VĖJŪNĖ
1
— Sudiev, mama, — šūktelėjo Asta su Lina ir, trinktelėjusios durimis, paskubomis išbėgo į mokyklą. Delfina, kaip ir visada, priėjo prie lango ir akimis nusekė mergaites, kol jos pranyko už kampo.
Drėgnas, pilkai apsiniaukęs vasario mėnesio rytas priminė vėlyvą rudenį. Žiemos pėdsakai — kauburiukai pajuodusio sniego teikė gatvei liūdną, purviną vaizdą. Pro šalį praūžiančios mašinos, praeivių skubūs žingsniai liudijo darbo dienos pradžią. Delfina su pavydu lydėjo juos akimis. Visi jie turėjo tikslą, skubėjo kažkur, žinojo, ką darė. Tik ji viena jautėsi niekam nereikalinga, prislėgta, pasimetusi... Lyg koks stabdys trukdė jai įsijungti į bendrą gyvenimo srovę.
Kaip po sunkaus darbo Delfina pleptelėjo į fotelį ir susimąstė: — Kas darosi su manim? Kur mano energija, gera nuotaika? Keturiasdešimt metų tai dar ne senatvė, o jaučiuos kaip šimtmetinė...
Delfina pamažu apsižvalgė — tas pats kambarys, tie patys daiktai, kad ir ne prabangiškai, bet jaukiai apstatytas; ji jausdavosi čia patenkinta ir laiminga. Išleidusi namiškius, su ūpu kibdavo į namų ruošos darbus. Kartais net dainelę užtraukdavo besidarbuodama. .. Dabar jaukumas ir šiluma, kaip pernykštis sniegas, buvo dingęs iš namų. Lyg juodas, niūrus debesis kabėjo palubėj, ir ji nebepajėgė jo išsklaidyti.
Ėjo pas daktarus, ėmė vaistus, naudojo nuotaikai pakelti tabletes — niekas neveikė, nepajėgė išjudinti iš vidaus sustingimo.
Delfina sunkiai atsikėlė, stabtelėjo prie veidrodžio ir kritiškai žvilgterėjo į save.
— Aš pasikeičiau..., — sušnabždėjo ji, lyg bijodama pati savo prisipažinimo. Iš veidrodžio žvelgė į ją pavargusi, išsisėmusi moteris, prigęsusiomis akimis, be šypsnio veidu...
— Ar neatsibodau aš Edvardui ir vaikams su ta savo rūškana nuotaika? — dingtelėjo jai.
Atsimena — vakar pietaujant, Edvardas tiriamu žvilgsniu pažvelgė į ją ir pratarė prašomai:
— Delfina, nusišypsok...
Ji bandė — šešėlis šypsnio nuslinko veidu; jis buvo dirbtinas ir skausmingas. Juto, kad jos nuotaika slegiamai veikė namiškius. Nebeskambėjo namuose nei jos juokas, nei daina. Delfina buvo tyli, nešneki, užsidariusi, paskendusi savose mintyse. Jai buvo gaila vyro, ir vaikų, ir pačios savęs. Namai buvo šalti ir apmirę...
Laikas vis tiek nesustojo — bėgo dienos, savaitės... Namų ruošos darbai — virimas, skalbimas — darėsi nebepakeliami, kažkas sudėtinga, neįveikiama. Delfina pradėjo nustoti orientacijos — maisto apsipirkimas jai sudarydavo didžiausią problemą. Krautuvėje ji visai pasimesdavo, vaikščiodavo tarp lentynų, kaip sapnuodama... Sunku buvo daryti sprendimus... Nors darbas krisdavo iš rankų, bet atsisėsti skaityti ar žiūrėti televizijos ji irgi negalėdavo — nepajėgdavo susikoncentruoti. Telefonas ją gąsdindavo — jos kalbos tonas pasidarė tylus, liūdnas, kalba nesirišdavo... Vieno ji tik tenorėjo — kad visi paliktų ją ramybėje.
