religinės ir tautinės kultūros žurnalas liepa-rugpiūtis/july-august 1978 volume XXIX no. 7
|
217 |
Karl Rahner, S.J. |
|
|
221 |
Nijolė Gražulienė |
|
|
224 |
Ada Karvelytė |
|
|
225 |
Ses. Ona Mikailaitė |
|
|
229 |
A. Saulaitis, S.J. |
|
|
233 |
Jonas Miškinis |
|
|
237 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
240 |
A. Mauragis |
|
|
243 |
Audronė |
|
|
244 |
B. R. |
|
|
245 |
M. N. |
|
|
246 |
Marjorie Holmes |
|
|
247 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
249 |
J. Pr. |
|
|
250 |
Red. |
|
|
252 |
Red. |
Šis numeris iliustruotas Kazio Daugėlos nuotraukomis.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.
KARL RAHNER, S.J.
Noriu pasikalbėti su Tavim, mano Dieve. Bet apie ką kita kalbėtis, jei ne apie Tave Patį? Argi galėtų būti dar kas nors kita, kas nebūtų buvę Tavyje visą amžinybę, kam Tu nebūtum buvęs tėviškės namai ir giliausias paaiškinimas Tavo paties širdyje ir prote? Ar ne viskas, ką aš bet kada ištariu, yra iš tiesų tik išsitarimai apie Tave?
Kita vertus, jei nors nedrąsiai ir neryžtingai bandyčiau kalbėtis su Tavim apie Tave patį. Tu vis vien girdėtum mane. Ką galėčiau pasakyti apie Tave? Nebent, jog Tu esi mano Dievas. Mano pradžios ir pabaigos Dievas. Mano džiaugsmo ir mano skurdo Dievas?
Žinoma, Tu esi be galo daugiau negu mano gyvenimo Dievas. Jei Tu tik toks tebūtum, tai nebūtum joks Dievas! Tačiau net ir galvodamas apie Tavo didingumą, net ir pripažindamas, jog Tau nesu nė kiek reikalingas, ir kad Tu esi iškilęs be galo aukščiau už kukliuosius slėnius, per kuriuos vingiuoju savo gyvenimo takus — net ir tada dar kartą šaukiu Tave tuo pačiu vardu — Tu mano gyvenimo Dievas!
O ir garbindamas Tave kaip Tėvą, Sūnų ir Šv. Dvasią, išpažindamas triskart šventą Tavo gyvenimo paslaptį, amžinai glūdinčią Tavo Begalybės gelmėse ir nepaliekančią jokio ženklo, kurį mes galėtume patys išsiaiškinti, argi aš nešlovinu Tavęs kaip savojo gyvenimo Dievo? Net prileidžiant, kad Tu būtum atskleidęs man savojo gyvenimo paslaptį, argi galėčiau ją priimti ir realizuoti, jei Tavo gyvenimas nebūtų tapęs mano gyvenimu malonės dėka? Argi galėčiau išpažinti ir mylėti Tave, Tėvą, ir Tave, Tėvo širdies Žodį, ir Tave, Tėvo bei Sūnaus Dvasią, jei Tu nebūtum teikęsis per malonę tapti trejybinis mano gyvenimo Dievas?
Ir ką gi iš tiesų pasakau, vadindamas Tave savo Dievu, savojo gyvenimo Dievu? Ar tai, kad Tu esi mano gyvenimo prasmė? Ar viso mano bastymosi tikslas? Ar gal mano veiksmų konsekracija? Ar mano nuodėmių pasmerkimas? O gal esi mano karčiųjų valandų kartybė, ar giliausias ir slapčiausias mano džiaugsmas? Gal esi mano jėgas silpnybe paverčianti jėga? Kūrėjas?
Kazio Daugėlos nuotrauka Statyba
Palaikytojas? Atleidėjas? Vienintelis be galo tolimas ir drauge be galo artimas? Neperprantamas? Mano brolių ir senolių Dievas?
("Laiškų lietuviams" konkurse premijuotas straipsnis)
NIJOLĖ GRAŽULIENĖ
Mačiau aš tavo veidą, neapykantą ir stebėjaus. Stebėjausi kadaise, kai tu buvai tik vaiko užgaulingas pasišaipymas, o aš buvau tavęs nepaliesta. Stovėjau tada nesuprasdama ir galvojau, jei turėčiau broliuką ar sesutę, tai taip mylėčiau, taip mylėčiau. .. O jie, plaukus besiraudami, piktai, oi piktai pravardžiavosi (mokėjo tais laikais vaikai lietuviškai ir kūrybingai plūstis!):
— Akiniuota beždžione!
