religinės ir tautinės kultūros žurnalas kovas/march 1978 volume XXIX no. 3

Šis “Laiškų lietuviams” numeris iliustruotas Kazio Norvilo nuotraukomis, darytomis 1977 m. rudenį Michigane.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

A. RUBIKAS

     1.    Mus pasiekia daug žodžių. Tačiau ne visais mes susidomim; ne visi randa kelią į mūsų širdį. Vieni gal yra nesimokytos, svetimos, mums nesuprantamos kalbos. Tačiau ir lietuviški, ir nuo mažens žinomi žodžiai kartais praskrenda mūsų nepastebėti.

     Apie aną Žodį, kuris buvo pradžioje, apaštalas Jonas sako, kad jis "tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų", kad apaštalai regėjo jo šlovę (Jn 1,14) ir kad iš jo pilnatvės jie gavo "malonę po malonės" (Jn 1,16). Tas Žodis atvėrė žmonėms duris į Dievo pasaulį. Tas Žodis ieškojo žmonių: ir šventykloje, ir namų pastogėse, ir gatvėse bei aikštėse, ir po atviru dangumi. Jis ieškojo kelio į žmonių širdis: jis jiems atnešdavo džiaugsmo, paguodos ir įkvėpdavo vilties. Jis buvo jų Žodis. Jį paguodos, ir džiaugsmo, ir vilties ištroškę žmonės gaudyte gaudydavo. Tai buvo Žodis, tapęs kūnu. Tai buvo Žodis — Žmogus! To meto žmonių Žmogus.

     2.    Žodžiai susideda iš garsų, rašyti žodžiai — iš raidžių. Šios sudaro 33-jų ženklų alfabetą. Tiek metų anas Žodis "gyveno tarp mūsų", sako Šv. Raštas, tiek metų anas Žodis kartu su žmonėmis džiaugėsi ir kentėjo. Per tuos metus jis sukėlė patį didžiausią perversmą žmonijos istorijoje. Tai buvo Žodis, atsiliepęs į pačius giliausius žmogiškosios širdies troškimus. Tai buvo gyvas Žodis. Tai buvo Žodis — kūnas. Tai buvo Žodis — Žmogus!

     Ir jis, Žodis, kalbėjo žodžiais, tačiau savo meto žodžiais, savo tautos kalba. Jis kalbėjo žodžiais, pilnais gyvybės ir jėgos. Jo žodžiai nebuvo praėjusių vasarų lapai, pageltę ir nuvytę, primeną praėjusius laikus. Tai buvo gyvenamojo meto, gyvenamosios valandos žodžiai, pro kuriuos niekas negalėdavo praeiti, jų nepaliestas, dėl jų nepasisakęs. Jo žodžiai buvo tarsi gyvas kūnas ir kraujas, kurių klausantis, žmones užliedavo nauja tikėjimo ir vilties banga — gyvybės banga.

     3.    Gali būti žodžių negyvėlių, gali būti žodžių lavonų, kurie nieko neprikeltų, nes ir patys yra mirę, panašūs į negyvas alfabeto raides ar rudens lapus. Tiesa, jie gali rudens saulėje suspindėti kaip auksas, mus apgaudami. Bet gyvybės jie negali duoti, nes patys jos neturi.

Kazio Norvilo nuotrauka

     Būna žodžių, kurie sakosi skelbią tiesą žmonėms, bet kuriuose veltui ieškotum meilės žmogui. Štai anas Žodis buvo pilnas tiesos. Kaip toks, jis "dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo" (Tikėjimo išpažinimas) kentėjo ir mirė, kaip vienas mūsų, iš meilės mums. Ar galima kalbėti apie jį be meilės žmogui?

Skaityti daugiau: “TAS ŽODIS TAPO KŪNU” (Jn 1,14)

 (Jos vidaus pasaulis) 

ALFONSAS GRAUSLYS

     Medžiagos pažinti jos dvasios pasauliui yra gana daug. Prie tos medžiagos priklauso jos parašytos Seserims ir Broliams — Meilės Misijonieriams konstitucijos ir paliktos bendradarbiams instrukcijos. Jos gausūs laiškai bei pasikalbėjimai su žurnalistais radijo ir televizijos stotyse tą medžiagą papildo. Ši pasikalbėjimų ar savo įkurtos vienuolijos seserims pamokymų medžiaga, išspausdinta didesnėmis ar mažesnėmis knygomis, gerai atskleidžia jos vidinį pasaulį. Jos trumpi, bet esminiai pasisakymai parodo jos dvasią, kuri įkvepia išorinius darbus.