Vaistų gėrimas Delfinai pasidarė įkyrus, beprasmis — juos nutraukė, kaip ir vizitus pas daktarus. Ji visai nuleido rankas, pasidavė likimui. Jautėsi kaip mažas šapelis, vandens — laiko srovės — nešama, negalėdama nei įvykiams pasipriešinti, nei jų pakeisti...
Vieną vakarą Edvardas pradėjo šnekinti Delfiną, kad ji pabandytų nueiti pas psichiatrą.
— Tai tik turtingų poniučių išsigalvojimas — pinigų mėtymas. Man niekas negali padėti, — atšovė Delfina, lyg supykusi, lyg išsigandusi.
Ji jautė, kad daktaras ją siųs į psichiatrinę ligoninę. Vien ta mintis ją gąsdino — vaizdai iš kadaise matyto filmo "Gyvačių lizdas" prabėgo pro akis: ji net nusipurtė.
— Ne, ne... Jokiu būdu. Geriau jau mirti, negu likti gyvai palaidotai, — mąstė Delfina.
Mirti, pasitraukti iš gyvenimo... Kaip ji anksčiau to nepagalvojo? Nebejausti, nebekentėti, pradingti... Ta mintis ją visą užvaldė.
Prasidėjo sunkiausios dienos Delfinos gyvenime. Ji tartum jautė mirties plazdenimą. Valandomis ji išsėdėdavo ir vien tą patį begalvodavo — kaip pasitraukti iš gyvenimo? Visokių galimybių vaizdai slinkdavo mintimis, kaip ekrane. Vieni jų atrodė per baisūs, kiti netikri, kad pasisektų.
— Miego tabletės, — šovė jai mintis, — kas gali būti lengviau — užmigti, ir užmigti amžinai...
Delfina susirado vaistus spintelėje. Buteliukas buvo vos praimtas, ji nuplėšė recepto numerį ir paslėpė vaistus savo miegamajame. Bereikia laukti vakaro. Vieną kartą ji turi užbaigti kančias...
Buvo dešimta valanda sekmadienio vakaro. Delfina priėjo prie miegančių dukrelių, pataisė jų užklodus, pabučiavo ir peržegnojo. .. Drebulys perėjo kūnu — ji buvo kaip nesava... Iš Edvardo kambario, pro praviras duris, matėsi šviesa.
— Kažin, ar jis dar tebeskaito? — pagalvojo Delfina ir pažvelgė pro duris. Laikraštis buvo nukritęs ant grindų — Edvardas miegojo. Kaip vagis priėjo prie jo lovos. Norėjo ranka perbraukti per jo tamsius plaukus, bet susilaikė.
— Dar galiu jį pabudinti, o dabar kiekviena minutė brangi...
Ji užgesino šviesą. Buvo beišeinanti, apsigalvojusi grįžo ir apgraibomis nuspaudė žadintuvo mygtuką.
Virtuvėje prisipylė stiklinę vandens ir nusinešė į savo kambarį. Susirado vaistus, atsisėdo ant lovos — dabar ji nieko nebegalvojo, buvo kaip užhipnotizuota... Godžiai rydama tabletes, skubėjo... Kuo daugiau. .. Kuo greičiau...
Stiklas iškrito iš rankų... Delfina nustojo sąmonės...
2
Balti šešėliai, lyg dvasios, tai išryškėdavo, tai vėl dingdavo juodoje nišoje...
— Kur aš esu? — nesuprato Delfina.
Kažkas švietė į akis. Ne... ne... ji neatsimerks. .. ji turi mirti...
Adatos dūris, skausmas... Ji nė nekrustelėjo — baimė tartum suparaližavo ją.
— Aš juntu skausmą... aš gyva... — mintis, kaip žaibas, pervėrė ją. Delfina pajuto padėties klaikumą. Ką ji padarė — dabar dar blogiau...