— O tu, kopūstams raugt bačka!
Kadaise... nepaliesta... Ne mažiau stebina ir dabar neapykantos skraiste apsupta elgsena ir žodžiai, nors jau esu šito ir pati sriubtelėjus, ir kitiems padalinus.
Argi prisipažinsi, jog širdyje verda neapykanta? Priešiškumas, pasibiaurėjimas, neapkentimas! Kaltę prisiimančių balsų nesigirdi, tačiau neapykantos šmėkla, atrodo, yra gerokai suskaldžiusi mūsų tautiečius. Štai Ateitininkų Federacijos Tarybos narė Lilė Gražulienė, paklausta, kokia svarbiausia laiko keliama problema, pareiškia: "Man didelį rūpestį kelia mūsų savitarpio erzinimaisi. Tiek savo organizacijos ribose, tiek už jos, esame susipiudžiusi liaudis" (Ateitis, 1977, Nr. 9-10, psl. 327). Štai Bronys Raila, kuris nemažai puslapių išmargino šiuo klausimu, vienu sakiniu susumuoja padėtį: "Riebioji vėliausio dešimtmečio mūsų politinių ir kultūrinių polemikų dalis yra buvusi dažniausiai šiurkštaus tono, pusėtinai nebrūžuota, kai kada visai chamiškų išpuolių iš peties tvojant akmeniniu kirvuku tiesiai per galvą, paremiama insinuacijom ir absurdiškais kaitinimais, pilanti prasimanymus iš dergalų kaušo" (Bastūno maištas, psl. 233-234). Štai Draugo vedamajame siūloma įvertinti, "ar mes daugiau energijos skiriame tik savitarpio 'kovoms', ar kovai dėl Lietuvos laisvės" (1978. II. 8). Štai pagaliau net konkursas šia tema...
(Ginai Čapkauskienei)
Maža dainuojanti širdis,
O skausmas didelis, bekraštis, —
Užmerkė motina akis geras,
Toli nuo gintarinio krašto ...
Išėjo ji žvaigždžių taku,
Baltom lelijom pasipuošus ...
Dainoj jos meilę tik surasi,
Dainoj liūdna tu pasiguosi.
Čiulbėk, lakštingala jautri,
Žiedais užbėrus skausmą savo, —
Pašauks ir vėl tave vardu,
Širdis motulės iš anapus ...
Ada Karvelytė
1978 m. gegužės mėn 29 d.
SESUO ONA MIKAILAITĖ
MOTERIŠKUMO MODELIŲ BEIEŠKANT
Moterų išsilaisvinimo sąjūdis skaidosi, nes jo siūlomi moters modeliai ne visoms, net nė paties sąjūdžio narėms, nėra priimtini. Žymi prancūzė karikatūriste Claire Brétcher sako: "Bodžiuosi feminizmo sąjūdžio rimtumu bei dogmatizmu" (Time, May 8, 1978, psl. 91). Kitos moterys iš sąjūdžio traukiasi arba kuria savo sąjūdžius, nes feminizmas priešinasi jų religiniams principams. Tai buvo galima pastebėti per moterų suvažiavimą, įvykusį Houston, Texas. Gerai žinoma katalikė teologė Rosemary Haughton teigia, kad sąjūdis pasigavo ir išpopuliarino dvi legendas apie moterų priespaudą: 1. kad krikščionybė mokė ir palaikė moters antraeilį vaidmenį ir 2. kad visos moterys ligi feminizmo sąjūdžio atsiradimo buvusios nelaimingos ir nepatenkintos (Catholic Digest, June, 1973).
Nors T. J. Venckus savo straipsnyje (L.L., 1878, balandis) gana kategoriškai moterų sąjūdį pasmerkė Katalikų Bažnyčios vardu, tačiau grynai iš psichologinio taško žiūrint, jis nėra toks jau peiktinas. Tiesa, jis pagimdė kraštutinumų. Bet be kraštutinumų nedarome pažangos. Sąjūdis bent tiek visoms moterims yra naudingas, kad priverčia jas galvoti, veda prie naujo savęs vertinimo, prie naujo nuosprendžio. Atoveiksmiai į sąjūdį net yra įdomesni, negu pats sąjūdis.
Ar jam pritaria, ar ne, moterys vis viena sąjūdžio įtakoje rimčiau galvoja apie save. Manau, kad daugumas moterų nenori būti nei mimozos, nei amazonės (žr. A. Maceinos straipsnį "Amazonės mito prasmė". L. L., 1977, geg. nr.). Nūdienė moteris bodisi stereotipinio "moteriškumo". Ji nelabai nori būti "baltasis skraidantis angelas" (J. Venckus, "Women's lib"). Tačiau naujų modelių ieškojimas nėra lengvas. Kaip praktiškai įgyvendinti "jėgingą meilę", kuri, pasak A. Maceinos, turėtų būti idealus moteriškumo pažymys, nėra aišku.