     Ta medžiaga naudojantis, negalima nematyti, kad jos, kaip ir jos vedamos vienuolijos, pagrindinis bruožas — tai aukščiausia meilė Jėzui Kristui ir iš tos meilės kilęs šimtaprocentinis įsitikinimas Kristaus žodžių tiesa. Kiekvienas Kristaus žodis — tai akivaizdi tiesa, kuri, jos supratimu, nereikalinga jokių įrodinėjimų ar pagrindimų, o tik vykdymo kasdieniniame gyvenime. Bet į jos širdį ir sąmonę labiausiai įsmigo (panašiai kaip Saharos atsiskyrėliui Karoliui de Foucauld) Kristaus žodžiai, kuriais Jis nusakė vienų pasaulio pabaigoje pasmerkimo, o kitų amžino palaiminimo pagrindą: vienų egoistinį kietaširdiškumą kenčiančio artimo atžvilgiu, kitų — veiklų susirūpinimą kenčiančiu žmogumi (Mt 25,31-46). Svarbiausia, ką Teresė įsidėmėjo, — tai toji tiesa, kad kenčiančiojo užnugaryje stovi pats Kristus, ir susirūpinimas ar nesirūpinimas kenčiančiojo kančia, tai yra kietaširdiškumas ar gailestingumas, parodytas pačiam Kristui. Kristus, kalbėdamas apie išalkusio pavalgydinimą, ištroškusio pagirdymą, keleivio priglaudimą, nuogo aprengimą, ligonio ir kalinio aplankymą, pridūrė: "Iš tiesų, sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte" (Mt 25,40). Čia mažiausiuoju savo broliu Kristus vadina kiekvieną kenčiantį, pagalbos reikalingąjį.

     Teresė kiekvieną kitiems patarnavimą laikė lyg susitikimu su pačiu Kristumi ir jam meilės parodymu. Todėl žurnalistui, besidomaujančiam Teresės ir jos bendruomenės gyvenimu, ji paaiškina: "Mes pradedame savo dieną, išgyvendamos Kristų duonos pavidalu, o dienos metu mes vėl jį matome mūsų vargšų sunaikintų kūnų pavidalu... Mūsų priimama komunija būtų nepilna, jeigu ji mūsų nelenktų iš meilės tarnauti vargšams".

Skaityti daugiau: MOTINA TERESĖ KALKUTOJE

VĖJŪNĖ

1

     — Sudiev, mama, — šūktelėjo Asta su Lina ir, trinktelėjusios durimis, paskubomis išbėgo į mokyklą. Delfina, kaip ir visada, priėjo prie lango ir akimis nusekė mergaites, kol jos pranyko už kampo.

     Drėgnas, pilkai apsiniaukęs vasario mėnesio rytas priminė vėlyvą rudenį. Žiemos pėdsakai — kauburiukai pajuodusio sniego teikė gatvei liūdną, purviną vaizdą. Pro šalį praūžiančios mašinos, praeivių skubūs žingsniai liudijo darbo dienos pradžią. Delfina su pavydu lydėjo juos akimis. Visi jie turėjo tikslą, skubėjo kažkur, žinojo, ką darė. Tik ji viena jautėsi niekam nereikalinga, prislėgta, pasimetusi... Lyg koks stabdys trukdė jai įsijungti į bendrą gyvenimo srovę.

     Kaip po sunkaus darbo Delfina pleptelėjo į fotelį ir susimąstė: — Kas darosi su manim? Kur mano energija, gera nuotaika? Keturiasdešimt metų tai dar ne senatvė, o jaučiuos kaip šimtmetinė...

