Kun. Juozas Prunskis
Vienas iš pirmaujančių JAV laikraštininkų S. L. Sulzberger, dienraščio "The New York Time" kolumnistas, užsienio korespondentas, magna cum laudė baigęs Harvardo universitetą, parašė knygą: "Go Gentle into the Night". Joje daug kalba apie mirties naktį. Tas 152 psl. veikalas — tai įvairių tikybų maldų rinkinys. Įdomu, kad pats autorius yra ateistas. Knygos pradžioje sako: "Mano tikėjimas yra tas tragiškas, vienišas ateizmo tikėjimas". Gal tas ateistiškas vienišumas jį ir palenkė ieškoti šilimos religijoje, kad jis, kaip prisipažįsta knygos pabaigoje, daugiau kaip per 40 metų rinko... maldas.
Ne viskas jo knygoje mums priimtina, bet vis dėlto jis sugraibstęs nuostabiai daug religinės medžiagos. Jeigu ji buvo įdomi jam, ateistui, tai dar įdomesnė ji mums, tikintiesiems. Pradžioje jis sumini škotų priežodį, pasisakantį prieš iškrypimą, kai "turima daug maldų, bet mažai dievotumo".
Jau senovės mąstytojai mokėjo su nuolankumu kalbėti į Dievybę. Pvz. Epiktetas rašė: "Daryki su manimi, ką nori. Mano valia yra Tavo valia. Aš neapeliuoju prieš Tavo sprendimus".
Maldų yra buvusių ir gana keistų. Pvz. Prūsų generolas liuteronas Kesseldorf, vedęs pulkus prieš Austrijos katalikų kariuomenę, meldėsi: "Viešpatie Dieve, neleiski, kad būčiau paniekintas savo sename amžiuje. Jeigu jau man ir nepadėtumei, tai nepadėk ir aniems nenaudėliams; tada jau leiski mums patiems išbandyti savas jėgas".
Sulzbergeris, žydų kilmės, su pasigėrėjimu cituoja šv. Teresę iš Avilos, kuri su nuolankumu kalbėjo: "Tebūnie Jis visais laikais palaimintas. Tas, kuris mane taip ilgai pakentė. Amen".
Stiprų įspūdį daro ir šv. Tomas Akvinietis, sakydamas: "Didelis dalykas, labai didelis ištverti be paguodos, kaip žmoniškos, taip ir dieviškos, ir įstengti pakelti tą širdies ištrėmimą (Dievo garbei) ir niekur savęs neieškoti".
Didis rašytojas Dostojevskis metė šią religinę mintį:
"Mylėki visus tvarinius: visatą ir kiekvieną smėlio grūdelį. Mylėki kiekvieną lapą ir kiekvieną saulės spindulį. Mylėki gyvulius, augalus, mylėki kiekvieną atskirą daiktą. Jei mylėsi kiekvieną daiktą, visame suvoksi Dievo paslaptį. Ir kai pradėsi suvokti, kasdien augsi pilnu supratimu, kol pagaliau pradėsi mylėti visą pasaulį meile, kuri viską apima ir yra visuotinė".
Ateistą Sulzbergerį žavėjo ši Cezarėjos vyskupo Euzebijaus malda: "Duok, Dieve, kad aš nebūčiau nė vieno žmogaus priešas. Noriu būti draugas to, kas amžina ir išlieka; kad aš niekada nesiginčyčiau su savo artimaisiais, o jeigu tai pasitaikys, kad greitai su jais susitaikyčiau; kad aš niekada neplanuočiau blogio prieš bet kokį žmogų, o jeigu kas prieš mane planuos, kad aš išvengčiau jį įžeisti; kad aš mylėčiau, siekčiau ir ieškočiau tik to, kas gera".
Nepamirština ir prieš žuvimą nuo nacių rankų į dienoraštį įrašytoji Anne Frank mintis: "Geriausi vaistai tiems, kurie baiminasi, kurie vieniši ar nelaimingi — eiti į lauką, kur jie galėtų būti vieni su dangumi, gamta ir Dievu. Nes tik tada galima jausti, kad viskas yra taip, kaip turi būti, kad Dievas nori matyti laimingus žmones tarp paprasto gamtos grožio".
Žmogus yra silpnas. Net ir šv. Augustinas jaunatvėje meldėsi: "Dieve, padaryk mane geru, bet dar ne dabar..." Vienoje Anglijos katedroje yra įrašas: "Dieve, duok man laimės gyvenime ir leiski, kad aš ją parduočiau kitiems".
Filosofas Platonas net savo maldoje gudravojo:
"Karaliau Zeuse, suteik mums tai, kas gera, ar mes to meldžiame, ar ne, bet saugok mus nuo blogo, nors mes to ir prašytume".