— Daviau jai gerą porciją, — išgirdo, bet nedrįso atverti akių. Pasidarė negera... Uždanga vėl nusileido...
Laikas nustojo sąvokos. Delfina pajuto drėgną skudurą ant rankų.
— Tu nešvari, — išgirdo. Tie žodžiai nuskambėjo jai užgaunamai, privertė atmerkti akis. Gailestingoji sesuo stovėjo prie lovos ir ją prausė.
— Ji teisi — aš nešvari ne tik kūnu, bet ir siela. Aš nusidėjėlė... — nusmelkė jos mintimis.
Delfinai dabar buvo aišku — ji ligoninėje. Jai buvo gėda, rodėsi, kad visas pasaulis žinojo apie jos vėjavaikišką žingsnį. Jautė šalia gulinčių ligonių paniekinančius žvilgsnius. Gulėjo tyli, be jokių pageidavimų.
Tačiau jos viduje, kaip koks košmaras, virė audra. Galva ūžė — girdėjo baisų triukšmą, trankymąsi, skardinių daužymą, šėtonišką kvatojimą, lyg raganos būtų kėlusios puotą.. . Ji kentėjo ir nesiskundė. Atrodė, kad visas tas triukšmas skirtas jai, bet nesuprato, kaip kiti ligoninėje galėjo tai pakęsti.
Jie nori priversti ją šokti iš lovos, šaukti, daužytis... Kažkas pikta ir demoniška turi atsipalaiduoti iš jos, bet kaip tai turėjo į-vykti. Delfinai nebuvo aišku.
Kažkas įjungė televiziją. Delfinos akys nukrypo į ekraną — ji mato Astą ir Liną, o ten Edvardas — šoka su ja...
— Tai vis jų šeima senesniais, geresniais laikais... — girdi Delfina kaimynes ligones kalbantis.
Delfina tylėjo... Jos gyvenimo vaizdų nuotrupos mirgėjo televizijoje... Pavargusi užmerkė akis — poilsio vis tiek nebuvo. Spalvos maišėsi, formavosi į pabaisas, kurios tykojo ją pagriebti... Išsigandusi atsimerkė. Šalia lovos stovėjo Edvardas... Ji matė jo ašarotas akis, jis pasilenkė ir švelniai pabučiavo.
— Atleisk, Edi...—sušnabždėjo Delfiną.
— Delfina, ar tu žinai, kokia šiandien diena? Trečiadienis — tavo gimtadienis... Viskas bus gerai, greitai galėsi grįžti namo. Aš kasdieną tave lankiau, pora parų tu buvai be sąmonės...
Ji tylėjo, lėtai pasuko galvą — ant jos staliuko stovėjo gvazdikų puokštė.
— Ačiū, Edi, koks tu geras... Aš tau tiek skausmo pridariau, ir tu manęs neat-stūmei... — jai buvo sunku kalbėti, ji tik norėjo, kad žemė prasivertų ir ją prarytų.
Edvardas atsisėdo prie jos lovos. Vargšas Edvardas, jis vienas jos neapleido. Gretimame kambaryje ji girdi pažįstamus balsus — ten vyksta jos teismas, visi smerkia jos elgesį. Mato Edvardo liūdną žvilgsnį, jai taip jo gaila.
— Edi, ar tu girdi — jie visi prieš mane, — ištaria Delfiną.
— Apie ką tu kalbi? Aš nesuprantu, ten kalbasi ispaniškai, — sako Edvardas.
Delfinai visai nebeaišku. Kažkoks juodukas bando ją fotografuoti, tur būt, nori dėti į laikraštį — Delfiną paklode prisidengia veidą.
Sekančią dieną du vizituojantys daktarai sustoja prie Delfinos lovos.
— Ar nereikėtų jos perkelti į psichiatrinę ligoninę? — vienas su kitu pusbalsiai kalbasi.
