religinės ir tautinės kultūros žurnalas spalis/october 1978 volume XXIX no. 9
|
289 |
M. Stankuvienė-Saulaitytė |
|
|
292 |
Kun. J. Prunskis |
|
|
294 |
Doc. J. Dailidienė |
|
|
296 |
P. E. da Silva Ramos |
|
|
296 |
Henriette Roland Holst |
|
|
297 |
J. Sav. |
|
|
299 |
Gyd. Aleksandras A. |
|
|
301 |
Jonas Miškinis |
|
|
303 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
310 |
R. Bernotienė |
|
|
312 |
A. Saulaitis, S.J. |
|
|
314 |
M. Ivanauskas |
|
|
315 |
Dr. P. Janulionis |
|
|
317 |
K. Parėštytė |
|
|
319 |
D. ir G. Vakariai |
|
|
321 |
A . Kučinskaitė |
|
|
322 |
J. Pr. |
Šis numeris iliustruotas Mikalojaus Ivanausko “Liepsnos tapybos” darbų nuotraukomis.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.
MARIJA STANKUVIENĖ-SAULAITYTĖ
Jau buvau suaugusi, kai pirmą kartą išgirdau žodį elitas iš vieno paskaitininko, kalbančio apie lietuvius. Savyje pajutau kažkokį nerimą, ir tik po daugelio metų tai gerai supratau ir man pasidarė labai nemalonu. Elitas etimologiškai kyla iš žodžio, reiškiančio išrinktuosius. Dar priedo jis turi tą nemalonų aukštesniosios klasės, inteligentijos, kontroliuojančio autoriteto prieskonį. Tad mums neužtenka, kad istorijos esame išrinkti kitaip savo tautybę pergyventi, negu atrodytų natūralu. Mes turime koncentruotis ir savo dėmesį kreipti į mažumą, kuri mus ves kažkur į kažką tiesiais keliais.
Dalis to "kažko" yra mūsų kova už tautinį identitetą, t.y. už kalbą, kultūros išraiškas, laisvę, žmogaus teises. Mes turime aiškų tikslą, ir tai palengvina mūsų veiklą. Būti visuomenininku mums gali tapti profesija, nors manau, kad platesnėje visuomenėje, pvz. amerikiečių, visuomeninkauti reikštų specifiniu darbu prisidėti prie pagalbos vargšams, šeimoms, ligoniams. Amerikiečiai neturi rūpintis kalbos išlaikymu ir turi pakankamai laiko bei pinigų rūpintis pagalbos reikalingaisiais.
Auginam vadus, kad jie vestų mus prie tikslo. Šią padėtį apibendrinant, galima sakyti, kad mūsų stovyklos, kursai, suvažiavimai, oficiali organizacinė veikla kreipiama į elitą. Jeigu kiti pasinaudoja, džiaugiamės, bet svarbiausia, kad iš pilkos minios, kuri vis tiek grįš į nežinią, iškiltų laukiamasis vadas. Nežinau, gal tai ir gerai.
Kančia Mikalojus Ivanauskas
Mes save pastatome centre, lyg pasaulį, apie kurį viskas sukasi. Savo centre pastatome tą laukiamą idealų vadą, kuris tęs mūsų darbus ir sapnuos mūsų sapnus, juos įkūnydamas lietuviškąja veikla. Jo sąskaiton (tiksliau pasakius, mūsų įsivaizduojamon sąskaiton) nukenčia kiti. Kokie kiti? Tik dabar, lyg iš miglos, iškyla tolerancija, nors dar labai silpnai. Kai kituose kuklesniuose kraštuose lietuviai seniai pajėgia, kaip žmonės, bendrauti su kitos tautybės ar bendruomenės nariais, pas mus tik dar labai neseniai tokia galimybė pradėjo reikštis. Pvz. Pietų Amerikoje ar kitur ne dėl to arba ne vien dėl to bendraujama su kitais, kad mums naudinga turėti daugiau užjaučiančių, bet todėl, kad jie yra žmonės. O gal ir dėl to, jog mes nesame kokie nors ypatingi žmonės, kad turėtume teisę paneigti kitus.