     Delfina pamažu apsižvalgė — tas pats kambarys, tie patys daiktai, kad ir ne prabangiškai, bet jaukiai apstatytas; ji jausdavosi čia patenkinta ir laiminga. Išleidusi namiškius, su ūpu kibdavo į namų ruošos darbus. Kartais net dainelę užtraukdavo besidarbuodama. .. Dabar jaukumas ir šiluma, kaip pernykštis sniegas, buvo dingęs iš namų. Lyg juodas, niūrus debesis kabėjo palubėj, ir ji nebepajėgė jo išsklaidyti.

     Ėjo pas daktarus, ėmė vaistus, naudojo nuotaikai pakelti tabletes — niekas neveikė, nepajėgė išjudinti iš vidaus sustingimo.

     Delfina sunkiai atsikėlė, stabtelėjo prie veidrodžio ir kritiškai žvilgterėjo į save.

Skaityti daugiau: DEPRESIJA

PEANYS ALŠĖNAS

     Šio straipsnio antraštė išreikšta tik vienu žodžiu — "ramybė". Gali kai kam atrodyti, kad tai nereikšmingas žodis, bet iš tikrųjų šis žodis turi labai didelės reikšmės ir žmogaus kūnui, ir jo sielai. Žmogui labai reikalinga ir fizinė, ir dvasinė ramybė.

     Jeigu žmogaus širdis rami, tai bus rami ir jo dvasia. Tomas Kempietis savo veikale ''Kristaus sekimas" apie ramybę ir ramų žmogų taip rašo: "Pirmiau pats būk ramus, paskui galėsi tos ramybės suteikti ir kitiems". Čia kalbama apie fizinę žmogaus ramybę. Jeigu žmogus bus ramus savo žodžiuose ir veiksmuose, tai jis perduos tą ramybę ir kitiems.

     Žmogus, gyvendamas šiame audringame, pilname triukšmo pasaulyje, ypač didmiesčių ūžesyje, jaučiasi tikrai neramus — jo nervus erzina dvasiniai šių dienų verpetai — netikra politinė padėtis, bolševizmo siautėjimas, trūkumas stiprių ir dvasiškai tvirtų asmenybių kovai su raudonąja pabaisa, o fizinė neramybė, ypač miestuose, ardo jo nervus skardžiais automobilių ūžesio garsais, fabrikų sirenų kaukimu ir t.t.

     Nuo fizinio triukšmo žmogus, be abejo, dar gali pasitraukti, pasišalinti, jeigu jam gyvenimo aplinkybės leidžia. Iš miesto gali persikelti į kaimą arba ir tame pačiame mieste iš triukšmingos gatvės į ramesnę. Daug sunkiau susirasti žmonėms dvasinę ramybę, gyvenant tarp tų žmonių, su kuriais likimo buvo lemta gyventi. O žmonės su žmonėmis visuomet turi kartu gyventi — nuo žmonių nepabėgsi.

Skaityti daugiau: RAMYBĖ

Išvertė DANGUOLĖ SADŪNAITĖ

*

Tai, ką reikia pasakyti,
vėliau ar anksčiau bus pasakyta.
Bet kam patikėti savo tylėjimus?
Su kuo jais pasidalyti?

Tai, kad vieną akimirką —
dangus tuščias.
O dabar — jame praskrendantis paukštis.

                          CID CORMAN

*

Norėčiau atidėti:
paslėpti po antklode
nors dalį, šios ilgos
                  žiemos nakties.

Taip, kad tau sugrįžus
ji prailgintų
mūsų šviesią ir daug per
                                  trumpą
pavasario naktį.

                          JINNY WHANG

Skaityti daugiau: IŠ KITŲ TAUTŲ POEZIJOS

V. BAGDANAVIČIUS, MIC

     Vyskupų sinodo studija apie evangelizaciją, paruošta Romoje 1973 m., pasižymi tiesiog nelauktu platumu ir moderniųjų problemų supratimu. Tai liudija jau vien ta aplinkybė, kad ji prasideda ne apaštalavimo sunkenybių tyrinėjimu, bet naujų apaštalavimo galimybių suminėjimu. Jas mes čia norime ir pakomentuoti. Šios studijos autoriai yra įsitikinę, kad mūsų laikais vertybių skalė žmonijoje žymiai keičiasi ir dėl to tai reikia turėti prieš akis, norint sudaryti veiklią ir naudingą apaštalavimo programą. Į kai kuriuos žmonijos nuotaikų pasikeitimus šis dokumentas žiūri kaip į galinčius naudingai pasitarnauti apaštalavimui. Mes norime čia juos iš eilės apžvelgti, pridėdami kai kuriuos paaiškinimus ir papildymus.