MOTERYS NAUJAJAME TESTAMENTE
Šventraštis mums duoda labai įdomių ir labai įvairių moteriškumo modelių. Senajame Testamente, neskaitant garsių motinų kaip Sara (Izaoko motina), Hanna (Samuelio motina), Rachelė (Juozapo ir Benjamino motina), Rūta (karaliaus Dovydo močiutė), randame ir moterų pranašių (pvz. Miriam ir Debora), moterų karžygių (pvz. Judita), net ir vieną karalienę, kad ir nelabai pavyzdingą (Atalija). Nors žyduose vyravo patriarchalinė sąranga, įdomu, kad dvi labai žydams svarbios religinės sąvokos išreiškiamos moteriškos giminės daiktavardžiais — tai dvasia ir išmintis. Dvasia išreiškia dieviškąją gyvybę, jėgą, įkvėpimą; išmintis — daug vėlyvesnė sąvoka — yra Dievo bendradarbė pasaulio kūrime ir tvarkos bei darnos palaikytoja.
A. SAULAITIS, S.J.
Nelengva priprasti prie pakeitimų Bažnyčioje.. 1910 metais popiežius X grąžino dažną Komuniją, ir po 68 metų kiekvienoje lietuvių parapijoje yra asmenų, kurie kunigo klausia, ar galima net kasdien priimti šv. Komuniją, kaskart išpažinties nėjus. Taip lengvai atsisakėme romantiško kaimo ratų, žirgų, gyvenimo be telefono, televizijos, šulinio, šiaudinio namelio mažus langelius pakeitėme į "picture" langus, bet tikėjimo ir religijos sritis, liečianti žmogaus giliausius jausmus, lėčiau keičiasi. Todėl suprantama, kaip galima reaguoti į šį įvykį: sėdime prie pietų stalo lietuviškoje šeimoje, ir po pagrindinio valgio motina padeda ant stalo jau pradėtą valgyti tortą. "Tai mūsų dukrelės pirmojo Susitaikymo sakramento šventės pyragas", paaiškina motina. Tikrai negirdėtas dalykas. Naujovėms tikinčiųjų šeimoje nėra galo!
Brazilijoje vienas kunigas paaiškino prisirišimą prie kai kurių tradicijų šiuo būdu. Iš karo ir persekiojamų, ekonominių krizių siaubiamos Europos žmonės susėdo į didžiulį būrinį laivą keliauti į Ameriką, ieškoti laisvos šalies, kurioje būtų progos ramiai ir gerai gyventi. Pasiekę krantą, išlipo, įsteigė kaimą. Po kiek laiko žvalgai surado dar geresnę gyvenamą vietą už daugelio kilometrų, per kalnus ir slėnius. Naujakuriai nusprendė keltis toliau nuo jūros krašto gilumon. Bet jiems labai sunku buvo skirtis su laivu, tebesisupančiu įlankoje. Juk tas laivas per du tris mėnesius buvo jų namai, juos saugiai per visus pavojus atplukdino į svajonių šalį. Kaip to laivo atsisakys, juk jis taip ištikimai tarnavo visai bendruomenei. Ar šie žmonės nusprendė laivą iš vandens iškelti ir kartu su savimi per miškus, laukus nuvilkti iki naujų sodybų toli nuo jūros?
Šiuo metu visi sakramentai yra šventės. Visi, išskyrus vieną. Jau seniai esame įpratę valgyti pyragą krikštynose, po pirmosios Komunijos, po Sutvirtinimo sakramento, vestuvėse ir kunigo šventimo proga. Net Ligonių patepimo sakramentas teikiamas nebe tik mirštantiems, bet ir šiaip sergantiems, aplink ligonį susirinkus visai šeimai. Sergantysis sąmoningai ir ramiai dalyvauja maldose, suprasdamas ir jausdamas aplink esančius artimuosius ir visos Bažnyčios viltingas pažiūras į žmogaus ateitį. Tik Susitaikymo sakramentas, mūsuose tebevadinamas "išpažintimi", dar nėra šventė, bent ne tokia, kokia būdavo per šimtmečius Bažnyčios istorijoje. Nebent tokioje šeimoje, kuri iškepa pyragą savo mergytei, pirmą kartą dalyvavusiai Susitaikymo sakramentinėje šventėje. Žinoma, jeigu krikštas nuplauna prigimtinės nuodėmės pėdsakus, ir po jo ilgai puotaujame, tai kodėl nesilinksminti po sakramento, kuris nuplauna tolimesnes kaltes?)