Kun. Juozas Prunskis
Vienas iš pirmaujančių JAV laikraštininkų S. L. Sulzberger, dienraščio "The New York Time" kolumnistas, užsienio korespondentas, magna cum laudė baigęs Harvardo universitetą, parašė knygą: "Go Gentle into the Night". Joje daug kalba apie mirties naktį. Tas 152 psl. veikalas — tai įvairių tikybų maldų rinkinys. Įdomu, kad pats autorius yra ateistas. Knygos pradžioje sako: "Mano tikėjimas yra tas tragiškas, vienišas ateizmo tikėjimas". Gal tas ateistiškas vienišumas jį ir palenkė ieškoti šilimos religijoje, kad jis, kaip prisipažįsta knygos pabaigoje, daugiau kaip per 40 metų rinko... maldas.
Ne viskas jo knygoje mums priimtina, bet vis dėlto jis sugraibstęs nuostabiai daug religinės medžiagos. Jeigu ji buvo įdomi jam, ateistui, tai dar įdomesnė ji mums, tikintiesiems. Pradžioje jis sumini škotų priežodį, pasisakantį prieš iškrypimą, kai "turima daug maldų, bet mažai dievotumo".
Jau senovės mąstytojai mokėjo su nuolankumu kalbėti į Dievybę. Pvz. Epiktetas rašė: "Daryki su manimi, ką nori. Mano valia yra Tavo valia. Aš neapeliuoju prieš Tavo sprendimus".
Maldų yra buvusių ir gana keistų. Pvz. Prūsų generolas liuteronas Kesseldorf, vedęs pulkus prieš Austrijos katalikų kariuomenę, meldėsi: "Viešpatie Dieve, neleiski, kad būčiau paniekintas savo sename amžiuje. Jeigu jau man ir nepadėtumei, tai nepadėk ir aniems nenaudėliams; tada jau leiski mums patiems išbandyti savas jėgas".
DOC. J. DAILIDIENĖ
Pašaliais šlaistosi vaikai. Jie slampinėja pakiemiais, gatvėmis, nuobodžiaudami, be jokios veiklos. Iš kur tokie abejingi veidai, nenoras ką nors veikti? Viskas prasideda dar lopšyje. Amžinai užimti tėvai, abejingos laisvai samdomos auklės arba dėl tam tikrų priežasčių nepakankami socialiniai pedagogo su vaiku kontakai darželyje, pagaliau ligos karantino periodu — Vienatvė užrakintame kambaryje bei "atsitiktinės tetos" priežiūra ir dar daugelis kitokių sąlygų. Vaikui nepakanka įspūdžių, emocijų, nebėra, kas reaguotų, vertintų jo džiaugsmą, liūdesį. Visi užimti, tik jam — mažajam žmogui niekas neturi laiko. Ir sustoja vystytis mažylio teigiamos emocijos, poreikiai, interesai. Mažėja iniciatyva, blėsta džiaugsmas, atsiranda slogi apatija, vangumas, pasyvumas. Tartum užgęsta vaiko akys, jis nieko nenori daryti, veikti. Slampinėja tokie vaikai nuobodžiaudami darželio pasieniais, vėliau gatvėmis ir šiaip pašaliais, o tėvai ir pedagogai konstatuoja: "Tinginys! Nevykėlis! Nevaleika!" Tėvams atrodo, kad jų santykiuose su vaiku nebuvo nieko smerktino, gal tik smulkmenos. Ar tik smulkmenos? Pavyzdžiui, penkiametis Ramūnas šaukia: "Mamyte, ateik!!" Virtuvėje mama nekantriai atsiliepia: "Ko?!" "Ateik: aš tau ką parodysiu!" "Neturiu laiko, netrukdyk!" atšauna gimdytoja. Ramūnas atneša nupiešęs mamytę ir pasididžiuodamas sako: "Žiūrėk, mamyte, čia tu. Matai, kokia graži!" Tačiau motina, net nežvilgtelėjusi, išstumia sūnelį pro duris, tardama: "Gerai, jau gerai, bėk iš čia, dūmai akis graužia!" Kitą dieną scena panašiai pasikartoja, bet dabar mama šaukia Ramūną, o šis jos tonu atšauna: "Ko?! Neturiu laiko, netrukdyk!"
Dažnai skundžiamės, kad mūsų vaikai negeri, nejautrūs, negailestingi, pikti, nekantrūs, nemyli savo tėvų, mokytojų. Kodėl taip yra?
Pericles Eugenio da Silva Ramos
Kai sausmedžiai nudžius ant tvorų
ir dangaus įsčios išvaikys paskutinius paukščius;
kai nepermatoma migla užgesins mano akis,
apakindama šviesulingą žmoną, nutildydama dukrą,
kai tamsybių spektras pažeis mano kaktą,
Viešpatie, nebus mano gyvenimas buvęs veltui!