Daktaro žodžiai giliai įstringa Delfinos pasąmonėn. Apie grįžimą į namus ji bijo ir pagalvoti. Kaip ji pažiūrės vaikams į akis... Kaip ji jausis draugų, pažįstamų tarpe... Vienintelė išeitis — užsidaryti, pasislėpti nuo visų silpnapročių ligoninėje... Ten jos vieta — ji turi būti nubausta, turi atgailauti už savo nuodėmes.
Vakare aplanko ją Edvardas — Delfina pareiškia savo norą. Edvardas susirūpinusiu žvilgsniu tiria jos išblyškusį, iškankintą veidą. Jam aišku, kad Delfinai dar ne metas grįžti namo — jai reikia ramybės, poilsio. Siūlo jai ir vieną, ir kitą privačią ligoninę. Bet Delfiną nenori nei girdėti. Ji važiuosianti tik į valdžios išlaikomą. Ji negali šeimos finansiškai apsunkinti. Jai kuo paprasčiau, tuo geriau. Vienas Dievas težino, kaip ilgai ji ten turėsianti būti.
— Gal visą gyvenimą, — tyliai mąsto.
— Nepavyko numirti, būsiu gyva palaidota. ..
3
Netvirtu žingsniu Delfiną lipo laiptais į savo naują buveinę. Edvardas paspaudė skambutį. Atrakinamų durų garsas nemaloniai nuaidėjo tuščiu koridorium.
— Po užraktu, kaip kalėjime... — pralėkė mintis, bet per daug jos nejaudino.
Priėmimo į ligoninę rutina: sveikatos patikrinimas, ligos istorija. Visą pokalbį atliko Edvardas.. Jis pasakojo ir šluostėsi ašaras. .. Delfina sėdėjo šalia, tyli kaip statula, viskam abejinga, lyg jos tai neliestų.
Pagaliau Edvardas atsisveikina. Delfina pasilieka slaugės Marthos globoje. Ji veda ją, parodo jos lovą. Delfina apsižvalgo — kambarys didelis, kaip salė, lovų daugybė, gal kokia 20, o gal ir 30. Ligonės nė vienos nesimato. Martha parodo jai, kur padėti rūbus ir paaiškina:
— Visos moterys dabar valgykloje. Tau kaip naujokei aš atnešiu vakarienę, galėsi čia pat pavalgyti.
Martha išeina ir netrukus grįžta su padėklu, kurį padeda Delfinai ant staliuko.
Nuo pat sąmonės atgavimo Delfiną tesimaitino tik skysčiais, ji negalėjo kąsnio nuryti. Tas pat ir čia, ji neturi jokio apetito — paima ir išgeria tik pieną.
Martha mėgina ją kalbinti, bet Delfiną nešneki. Slaugė su užuojauta pažiūri į ją, ištraukia iš kišenės miniatiūrinę knygutę ir paduoda jai, sakydama:
— Tau tik vienas Dievas tegali padėti.
Ir išeina. Delfiną, nepavarčiusi knygutės, įsideda ją į rankinuką.
Pradeda rinktis moterys. Vienos senos, kitos jaunos, ir prasčiau, ir geriau apsirengusios. Yra ir apsileidusių, susivėlusių... Kai kurios šnekina ją, kitos visai nekreipia dėmesio. Pribėga jaunoka juoduke, sugriebia Delfinos ranką, purto ir kartoja kelis kart, kaip papūga:
— Mes draugės visam gyvenimui.
Delfiną linkčioja galva, pritaria ir pakartoja jos žodžius, kad tik greičiau ją paliktų ramybėj. Pasirodo, kad tai jos artimiausia kaimynė iš dešinės — Gloria. Ji net nemano nutilti — mala ir mala, kaip užsukta mašina. Kad atsikračius ja, Delfiną išeina į prausyklą. Prausykla didelė — bendri dušai, bendros išvietės, jokių durų, jokių užuolaidų.