JONAS MIŠKINIS
Dauguma kitataučių mano, kad Lietuva atbudusi gyvavo 22 nepriklausomybės metus, buvo neprityrusi, maža valstybėlė. Bet taip sakyti ar manyti yra didelė klaida. Lietuva skaito savo nepriklausomybės metus amžiais; tik politinė nelemtis anuomet ir dabar sutrukdė jai savaimingą, nepriklausomą gyvenimą. Pavyzdžiui, Kveglinburgo metraštis mini Lietuvą dar 1009 metais. To pat amžiaus gale mini lietuvių gimines ir rusiškosios kronikos, o nuo XIII a. ir vokiškosios. Įdomu, kad veik visi senieji kronikininkai, lyg susitarę, pabrėžia mūsų prosenelių taikingumą ir žmoniškumą. Jie nemėgdavę klajoti, nemėgdavę ieškoti sau gerovės plėšriaisiais keliais. Iš jų švietusi nepaprasta pagarba tam, kas svetima, didelis darbštumas, pasitikėjimas savomis jėgomis, iškalbinga aukštojo gėrio meilė, tramdanti bet kokiuos žemesnius instinktus, skaistūs papročiai, užkirtę kelią kiekvienam žiaurumui, žmoniškumo niekinimui. Šitokie lietuvių praeities akiračiai tarsi liepia susimąstyti, pagalvoti: atrodo, kad mūsų sentėvių eita savarankišku keliu į tikrąją krikščionybę.
Atėjo įdomus senovės lietuvių tragiškojo gyvenimo momentas. Taikūs žemdirbiai, ieškoję kelio į kultūrą mintimi ir kruopščiu darbu, turėjo persiorientuoti. Tą persiorientavimą aiškiai pabrėžė XIII a. Mindaugas, paėmęs į savo rankas vyriausią visos Lietuvos karo valdžią. Atskirų sričių valdovai suprato valandos rimtumą ir susiklausė.
Mindaugas puikiai suprato susidariusią padėtį. Reikėjo pereiti prie naujos tvarkymosi sistemos. Nuo 1248 m. jis išplėtė savo valstybinę veiklą, kurios šūkis buvo: "Nepriklausomas kraštas!" Pasirinkęs centru Kernavę, jis jungia aplink save Tautvilos, Edivido ir žemaičių Vykinto žemes, kad būtų vienas kraštas ir vienas valdovas. Pasinaudodamas Rusijos sąmyšiu, jis prisijungė dar Juodąją Rusiją, stiprindamas savo galią.
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
TAHITI
Įlipęs Havajuose į lėktuvą, pradėjau ieškoti savo vietos. Gi žiūriu — viena garbinga, apie 300 svarų sverianti samoietė užėmusi ne tik savo, bet ir mano vietą. Aš ranka parodžiau, kad ten mano vieta. Ji tik suraukė šiek tiek nosį ir visai nesiruošė pajudėti. Tada šiaip taip prasiskverbiau pro jos kelius ir, radęs prie lango paliktą kokios plaštakos pločio tarpelį, visu svoriu atsisėdau. Ji buvo priversta trupučiuką pasitraukti, bet vis tiek visą laiką buvau prispaustas prie sienos iki Pago Pago aerodromo (Samoa saloje), kur toji garbinga moteris išlipo. Dėl ko aš ją vadinu garbinga? Mat, Pacifiko salose yra paprotys, kad pagyvenusios moterys, jeigu nori būti laikomos garbingomis, turi sverti bent 300 svarų. Havajuose jas vadina "tutu" — garbingos močiutės. Jos paprastai savo dainomis palydi havajietiškus šokius.
Minėjau Pago Pago aerodromą. Dėl ko toks keistas dvigubas vardas? Pacifiko salose ir daugiau yra tokių dvigubų vardų, pvz. Bora Bora sala, netoli Tahiti. Du kartus pasakytas žodis reiškia jų kalboje didelį.
Atskridę į Tahitį, išlipome jų sostinės Papeete aerodrome. Ten mus sutiko ne tik gražios, lyg iš Gauguino ar mūsų Rimšos paveikslų "išlipusios" tahitietės, bet ir didelis karštis bei drėgmė. Savaime suprantama, kad, esant tokiam karščiui ir drėgmei, žmonės vaikščioja pusnuogiai. Vyrai pasitenkina tik trumpomis kelnaitėmis, o moterys, būdamos viešose vietose, užsideda dar šį tą daugiau. Aš, dar neprisitaikęs prie jų papročių, visą laiką vaikščiojau šlapias, lyg būčiau su rūbais iš vonios ištrauktas.