Daugiau nei miesto aikštėse aš būsiu palikęs
meilią mintį,
ir laukuose, kuriuos apsodinau vešlia lapija,
galės išlikti dainuodamas, kaip lotus srovėje,
gėrio švelnus sapnas.
Henriette Roland Holst -Van der Schalk
NEPAŽINAU TAVĘS, MANASIS DIEVE
Nepažinau tavęs, manasis Dieve,
nors tu šaukei, vienos nepalikai;
mano širdis manyje nerimavo,
kartais perdaug drąsi, kartais baili,
pati to nežinojau,
kad vis kovojau prieš tave.
Ir pagaliau pasidaviau,
atrasdama tave nepiktą, švelnų,
ir tavyje vėlyvą taiką. ..
Dėkoju tau kukliai,
kad tu manęs nebeatstūmei
nuo savo busimosios karalystės,
kad šitame mano laikotarpy,
be lapų, dar galima pakilti
virpančiais sparnais
tenai, kur žiba tavo taikos rožė
dar nekaltos dienos...
J. SAV.
Žvilgsnis gali būti svarbesnė bendravimo su žmonėmis priemonė negu kalba, veido išraiška, gestai, kalbos tonas. Tai žinoma ne nuo šiandien. Poetai yra apdainavę (prisiminkime Maironio: Iš Danutės akių tai diena, tai naktis), romanų rašytojai pavaizdavę žmogaus žvilgsnio — tos akių kalbos — grožį, reikšmę. Bet tik paskutiniais metais mokslinė psichologija ištyrė ir padarė įdomių išvadų apie žmogaus žvilgsnį.
Žvilgsnis gali būti žiūrėjimas į kito žmogaus akis. Bet jis gali būti abipusis — žiūrėjimas į vienas antro akis. Šiuo atveju, abipusis žvilgsnis yra tikra dviejų žmonių akių kalba. Socialinė psichologija studijuoja kiekybinį ir kokybinį žmogaus žvilgsnį. Pvz. ištirta, kad pokalbiuose 30 procentų laiko žmonės skiria žvilgsniams. Gali būti atvejų, kada pokalbyje visą laiką įsmeigiama žvilgsnis į pokalbininką, arba priešingai, tik 8 proc. skiriama žvilgsniui. Apie tokius sakoma: visą laiką kalbėjo nuleidęs akis.
Aplamai, daugiau žiūrima į kalbantįjį. Tuo tarpu pačiam kalbant, akys nukreipiamos į pokalbininką tik retkarčiais, mažiau negu pusė pokalbio laiko. Abipusis žvilgsnis besikalbant visą laiką išlaikyti yra neįmanomas.
Visi tokie žvilgsnių matavimai yra galimi vartojant tam tikras telekameras, kurių "slapti veidrodžiai", išdėstyti strateginiuose punktuose, registruoja kartu dviejų ar kelių pokalbininkų akių judesius.
GYD. ALEKSANDRAS A.
Daugelis žmonių tiki likimu. Vieni, turėdami apie jį gana miglotą supratimą, kiti itin paprastą — anot patarlės — "Obuolys nuo obels netoli terieda", treti — "labai moksliškai" įsivaizduodami jį, kaip kompleksą faktorių, pradedant įgimtais gabumais bei polinkiais ir baigiant visomis įmanomomis aplinkos įtakomis (auklėjimas, gyvenamoji vieta, artimieji, atsitiktiniai poveikiai), nepriklausančiomis nuo paties žmogaus ir paprastai menkai tesuvokiamomis, tačiau vis dėlto stipriai veikiančiomis.
Tikint formule "obuolys nuo obels netoli rieda", nesunku būtų padaryti išvadą, kad likimas visada šypsosi žmogui, kuris gimė geroje, talentingoje šeimoje, gavo deramą išauklėjimą ir išsilavinimą, o jei žmogus turėjo ribotus, irzlius tėvus, kurie nekreipė pakankamo dėmesio į savo vaikų auklėjimą, neskiepijo svarbių įgūdžių, nesidomėjo jų draugais, jei žmogaus vaikystė prabėgo ne kultūros centre, o giliame užkampyje, jam automatiškai laiduojamas nepavydėtinas likimas: jis bus atsilikęs, be pusiausvyros, gal būt, chuliganas ir pan.