Didysis prancūzų teologas François Fe-nelon, Cambrai arkivyskupas, maldaudavo: "Tėve, duok mums, Tavo vaikams, tai, ko mes patys nežinome, kaip prašyti".
Metodizmo kūrėjas John Wesley meldėsi: "O, Viešpatie, leiski, kad mes negyventume nenaudingai"... Rašytojas Charles Lamb prašė: "Dieve, daryk mane kasmet išmintingesnį ir kasdien geresnį".
Neužmirštamas viduramžių mistikas Tomas a Kempis, gyvenęs Olandijoje, maldavo: "Maloningasis Dieve, padėki mums gyventi taip, lyg ši diena būtų paskutinioji, nes juk mes nežinome — gal ji ir bus paskutinioji".
Su moterišku pasitikėjimu šv. Teresė iš Avilos kreipėsi į Dievą:
"Jei Tu nori ištirti mane bandymais, tai duoki man jėgos ir tegu tie bandymai ateina .
Kalinamoji Škotų karalienė Marija Stiuart meldėsi:
"Viešpatie, mano Dieve, turiu viltį Tavyje. Brangusis mano Jėzau, išlaisvinki mane. Pančiuose, kančiose aš ilgiuosi Tavęs. Klūpėdama aš Tave garbinu ir Tave maldauju — išlaisvink mane".
Indijos Khond žmonių malda: "Mes nežinome, ką gero iš Tavęs prašyti. Tu žinai, kas mums gerai. Duoki tai mums".
Kūrybos genijus Michelangelo maldavo: "Įkvėpki Tu tokias mintis man į galvą, kad jos manyje dorybę išugdytų ir aš galėčiau eiti Tavo pėdomis. Taip atlenki mano liežuvį, kad turėčiau jėgos giedoti Tau ir be paliovos skardenti tavo garbinimą".
Šv. Ignaco malda į Kristų buvo giliai prasminga: "Išmokyk mus, gerasis Dieve, tarnauti Tau, kaip tu esi vertas, išmokyk duoti neskaičiuojant, kiek tai verta, — kovoti ir nepaisyti žaizdų, — veikti ir neieškoti poilsio, — dirbti ir neprašyti kito atlyginimo, kaip tik žinojimo, kad vykdome Tavo valią".
William Blake, anglų poetas ir tapytojas, kalbėdavo į Dievybę:
"O Išganytojau, liek ant manęs nuolankumo ir meilės dvasią; sunaikink manyje savimylą, būki mano visas gyvenimas. Veski mane už rankos, kuri dreba amžių uolose".
Rašytojas Pindaras savo odėje maldavo Dievybę: "Leiski, o Dieve, man eiti nekaltais gyvenimo takais ir po savęs palikti skaidrų vardą mano vaikams".
Sulzbergeris žavisi ir ta nuostabia šv. Pranciškaus malda: "Dieve, padaryk mane taikos įrankiu, kad ten, kur yra neapykanta, aš sėčiau meilę, kur nuoskauda — atleidimą, kur abejonė — tikėjimą, kur nusiminimas — viltį, kur tamsybės — šviesą, kur nuliūdimas, kad aš neščiau džiaugsmą".
Žavėdamasis Senojo Testamento psalmėmis, šv. Pranciškaus Asyžiečio, šv. Jono nuo Kryžiaus raštais, Sulzbergeris taria: "Kaip ateistas aš esu įsitikinęs savo neigiamu nusiteikimu ir aš pabrėžiu savo nenorą laimėti kurį nors žmogų savajam Credo. Aš laiminu tuos, kurie tiki, kad jie gali tikėti. .."
Jam mieli ir tie šventieji, kurie jaučiasi tokie trapūs, kaip šv. Pilypas Neri, kuris meldėsi: "Dieve, nepasitikėk manimi, nes aš tikrai suklupsiu, jei manęs nepalaikysi".
Sulzbergeriui daro gilų įspūdį tie tvirto ryžto žmonės, kaip popiežius Benediktas XV, kuris I pasaulinio karo metu meldėsi:
"Viešpatie, valdovams ir žmonėms įkvėpki romumo dvasią. Užgydyki nesutarimus, kurie drasko tautas. Tu išliejai savo brangųjį kraują, kad jie gyventų kaip broliai, suveski vėl žmones į mielą harmoningumą. Tu atsiliepei į apaštalo Petro šauksmą: "Gelbėki, Viešpatie, žūstame" ir nuraminai siaučiančias bangas. Išgirski dabar mūsų. Tavimi pasitikinčių, maldas ir sugrąžinki į pasaulį tvarką bei taiką".