A. Mauragis
1976 metais pasirodė mūsų literatūroje Icchoko Mero romanas, vardu "Striptizas", atseit — apsinuoginimas. Knygą išleido Ateitis, o premijavo Rašytojų draugija. Taigi knyga neeilinė, verta susidomėjimo. Rašau šį straipsnį ne todėl, kad norėčiau tą knygą recenzuoti, bet kad iškilo rūpestis, kur mes stovime, kad jau nebeatpažįstame savo tikėjimo vertybių ir nebebranginame to, kas mus apsaugoja nuo sugedimo.
Perskaitęs knygą, nebežinai ką ir begalvoti — nesupranti. Vieni kritikai ją išgyrė, kiti išpeikė, bet man atrodo, kad nei vieni, nei kiti jos nesuprato, nes iš tikrųjų ji ir nėra suprantama. O gal ji gali būti daugiareikšmė, tada autentiško paaiškinimo mes dar neturime, gal dar susilauksime. Jeigu pirmą kartą skaitydamas jos nenumesi į šalį, tai antrą kartą paėmęs į rankas, norėsi išsiaiškinti, apie ką čia yra rašoma, kas norima pasakyti. Nedaug ką gali suprasti ir trečią kartą skaitydamas, nes autorius sąmoningai maskuoja pagrindinę veikalo mintį, kad skaitytojas ilgai turėtų apie ką galvoti, o supratęs, būtų pritrenktas netikėtos išvados.
Visų pirma veikalas nėra joks romanas, o greičiau tik vizijos, parašytos dienoraščio forma, kur nei laikas, nei vieta, nei veikėjai nėra realūs, nes viskas netikra. Ne tik knygos pavadinimas yra mįslingas, bet ir dalių pavadinimai neturi nieko bendra nei su apreiškimu, nei su pranašyste. Šešios dienoraščio dienos pavadintos giesmėmis, o septintoji — žmoniškoji. Mat, jis tą dieną (spalio 7 d.), prisiminęs savo gimtadienį, baigė gyvenimą savižudžio mirtimi. Tai visas šios giesmės "žmoniškumas". Visas knygos stilius yra religinis: bibliniai vaizdai, raudos, maldos, kančia, ženklai, simboliai, stebuklai. Viskas dvelkia liturgine mintimi bei pamaldumu ir maskuoja tikrąją šio veikalo mintį — ironiją tikėjimui.
Audronė
Nijolės pakviesta buvau nuvažiavusi aplankyti tėvelio. Tai ir gerai, pasakiau aš jam. Jeigu atsirado moteris, kuri nori jį senatvėje globoti, tegul ima, tegul tuokiasi... Mums mažiau bus rūpesčių.
Labiausiai mane nustebino kas kita. Tėvelis taip gražiai atrodo — lieknas, pajaunėjęs, vikrus, žvalus... Gražiai apkirpti jo žilstelėję plaukai, skoningai priderintas kaklaraištis prie marškinių. Ir visas jis toks šviesus, įdomus, toks tarsi pakylėtas nuo žemės.
Ir kai palyginu jį su savo Remigijum, net gėda pasidaro. Žentas su uošviu galėtų susikeisti metais! Nepažįstamas žmogus visuomet Remigijų palaikytų mano tėveliu, o tėvelį — vyru. Mat, Remigijus taip apsmuko, net žiovulys ima į jį žiūrint. Ir vis nuo kažkokio netvarkingo gyvenimo. Kai valgo — persivalgo, kai miega — persimiega, o kai geria, tai ir visai pasaulio pabaiga... Taip aš jam grįžusi ir pasakiau, kad baisu žiūrėti ir kad jam reikia ką nors daryti.
Remigijus įsižeidė. Jis visą laiką galvojo esąs vyras kaip ąžuolas, kas kad pilvukas mažumėlę prasišovęs. Ar geriau, jei būtų perkaręs nelyginant koks piemuo. Metams bėgant, kiekvienas privalo pasidaryti šiek tiek solidesnis. Ko čia aš kvailiojanti — kino aktoriaus įsigeidusi.
— Susidaryk vasarai dienotvarkę, gal savo gyvenimą sureguliuosi. Visi vyrai, kurie tik į žmones panašūs, gyvena planingai.
Paruošė B. R.