Tačiau tokia išvada pernelyg suprastinta ir neturi nieko bendro su realiu gyvenimu, nebent patogi tuo, kad leidžia pasiteisinti pačiam prieš save, nusiraminti, pažeminti kitą, o tuo pačiu atsisakyti pastangų, siekiant suvokti tikrai sudėtingas žmogiškojo silpnumo priežastis.
Šiandien savo samprotavimus apribosime psichologiniais likimo aspektais. Be abejo, labai svarbūs žmogaus likimui ir fiziniai aspektai: grožis, ūgis, jėga, sveikata. Daugeliui jie labiau suprantami ir, be to, lengviau pasiduoda fizinės kultūros, medicinos, kosmetikos, siuvimo meno korektūrai.
Jonas Miškinis
Kultūros sąvoka labai plati. Ją galima įvairiai apibrėžti. Žmogus gyvena ne vien paprastu kasdieniniu maistu. Jam reikalingas ir dvasinis maistas. Turi ne vien tik kūną prisotinti, bet ir sielą prižiūrėti. Tauta, turinti daug tautiečių, pasižyminčių tauriomis ir kilniomis sielomis, tampa garsi, atkreipia pasaulio dėmesį. Tokia tauta niekada nemiršta. Nors ji būtų didžiausio priešo pavergta, skaudžiausiai engiama, jos nariai persekiojami, jie vis vien lieka ištikimi savo tautai ir jos kultūrai. Nūdien tokioje būklėje yra atsidūrusi lietuvių tauta.
Kultūringas žmogus — brangus ir garbingas žmogus. Nepaprastai didelius turtus jis slepia savyje. Jis gali kultūrą perduoti sekančioms kartoms arba palikti savo kūrybos turtą, kuris pasidaro amžinas, nemirštamas. Nors jo kūnas būtų miręs, bet jo sielos išreikštais turtais žmonija naudojasi, gėrisi ir džiaugiasi.
KULTŪROS STABDŽIAI IR PIRMIEJI PASIUNTINIAI
Nuo Lietuvos-Lenkijos valstybės galutinio iširimo ir padalinimo, lietuviai negalėjo savo kultūros kurti ir normaliai vystyti, nes tauta buvo patekusi Rusijos carų vergovėn. Iš tų laikų ir dabar dar nemažai turime tik iš lūpų į lūpas perduotas gražias lietuviškas dainas, padavimus. Jas kūrė lietuvių liaudis, nes inteligentų anuomet nedaug tebuvo. Žiauri vergija ir sunki baudžiava neleido ir nesudarė sąlygų lietuviams inteligentams pozityviai dirbti. Bet vėliau atsirado vienas kitas mokytas lietuvis. Pirmiausia iš Mažosios Lietuvos pasirodė pirmieji lietuviškosios kultūros pasiuntiniai. Pavyzdžiui, Mažvydas paruošė pirmąją lietuvišką knygą. Tai pirmoji tikybinė literatūra. O kiek vėliau K. Donelaitis pasirodė su pirmąja lietuviška pasaulinės literatūros knyga. Nuo to laiko ėmė reikštis eilė naujų rašytojų, tautos žadintojų. Kasmet veikėjų skaičius didėjo, lietuvių susipratimas stiprėjo.
Juozas Vaišnys, S.J.
BALI
Aplankyti Tolimuosius rytus, ypač Japonija, jau nuo seniai buvo mano svajonė, tad dabar, pasitaikius gerai progai, pasiryžau tą svajonę paversti realybe. Grįždamas iš Australijos namo, pirmiausia sustojau Bali saloje, Indonezijoje. Visuose turistams skirtuose informacijos leidiniuose rašoma, kad jeigu Indonezijoje nori sustoti tik vienoje vietoje, tai toji vieta turinti būti Bali. Tai tikrai graži nedidelė salelė, esanti prie Javos salos, rytų pusėje.
Man atrodo, kad Bali sala labai panaši į Tahiti, taip pat ir jos pagrindinis centras, Denpasar miestelis, labai primena Tahiti sostinę Papeete. Į Denpasar iš Sydnėjaus atskridau Indonezijos oro linijos "Garuda" lėktuvu. Čia noriu pastebėti, kad visi Azijos oro linijų lėktuvai, kuriais man teko skraidyti (Singapore, Garuda, China), buvo labai švarūs ir tvarkingi. Gal tik China lėktuvai nelabai patiko dėl to, kad palydovės beveik visuomet būdavo prisivalgiusios česnakų (matyt, norėdamos būti sveikos ir išvengti arterijų sukalkėjimo!).
