėjau jį skaityti ir sunku buvo sustoti. Aš žinojau, ką reiškia būti Dievo malonės išganytam ir pradėjau kalbėti išmintimi, kuri buvo ne mano. Aš pavedžiau savo gyvenimą Jėzui, ir jis davė man Šv. Dvasią”.
“Mano tikėjimas tapo realybe. Antgamtinis pasaulis tapo tikresnis už natūralųjį. Meilė Šv. Raštui, meilė Bažnyčiai. Aš niekuomet nemaniau, kad taip galėtų būti. Mano malda ir Komunija tapo kasdienine duona. Aš žinojau, kad ką aš išgyvenau, turėjau liudyti kitiems. Aš klausiau kunigą, kokiems žmonėms tai turėčiau pasakoti. Jis atsakė, kad Viešpats man tai nurodys”.
Kard. Suenens savo pamoksle charizmatikų suvažiavime Amerikoje 1973 m. pasakė: “Šis Šv. Dvasios sąjūdis yra atsinaujinimo kibirkštis, kuri turi įsiliepsnoti ir apimti visą Bažnyčią”.
1975 m. vysk. G.E. Carter Kanadoje pareiškė, kad Dievas galingai veikia maldos susirinkimuose. 1976 m. charizmatikų suvažiavime Toronte arkiv. P. Pocock išreiškė pasitenkinimą, kad charizmatikai yra ištikimi Bažnyčiai, popiežiui, vyskupams. JAV vyskupai, tyrę charizmatinį sąjūdį, nusprendė, kad jis neturėtų būti trukdomas, reikia leisti jam vystytis.
Kai buvo charizmatinis suvažiavimas Romoje, popiežius juos nuoširdžiai priėmė ir padrąsino.
• Benamėms moterims pastogę Niujorke suorganizavo pranciškietės seserys, atnaujindamos nebenaudojamą vienuolyną ir įruošdamos moterims priglausti kambarius.
• Aktorė, solistė Marianne Tatum yra atsivertusi į katalikybę.
• Valstijos autobusai, kaip nusprendė Commonwealth teismas Harrisburge, Pa., privalo tose apylinkėse vežti apie 130.000 privačių mokyklų auklėtinių į pamokas.
• Dr. W. McCready, Čikagos Universiteto JAV opinijos tyrimo centro mokslininkas, skelbia, kad jų įstaigos tyrimai rodo, jog netiesa, kad amerikiečių moraliniai principai yra sužlugę. Pasikeitimai tėra maži.
Jonas Rimša Procesija
• Seselė Irenaeus Chekeuras išrinkta Oak Lawn, Ill., YMCA tarybos pirmininke.
• Vyrų vienuolynai, pagal popiežiaus metraštį, turi tiek narių: jėzuitai — 28.038, pranciškonai — 21.504, saleziečiai—17.535, kapucinai — 12.475, De La Šalie broliai — 11.484, benediktinai — 10.147, domininkonai — 8.773, redemptoristai — 6,888, maristai — 6,291, oblatai — 6.271, Dieviško Vardo vienuolynas — 5.243, vincentiečiai — 4.333, Šv. Dvasios tėvai — 4.081, konventualai pranciškonai — 4.000, augustinijonai — 3.650, basieji karmelitai — 3.425, baltieji tėvai — 3.235, pasionistai — 3.194, trapistai — 3.179, krikščioniškieji broliai — 3.078. Kiti vyrų vienuolynai turi po mažiau kaip po 3.000 narių.
KONKURSO LAIMĖTOJAI
“Laiškų lietuviams” devynioliktojo konkurso laimėtojai: po 100 dol. — Nina Gailiūnienė ir Gražina Kriaučiūnienė; 75 dol. — Nijolė Gražulienė; 50 dol. — Dalia Staniškienė. Plačiau apie konkursą ir premijų Įteikimo iškilmes bus kitame numeryje.
LIETUVIAMS KATALIKAMS PASAULYJE
Daugelis pageidauja, kad būtų pagreitinta arkiv. Jurgio Matulaičio beatifikacijos-kanonizacijos byla, taip pat kad būtų užvestos bylos ir kitų šventumu pasižymėjusių lietuvių: arkiv. Teofiliaus Matulionio, arikv. Mečislovo Reinio, vysk. Vincento Borisevičiaus, prof. Prano Dovydaičio, dr. Igno Skrupskelio ir kt. Reikia džiaugtis, kad žmonėms rūpi šie klausimai, tačiau reikia žinoti, kad, norint užvesti bylą, yra būtina turėti pakankamai medžiagos iš tų asmenų gyvenimo, darbų, raštų ir t.t. Tad kas galėtų pateikti tokios medžiagos apie minėtus ar kitus šventumu pasižymėjusius asmenis, yra prašomi siųsti šiuo adresu: dr. Pr. Kaladė, 663 E. 7th Street, So. Boston, Mass. 02127.
ALRKF 44-TASIS KONGRESAS
Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacijos kongresas bus Čikagoje 1978 m. lapkričio mėn. 23—26 d. Federacijos valdyba pasiekiama šiuo adresu: 4545 W. 63rd Street, Chicago, Ill. 60629.