Aš klausiausi savo pašnekovo apie auklėjimą ir stebėjausi, kad į išlepusius vaikus žiūrima atlaidžiai. Mokyklose klasės auklėtojas, žiūrėk, ims ir pasakys kokiam tėvui:
— Jūsų sūnus geras, tik labai išlepintas.
Nesuprantu, argi lepinti vaiką gerai?
Kuo toks vaikas geras? Argi lepinimas — tai smulkmenos? Jeigu taip, tai kodėl šios "smulkmenos" sugriovė ne vieno žmogaus, net šeimos gyvenimą, atvesdamos jaunuolius į tuštumą. Atsitinka, kad tinginiai pasistengia ir gerai baigia mokyklą, atsilikėliai susigriebia, net recidyvistai tampa sąžiningais žmonėmis. Tokiems dar galima padėti. Tačiau lepūnams padėti sunku, beveik neįmanoma. Ypač tiems, kuriuos aš pažįstu. O jų nemaža, ir tai ne išimtys.
Kiekvieną kartą, nuėjęs pas S., pagalvoju: šie žmonės turi žemėje rojų — vienas kitą myli, vaikams nieko netrūksta, niekuo jie nesirūpina. Tėvai teigė, kad svarbiausias vaikų rūpestis — gerai mokytis.
M. N.
Iki šiol mus laiko pačia laimingiausia ir garbingiausia pora, visiems pavyzdžiu stato, nors mes jau pensininkai.
Vienas po kito gimė šeši vaikai. Augo sveiki, darbštūs, visi gerai mokėsi. Buvau laiminga, labai tikėjau vyru, pasitikėjau juo ir mylėjau. Nebaugino jokie materialiniai trūkumai, visada rasdavome išeitį iš sunkesnės padėties. Pati ėmiau siūti, megzti, kiek spėdama stengiausi aprūpinti šeimą. Tiesioginio pedagoginio darbo irgi nedrįsau apleisti, dirbau sąžiningai.
Kartą išsikalbėjau su broliene apie pairusias šeimas, neištikimus vyrus, užbaigiau:
— Dėl savojo galiu duoti galvą nukirsti!
Brolienė labai skaniai nusikvatojo.
— Kaip tau gerai, kad taip tvirtai gali tikėti. O aš tai nei tavojo, nei savojo kišenėn nedėčiau!
Ii ėmė pasakoti, kaip manasis per vyriausio brolio sūnaus krikštynas visą naktį čiužinosi tarp bobų.
Pasijutau labai kvailai. Ji, žiūrėdama į mane, šypsojosi, ir jaučiau, kad galvoja: “Kokia tu naivi, kvailute!"
MARJORIE HOLMES
Viešpatie, aš taip pavargus, ir vieniša, ir nelaiminga, ir kažko bijau. Negaliu pernešt namų ruošos, negaliu pernešt vaikų. Jie mane taip prinervina, kad galėčiau šaukti (ir šaukiu). Šiuo momentu aš net negaliu pernešt savo vyro — o, kad jis kur nors išvažiuotų!
Arba — kad aš galėčiau kur nors išvažiuoti bent trumpam laikui. Mano vyras sako: gerai, važiuok; aplankyk savo seserį. Bet kas iš to: jeigu ir galėčiau palikt savo vaikus, rasčiau jos... Ne, aš noriu ko nors kito, ko nors, kas nieko bendra neturi su moterimis ir vaikais. Valandėlei aš norėčiau būti kas nors kitas: gal būt, ta mergaitė, kuria kadaise buvau, o gal moteris, kurios dar nepažįstu. Graži, savim pasitikinti moteris, su savo nusistatymais ir savo vienos gyvenimu.
Bet to nebus. Jau niekad daugiau nebebūsiu, kas buvau. Ir negaliu keliaut pirmyn. Yra tik dabartis, kuri kartais, rodos, taip supančioja. Kaip tame vaidinime, pavadintame "Šilkiniai pančiai". Bet vaidinimas buvo juokingas, ir pančiuose buvo vyras...
Gal būt, ir mano vyras, kasdien eidamas į darbą, taip pat jaučiasi pagautas spąstuose. Gal būt, žmonės, su kuriais jis turi reikalų, taip pat jį nervina (tik vyrui juk negalima šaukti...) Ir moterys, kurios dideliam judėjime ar sausakimšuose autobusuose kasdien turi vykt į darbus — gal ir jos šaukia kur nors giliai širdy.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
NETAISYKLINGAS VIETININKO VARTOJIMAS (II)
3. Netaisyklingas būdo vietininko vartojimas. Netaisyklingai vartojamus būdo vietininkus galima pakeisti įvairiais kitais paprastesniais ir taisyklingesniais pasakymas.