Neša aukas dievams Bali saloje
Dabar Indonezija yra nepriklausoma respublika. Jos sostinė — Jakarta (apie 5 milijonai gyventojų). Indoneziją sudaro maždaug 13 tūkstančių salų, iš kurių tik 3000 yra apgyventos. Gyventojų skaičius — 131 milijonas. Didžiausios salos yra: Java, Sumatra, Borneo. Sostinė yra Javos saloje. Ši sala yra pati turtingiausia, joje yra įvairiausių gamtos turtų. Jau nuo labai senų laikų čia žmonių gyventa. 1890 m. čia yra atrasti "Javos žmogaus" griaučiai.
R. BERNOTIENĖ
Gerai nusiteikusi su šeima sėdėjau stadijono tribūnoje ir stebėjau spalvingą vaikų šventę. Staiga — lietus. Kaip ir visi, išsiskleidžiau skėtį ir su užuojauta žiūriu į vejoje šokančius vaikus, kurie negali pasislėpti nuo lietaus. Staiga iš už nugaros išgirstu piktą, suirzusį balsą: "Ką, negalite nuleisti skėčio žemiau?" Skubiai prispaudžiu skėtį prie pat pakaušio (gal ir tikrai aš jį per daug iškėlusi buvau), bet padidintas adrenalino kiekis pliūptelėjo į mano kraują, neturėdamas veikimui laisvės, nusėdo ant kraujagyslių sienelių ir vienu žingsneliu pavedėjo mane link sklerozės. Viskas pagal mediciną.
Aš nuolat galvoju: kodėl žmonės, ypač nemalonius dalykus, mėgsta sakyti irzliai, piktai, priekabiai? Nejaugi jie nesupranta, kad tas tonas gali būti šarvas, nuo kurio atšoka patys protingiausi, labiausiai pamokantys žodžiai ir rezultatas lieka nulinis arba neigiamas? Prisiminkime paauglius kur nors autobuse ar aikštelėje. Ar ne dėl mūsų tono jie, dėl ko nors perspėti, dar labiau pasišiaušia, protesto vardan ima visai įžūliai elgtis?
Vienos įstaigos tarnautoja papasakojo, kad ją viršininkas išplūdo "gyvate". "Gerai, tegul aš kalta, užmiršau išsiųsti tą raštą, bet žodis "gyvatė" man ir dabar skamba ir skamba ausyse ir toli gražu ne padeda, bet trukdo dirbti." Ar tai nerodo, kad viršininkai ypač turi nešti didelę susitramdymo naštą, nes jų tikslas — paskatinti žmones gerai, susikaupusiai dirbti, o kur čia, atleiskite, susikaupimas, jeigu ne tik nepaisoma elementarinių mandagumo taisyklių, bet svaidomasi velniais ir gyvatėmis! Antra vertus, žmogus — brangiausias valstybės turtas, ir niekam neduota teisės jį alinti pakeltu tonu ar piktais žodžiais, kurie, kaip rašiau, dažnai sukelia atvirkštinį efektą.
A. Saulaitis, S.J.
Vienas būdas sujungti atskirus jaunimo užsiėmimus yra duoti asmeninių klausimų lapelį, kurio medžiaga tiktų sekančiam susitikimui. Panašus lapelis dažnai esti išdalinamas rekolekcijose, kad dalyviai bei dalyvės galėtų iškelti rūpimuosius klausimus. Jaunimo dalyje — mergaičių sueigoje surinkti. Vyresniųjų — moterų rekolekcijose.
JAUNIMO KLAUSIMAI
1. Man rūpi šie tikėjimo klausimai:
Jei Dievas yra labai gailestingas, kaip jis gali ką nors nusiųsti į pragarą?
Kodėl daug žmonių netiki Dievo? Kodėl vieniems žmonėms labai rūpi Dievas, o kitiems ne?
Jeigu Dievas visą laiką atleidžia mūsų nuodėmes, tai kodėl sako, kad bus gale pasaulio teismas. Nes jeigu jis visą laiką atleidžia nuodėmes, tai visi turės su Dievu būti danguje?
Ar yra didelė nuodėmė nenueiti į bažnyčią? Jeigu mes tikime Dievą ir meldžiamės namie, ar yra taip bloga nenueiti į bažnyčią?