— Kaip aš čia gyvensiu? Kaip aš priprasiu? — nuogąstauja Delfiną, grįždama prie savo lovos. Atėjusi žiūri — ant jos lovos guli susivėlusi, apskretusi senė. į pagalbą ateina juoduke Gloria, ji šaukia:
— Laura, čia ne tavo lova...
Ir be ceremonijų ją iškrapšto. DelfinA pasišlykštėdama apverčia pagalvę.
Jos kaimynė iš kairės — padžiūvusi, švari seniuke Margarita. Ji prieina prie jos lovos galo ir pasilenkusi skaito jos pavardę, rašosi į savo knygutę. Atsisėda ant savo lovos, skaičiuoja pinigus (vėliau DelfinA patyrė, kad tai buvo jos vakarinė rutina, kaip ir senų laiškų skaitymas).
Šviesos gesinamos — poilsio metas. DelfinA jau lovoje, ji išvargusi nuo naujų įspūdžių, bet užmigti dar nevyksta. Naktinių lempučių prieblandoje ji mato besirengiančią Margaritą: kiekvieną rūbą ji tvarkingai sulanksto ir kartu su šliurėmis pakiša po antlode, paskui pati šalia atsigula. Delfinai atrodo keistas ir juokingas jos elgesys.
Po kurio laiko kitame kambario gale pasigirsta klyksmas. Kažkokia moteris triukšmavo ir blaškėsi. Atėjo budinti gailestingoji sesuo su padėjėja. Jos pririšo ją prie lovos ir davė raminančią adatą. Vėl viskas nurimo — DelfinA užmigo.
Šešta valanda ryto — užsidega šviesos, skardus slaugės balsas, kaip kalėjimo prižiūrėtojos, perskrodžia tylą.
— Labą rytą, damos, metas keltis.
Vienos greičiau, kitos tingiau ritasi iš lovų. Prausimasis, lovų taisymas. Pagaliau visos būriu, lydimos poros palydovų, žingsniuoja Į valgyklą, kuri visai kitame pastate. Kiek daug čia tų vargšų — ir vyrų, ir moterų, atėjusių ir iš kitų pastatų..
Po pusryčių darbų skirstymas. Delfinai paskiria sutvarkyti dienos užsiėmimų kambarį. Kad ir nenorom Delfiną šluoja grindis, valo pelenines, šluosto dulkes.
Po to gimnastikos pratimai. Kaip sunku, DelfinA nebeturi laisvės — kaip vaikas turi klausyti vyresniųjų įsakymo.
Laisvalaikis. Visos susirenka dienos kambaryje — žiūri televizijos, rūko, kai kurios skaito, kitos šnekasi. Delfinos niekas nedomina. Ji grįžta į miegamąjį, susimąsčiusi atsisėda ant savo lovos — nori pabūti viena. Ne, ji nėra viena — kita moteris, darydama ratus, žingsniuoja po kambarį. Jos monotoniškas velkamų šliurių šlepsėjimas veikia Delfiną erzinamai, kaip neužsukto krano lašėjimas. Esu nubausta, turiu atpirkti savo kaltę. Su ta mintimi jai lyg ir palengvėja. Mintimis nuklysta į namus. Kaip jiems ten einasi? Kaip jie ten tvarkosi be jos. Jos mintis pertraukia vyriškas balsas:
— DelfinA, tu būsi mano globoje. Aš tavo patarėjas (social worker) Fredis. Kada tik turėsi noro kalbėtis, kreipkis į mane.
DelfinA nustebusi žiūri į jį. Toks jaunas. Ar gali jis jai ką padėti? Ar gali suprasti jos sielos klystkelius? Jis bando pokštauti, išgauti jos šypsnį. Delfina, matydama jo pastangas, iš mandagumo nežymiai šypteli.
— Puiku, Delfina, daugiau tavęs nebevarginsiu, o čia tau atpildas už šypseną, — jis paduoda kortelę. — Tai vaikščiojimo pasas, su juo turi teisę laisvai, be palydovo, išeiti į rajoną, kafeteriją ar koplyčią.