a. Būdo vietininkas keičiamas būdo įnagininku. Pvz.: Savo jaunąją kartą turime ugdyti lietuvybės dvasioje (= lietuvybės dvasia). Skaičiau knygą, parašytą anglų kalboje (= anglų kalba). Tas jo veikalas yra sukurtas labai gražiame stiliuje ( =gražiu stiliumi). Artistė scenoje pasirodė visoje savo didybėje (=visa savo didybe). Jam teko dirbti labai sunkiose sąlygose ( = labai sunkiomis sąlygomis). Šitokiose aplinkybėse (= Šitokiomis aplinkybėmis) gyvena labai daug žmonių. Prašau šį dokumentą parašyti dviejuose egzemplioriuose ( = dviem egzemplioriais).
b. Nevykusį būdo vietininką kartais galima keisti ne tik būdo įnagininku, bet ir būdo prieveiksmiu. Pvz.: Pirmoji lietuvių kalbos gramatika išėjo lotynų kalboje ( = lotynų kalba arba: lotyniškai). Tymais jis persirgo lengvoje formoje (=lengva forma arba: lengvai). Paskaita buvo skaitoma lietuvių kalboje (=lietuvių kalba arba: lietuviškai.).
c. Netaisyklingas būdo vietininkas gali būti pakeistas dalyviu, pusdalyviu ar padalyviu. Pvz.: Šiandien jis yra labai geroje nuotaikoje (=labai gerai nusiteikęs). Mano draugas buvo dideliam nustebime ( = labai nustebęs). Šis metalas praranda spindėjimą sąlytyje (=susiliesdamas) su kai kuriais cheminiais junginiais. Sportininkas pasiekė labai gerų rezultatų bėgime ir plaukime ( = gerų bėgimo ir plaukimo rezultatų). Karą bus galima laimėti tik vienybėje ( = susivienijus) su savo kaimynais. Vos galėjau susikalbėti garsiame orkestro grojime (=garsiai grojant orkestrui).
• JAV-se 1978 m. pirmoj pusėj religinį auklėjimą gavo 8.404.539 katalikų vaikai, kurių 3.753.173 lankė katalikų mokyklas, o 4.651.396 — valdines. JAV-se katalikai dabar sudaro 23 procentus visų gyventojų. Iš viso JAV-se katalikų yra 49.836.176, padalinti į 1-89 vyskupijas. Per metus katalikų skaičius paaugo daugiau negu puse milijono. Didžiausia arkivyskupija — Čikagos, turinti 2.430.680 katalikų.
• Pirmoji moteris, JAV kariuomenėje dabar pakelta į generolės laipsnį marinuose, Margaret Ann Breer yra katalikė, narė Šv. Tomo More katedros parapijos Arlingtone, Va. Ji baigusi katalikų aukšt. mokyklą Baltimorėj, mokslus išėjusi Michigano universitete, studijuodama žurnalistiką. Korėjos karo metu ji apsisprendė stoti į karinius dalinius. Dabar ji yra paskirta marinų korpuso informacijų direktore.
• JAV žydų delegacija aplankė popiežių Paulių VI. Iš viso delegacijoje dalyvavo 16 vadovaujančių žydų bendruomenės narių. Sveikindamas juos popiežius pasidžiaugė, kad yra pagerėję santykiai tarp žydų ir katalikų.
• Kun. Andrew Greeley, didžiųjų JAV dienraščių bendradarbis, JAV opinijos tyrimų centro vedėjas, pakviestas profesoriauti Arizonos universitete, Tucson, kur jis dėstys sociologiją. Kun. Greeley yra daugelio knygų autorius.
• Vidaus ir užsienio misijų reikalams JAV katalikų Extension draugija planuoja 1978 m. surinkti 4,5 mil. dol.
• Šv. Januarijaus, nukankinto ketvirtame šimtmety, kraujas, laikomas relikvijoriuje Neapoly, Italijoje, pirmą gegužės šeštadienį šiemet suskystėjo. Tą įvykį stebėjo 3.000 minia. Šis nuostabus įvykis periodiškai kartojasi.