1

     Pirmoje vietoje dokumentas atkreipia mūsų dėmesį į tai, kad šiandieninė žmonija ieško naujo gyvenimo stiliaus. Ji siekia atsikratyti bet kokios vergijos ir nori, kad žmogus būtų imamas visas. — To nėra ko bijoti apaštalautojui. Atvirkščiai, jam reikia grįžti prie ne kartą mūsų užmiršto krikščioniškosios išganymo sąrangos bruožo, būtent, kad ji yra naujenybė. Evangelija ir žodiškai reiškia naują žinią. Naujumo idėja Jėzaus palyginimuose iškyla labai daug kartų. Dėl to į ją tenka žiūrėti kaip į nuolatinį krikščionijos bruožą.

     Šalia to, į žmonijos socialinį išsilaisvinimo norą iš visų vergijų taip pat reikia žiūrėti kaip į krikščionišką dalyką. Juk pats atpirkimas yra ne kas kita, kaip išlaisvinimas, bet išlaisvinimas ne vien išorinis, o ir vidinis. Juk žinome, kaip sunku mums kartais išsilaisvinti iš savo paties pykčio ar keršto noro, ar juodo apsivylimo. Tų dvejopų išsilaisvinimo norų nereikia perdaug toli vieną nuo kito atskirti. Mūsų dvasiniai autoriai daug yra prirašę ir prikalbėję apie dvasios laisvę, o šalia savęs nematę čia pat klestinčios vergijos, išnaudojimo ar kitokios nelaisvės. Naujas apaštalavimas turi apimti visą žmogų. Ir tai žodiškai pastebi vyskupų dokumentas. Žmogaus vadavimas iš komunistinės priespaudos gali ir turi eiti kartu su vadovavimu vidiniam žmogaus išlaisvinimui. Komunistinio žmogaus išlaisvinimas iš tikrųjų yra ir neįmanomas kitaip, kaip naujo plano pateikimu vidiniam žmogaus išsilaisvinimui.

Skaityti daugiau: NAUJOS APAŠTALAVIMO PROGOS

Kazio Norvilo nuotrauka

     Kazys Norvilas pradėjo fotografuoti 1965 m. Daugiausia jis tada fotografavo Balzeko muziejui ir įvairioms lietuvių organizacijoms. Nuo 1968 iki 1972 m. buvo amerikiečių kariuomenėje aviacijos fotografu ir laboratorijos techniku. Grįžęs iš kariuomenės, lankė Illinois universitetą. Tada daugiau pradėjo fotografuoti gamtą. 1975 m. buvo suruošęs fotografijos parodą "Playhouse" patalpose, Čikagoje, drauge su Pranu Skvirbliu ir Robertu Ramanausku. Yra dalyvavęs Lietuvių Foto archyvo parodose ir laimėjęs dvi premijas. Dabar dirba komercinėje studijoje Čikagoje:

Skaityti daugiau: KAZYS NORVILAS

J. VENCKUS. S.J.

     Seneka sakė: Senectus est morbus incurabilis — Senatvė yra neišgydoma liga. Senajame Testamente Dievas galėjo duoti žydui tris didžiausias malones: gerą žmoną, daug puikių vaikų ir ilgą, kitų gerbiamą senatvę. Pradžios knygoje minima daug žmonių, kurie sulaukė 500-300 metų. Gal Dievas norėjo, kad žmonija greičiau daugėtų. Lietuvos dainose sūnus, eidamas savo tėvynės ginti, gražiai prisimena savo "seną močiutę, kuri verkia, išleisdama sūnelį, ir senas tėvelis pasilieka namie be artojėlio". "Močiute sengalvėle, gana nuvargai, kol mane išauginai, per dienelę ant rankelių, per naktelę prie lopšelio, gana nuvargai, kol mane išauginai".