Man rūpi, kad, kai aš darausi vyresnė, užmirštu Dievą ir dešimt Dievo įsakymų.
M. Ivanauskas prie “Liepsnos tapybos” 314
M. Ivanauskas
Pavartę senas enciklopedijas, randame aprašytą medžio deginimo techniką ir tam tikslui vartojamus instrumentus. Pagrindinis instrumentas yra platinos adatėlė, kuri yra kaitinama alkoholiu ir su kuria išdeginami taškeliais ir trumpais brūkšneliais įvairūs ornamentai ant medinių išdirbinių. Tai daugiausia kalinių ir mėgėjų užsiėmimas. Toks menas vadinamas pirograviūra (gr. pyr — ugnis ir pranc. gravure — graviravimas), t.y. graviravimas ugnimi, vok. Brandmalerei, angl. wood burning. Modernieji žodynai šią meno šaką jau kiek plačiau apibūdina: "Pirograviūra — tai graviravimas medyje bet kokiu įkaitintu metaliniu įrankiu". Mat, po II pasaulinio karo atsirado elektriniai lituokliai ir elektra kaitinamos graviravimui "kilpos" (prie kotelio pritvirtinta kilpos formos viela).
Dr. P. Janulionis
Daugelis dar labai miglotai supranta, kas tai yra neurotikas, neuroze sergantis žmogus. Matyt, taip yra todėl, kad tiek psichinės ligos, tiek neurozės dar neteisingai vertinamos. Niekas nesišaipo iš reumatikų, traumatikų, širdininkų, užjaučia juos, laiko sunkiais ligoniais. Net suvargęs alkoholikas sulaukia mažiau pašaipos, negu neuroze sergantis ligonis. Nemaža dar yra galvojančių, kad neurotikas — tai savo silpnybių nepastebintis žmogus, kuris vien valios pastangomis galėtų įveikti jam kylančius sunkumus, tiesiog juos "atmesdamas", ignoruodamas. Nuomonė, kad neurozė yra nerimta, lengva, nors ir plačiai paplitusi liga, yra neteisinga.
Nėra tokio neurotiko, kuris nebūtų mėginęs įveikti kylančių sunkumų. Neurotiką kamuoja abejonės, baimės, rūpesčiai, nepasitikėjimas savimi, nepilnavertiškumo jausmas, daug logiškai nepateisinamų mąstymo ir elgesio įkyrumų, emocinių reakcijų — visa tai neįsivaizduojama žmogui, kuriam to neteko pačiam pajusti arba iš arti patirti.
Nors atrodo, kad emocijos kontroliuoja ir valdo mūsų mąstymą, tačiau iš tikrųjų emocijos ir mąstymas yra glaudžiai susiję. Emocijos yra betarpiška mąstymo, supratimo pasireiškimo dalis. Jei žmogus emocijomis nereaguoja į reiškinį, neklystant galima teigti, kad jis to reiškinio nesuprato. Kas kita, jei žmogus reiškinio nenori pastebėti arba pastebėjęs slepia savo emocijas, nes jos jam nenaudingos. Jei jautrus grubumui žmogus nereagavo į grubų poelgį, vadinas, jis to poelgio nesuprato. Terminas "aklas pyktis" lyg ir rodytų, kad emocinė reakcija nuslopino mąstymą, "išjungė" jį, betgi, jei mes nesuprastume susidariusios situacijos, neįvertintume jos absurdiškumo, nebūtų ir "aklo pykčio". "Aklas pyktis" rodo, kad situaciją mes supratome puikiai. Kiekviena emocinė reakcija rodo, kad mes situacijose aktyviai dalyvaujame. Mes nereaguojame į tai, kas mums svetima, neliečia mūsų. O emocijos laipsnis ir kryptingumas parodo mūsų objektyviosios tikrovės supratimą ir įvertinimą. Šia prasme skirtumo tarp sveiko žmogaus emocijų ir neuroze sergančio emocijų nėra. Skirtumas yra tarp sveiko žmogaus ir neurotiko mąstymo, supratimo. Neurotiko emocijos — jo iškreipto tikrovės supratimo rezultatas. Norint pakeisti jo supratimą, jo požiūrį į jam labai aktualias problemas.