Kazys Daugėla, Nepriklausomos Lietuvos stipendininkas, baigęs aukštuosius melioracijos mokslus Austrijoje, pradėjo rodytis su savo nuotraukomis Kaune. Lietuvos Menininkų ir Kultūrtechnikų sąjungos Foto sekcijos rengiamose konkursinėse parodose jaunam inžinieriui buvo skiriamos premijos už nuotraukas, kuriose profesinės ir kasdieninio gyvenimo temos buvo pateikiamos su ryškiai pastebimais, nors dar nenusistovėjusiais, kompoziciniais reikalavimais. Jo pirmas šuolis į tarptautinių fotografų tarpą buvo 1833 metais. Tada Vokietijoje buvo suruoštas tarptautinis Rolleiflekso firmos konkursas, pavadintas fotografų olimpiada. Iš viso pasaulio į tas varžybas buvo pristatyta 35.000 nuotraukų. Iš jų 195 pateko į karo pradžioje išleistą knygą "Im Zauber des Lichtes". Toje knygoje buvo ir K. Daugėlos nuotaikinga Molėtų paežerės premijuota nuotrauka.
Kazio Daugėlos nuotrauka Statyba
BAIGIAME DISKUSIJAS!
Kai balandžio mėnesio numeryje pasirodė straipsnis prieš Charizmatinį sąjūdį, tuoj pasipylė laiškai ir straipsniai, gindami tą sąjūdį. Kelis laiškus įdėjome. Tada pasipylė ne mažiau laiškų iš kitos pusės. Juose buvo kritikuojamas ir peikiamas tas sąjūdis, raginant priklausyti Mėlynajai armijai, kalbėti rožančių, nešioti škaplierius. Kai kuriuose laiškuose dar buvo pridėta, kad labai blogai daro tie, kurie ima Komuniją į ranką.
Šiuo klausimu jau buvo vedamasis birželio mėn. numeryje, tad čia daugiau jo nekelsime ir tuos ginčus baigsime, nes jie nieko nepadeda. Yra gera, kai iš vienos ir kitos pusės duodami protingi argumentai, kai pareiškiamos apgalvotos nuomonės. Tai padeda ir vieniems, ir kitiems prieiti prie tikslesnių išvadų. Tačiau tuose laiškuose dažnai nėra nei logikos, nei argumentų, tik kitos grupės niekinimai. Jau pakankamai aiškiai išreiškėme savo nuomonę šiais klausimais minėtame vedamajame. Ta nuomonė yra ir mūsų Bažnyčios nuomonė, tad ten ir yra autoritetingas atsakymas į tuos visus ginčus. Nenorėdami kiršinti tų dviejų minėtų grupių, bent iki šių metų pabaigos nieko nerašysime nei apie Charizmatinį sąjūdį, nei apie Mėlynąją armiją ir kitus su ja surištus klausimus. “Laiškai lietuviams” rašo mūsų tikėjimo klausimais, pamini ir įvairias pamaldumo formas, kurios yra Bažnyčios patvirtintos, bet šis žurnalas nėra nei vienos, nei kitos grupės organas.
DVIDEŠIMTASIS “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS
Dvidešimtojo “Laiškų lietuviams” konkurso tema: Geras draugas — retas paukštis. Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus atskirame vokelyje savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną, atsiųstas redakcijai iki 1979 m. vasario mėn. 1 dienos. Galima rašyti ir beletristine forma.
Skiriame keturias premijas: I — 150 dol. (mecenatas dr. Leonas Kriaučeliūnas), II — 100 dol. (mecenato dar neturime), III — 75 dol. (mecenatai: 50 dol. Bronė ir Pranas Vitai, 25 dol. Vincas Kuliešius), IV — 50 dol. mecenatė Stefanija Rudokienė).
Konkursui atsiųsti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami “Laiškuose lietuviams”.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Zenonas Ivinskis. LIETUVOS ISTORIJA iki Vytauto Didžiojo mirties. Išleido Lietuvių katalikų mokslo akademija 1978 m. Romoje. 410 psl., gale pridėtas spalvotas Lietuvos istorinis žemėlapis. Užsakymus siųsti: LKM Akademijos reikalų vedėjui, Piazza della Pilotta 4, 00187 Roma, Italia.
Alė Rūta. LAIŠKAI JAUNYSTEI. Beletristika. Viršelis ir iliustracijos — Rasos Arbaitės. 130 psl., kaina nepažymėta.
VAIVORYKŠTĖ. Kristijono Donelaičio aukštesniosios lituanistinės mokyklos mokinių metraštis. 1977-78 mokslo metai. Viršelis — P. Aleksos. Spaudai paruošė Regina Kučienė. Nuotraukos — Jono Tamulaičio, Vaclovo Noreikos ir Lino Meilaus. Didelis formatas, 124 psl., daug iliustracijų.
LITUANISTINIŲ MOKYKLŲ PROGRAMOS. Išleido JAV LB Švietimo Taryba 1977 m. Čikagoje. 88 psl. Švietimo Tarybos leidiniai gaunami šiuo adresu: A. Kareiva, 7030 S. Rockwell St., Chicago, Ill. 60629.