Paruošė B. R.
Aš klausiausi savo pašnekovo apie auklėjimą ir stebėjausi, kad į išlepusius vaikus žiūrima atlaidžiai. Mokyklose klasės auklėtojas, žiūrėk, ims ir pasakys kokiam tėvui:
— Jūsų sūnus geras, tik labai išlepintas.
Nesuprantu, argi lepinti vaiką gerai?
Kuo toks vaikas geras? Argi lepinimas — tai smulkmenos? Jeigu taip, tai kodėl šios "smulkmenos" sugriovė ne vieno žmogaus, net šeimos gyvenimą, atvesdamos jaunuolius į tuštumą. Atsitinka, kad tinginiai pasistengia ir gerai baigia mokyklą, atsilikėliai susigriebia, net recidyvistai tampa sąžiningais žmonėmis. Tokiems dar galima padėti. Tačiau lepūnams padėti sunku, beveik neįmanoma. Ypač tiems, kuriuos aš pažįstu. O jų nemaža, ir tai ne išimtys.
Kiekvieną kartą, nuėjęs pas S., pagalvoju: šie žmonės turi žemėje rojų — vienas kitą myli, vaikams nieko netrūksta, niekuo jie nesirūpina. Tėvai teigė, kad svarbiausias vaikų rūpestis — gerai mokytis.
S. sūnus įstojo į mediciną, paskui į stomatologiją, o dar vėliau — į melioraciją. Ir kartą abu su tėvu jie atėjo pas mane. Sūnus metė mokslą, ėjo iš vieno darbo į kitą, niekur ilgai nepabūdamas. Ar negalėčiau aš jam padėti gauti įdomesnį ir gerai apmokamą darbą? Tėvas buvo liūdnas ir sutrikęs. Tada sūnus išsitraukė cigarečių "Kent" pakelį ir su panieka prakošė:
— Seni, ar nematai, kad tai smulki žuvelė. Nieko jis nesugeba padaryti. ..
O po pusės metų atėjo pas mane motina, atsisėdo ir pravirko. Kas dedasi jų namuose! Sūnus grįžo iš didelio miesto, nenori nei mokytis, nei dirbti, o dar reikalauja, kad nupirktume mašiną. Tėvas, žinoma, sutiko, o aš atsisakiau kategoriškai. Kartą sūnus grįžo naktį girtas, pakėlė mus iš lovos ir pareikalavo skubiai nupirkti mašiną. Tėvas pasipiktino sūnaus akiplėšiškumu, o sūnus užsimojo trenkti. Tada tėvas čiupo jam už rankos — sūnus trenkė jam į veidą. .. Dabar gėda net gatvėje pasirodyti. Juo labiau, kad ir duktė jau skiriasi su antruoju vyru, girdi, jis neleidžiąs jai gyventi "savu" gyvenimu.
— O kuo pasireiškia tas "savas gyvenimas"? Vyras sako, kad aš atsilikusi, dabar jaunimo kiti poreikiai. Aš ir sakau jam — ką gi, parduok namą, pirk jam mašiną, o mes kur nors nusisamdysime butuką. Ir iš kur tokie jo poreikiai? Iš kur?
Aš taip norėjau atsakyti: per daug lepinote jį, — tačiau nutylėjau, nes buvo gaila moters...
Močiutė D. išaugino anūkę, kurią jai atvežė išsiskyrusi duktė. Kad šiai nieko netrūktų, pati močiutė dirbo valytoja keliose vietose. Anūkėlė buvo išpuošta, nieko namie nedirbo. Kadangi ji gražiai dainuodavo, tai aktyviai dalyvaudavo mokyklos koncertuose. Paskui ištekėjo ir pamiršo, kad pasaulyje gyvena močiutė. O močiutė liko vieniša, tik retkarčiais liūdnai galvodavo: "Tai aš ją sugadinau..."
Tokių pavyzdžių daug. Ir visi panašūs. Lepinimas susijęs su pralaimėjimu. Kai tenkinamos visos vaikų užgaidos, jų norai auga valandomis. Tėvai savo neprotinga meile gadina vaikus. Jie lepina vaikus, skatinami geriausių norų: girdi, vienas yra silpnos sveikatos, kito nervai pairę, trečias auga be motinos (ar tėvo), ketvirtojo šeimoje nesutarimai. .. Eina metai, tos "bėdos" išnyksta, užmirštamos, o lieka tik sugadintas žmogus, kurio charakterio nebeįmanoma pakeisti.
Aš nemanau, kad visiems tinka spartietiškas auklėjimas. Tačiau ar tėvų meilė privalo pasireikšti tik materialių vaiko norų tenkinimu? Atimdami iš vaiko pareigas šeimai, namams, visuomenei, tėvai pasėja jame nepilnavertiškumo sėklą. Ir nėra ko savęs raminti, kad, vaikui užaugus, viskas susitvarkys. Tada jau bus per vėlu, nes vaikai, pripratę būti "pasaulio centru", žino tik teises, nenori nieko dirbti ir mėgsta reikšti savo nuomonę net tada, kai jos neturi. Jie nusibosta ne tik visiems, bet ir sau. Žmonės nuo jų nusigręžia. Bet pats nuo savęs niekur nepabėgsi. Jie nebemoka kovoti su kliūtimis, trūkumais, nes juos užvaldžiusi mintis: "Aš ne toks, kaip visi. Aš — ypatingas". Ir žavisi bei domisi tik savimi.
Nepilnamečių teisės pažeidėjų tarpe didžioji dauguma tokių, kurie namuose gyveno šiltadaržio sąlygomis, nes jie ir užaugę nepripažįsta jokių autoritetų ir taisyklių, jokių moralės normų. Jiems nieko nereiškia sąvokos — Dievas, Motina, Tėvynė, Žmogiškoji vertė. Išlepintasis mano, kad jis yra tobulas, tačiau kiti jo nesupranta, nes yra už jį menkesni ir jam iš pavydo kenkia. Jis neranda "pagal savo sugebėjimus" darbo, šeima jam — duobė, vaikai — našta.
Nieko nėra baisiau, kai suaugęs žmogus siekia, kad aplinkiniai jį lepintų, kaip lepina jis pats save. Tai niekšai, kurie viso gyvenimo centre mato tik save. Tai niurzgliai, kurie visą gyvenimą reikalauja sau dėmesio. Tai snobai, kurie nesugeba perskaityti knygos iki galo, bet dedasi literatūros ir meno žinovais. Nuo lepinamų vaikų reikia kitus vaikus izoliuoti kaip nuo užkrečiamų ligonių, o suaugusiems perauklėti nepakanka vien įtikinimų ir gero žodžio.