KADA SENAS ŽMOGUS YRA TIKRAI SENAS?

     Seniau Lietuvoje žmogus, sulaukęs 60 metų, buvo vadinamas senu. Dabar pavadinęs tokį žmogų senu, užgautumei jį... Vokietija pirmoji įvedė apdraudą ir apsaugą senatvei. Bismarkas nustatė senatvei 65 metus. Nuo to laiko visos valstybės, kurios turėjo tokių apdraudų, tą amžių nustatė išeiti į pensiją, palikti darbą, nes esi per senas dirbti. Paskutiniais laikais žmonės pradėjo priešintis tokiam priverstiniam išvarymui iš darbo, kur dirbo gal per 30-35 metus su pasisekimu ir pasitenkinimu. Svarbiausia, tokie žmonės turi patyrimo darbe, profesijoje. Kiti prikiša: o ką darysime su jaunais, kurie išeina iš universitetų; jie turi naujų teorijų, naujų išradimų. Nuo jų pareina pažanga, pritaikinant naujus mokslus. Jie turi teisę dirbti. Paprastai fabrikai, laboratorijos, prekyba nori turėti jaunų jėgų. Didelių kompanijų prezidentai, viceprezidentai, bankų direktoriai ir visi jų pavaduotojai nori pasilikti ilgai pareigose. Kunigai laikomi ne per senais iki 70 metų ir gali pasilikti parapijose tuo labiau, kad yra kunigų stoka. Vyskupai nelaikomi per senais iki 75 metų ir gali pasilikti pareigose, jeigu kokia liga nekankina. Kardinolai gali dalyvauti popiežiaus rinkime iki 80 metų. Paulius VI ir 80 metų sulaukęs gali pasilikti pareigose, iki pats Dievas jį nuo pareigų atleis.

Skaityti daugiau: SENATVĖ

R. GULBINAS

     Dvasiniai pašaukimai gana tiksliai parodo, kiek gyvas yra tikėjimas to meto Bendrijos tarpe. Gilesnis tikėjimas paskatina žmogų aukotis ypatingesnei Dievo ir artimo tarnybai, labiau įprasminant neilgą savo gyvenimą. Kas gali būti didingiau ar kilniau šiame pasaulyje, kaip būti Dievo atstovu žmonėms. Dievo antgamtinių malonių tarpininku, Kristaus pradėto darbo tęsėju ir žmonių gelbėtoju? Jei tokiai nepaprastai tarnybai nesivaržo daug kandidatų, tai parodo daugumos menką tikėjimą. Tuomet didesnis skaičius žmonių savo gyvenimą praleidžia savanaudiškai, o ir idėjiškai jie nukreipia savo dėmesį į antraeilės svarbos reikalus.

     Kas kaltas dėl tikėjimo sumenkėjimo? Šis klausimas yra visaip aiškinamas, tačiau didžiausia kaltė tenka patiems Dievo atstovams: jie nei savo žodžiu, nei gyvenimo pavyzdžiu nesušvito pakankamai, kad uždegtų gyvesnį žmonių tikėjimą ir karštesnę meilę Dievui ir artimui. Jų pareiga yra plėsti Kristaus pradėtą ir jiems toliau pavestą darbą, o jie apleido ir tai, kas jau ankstyvesniųjų pasiaukojimu buvo padaryta. Iš to matosi, koks išblėsęs jų tikėjimas, koks baisus jiems patikėtų pareigų apleidimas... Kaip dažnai matome, kad Dievo atstovai nėra savo pašaukimo aukštumoje arba būna užsiėmę visokiais kitais reikalais ir mažiausia skiria laiko savo tiesioginėms pareigoms, kurioms turėtų aukotis visiškai.