K. Parėštytė
Per lietuvių mokytojų suvažiavimą, kuris vyko savaitę prieš Pasaulio Lietuvių Dienas, iškilo klausimas, kurį jau seniai diskutuoja ne tik mokytojai, bet ir daugelis kitų mūsų visuomenės narių. Auklėjant jaunąją išeivijos kartą, ar svarbiau pabrėžti lietuvių kalbos mokymą, ar tautinės dvasios ugdymą? Šią problemą vertėtų trumpai panagrinėti, nes ji paprastai sukelia aštriai skirtingas nuomones.
Pirmieji lietuviai išeiviai tikriausiai tokiu klausimu nesirūpino. Jie stengėsi išlaikyti savo tautinį savitumą visais atžvilgiais. Tam jie steigė mokyklas, kūrė organizacijas ir meninius vienetus. Tačiau ilgainiui, naujoms kartoms augant, išeivijos padėtis pradėjo keistis ir dar tebesikeičia. Atitolimas nuo gimtosios žemės, gyvenamo krašto įtaka, iš pasiturimo gyvenimo kylanti apatija veda nutautimo link. Tas tautinis užsidegimas, kuris skatino pirmuosius išeivius, jau dabar blėsta arba yra kitaip suprantamas, jaučiamas. Kuo jaunesnė išeivijos karta, tuo labiau ji prisitaiko prie savo krašto aplinkos, gyvenimo būdo, papročių, galvosenos. Tai vienas nutautimo reiškinys. Su juo rišasi ir kitas — kalbos praradimas. Jaunesnieji lietuviai vis mažiau ir silpniau vartoja lietuvių kalba. Ji virsta antraeile, jau nebe gimtąja kalba. Tad išeivija susiduria su gyvybiniu reikalu: jeigu jau beveik neįmanoma visapusiškai lietuvybę išsaugoti, ar nereikėtų sukaupti visas pastangas ir užtikrinti bent vieno jos aspekto išsilaikymą? Jei taip, tai kyla klausimas, kokio aspekto? Čia ir prasideda nesutikimas.
Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI
MENO KŪRĖJAI
Liepos mėn. Vilniuje buvo respublikinė dailės verslo dirbinių paroda. Joje dalyvavo daugiau kaip tūkstantis meistrų, parodydami apie pustrečio tūkstančio dirbinių. Tai pirmoji tokio plataus masto ir pobūdžio paroda. Joje dalyvavo pagrindinius dailės dirbinius kuriančios ir gaminančios verslo įmonės.
Pagrindinis parodos uždavinys buvo parodyti tai, kas sukurta geriausio ir kas turėtų būti ant parduotuvių prekystalių, kurie turėtų patenkinti gyventojų bei svečių poreikį, įsigyjant dovanų bei prisiminimų, o taip pat ir kitos paskirties dailiųjų dirbinių.
Parodų salėse, kaip jau įprasta, vyrauja Lietuvos respublikai įprastiniai keramikos ir audinių darbai: lovatiesės, kilimai, staltiesės. Šie mūsų paprastų žmonių rankų darbai, seniai išėję už parodos sienų, ir paplitę mūsų buityje, įneša jai jaukumo, giedros nuotaikos ir savitumo bruožų. Pastebimos dvi audinių kryptys: vieni autoriai toliau vysto senąjį paprastų žmonių meną ir etnografinį palikimą — kiti eina jau su naujais laikais, perkurdami papročius ir pritaikydami šioms dienoms.
Daug sunkumų šiandien kyla dėl dailiųjų medžio dirbinių. Nors šioje srityje turimi seni ir turtingi papročiai, tačiau per paskutinį dešimtmetį kūrybinės ir gamybinės į-monės daugiau dėmesio skyrė skulptūrai, o taikomojo meno kūryba buvo gerokai primiršta. Šiandien krautuvėje nusipirkti gražų dirbinį iš medžio ne taip jau lengva.
Ar jau jums pastatė telefoną? — girdime kartais klausiant. Lietuviškai taip sakyti negalima. Telefonas, kaip ir elektra vedamas, įvedamas (laidas), o ne statomas, pastatomas (telefonas — nei namas, nei butelis, kad jį statytume!). Įvestas telefonas gali būti įjungtas ir išjungtas. Pamėgink nesumokėti mokesčio — telefoną tau išjungs, o paskui rūpinkis, kad vėl įjungtų.
Norėdami su kuo nors kalbėti telefonu, pirmiausia turime nukelti ragelį. Taip, ragelį, tik ne triūbelę (metas būtų ją visai pamiršti). Ką toliau daryti. Ogi reikia pasukti numerį. Pasukti, o ne surinkti.