Delfiną dėkingai žvilgteri, pajunta jame draugą — ledai pralaužti.
Bėgo dienos. Delfina pradėjo apsiprasti su ligoninės tvarka. Ji mielai naudojosi gautąja privilegija — pasivaikščiojimu tyrame ore. Pasitaisė apetitas, veidas atgavo normalią spalvą. Fiziškai ji atsigavo, bet ne dvasiškai. Ji vis dar bijojo grįžimo namo, ieškojo vienumos.
Vieną popietę Delfina, besiknisdama po rankinuką, užtiko iš slaugės Marthos gautą ir užmirštą knygutę. Atsivertė ir pradėjo skaityti: "Nors tavo nuodėmės būtų kaip škarlatas, bus išbaltintos kaip sniegas, ir nors jos būtų raudonos kaip purpuras, pasidarys baltos kaip vilna" (Iz 1,18). Vertė kitą puslapį: "Žmogau mažo tikėjimo, kam abejoji? Ar netiesia tau Išganytojas rankos? Imk ją ir eik nusiplauti atgailos vandeniu". Delfina skaitė ir skaitė, ašaros ritosi skruostais, ašaros susikaupusios per savaites ir mėnesius... Kiekvienas puslapis kalbėjo į ją... Ji tartum girdėjo išganytojo balsą... Delfiną paskendo palaimingoje maldoje...
— Viešpatie, atleisk... — šnabždėjo jos lūpos. — Tu gailestingas, neatstumk manęs, nusidėjėlės... Aš trokštu taikos, dvasinės ramybės... Aš apleidau ir užmiršau tave, priimk mano karštą maldą.
Ašaros liejosi upeliais, o nuo širdies ritosi sunkus akmuo. Delfina nė nepajuto, kaip šalia jos atsirado Fredis.
— Verk, Delfina, nesivaržyk — tau bus lengviau... — kalbėjo jis, sėsdamasis šalia jos.
Delfinai užėjo noras kalbėti, pasakoti. Ji tam jaunam žmogui atvėrė visą savo sielą. .. Ji nebegalėjusi nei dirbti, nei kalbėti, nei verkti, nei juoktis, net melstis nebesugebėjusi. .. Buvo priėjusi liepto galą, ji nebegyveno, bet merdėjo... Galvotrūkščiai nuriedėjo tamsion bedugnėn... O ką ji iškentėjo po sąmonės atgavimo... Jei yra pragaro kančios, tai ji jas perėjusi... To ji niekam, net Edvardui nedrįsusi pasakoti.
— Delfina, tu sirgai depresijos liga. Atitrūkai nuo gyvenimo; susikoncentravai, užsidarei savyje. Tavo paskutinis žingsnis — tai desperatiškas pagalbos šauksmas, — aiškino jai Fredis. — Tavo išgyvenimai anoje ligoninėje — tai haliucinacijos, vaistų padarinys. Jų visų nebepajėgė pašalinti, dalis liko tavo organizme.
Lyg uždanga atsivėrė Delfinai, dabar ji matė viską naujoje šviesoje. Jie abu dar ilgai kalbėjosi, ji stebėjosi Fredžio išmintimi. Jam žodžių netrūko, jie kaip balzamas gydė jos sielos žaizdas.
Delfina susitaikė su Dievu — priėjo išpažinties. Dabar kas rytą ji lankydavosi koplyčioje ir priimdavo Šv. Komuniją. Delfina pasikeitė, pradėjo bendrauti su kitais ligoniais. Rašydavo laiškus į namus, pilnus ilgesio ir meilės, su viltimi netrukus grįžti namo... Ji išvesdavo senutes ligones į ligoninės rajoną pasivaikščioti. Kiekvienam ji atrasdavo malonų žodį. Net senoji Laura nebeatrodė baisi. Joje ji matė dabar gyvenimo palaužtą moterį, visų užmirštą, penkiolika metų išgyvenusią šioje ligoninėje. Ji dažnai nusivesdavo ją į kafeteriją, nupirkdavo "7 up" arba šokolado. Laura džiaugdavosi kaip vaikas ir ją sutikusi vis klausdavo:
— Kur šiandien eisime?