Skaityti daugiau: RŪPESTIS DĖL GYVENIMO ŠVIESOS IR ŽEMĖS DRUSKOS

Antanas Saulaitis, S J

     Jaunimo susitelkimo valandėlėse ar savaitgaliuose pratimai, vaidinimėliai, klausimai neturi kito tikslo, negu sužadinti mintis, sukaupti pergyvenimus, padėti privesti prie atvirų diskusijų ir dalijosi tikėjimo plotmėje. Vienas iš būdų galvojimą ir išreikštinas mintis skatinti yra plačiai naudojamas įvairiuose kursuose, pavyzdžiui, ruošiantis sutvirtinimo sakramentui. Griežtos statistinės vertės klausimų atsakymai gal ir neturi, nes kiekvienas asmuo yra skirtingas. Vis dėlto įdomu pažvelgti ne tik į patį pratybų metodą, bet ir į bendrus davinius ar teiginius.

     Šiame straipsnyje panaudoti atsakymai iš vyresniųjų skautų (15—16 m.) religinės sueigos Čikagoje gruodžio mėn. (20 dalyvių) ir iš Los Angeles jaunimo atsinaujinimo savaitgalio sausio mėn. (nuo 22 iki 27 dalyvių).

KADA JAUČIUOSI “AŠ”

     "Žinoti, kas esi, nėra lengva, nes mes nuolatos keičiamės, augame ir bręstame. Bet vis vien turime susidarę vaizdą apie save, kokie esame arba kokie norėtume būti. Šioje lentelėje pažymėk, kada jautiesi, kad esi, kas esi". Taip trumpai paaiškinamas pirmasis klausimų lapelis. Jo tikslas — padėti jaunuoliui atsiminti svarbesnes savo mintis, pergyvenimus, savo mąstysenos momentus, jaukumą savyje ir pasitikėjimą savimi tokiu, koks kas yra. Anketoje duota 14 galimybių, kiekvienas galėjo pažymėti neribotą skaičių; dauguma pabrėžė kokias šešias. Balsų skaičiumi 42 jaunuoliai parinko šiuos atvejus, kada jaučiasi "aš":

     1.    Kai esu vienas savo kambaryje ir turiu laiko galvoti (36).

     2.    Kai papasakoju savo mintis ir dalijuosi pergyvenimais su geriausiu savo draugu (32).

Skaityti daugiau: Jaunimo žvilgsnis į save

Vytautas Kasnis

IŠ SPAUDOS

     Keturi žymūs psichologai parašė knygą "The Danse-Away Lover", kurioje nurodomi meilės dramos trys aktai: įsimylėjimas (falling in love), atšalimas (falling out) ir vėl meilės sužydėjimas (and love again).

LIETUVĖS PSICHOLOGĖS TEZĖ

     Paprastai kiekviena šeima išgyvena meilės krizę, vienos mažesnę, kitos didesnę. Jei procentais skaičiuoti, tai apie 50 nuošimčių išgyvena rimtą, draminę meilės krizę, 30 — vidutinę ir 20 — lyg mažą vėjelio pūstelėjimą po kaitros, kuris reikalingas atsigavimui, tikrovės supratimui. Visa tai į-vyksta apytikriai po 7 vedybinio gyvenimo metų. Vadinkime tas meilės krizes gyvenimo audromis, nes kaip gamta negali būti pastovi, vienoda, taip ir žmogus, jos aplinkoje gyvendamas, išgyvena audras, kurias sukuria arba jis pats, arba kiti. Nėra metuose vien saulėtų dienų, viena į kitą panašių, tad ir žmogaus gyvenime negali būti tokių pat, vien saulėtų dienų, viena į kitą panašių.

GYVENIMO TIKROVĖ

     Meilė!

     Tai vienas gražiausių žodžių, kalbos garsais išsakytų, raidėmis išrašytų, įvairiausiomis formomis išgyventų.

     Tai didžiausia žmogui suteikta dovana, kuri jį lydi nuo ankstybojo rytmečio iki amžinybės (o mus, krikščionis, ir amžinybėje)...

Skaityti daugiau: Trys aktai dramos, kuri vadinasi meilė

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

KOKIOMIS REIKŠMĖMIS VARTOTINAS VEIKSMAŽODIS PRISTATYTI?