Armėnų liturgijoje yra tokia prasminga malda: "Tu, kuris ištiesei savo sutveriančias rankas į žvaigždes, sustiprinki mūsų rankas savo užtarimu, kai mes jas keliame į Tave".
Šv. Jonas Auksaburnis kvietė Dievišką Karalių, Tiesos Dvasią, apsigyventi mumyse ir apvalyti nuo dėmių mūsų sielas. Pierre Teilhard de Chardin meldė padėti žmonėms nusikratyti savo menkyste ir žygiuoti pirmyn, remiantis Dievu, į neaprėpiamos meilės okeaną. Šv. Ambrozijus maldavo: "Atimki iš manęs akmens širdį ir duoki man gyvą širdį, kuri Tave mylėtų ir garbintų, kuri Tavimi džiaugtųsi, Tavimi sektų".
Matydama gyvenimo nepastovumą, šv. Teresė iš Avilos prašė: "Dieve, padėki man. Koks skurdus šis gyvenimas! Nėra laimės, kuri būtų pastovi, ir nieko nėra, kas nesikeistų. .." Šv. Augustinas maldavo: "Pamatyki, Viešpatie tuos, kurie šiąnakt budi ar verkia".
Gamtos mylėtojų maldą išreiškė Carmen Bemos de Gasztold, sakydama:
"Išklausyki mūsų maldų, mes Tave prašome. Pasigailėki visų darbo gyvulių, palieski jų išvargusius kūnus, gydyki jų žaizdas, palengvink jų naštas, sustiprink jų sąnarius. Mes meldžiame, kad kiekvienas vyras, moteris ir vaikas, kuris būna prie jų, susilaikytų nuo žiaurumo".
Šumerai savo raudose reiškia pasitikėjimą: "Jeigu mano nusikaltimai ir dideli, dar didesnis Tavo pasigailėjimas".
Gamtos paveiktas Beethovenas kalbėjo: "Visagali, miškuose aš jaučiu palaimą. Kiekvienas yra laimingas miške. Kiekvienas medis kalba apie Tave".
Tertulijonas paskelbė stiprų priminimą moterims: "Našlė, kuri nesimeldžia už savo mirusį vyrą, yra nuo jo atsiskyrusi".
Didysis Mogulas, imperatorius Aurungzeb prieš mirtį kalbėjo: "Aš esu taip blogas, jog bijau, kad Dievas neturės man vietos. Dėl to palaidokite mane plika galva, nes sako, kad tie, kurie artinasi prie Dievo nepridengta galva, susilauks Jo pasigailėjimo. Tačiau aš netikiu, kad Jis teiktųsi pažvelgti į mane".
Sulzbergeris žavisi šventųjų pasitikėjimu mirties akivaizdoje. Šv. Jeronimas kalbėjo į Dievybę: "Būki maloningas, kol aš apsigyvensiu Tavo namuose ir Tave garbinsiu per amžių amžius..
Mirdama šv. Teresė iš Avilos meldėsi: "Mano Viešpatie, pagaliau atėjo valanda, kurios aš ilgėjausi. Atėjo laikas, kada mes vienas su kitu pasimatysime. Mano Viešpatie ir Išganytojau, tikrai jau atėjo laikas, kada aš būsiu paimta iš šio ištrėmimo ir visada būsiu su Tavimi. Neatmeski manęs nuo savo akivaizdos... Nuolankios ir susigraudinusios širdies Tu neatmesi..."
Prieš nukertant galvą, Marija Stiuart dar prašė:
"Maldauju, kad būtų nunešta žinia, jog aš mirštu, kaip tikra Škotijos ir Prancūzijos karalienė. Dieve, atleiski tiems, kurie nuo seniai laukė mano pabaigos ir troško manojo kraujo..."
Viduramžių kurdų mistikas Abd al Qa-dir al Jilani, miręs 1166 m., paliko maldą:
"O Viešpatie, tegu mano gyvenimo pabaiga bus geriausia jo dalis. Tegu mano baigiamasis veiksmas bus geriausias. Ir iš visų mano dienų padaryki geriausią dieną tą, kada Tave sutiksiu".
Knygą užbaigdamas, Sulzbergeris taria:
— Visą savo gyvenimą, nepaisant religijos atmetimo, aš žavėjausi ta pagarba, kurią ji įkvepia. Aš rinkau maldas ir džiaugiausi apeigomis, kuriose būna jautriausių ir garbingiausių žmogaus kūrinių. Tų Dievybės ilgėjimosi aspektų, taip bendrų žmonijai, aš buvau atvestas prie tos šaunios sielos — Walter Raleigh — kartu tikėti, kad "mūsų gyvenimas yra tik kelionė į namus".