Nugalėjusi savo išdidumą, Delfina stengėsi padėti kitiems. Jei jai pavykdavo iš kurio nors liūdno veido išgauti šypseną, tai būdavo didžiausias atpildas.
Kovo mėnuo ėjo į pabaigą. Pavasariška saulutė maloniai šildė. Dangus toks mėlynas, be jokio debesėlio. Delfina apsižvalgė, lyg naujai praregėjusi. Kaip ji anksčiau to nematė? Pasaulis toks gražus! Kad galėtų, apkabintų ir priglaustų prie širdies... Delfina netelpa savyje... Kokia ji laiminga šiandien! Fredis pranešė, kad už keleto dienų ją išrašys iš ligoninės. Pagaliau Delfina važiuos namo... Ji nieko nebebijo, jaučiasi tvirta ir nepalūžtanti... Kokia ji buvo egoistė! Į kokią sunkią padėtį ji buvo pastačiusi savo šeimą! Ji turi atitaisyti padarytą skriaudą, sutelkti visas savo jėgas ir meilę Astai, Linai ir Edvardui... Jie turi pajusti namų šilumą...
Balandžio pirma diena. Delfina atsisveikina su ligonėmis, seselėmis, prieina prie Fredžio.
— Ačiū, tau Fredi... Gal aš tik pirmas toks atvejis tavo jaunoje karjeroje, bet tavo pastangos nenuėjo veltui... Tu man padėjai iš audringų sūkurių išplaukti atgal į gyvenimą. ..
Apačioje jos laukė Edvardas. Ji bėgte pribėgo prie jo.
— Edi... tu buvai teisus — po kiekvieno gruodžio ateina gegužis. .. Aš jaučiu jį ateinant — mano sieloj tikra šventė... — čiauškėjo ji. — Užsukim dar abu trumpam į koplyčią padėkoti Viešpačiui.
Automobilis įsuko į greitkelį, pavasarėįančios gamtos vaizdai skriejo pro akis, o Delfiną galvojo:
— Kas galėjo tikėtis? Silpnapročių ligoninėje, toje mažoje koplytėlėje aš suradau Dievą... Sustiprėjau tikėjimu... Atradau gyvenimo prasmę...
4
Velykos buvo čia pat. Kiek darbų: reikia apsivalyti, pasiruošti šventėms. Darbas tirpo Delfinos rankose. Su kokiu ūpu ji ruo-sėsi: kepė, virė — Asta ir Lina jai gelbėjo. Tik Edvardas vis bandė ją pristabdyti.
— Pasilsėk, Delfina, nepersidirbk. Darbai nepabėgs. Nenorėk kalnų nuversti.
Išaušo gražus Velykų rytas. Visa šeima išsiruošė bažnyčion. Didysis altorius skendo baltų lelijų ir švelniai rausvų gvazdikų žieduose. .. Pagauta šventiškos nuotaikos, Delfina susikaupė maldai. Tokių įspūdingų Velykų ji dar nebuvo pergyvenusi. Ji jautėsi lyg ekstazėje... Dėkingumo ašaros ritosi jos skruostais... Delfina pajuto Edvardo rankos nežymų spustelėjimą, jos žvilgsnis nuslydo dukrelių šviesiomis galvutėmis. Jai buvo taip lengva ir gera... Jie vėl visi buvo kartu... Niekada, niekada ji daugiau jų neapleis...
Bažnyčios skliautais aidėjo ir kilo galinga giesmė:
Kėlės Kristus, mirtis krito.
Aleliuja, Aleliuja, Aleliuja.