Jei gerai pasukome visus numerio skaitmenis, po signalo išgirstame atsiliepimą Alio! Šį žodelį lietuviškai turime tarti tik su minkštuoju 1: Alio! (o ne Alo!). Ar tinka, nukėlus skambančio telefono ragelį, atsiliepti teigiamuoju žodeliu Taip? Netinka, nes pokalbis dar neprasidėjęs: nėra ko nei teigti, nei neigti. Reikia tik atsiliepti.
Tas, kas skambina, paprastai pirmas pradeda pokalbį. Įprasta pradėti nuo sveikinamųjų žodžių: Labas rytas (diena, vakaras)! Pasisveikinus reikia tuojau pasisakyti pavardę ar vardą (šeimos nariai, artimi draugai gali mus pažinti iš balso). Skambinant į įstaigą, kai turime paprašyti pakviesti norimą darbuotoją, pavardės pasisakyti nereikia. Be abejo, kviestasis asmuo, atėjęs prie telefono, turi pirmiausia sužinoti, su kuo kalba.
• Šv. Vardo draugijos suvažiavimas į-vyko rugsėjo 21-24 d. Baltimorėje.
• Texas universitetas už 2,4 mil. dolerių nupirko Gutenbergo spausdintą Šv. Raštą. Tai aukščiausia kaina bet kada sumokėta už Šv. Rašto knygą.
• Londone, Parlamento koplyčioje, pirmą kartą po reformacijos, buvo aukotos katalikų šv. mišios, švenčiant šv. Tomo More gimimo 500 m. sukaktį.
• JAV pasauliečių katalikų centras įsteigtas Čikagoje. Leis savo biuletenį, kuriame svarstys pasauliečių katalikų reikalus. Vienas jo vadovų —Russell Barta yra socialinių mokslų profesorius Mundelein kolegijoje.
• Margaret Mason, filmų aktorė, yra čekoslovakų kilmės, katalikė, randanti daug stiprybės religijoje.
• Vatikano radijas duoda informacijas 33 kalbomis, turi 303 pilną laiką dirbančius tarnautojus ir 200 trumpesnio laiko talkininkų, iš viso iš 40 kraštų.
Mikalojus Ivanauskas Vilniaus šventovės
• Nauju JAV katalikų universiteto prezidentu nuo rugsėjo 1 d. paskirtas dr. Edmund Pellegrino, gydytojas, Yale-New Haven medicinos centro vadovas. Jis yra 58 m. amžiaus, septynių vaikų tėvas, žinomas mokslininkas, filosofas, humanistas.
"LAIŠKŲ LIETUVIAMS" KONKURSAS
Dvidešimtojo "Laiškų lietuviams" konkurso tema: Geras draugas — retas paukštis. Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus atskirame vokelyje savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną, atsiųstas redakcijai iki 1979 m. vasario mėn. 1 dienos. Galima rašyti ir beletristine forma.
Skiriame keturias premijas. I — 150 dol. (mecenatas dr. Leonas Kriaučeliūnas), II — 100 dol. (mecenatai Bronė ir Jonas Veselkai), III — 75 dol. (mecenatai: 50 dol. Bronė ir Pranas Vitai, 25 dol. Vincas Kuliešius), IV — 50 dol. (mecenatė Stefanija Rudokienė).
Konkursui atsiųsti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami "Laiškuose lietuviams".
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Antanas Rubšys. RAKTAS Į N. TESTAMENTĄ. Pirmoji dalis. Bendrija: sąjūdis. Išleido “Krikščionis gyvenime” 1978 m. Kalbą tikrino Petras Balčiūnas. Įrašus piešė Telesforas Valius. Žemėlapius paruošė Juozas Andrius. Meniškai apipavidalino ses. Ona Mikailaitė. Nuotraukos Antano Rubšio. Kieti viršeliai, 394 psl., kaina 8 dol.
Nuoširdžiai dėkojame “Laiškų lietuviams” rėmėjamsPo 6 dol. aukojo: B. Konauka, kun. S. Morkūnas, B. Ginčiauskas, I. Vilimas, M. Ambrozaitienė, J. Bičiūnienė, M. Sabukonienė, B. Kruopis.
Po 5 dol.:I. Bernotavičienė, B. Kūkalis, A. Elijošius.