     Vienas skaitytojas pasipiktinęs, kad mes jau per daug viską pristatome ir pristatinėjame: pristatome idėją, pristatome knygą, pristatome asmenį ir t.t., tačiau žmonių vartosenoje šis veiksmažodis turįs tik vieną reikšmę — pristatyti kėdę prie stalo, kopėčias prie sienos ir pan. Ar tai tiesa?

     Tiesa, kad šį veiksmažodį pradėjome vartoti ten, kur reikia ir kur nereikia, bet ne tiesa, kad jis vartotinas tik ta skaitytojo minėta reikšme. Pažiūrėkime, ką apie tai sako "Dabartinės lietuvių kalbos žodynas". Ten nurodoma gana daug šio veiksmažodžio reikšmių: 1. greta pastatyti, prišlieti: Pristatė kopėčias prie lango. 2. pastatyti pastatą, prišliejant prie kito: Prie tvarto pristatė vištidę. 3. daug pastatyti: Kambarys pristatytas gėlių. 4. pastatyti daug pastatų: Mieste pristatyta daug naujų namų. 5. nugabenti: Nupirktos prekės pristatomos į namus. 6. nugabenus pateikti: Fabrikui pristatyta dvi tonos linų. 7. teikti, rekomenduoti: Jį pristatė apdovanojimui. 8. priversti, pavesti ką daryti: Pristatė jį prie darbo. 9. supažindinant pasakyti pavardę, pareigas ar kt.: Pristatė naują tarnautoją. Pristatyk man savo draugą — aš jo dar nepažįstu. Kartais vartojama ir sangrąžinė forma: Prisistatyk kas esąs.

     Tai, tur būt, ir visi atvejai, kur šis veiksmažodis yra vartotinas ir gyvoje žmonių kalboje užtinkamas. Tačiau dabar, ypač mūsų jaunimas, pradėjo šį žodį vartoti ir ten, kur jis netinka. Jau dabar yra "pristatoma" idėja, klausimas, tema, knyga ir t.t. Pvz.: ŠĮ klausimą paskaitininkas labai įdomiai pristatė. Autorius savo knygoje puikiai pristatė šią temą. Buvo suruoštas šios knygos pristatymas. Čia veiksmažodis pristatyti yra klaidingai vartojamas, tur būt, nusižiūrėjus į svetimas kalbas. Tokia vartosena lietuvių kalbai nėra būdinga. Čia minėtais atvejais būtų galima vartoti kitokius atitinkamus posakius: išvystė temą, įdomiai pateikė klausimą... Užuot sakius knygos pristatymas, kai kur vartojama knygos sutiktuvės arba susipažinimas su knyga. Tai neblogi terminai. Gal reikėtų prie jų pasilikti, jei nebus surasta geresnių.

Skaityti daugiau: Kalba

•    JAV Katalikų Istorikų draugijos pirmininku išrinktas dr. Philip Gleason, Notre Dame universiteto profesorius. Šios istorikų draugijos suvažiavime paskirtos trys premijos: prof. S.R. Blanchei už knygą "Perugia, 1260—1340", prof. T. Tackett už veikalą "Priest and Parish in Eighteenth-Century France" ir prof. M.A. Gabbert už "Bishop 'Avant Tout': Archbishop Sibour's Betrayal of the Second Republic".

•    Seselė Marija Jurgė O'Reilly paskirta administracine Newarko, N.J. vyskupijos direktore. Tai aukščiausią administracinį postą pasiekusi moteris Katalikų Bažnyčioje JAV-se. Ji yra Vaikelio Jėzaus seserų vienuolijos narė.

Kazio Norvilo nuotrauka

•    Ganos prezidentas Ign. Kutu Acheam-pong apdovanojo aukščiausiu tos valstybės ordinu seselę Jane Evelyn Le Frois. Ji yra amerikietė, kilusi iš Rochesterio, N.Y., parodžiusi daug pasišventimo slaugant raupsuotuosius.

•    Kanadietė Louise Summerhill 1968 m. pradėjo sąjūdį, vadinamą Birthright International. To sąjūdžio narės teikia telefoninius patarimus moterims, turinčioms problemų su gimimais. Dabar tas sąjūdis jau turi net per 400 skyrių Kanadoje ir JAV-se. Jo narės labai daug pasitarnauja gelbėdamos negimusių gyvybes. Ponia Summerhill yra atsivertusi į katalikybę.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

Nuoširdus ačiū mūsų rėmėjams:

Po $20.00 aukojo: Z. Korius, S. Jurskytė

Po $14.00 aukojo: J. Talandis, M. Vygantas, J. Ardys, K. Almenas, kun. A. Rubšys
$13.00 aukojo: kun. J. Ruokis
Po $10.00 aukojo: J. Sungaila, A. Bilaitienė
Po $9.00 aukojo: B. Kuras, D. Žuraitienė

Po $8.00 aukojo: K. Stravinskas, J. Vailokaitis, J. Gataveckas, kun. A. Bartkus

$7.00 aukojo: J. Kaknevičius

Po $6.00 aukojo: A. Matulionis, P. Atkočiūnas, M. Utz, kun. P. Jokūbaitis, J. Naikelis, A. Sadauskas, A. Čepėnienė, P. Graužinienė, P. Skrupskas Po $5.00 aukojo: J. Vembrė, A. Šimkus, B. Kliorė, A. Kavaliūnas, V. Mažeika, A. Baleišienė, A. Lesevičius Po $4.00 aukojo: M. Krasauskas, D. Mieliulienė, L. Oksas, K. Linkus, P. Balandienė, O. Kaselis, A. Šiaučiūnas, K. Širvaitis, kun. V. Martinkus, A. Dronsatavičius, V. Ottienė, E. Diminskienė, L. Krajauskas, M. Kvedaras, J. Turčinskas, kun. V. Zakaras, B. Lukas, O. Šilėnienė, B. Gudonis, P. Gruodis, J. Juodvalkis, O. Bakaitienė, D. Korzonienė, L. Stasiūnienė, B. Dikinienė, L. Raslavičius, A. Vitkus, L. Barauskas, V. Musonis, A. Karaitis, kun. K. Balčys, kun. A. Kardas, K. Mikužienė, C. Janušauskas, J. Jasaitis, O. Pranckevičiūtė, A. Milčienė, O. Kukarskienė, kun. E. Statkus, kun. V. Karalevičius, B. Paulionis, P. Norkus, S. Zatorskienė, J. Puteris, A. Plioplys,, A. Rimkus, A. Šembro-tas, S. Budrys, B. Čižikaitė, J. Kanišauskas, A. Čepėnas, Z. Samuolis, A. Razma, J. Juodikis, kun. P. Sabulis, M. Kapočienė, K. Remezienė, S. Žilevičius, E. Susmarienė, D. Kavalienė, J. Arvydas, kun. K. Gečys, J. Prunskis, J. Latvys, T. Alenskienė, L. Vansauskienė, M. Kudirkienė, Sisters of Jesus Crucified, T. Bogušas, N. Norris, J. Rutkienė, O. Stukienė, E. Vilimaitė, I. Jacinavičienė, P. Abromaitis, K. Nenortienė, kun. V. Pikturna, P. Butkuvienė, E. Radavičiūtė, L. Kairienė, V. Tumasonis, J. Arštikys, J. Roland, A. Sruoga, P. Bielskus, J. Telson, M. Česnienė, J. Lesčinskas, O. Ramanauskienė, P. Lanys, B. Čyvienė, R. Šilgalienė, L. Bildušienė, kun. R. Krasauskas, P. Juodikis, A. Drazdys, O. Motusaitienė, J. Urbonas, kun. A. Goldikovskis, F. Valinskas, S. Bakšys, J. Jadviršis, J. Zukas-Gliaudelis, G. Senkevičienė, A. Stropienė, K. Gasiūnas, S. Daržinskas, O. Veleikienė, V. Sniolis, D. Jakas, J. Slapkauskas, J. Morkūnas, V. Akelaitis, V. Grėbliūnas, G. Kaufmanas, K. Gudinskas, A. Griškus, S. Urbonienė, J. Misevičius, K. Skaisgirys, T. Šaulienė, O. Kindurienė, M. Jurgutis, E. Masaitienė, M. Židžiūnienė, M. Bumbulienė, S. Graužinienė, J. Gustainis.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas